Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį, 260¹ straipsnio 5 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. gruodžio 16 d.) ir nuteistas:

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

pagal BK 260¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 260¹ straipsnio 5 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų. Ši bausmė BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu subendrinta dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir M. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. Š. suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. sausio 28 d., t. y. trisdešimt viena diena, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas R. P., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad: 2025 m. sausio 19 d. jis, naudodamasis programėle „Signal“, kurioje pasivadinęs slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, iš baudžiamojo proceso metu nenustatytos tapatybės asmens, pasivadinusio slapyvardžiu „.“(taškas), už 6 600 eurų, šią sumą pervesdamas „Solana“ kriptovaliuta, įgijo 2 002,58 gramų kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis – 1 676,911 gramų psichotropinės medžiagos – 3- chlormetkatinono, kurią jis, neturėdamas leidimo, padedamas nenustatytos tapatybės asmens, 2025 m. sausio 23 d. siunta Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – iš (duomenys neskelbtini) miesto, Lenkijos Respublikoje, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ paštomatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurią 2025 m. sausio 28 d. laikotarpiu nuo 8.10 val. iki 10.13 val. savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo metu policijos pareigūnai surado ir paėmė, pakeisdami ją muliažais, kuriuos M. Š. 2025 m. sausio 28 d. apie 15.53 val. iš „(duomenys neskelbtini)“ paštomato, esančio (duomenys neskelbtini), atsiėmė ir minėtą siuntą automobiliu „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2025 m. sausio 28 d., baudžiamojo proceso metu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), M. Š. neteisėtai už 300 eurų į skolą išplatino R. P. 38,493 gramų narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių). Laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2025 m. sausio 28 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), M. Š. neteisėtai už 10 eurų iš R. P. įgijo vieną paketėlį su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 0,812 gramo, kurias neteisėtai laikė automobilyje „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki tol, kol 2025 m. sausio 28 d. 20.20 val. automobilio kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis M. Š. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, kurių pagrindu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį, 260¹ straipsnio 5 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. gruodžio 16 d.). Nuteistasis nekelia klausimų dėl nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, jų apimties ir kvalifikavimo, o taip pat savo kaltės. Šie klausimai abejonių nekelia ir teisėjų kolegijai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir nepažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Teismas tinkamai įvertino įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo M. Š. nusikalstamus veiksmus. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. nesutinka su jam paskirtomis pagal BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalis, 260¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmėmis, jų dydžiais, todėl prašo svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio taikymo galimybę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė galimybės taikyti švelnesnės bausmės skyrimo pagrindus ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo M. Š. apeliaciniu skundu, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei neperžengdama bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje aptarė visas nuteistojo bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Įvertinus visumą aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmes, taip pat apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam paskirtos neteisingos bausmės, o kartu – ir galutinė subendrinta bausmė. Nuteistajam paskirtos bausmės ir galutinė bausmė nėra aiškiai per griežtos, jos atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo. Todėl švelninti bausmes nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. ginčija jam pagal BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalį, 260¹ straipsnio 5 dalį paskirtų terminuoto laisvės atėmimo bausmių dydį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paskyrė per griežtas bausmes. Nuteistasis argumentuoja, kad teismas neatsižvelgė arba netinkamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmei individualizuoti. Jo įsitikinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios jo asmenybę ir padarytas nusikalstamas veikas, nesuponuoja būtinybės skirti tokių griežtų laisvės atėmimo bausmių. Toks jo ilgalaikis izoliavimas būtų neproporcingas, prieštarautų teisingumo principui ir nepasiektų bausmei keliamų tikslų. Kartu pažymima, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesivadovavo teismų praktika dėl bausmių skyrimo analogiškose baudžiamosiose bylose, todėl apeliantui paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais.

Baudžiamasis įstatymas už BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 260¹ straipsnio 5 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą numato tik laisvės atėmimo: atitinkamai nuo dviejų iki aštuonerių metų, nuo dešimties iki penkiolikos metų ir nuo ketverių iki dvylikos metų bausmę. Vilniaus apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu M. Š. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta minimali – 2 metų laisvės atėmimo bausmė, o už nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 260¹ straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. gruodžio 16 d.), padarymą paskirtos minimalios 10 metų laisvės atėmimo bausmės; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta 11 metų bausmė, kurią BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu subendrinus apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (nuosprendžio dalis dėl skirtos bausmės šioje dalyje neskundžiama), paskirta galutinė subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmė.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. Š. padarė du labai sunkius, baigtus, įvykdytus idealiąja sutaptimi, tyčinius nusikaltimus – neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir įvykdė šios medžiagos kontrabandą (BK 260¹ straipsnio 5 dalis). Taip pat jis padarė vieną sunkų nusikaltimą – neteisėtai išplatino narkotines medžiagas (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir baudžiamąjį nusižengimą – neteisėtai įgijo narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti (BK 259 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 260¹ straipsnio 5 dalį, buvo padarytos siekiant savanaudiškų tikslų ir nėra atsitiktinio pobūdžio. Tai patvirtina nustatytos aplinkybės: nuteistasis neteisėtai atsisiuntė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, be kita ko, išplatindamas narkotinę medžiagą savo pažįstamam, žinojo, kad šios medžiagos bus platinamos kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas vertindamas nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, socialinę ir ekonominę padėtį nustatė, kad M. Š. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, tačiau neįžvelgė pagrindo taikyti baudžiamojo įstatymo išimčių (BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio) ir skirti nuteistajam mažesnę arba švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnių sankcijose. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų M. Š. padarytų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 260¹ straipsnio 5 dalyje, pavojingumą vertinti kaip reikšmingai mažesnį už rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat neįžvelgė esmingai mažesnio paties nuteistojo asmenybės pavojingumo. M. Š. padarytą labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų kontrabandą ir disponavimą jomis, turint tikslą platinti, teismas įvertino kaip ypatingai pavojingas veikas. Akivaizdu, kad, nuteistajam pasiekus tikslą ir išplatinus šias medžiagas, būtų kilęs tiesioginis pavojus vartotojų sveikatai, gyvybei bei socialinei integracijai, o neigiamas šių veikų socialinis poveikis apimtų dar platesnį asmenų ratą. Teismas pažymėjo, kad nusikalstamų veikų pavojingumą didina tai, kad M. Š. narkotines medžiagas išplatino kitam asmeniui žinodamas, jog pastarasis jas platins toliau. Taip pat įvertinta tai, kad prokuroro 2023 m. sausio 17 d. nutarimu, kurį patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartimi, M. Š. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Tai rodo, kad praėjus dvejiems metams po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą psichoaktyviomis medžiagomis, M. Š. padarė dar sunkesnes ir pavojingesnes nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu tokiomis medžiagomis. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad išimčių taikymas ir švelnesnių bausmių skyrimas neužtikrins baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš naujo įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skyrus M. Š. realias laisvės atėmimo bausmes. Konstatuotina ir tai, kad apygardos teismas nuteistajam paskyrė savo dydžiu teisingas, adekvačias ir ne per griežtas bausmes, o švelnesnio baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymas M. Š. neužtikrintų tų tikslų, kuriuos kelia baudžiamasis įstatymas. Pagrindo skirti švelnesnes ar mažesnes bausmes teisėjų kolegija nenustatė, kadangi, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tai neatitiktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir nuteistojo asmenybės charakteristikos.

Vertinant nuteistojo M. Š. nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei BK 260¹ straipsnio 5 dalyje, pavojingumą baudžiamojo įstatymo išimčių taikymo kontekste, pažymėtina, kad, kaip minėta, nuteistasis padarė du labai sunkius, baigtus, įvykdytus idealiąja sutaptimi, tyčinius nusikaltimus (BK 260 straipsnio 3 dalis ir 260¹ straipsnio 5 dalis), taip pat vieną sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis). Šios veikos pasižymi dideliu pavojingumu visuomenei. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, o veikos kvalifikavimą nulemia ir jos dalykas – šių medžiagų kiekis. Tuo tarpu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 260¹ straipsnio 5 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2025 m. gruodžio 16 d.) nusikalstamų veikų kvalifikavimą nulemia išskirtinai jų dalykas – labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis; tokių medžiagų labai didelio kiekio kontrabanda (neteisėtas gabenimas ar siuntimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną), nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti.‏‏‎ Nuteistasis M. Š. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – 3-chlormetkatinonu (3-CMC), kurios kiekis daug kartų viršijo labai didelio kiekio kriterijų (pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, 3- CMC labai didelis kiekis yra laikomas nuo 100 gramų, o nuteistojo įgytos 2 002,58 gramų kristalinės medžiagos sudėtyje esantis 1 676,911 g 3-CMC kiekis šią ribą viršijo net 16,77 karto). Taip pat jis išplatino 38,493 g narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), kurių kiekis, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis rekomendacijomis, viršija nedidelį kiekį (5 g), bet neviršija didelio kiekio (500 g).

Nors nuteistasis M. Š. teisiamas pirmą kartą, byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių atsitiktinį jo nusikalstamų veikų pobūdį. Taip pat nėra duomenų, kad nusikaltimus lėmė itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, galintys reikšmingai sušvelninti nusikalstamų veikų pavojingumo vertinimą. Priešingai, bylos medžiaga rodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis M. Š. niekur nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, kaip pats nurodė, vertėsi iš savo santaupų. Psichotropinę medžiagą jis įgijo, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti ir taip gauti neteisėtų pajamų, o narkotinę medžiagą už 300 Eur į skolą išplatino kitam asmeniui. Akivaizdu, kad nuteistasis M. Š. turėjo žinių apie narkotines ir psichotropines medžiagas, jų kiekius ir kainas. To neneigė ir pats nuteistasis. Proceso metu jis nurodė pats vartojęs psichoaktyvias medžiagas, ketinęs užsiimti „kristalų“ gamyba, žinojęs tam reikalingas priemones. Konkrečiu atveju įgijo 2 002,58 g kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 1 676,911 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono, ketindamas ją mažais kiekiais (po 1 g už 5,5 – 6 Eur) išplatinti per programėles. Narkotines medžiagas kitam asmeniui jis išplatino, žinodamas, kad pastarasis jas platins toliau, nurodydamas, jog tokio išplatinto kiekio vienam asmeniui suvartoti (surūkyti) nebuvo įmanoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis pakankamai gerai suprato draudžiamų medžiagų pobūdį, jų ypatybes, kiekį bei kainą, o jo padarytos nusikalstamos veikos buvo sąmoningai pasirinkto gyvenimo būdo, siekiant gauti neteisėtų pajamų, pasekmė.

Byloje taip pat yra duomenų apie ankstesnį nusikalstamą (neteisėtą) M. Š. elgesį. Nustatyta, kad jo atžvilgiu 2022 m. gegužės 22 d. buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Šis ikiteisminis tyrimas prokuroro 2023 m. sausio 17 d. nutarimu buvo nutrauktas, atleidus M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šis prokuroro nutarimas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors nuteistasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta, kaip charakterizuojanti jo asmenybę. Faktas, kad nuteistasis, praėjus vos dvejiems metams po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, vėl padarė nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą. Be to, sunkėjantis naujų veikų pobūdis patvirtina, kad anksčiau jam taikytos švelnesnės baudžiamojo poveikio priemonės savo tikslo nepasiekė.

Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą, buvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ žmogiškųjų išteklių specialistės A. J. 2026 m. rugsėjo 3 d. pažyma, teigiamai charakterizuojant jį kaip darbuotoją ir asmenį. Teisėjų kolegija vertina apeliacinio proceso baudžiamoje byloje metu pateiktus duomenis, kaip patvirtinančius nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, siekiant analizuoti savo elgesio modelį, būti socialiai tinkamai orientuotam, keisti gyvenimo būdą teigiama linkme. Matyti, kad toliau ugdomi ir stiprinami pozityvūs nuteistojo asmenybės bruožai. Šie duomenys, o taip pat pirmosios instancijos teismo jau išanalizuoti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys leidžia nuteistojo asmenybę vertinti pakankamai pozityviai. Kita vertus, teisėjų kolegija turi įvertinti ir padarytų nusikaltimų sunkumą bei jų pavojingumą. Konkrečiu atveju, aptarto nuteistojo M. Š. elgesio, neteisėtai disponuojant psichoaktyviomis medžiagomis, negalima vertinti kaip spontaniško, atsitiktinio, vienkartinio ar mažiau pavojingo veikimo. Be to, nusikalstamos veikos buvo daromos iš savanaudiškų paskatų. Nuteistojo M. Š. padarytų veikų pavojingumas nebuvo mažesnis už įprastą šios rūšies nusikaltimų pavojingumą, nes jis labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį neteisėtai įgijo, siuntėsi per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Aplinkybė, kad labai didelis psichotropinės medžiagos kiekis dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų nebuvo išplatintas, nuteistojo baudžiamosios atsakomybės masto nemažina. Be to, nuteistasis kitam asmeniui išplatino narkotines medžiagas, jo disponuotų ir išplatintų medžiagų kiekis daugiau nei septynis kartus viršijo nedidelį kiekį. Toks nuteistojo M. Š. neteisėtas disponavimas draudžiamomis medžiagomis, žinant, kad jos bus platinamos kitiems asmenims, kėlė pavojų didelio rato kitų asmenų gyvybei bei sveikatai. Nors nuteistasis nuo pat jo sulaikymo momento bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, tačiau kratų bei apžiūrų metu rastos ir paimtos psichoaktyvios medžiagos nepateko į apyvartą (nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos) tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų. Ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo nuteistojo M. Š. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus.

Kitokio vertinimo neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo M. Š. padarytos veikos (labai sunkūs nusikaltimai), numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 260¹ straipsnio 5 dalyje, padarytos idealiąja sutaptimi, taip pat motyvai dėl ankstesnio jo draudžiamų medžiagų vartojimo. Šios aplinkybės nuteistojo nei padarytų nusikalstamų veikų, nei jo asmenybės pavojingumo taip pat nemenkina.

Minėta, kad teismas kaltam dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažintam asmeniui skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalies sąlyga yra atsakomybė lengvinanti aplinkybė, dalinis ar visiškas turtinės žalos atlyginimas (jeigu ji buvo padaryta), ir jeigu yra bent viena iš šios dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas gali taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, ne tik konstatavęs visų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas baudžiamajame įstatyme. Vadinasi, teismas, ir svarstydamas galimybę taikyti BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos ir yra.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo M. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl padarytos nusikalstamos veikos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vertinant šį kontekstą pažymėtina, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę pripažino ir davė parodymus apie jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Kadangi šiomis veikomis turtinė žala nebuvo padaryta, ši BK 62 straipsnyje numatyta sąlyga šiuo atveju nėra aktuali. Vis dėlto, byloje nebuvo nustatyta, jog M. Š. būtų pats savo noru atvykęs ar pranešęs apie padarytus nusikaltimus, kaip to reikalauja BK 62 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, M. Š. buvo sulaikytas, užklupus darant nusikalstamą veiką, o vėliau pripažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl teismas galėjo svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą šiuo pagrindu. Tačiau, kaip minėta ir kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, švelnesnės bausmės skyrimas taikant BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Įvertinus bylos duomenis, apibūdinančius padarytų nusikalstamų veikų ir paties M. Š. asmenybės pavojingumą (nusikaltimus jis padarė neatsitiktinai; ankstesnis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą psichoaktyviomis medžiagomis teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis reikiamų išvadų nepadarė ir, praėjus vos dvejiems metams po baudžiamojo proceso nutraukimo, padarė sunkesnes bei pavojingesnes veikas ir kt.), pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad konkrečiu atveju BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos taikyti nuteistajam nėra galimybės. Šiuo atveju neegzistuoja ir nei viena kita iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų sąlygų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatų pagrindu bausmės M. Š. negali būti švelninamos.

Vertinant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo galimybę, pažymėtina, kad šio baudžiamojo įstatymo išimties taikymas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pobūdį, nuteistojo asmenybę, amžių, indėlį į nusikalstamas veikas, neįžvelgė pagrindo M. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir skirti švelnesnę (mažesnę) bausmę, nei numatyta įstatymo. Už padarytus nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 260¹ straipsnio 5 dalyje, teismas paskyrė minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmes, nustatytas šių straipsnių sankcijose.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, jog M. Š. paskirtos bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos ar neteisingos. Atsižvelgiant į nuteistajam inkriminuotų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, pirmosios instancijos teismo parinktos minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės yra teisingos, todėl jas švelninti nėra teisinio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, gan detaliai ir argumentuotai įvertino byloje nustatytų aplinkybių ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad yra pagrindas nuteistajam, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir skirti švelnesnę bausmę (tai motyvuojant teigiama nuteistojo charakteristika, šeiminiais bei socialiniais ryšiais ir pastangomis keisti gyvenimo būdą), sutikti su šiais argumentais nėra pagrindo. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų visuomenės interesams – jomis didinama priklausomybių bei asmenų mirties rizika, skatinamos kitos asocialaus elgesio apraiškos, kurioms suvaldyti reikalingi reikšmingi valstybės resursai. Todėl valstybės reakcija į tokias veikas negali būti formali ar neturinti realaus poveikio nuteistajam. Nors BK 54 straipsnio 3 dalis numato išimtinę galimybę sušvelninti bausmę, nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios leistų taikyti šį institutą ir skirti švelnesnes (mažesnes) bausmes nei paskirtosios, byloje nenustatyta.

Pažymėtina ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl nuteistojo asmenybės pavojingumo. Šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis kaltinamo asmens elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. Be kita ko, teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių visumos, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijos, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytus faktinius duomenis bei atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeimine padėtimi, socialiniais bei darbiniais ryšiais, yra reikšmingos, tačiau bendrame nustatytų aplinkybių kontekste jos nesudaro pagrindo švelninti bausmes, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Tai, kad nuteistasis stengiasi keisti gyvenimo būdą teigiama linkme, nebevartoja psichiką veikiančių medžiagų, dirba, vertintina teigiamai. Visgi, atsižvelgiant į nuteistojo elgesį iki baudžiamojo proceso pradžios apibūdinančių aplinkybių visumą bei faktą, jog jo nusikalstami veiksmai buvo užkardyti tik teisėsaugos pareigūnų pastangomis, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ar galutinė subendrinta bausmė yra neteisingos. Kartu pažymėtina, kad neigiamų bausmės padarinių atsiradimas kaltininkui nėra išskirtinio pobūdžio aplinkybė, įpareigojanti švelninti bausmes tol, kol jos atitiks pastarojo lūkesčius. Šie padariniai nagrinėjamoje situacijoje yra natūralus ir būtinas teisinio poveikio rezultatas, siekiant paveikti nuteistąjį. Tai, kad paskirta bausmė sukels neigiamas pasekmes, kurias pajus ne tik pats nuteistasis, bet ir jo artimieji, yra tiesioginis paties M. Š. neteisėto elgesio padarinys.

Kitokio vertinimo neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais atkreipiamas dėmesys į Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-103-1243/2026 nustatytas aplinkybes. Nurodomas teismo procesinis sprendimas nelaikytinas precedentu šioje byloje. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Precedentu vadovaujamasi tik tuomet, kai faktinės bylų aplinkybės yra tapačios arba labai panašios ir joms turi būti taikoma ta pati teisė. Apeliaciniame skunde, argumentuojant būtinumą M. Š. skirti švelnesnės (mažesnes) bausmes, remiamasi minėtu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, kuriame pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistiems asmenims, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirtos mažesnės laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, skirdami bausmes, remiasi konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę. Apeliaciniame skunde akcentuojamame gynėjo nurodytame procesiniame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės (nuteistųjų padarytos veikos bei jų asmenybę charakterizuojantys duomenys) nėra visiškai tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl teisėjų kolegija šio procesinio sprendimo nelaiko precedentu. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad kitoje baudžiamojoje byloje kitiems asmenims už panašiais veikas, taip pat ir šioje byloje kitam nuteistajam buvo paskirtos švelnesnės bausmės nei nuteistajam M. Š., pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, tiek išskirtinai su pačiu nuteistuoju susiję duomenys: jo dalyvavimo padarant nusikaltimą pobūdis, asmenybė ir pan. Todėl nuorodos į tai, kaip kitose bylose buvo išspręstas skirtinos bausmės klausimas, nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistajam M. Š. paskirtos bausmės yra neteisingos.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo M. Š. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės – terminuotas laisvės atėmimas, tiek ir jų dydis – yra aiškiai per griežtos. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas, skirdamas bausmę M. Š., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas jau įvertino, priimdamas nuosprendį. M. Š. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytų nusikalstamų veikų bei paties nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus ir skyrimo taisykles, yra teisingai individualizuotos, todėl jų švelninti (mažinti) nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju M. Š. padarė pavojingus nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu draudžiamomis medžiagomis bei labai didelio jų kiekio kontrabanda, todėl jam taikomos rimtos ir efektyvios sankcijos, užtikrinančios BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad teismo skiriamos bausmės turi pakankamai atitikti ir padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pobūdį ir pavojingumą. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teisingumo principas reikalauja, jog kaltininko nubaudimas nepaneigtų baudžiamosios teisės esmės bei paskirties ir neformuotų nebaudžiamumo nuotaikų ar nepagarbos įstatymui. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų tiek specialiąją, tiek bendrąją prevenciją. Šiuo atveju, švelninant bausmes, kaip to pageidauja nuteistasis M. Š., būtų sumenkinti valstybės saugomi gėriai ir formuojama ydinga praktika, leidžianti sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims (jiems pripažinus veikas) tikėtis švelnesnių bausmių. Tokia situacija nesuderinama nei su bausmės tikslų įgyvendinimu, nei su teisingumo principo reikalavimais. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai nustatyta pusiausvyra tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, įskaitant siekį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Š. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai paskyrė tiek atskiras bausmes, tiek galutinę subendrintą bausmę. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, BK 66 straipsnio pagrindu įskaitydamas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, netinkamai nurodė nuteistajam taikyto suėmimo trukmę ir padarė klaidą, dalies suėmime išbūto laiko neįskaitydamas į paskirtą bausmę. Bylos duomenimis, nuteistasis buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka 2025 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. sausio 28 d. (t. 7, b. l. 162–166). Suėmimas taikytas iki 2025 m. kovo 27 d., kadangi prokuroro 2025 m. kovo 27 d. nutarimu kardomoji priemonė – suėmimas panaikinta ir skirta švelnesnės kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o ikiteisminio tyrimo pareigūno 2025 m. kovo 4 d. nutarimu – dar ir kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas (t. 7, b. l. 168–170,172–174). Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog nuteistasis buvo laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2025 m. sausio 28 d. iki 2025 m. kovo 27 d., todėl šis laikas, o ne 31 diena, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, turėjo būti įskaitytas į nuteistajam paskirtos bausmės laiką. Ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriausi teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam M. Š. laikino sulaikymo bei suėmimo laiko įskaitymo ir į M. Š. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo bei suėmimo laiką nuo 2025 m. sausio 28 d. iki 2025 m. kovo 27 d. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.