- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- e2A-424-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00066-2026-9
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Ieškovas
- UAB "Finansų bitė"
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei J. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. G. 4 865,68 Eur negrąžintą paskolą pagal 2024 m. spalio 9 d. Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 89478289 (toliau – ir Sutartis); 445,97 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 16 d. iki 2026 m. sausio 14 d.; 134,49 Eur administravimo mokestį; 14,26 Eur nuostolių atlyginimč (negautas pajamas, kurias sudaro 22 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 15 d. iki 2026 m. sausio 19 d.); 22 procentus nuostolių atlyginimo (negautas pajamas), skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos (2026 m. sausio 20 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 15 d.), nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 067,90 Eur sumos; 443,66 Eur sutarties sudarymo mokestį; 20,83 Eur delspinigius; 5 procentų dydžio metinių procesines palūkanas už priteistą sumą (8 992,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas: 203 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur teisinių paslaugų išlaidas. Taip pat prašė priimti sprendimą už akių jei nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.
Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė 2024 m. spalio 9 d. vartojimo Sutartį, pagal kurią suteikė atsakovei 5 763,14 Eur paskolą (5 244,46 Eur paskolos suma ir 518,68 Eur Sutarties sudarymo mokestis) 76 mėnesių laikotarpiui, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, taip pat sumokėti palūkanas ir su paskolos suteikimu susijusias sumas. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, Sutarties grafike nustatytais terminais paskolos, palūkanų, Sutarties administravimo ir sudarymo mokesčių nemokėjo, į ieškovės raginimus vykdyti sutartinius įsipareigojimus nereagavo, todėl ieškovė 2026 m. sausio 15 d. Sutartį vienašališkai nutraukė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. spalio 9 d. Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių; priteisė ieškovei iš atsakovės 4 865,68 Eur negrąžintą kreditą, 334,91 Eur palūkanas, 19,29 Eur delspinigius, 14,26 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), kurias sudaro 22 procentų metinės palūkanos, paskaičiuotos pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 15 d. iki 2026 m. sausio 19 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2026 m. sausio 20 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau negu iki Sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 15 d.), nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 067,90 Eur sumos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (8 302,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 743,36 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nemokėjo įmokų Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, pažeidė sutartines prievoles, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 865,68 Eur negrąžintos paskolos pripažino pagrįstu ir tenkino. Taip pat tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 445,97 Eur pelno palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 16 d. iki 2026 m. sausio 14 d. (iki Sutarties nutraukimo dienos).
Nustatė, kad ieškovės atlygį sudaro 518,68 Eur Sutarties sudarymo mokestis ir 170,53 Eur Sutarties administravimo mokestis. Bendra ieškovės atlygio suma - 689,21 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties sudarymo mokestis sudarė 75 procentus, teismas sprendė, kad ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą - 25 procentus (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6 dalis).
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė turi pareigą investuoti į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams.
Nurodė, kad ieškovė, neinvestuodama į kai kurias paskolos sutartis, neįvykdė įstatyme nustatyto reikalavimo ir nepagrindė teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išlygos egzistavimą. Teismas ieškovės investavimą (koinvestavimą) ne į visas paskolos sutartis laikė sistemingu ir periodiškai pasikartojančiu, todėl sprendė, jog tai nelaikytina mažareikšmiškumu. Taip pat nenustatė, kad įstatymo nustatyto dydžio investicijos neatliktos dėl techninių kliūčių. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad koinvestavimas, ieškovės teigimu, vyksta automatiniu būdu, neatleido ieškovės, siekiančios pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga, nuo pareigos investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos į kiekvieną paskolos sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė šios sąlygos neįvykdė, ir nustatydama atlygį, viršijantį 25 procentų ribą, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą, teismas Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio pripažino negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento.
Nustatė, kad Sutarties administravimo mokestis (170,53 Eur) sudaro 25 procentus viso ieškovės atlygio sumos, o Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 procento ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,07 procento (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį)“. Teismas darė išvadą, kad pagal Sutartį Sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Sprendė, jog tai yra pagrindas Sutarties sąlygas dėl Sutarties administravimo mokesčio pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento.
Nustatė, kad ieškovė už sutartą mokestį suteikusi atsakovei vartojimo kreditą ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (pagal Sutartį mokėtinų kasmėnesinių įmokų nemokėjimo) nutraukusi Sutartį, iki šiol neatgavo nei suteikto vartojimo kredito, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo Sutarties vykdymo atveju. Teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 14,26 Eur negautas pajamas (palūkanas), apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 15 d. iki 2026 m. sausio 19 d., ir 22 procentų dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2026 m. sausio 20 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 15 d.) nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio. Negautos pajamos Sutarties termino pasibaigimo dieną (2031 m. sausio 15 d.) negali viršyti 3 067,90 Eur sumos.
Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių prievolių, neatsiskaitė laiku su ieškove, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti netesybų. Nustatė, kad 20,83 Eur delspinigiai apskaičiuoti nuo bendros prašomos priteisti negrąžintos paskolos (kredito), palūkanų, Sutarties ir administravimo mokesčių sumos. Pripažinus Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių negaliojančiomis, teismas perskaičiavo prašomas priteisti netesybas priteisė ieškovei už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. iki 2026 m. sausio 14 d. 19,29 Eur delspinigius.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės sumokėta Sutarties sudarymo mokesčio dalis – 75,02 Eur, o administravimo mokesčio dalis - 36,04 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad Sutarties sąlygos dėl administravimo mokesčio ir Sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis, teismas darė išvadą, jog bendra atsakovės nepagrįstai sumokėta ieškovei suma yra 111,06 Eur.
Vadovaudamasis sutarties bendrųjų sutarties sąlygų 4.7. punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, teismas atliko skaičiavimus ir sumažino priteistinų palūkanų sumą iki 334,91 Eur
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. sprendimo už akių dalis dėl Sutarties sudarymo mokesčio bei Sutarties administravimo mokesčio sąlygų pripažinimo neteisėtomis; pakeisti sprendimo dalis ir priteisti 443,66 Eur sutarties sudarymo mokestį, 134,49 Eur sutarties administravimo mokestį; pakeisti sprendimo dalis dėl priteistinų paskolos palūkanų bei delspinigių perskaičiavimo; priteisti žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Teigia, jog nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį bei administravimo mokestį pagrįstumo nebuvo įsigilinta į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė.
Sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra apeliantė, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ji taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis). Apeliantė veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas.
Apeliantė, prašydama priteisti sutarties sudarymo mokestį, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Sutarties bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Minėtame Sutarties bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos.
Atsakovei atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir apeliantei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (bendrųjų sąlygų 1.16 ,1.24 punktai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 procentų nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.
Apeliantė nori atkreipti dėmesį, kad teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2024 m. spalio 10 d. iki 2026 m. sausio 15 d. t. y, nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo iki sutarties nutraukimo, pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma – 5,00 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 procentų, taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant apeliantės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.
Vertinant konkrečius duomenis per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo (2024 m. spalio 10 d.) iki sutarties su atsakove nutraukimo (2026 m. sausio 15 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 10 347 vnt. (pažymos stulpelis – paskolų skaičius), iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 10 274 vnt. (pažymos stulpelis – koinvestuotų paskolų skaičius), kas sudaro 99,29 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės investavimas mažesne nei 12 procentų apimtimi yra sistemingas pažeidimas, paneigiantis mažareikšmiškumo galimybę.
Apeliantės kaip skolintojos (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) investuota suma į su atsakove sudarytą Sutartį buvo 695 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 632,51 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,06 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir 62,49 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Apeliantė savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Teigia, jog ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto Sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai Sutarties administravimo mokesčio.
Pripažinus, kad Sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio sąlygos nėra neteisėtos, o apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovės turėtų būti priteista visas Sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl skundžiamos sprendimo už akių dalies
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis su atsakove. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Apeliantė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).
2024 m. spalio 10 d. Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriuose atsakovė yra skolininkė, o apeliantė – tarpusavio skolinimo platformos operatorė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės negrąžintą paskolos sumą, pradelstas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nuostolių dėl negautų pajamų (mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų forma) atlyginimą, procesines palūkanas. Apeliantė taip pat prašė priteisti 134,49 Eur Sutarties administravimo ir 443,66 Eur Sutarties sudarymo mokesčius. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje reikalavimų netenkino, pripažino Sutarties sąlygas dalyje dėl Sutarties sudarymo ir Sutarties administravimo mokesčių negaliojančiomis, konstatavęs, kad jų dydis ir skaičiavimo tvarka neatitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvaus pobūdžio reikalavimų.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl Sutarties sudarymo ir Sutarties administravimo mokesčių, apeliacinį skundą iš esmės motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė visos bylos esmės, neįvertino, jog ji veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas, todėl prašydama priteisti sutarties sudarymo ir administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių.
Vadovaujantis sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 25³ straipsnio 6 dalimi ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentai) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas – kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 61 dalis).
Apeliantė teisę taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį grindžia ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 3.23 papunkčiu, numatančiu, kad organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė, t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios nuostatos įtraukimas į kredito sutartį pats savaime nepatvirtina išimties taikymo teisėtumo, kadangi turi būti pateikti duomenys patvirtinantys, kad yra tenkinamos įstatyme numatytos sąlygos, t. y. 1) apeliantė investuoja į kiekvieną paskolą ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir 2) užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės byloje pateikti duomenys nepatvirtina nei vienos iš šių sąlygų. Minėta, kad ši įstatymo norma imperatyviai reikalauja, kad operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteiktų ne mažiau kaip 12 procentų kredito sumos ir užtikrintų tokios dalies išlaikymą visą sutarties laikotarpį. Tuo tarpu iš apeliantės pateiktos suvestinės matyti, kad, pavyzdžiui, 2024 m. spalio mėnesį iš 462 paskolų buvo koinvestuota į 458, 2025 m sausio mėnesį – iš 709 į 687, 2025 m. liepos mėnesį – iš 787 į 783 paskolas. Be to, apeliantė pripažįsta, kad investuota suma kai kuriais atvejais nesiekė 12 procentų. Nors apeliantės vertinimu tai gali būti vertinama kaip mažareikšmiškumas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis yra imperatyvi nuostata, todėl net ir minimalūs neatitikimai paneigia apeliantės teisę remtis joje įtvirtinta išimtimi. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos banko patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių 44.6 punkte, kuriame be kita ko nurodoma, kad nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pažymoje apie apeliantės investicijas yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai ir investuotos sumos vidurkiai, kas nepatvirtina, jog apeliantė į paskolas visada investuoja ne mažiau nei 12 procentų.
Atsižvelgiant į nutarties 28-31 punktus, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad skaičiuodama Sutarties sudarymo ir Sutarties administravimo mokesčius, ji turėjo teisę taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išimtį. Apeliantė nepateikė jokių argumentų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, kad apeliantės į dvi dalis suskaidyto (Sutarties sudarymo ir Sutarties administravimo mokesčio) skolinimo platformos operatoriui mokėtino atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka neatitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, t. y. 1) sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,26 procentus (518,68 Eur / 689,21 Eur × 100), todėl viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą; 2) Sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų kaip to reikalavo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio.
Taigi, apeliantės argumentai, kad ji galėjo Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčius skaičiuoti nesilaikydama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvių reikalavimų, pritaikydama VKĮ 25 straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išimtį atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistu.
Apeliacinės instancijos teismui nusprendus ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio atmesti, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinių reikalavimų dėl delspinigių ir palūkanų perskaičiavimo.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei iš atsakovės nepriteisiamos
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.