Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. A. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. kovo 26 d. iki 2025 m. balandžio 11 d.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant teismo nuosprendį, dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinta kalta ir nuteista K. A., tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

A. A. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, taip pat ir psichotropinėmis medžiagomis, o būtent:

2025 m. kovo 26 d., vairuodamas jam priklausantį automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) magistraliniu keliu A1 Klaipėda – Kaunas – Vilnius, dalį medžiagų paslėpęs savo drabužiuose, dalį – laikydamas automobilio salone, neteisėtai gabeno ir laikė narkotinę medžiagą – kokainą: atskirais paketais – savo drabužiuose laikė 0,571 g, automobilio salone – 0,682 g kokaino, taip pat jis kartu su K. A. automobilio salone neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – 139,147 g – kokaino, kurio dalį ketino išplatinti, o dalį suvartoti. Be to, A. A. tuo pačiu metu, būdamas minėtame automobilyje, neteisėtai laikė 5 vnt. violetinės spalvos ovalių tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – alprazolamo, kurio masė yra 0,005 g, kol 2025 m. kovo 26 d., apie 15.40 val., Vilniuje, Savanorių pr., pravažiavus „Gariūnų“ viaduką, minėtas automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų. K. A., siekdama išvengti narkotinių medžiagų suradimo ir sulaikymo, paslėpdama automobilio salone buvusį paketą, kuriame buvo 199,007 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 139,147 g narkotinės medžiagos – kokaino, laikė jį savo rūbų ertmėse bei siekdama prie minėto paketo pritvirtinta civilinės paskirties pirotechnikos gaminiu – pramoninės gamybos „Shock Bull Dog“ modelio F4 kategorijos petarda sunaikinti šį paketą, bėgo nuo policijos pareigūnų, tačiau netrukus buvo sulaikyta ir minėtas paketas su labai dideliu kiekiu kokaino, o taip pat ir kitos minėtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos policijos pareigūnų buvo surastos ir paimtos.

Be to, A. A. K. A. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei buto rūsyje iki tos pačios dienos apie 17.00 val. neteisėtai laikė 25,837 g narkotinės medžiagos – kokaino (kartu su K. A. atskirais paketais bute – 18,571 g, 1,489 g ir 0,813 g, ir vienas buto rūsyje – 2,507 g ir 2,457 g), kurių dalį A. A. ketino išplatinti, o dalį suvartoti. Taip pat A. A. tame pačiame bute iki nurodyto laiko neteisėtai laikė 2 polietileninius maišelius, kurių viduje – 3,691 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino, kai apie 17.00 val. policijos pareigūnai atliktos kratos metu rado ir paėmė minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas.

Tokiu būdu A. A. iš viso neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu – 166,237 g narkotinės medžiagos – kokaino, 3,691 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino, 0,005 g psichotropinės medžiagos – alprazolamo.

Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas A. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistasis sutinka, kad pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas – atitinka jo asmenybės pavojingumą, tačiau nurodo, jog vertintinų duomenų visuma sudaro prielaidas jam skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje įtvirtinta minimali šios bausmės riba.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį neperžengdama apeliacinio skundo ribų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, jų visumą įvertino pagal BK 41, 54, 59 ir 61 straipsnių reikalavimus ir paskyrė teisingą, padarytos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą atitinkančią bausmę. Pagrindo pripažinti, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos minimalios 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. A. aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nėra.

Vadovaujantis BPK 328 straipsnio 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu bausmė yra paskirta neteisingai. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-813/2025, 19 punktas). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių pagrįstos ir teisingos bausmės paskyrimo garantijų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš jų nesuteikiant prioriteto. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribas (BK 54 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtys yra įtvirtintos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje, kuriais remdamasis, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurios taikymo siekia apeliantas, nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti konstatuota, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Bausmės švelninimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2026, 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. A. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, įvertino tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kokaino, kuris žymiai viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo“ įtvirtintą narkotinės medžiagos – kokaino – labai didelio kiekio ribą. Skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertinta aplinkybė, kad A. A. disponavo trijų skirtingų rūšių medžiagomis, iš kurių vienos kiekis ženkliai viršijo labai didelio kiekio ribą, o kitų dviejų medžiagų kiekis atitiko nedidelio atitinkamų psichotropinių medžiagų kiekio ribas, be to, narkotinė medžiaga – kokainas – buvo gabenama ir laikoma, siekiant šią medžiagą platinti.

Nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdinančių duomenų aspektu pažymėta, kad A. A. anksčiau teistas 3 kartus, be kita ko, ir už nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, taip pat daugiau nei 10 kartų baustas administracine tvarka. Nuteistasis dirba, turi sugyventinę, vaikus, nuo kurių gyvena skyrium, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, kurias tam tikrą laiką nuolat vartoja. Spręsdamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo A. A. klausimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo aspektai, o būtent, disponuotų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšys, kiekiai bei tikslas platinti narkotinę medžiagą – kokainą, vertinami visumoje su nuteistojo praeityje padarytais nusikalstamais veiksmais, paneigia galimybę A. A. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad bausmė individualizuota, neatsižvelgus į nuteistajam palankius duomenis, neatitinka skundžiamo nuosprendžio turinio.

A. A. padarytos veikos pavojingumas nėra mažesnis už rūšinį BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo pavojingumą. Nuteistasis iš viso disponavo 166,237 g kokaino – šis kiekis labai didelio kiekio ribą, kuri kokainui yra daugiau kaip 100 g, viršija 66,237 g. Be to, jis disponavo dar dviejų rūšių psichotropinėmis medžiagomis: 3,691 g glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių bei jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino, ir 0,005 g alprazolamo. Didžioji kokaino dalis – 139,147 g – buvo gabenama iš Kauno į Vilnių, o 25,837 g kokaino buvo laikoma bute ir rūsyje. Dalį kokaino nuteistasis ketino išplatinti, todėl veikos keliamas pavojus visuomenės sveikatai buvo konkretus, o ne vien formalus.

Veikos padarymo būdas taip pat nepagrindžia mažesnio veikos pavojingumo. Kratos metu bute buvo paimtos elektroninės svarstyklės, šaukštelis su kokaino pėdsakais ir 48 maži užspaudžiami polietileniniai maišeliai. Šie daiktai, vertinami kartu su A. A. parodymais, kad narkotines medžiagas pirko po 55 Eur už gramą ir parduodavo po 80–120 Eur už gramą, patvirtina tikslingą pasirengimą jas fasuoti ir platinti, siekiant turtinės naudos. Pats nuteistasis nurodė, kad prie tokios veiklos buvo grįžęs maždaug prieš dvejus metus iki sulaikymo. Vadinasi, nagrinėjama veika nebuvo atsitiktinis, vienkartinis ar trumpalaikis teisės pažeidimas.

Papildomai nuteistojo elgesio kryptingumą rodo tai, kad prie Kaune įgyto kokaino paketo jis pritvirtino naudojimui tinkamą F4 kategorijos petardą, ketindamas policijos patikrinimo atveju sunaikinti paketą ir paslėpti nusikalstamos veikos įrodymus. Ši aplinkybė nėra pripažinta savarankiška atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau, individualizuojant bausmę, ji reikšminga vertinant veikos apgalvotumą ir nuteistojo pasirengimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto argumentas, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos nepateko į neteisėtą apyvartą, nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikaltimas yra baigtas atlikus bent vieną iš joje nurodytų alternatyvių neteisėto disponavimo veiksmų; faktinis medžiagų išplatinimas nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nagrinėjamu atveju medžiagos į apyvartą nepateko ne dėl savanoriško nuteistojo apsisprendimo jų atsisakyti, bet dėl policijos pareigūnų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad aplinkybė, jog pareigūnų paimtos narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, savaime nepagrindžia sankcijos minimumo mažinimo, kai kitos bylos aplinkybės rodo sistemingą prekybą ir ne mažesnį veikos bei asmens pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2026, 10 punktas).

Skunde nurodyti finansiniai sunkumai, nesėkminga verslo veikla, pareiga išlaikyti šeimą ir dėl to patirta emocinė įtampa paaiškina nuteistojo subjektyviai nurodomą veikos motyvą, tačiau jo nepateisina ir nesumažina nusikaltimo pavojingumo iki išimtinai mažo. A. A. sąmoningai pasirinko tęstinį, pelno siekiantį narkotinių medžiagų platinimą, nors tuo pačiu metu vykdė teisėtą verslo veiklą. Ekonominiai bei šeiminiai sunkumai nėra tokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių minimalios įstatyme nustatytos bausmės taikymas taptų akivaizdžiai neteisingas. Nuteistojo nurodomi psichologiniai sunkumai ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas taip pat nepagrindžia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Byloje nenustatyta, kad A. A. psichikos būklė būtų ribojusi jo gebėjimą suvokti veiksmų pavojingumą ar juos valdyti. Priešingai, vykimo pasiimti narkotinių medžiagų organizavimas, jų slėpimas keliose vietose, fasavimo priemonių turėjimas ir iš anksto parengta įrodymų sunaikinimo priemonė rodo nuoseklų bei apgalvotą elgesį. Priklausomybė nuo narkotinių medžiagų yra svarbi gydymo ir resocializacijos aspektu, tačiau šioje byloje ji nepaneigia didelio nuteistojo elgesio pavojingumo.

A. A. prisipažinimas, nuoširdus gailėjimasis ir bendradarbiavimas su pareigūnais, nurodant bute bei rūsyje laikytų medžiagų vietas ir asmenį, iš kurio medžiagos buvo įgytos, vertintini jo naudai. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo ignoruotos: jos sudarė pagrindą pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skirti būtent sankcijos minimumą. Vien jų nepakanka išvadai, kad net ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie A. A. įsidarbinimą, kreipimąsi dėl priklausomybės gydymo, psichoaktyviųjų medžiagų atsisakymą, savo elgesio kritišką vertinimą ir siekį rūpintis artimaisiais rodo teigiamų pokyčių pradžią. Teisėjų kolegija šių duomenų reikšmės nenuvertina. Vis dėlto elgesys po nusikalstamos veikos turi būti vertinamas kartu su iki tol susiformavusiu ilgalaikiu elgesio modeliu, veikos pavojingumu ir ankstesnių bausmių poveikiu. Kol kas nurodyti pokyčiai nėra tokio pobūdžio ir tvarumo, kad paneigtų ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės būtinybę ar leistų ją mažinti žemiau įstatymo nustatytos ribos.

Vertinant nuteistojo asmenybę ypač reikšminga, kad jis anksčiau teistas tris kartus, o 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu už, be kita ko, BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus nusikaltimus jam buvo paskirta 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atlikęs šią ilgalaikę bausmę ir 2019 m. lapkričio 19 d. išėjęs į laisvę, A. A., kaip pats parodė, po tam tikro laiko vėl ėmė platinti narkotines medžiagas ir tai darė iki sulaikymo. Ankstesnė reali laisvės atėmimo bausmė nepasiekė specialiosios prevencijos tikslo. Ši aplinkybė rodo padidėjusį nuteistojo asmenybės pavojingumą ir būtinybę parinkti tokią bausmę, kuri realiai sulaikytų jį nuo naujų nusikalstamų veikų.

Aplinkybė, kad tuo pačiu nuosprendžiu K. A. pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, nelemia tokios pačios išvados dėl A. A.. Bausmė individualizuojama kiekvienam kaltininkui atskirai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. A. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, labai dideliu kokaino kiekiu disponavo trumpai ir neturėjo tikslo jo platinti. A. A. buvo medžiagų gabenimo, laikymo ir numatomo platinimo iniciatorius, veikė siekdamas pelno ir anksčiau buvo baustas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Todėl skirtingas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra pagrįstas objektyviais jų veikų ir asmenybių skirtumais.

Įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį ir dalyko kiekį, nuteistojo paties nurodytą platinimo veiklos tęstinumą, platinimo tikslą, apgalvotą veikimo bei įrodymų slėpimo būdą, A. A. ankstesnį nusikalstamą elgesį ir tai, kad anksčiau atlikta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė jo nuo naujų analogiško pobūdžio veikų nesulaikė, nėra pagrindo spręsti, jog jo veikos ar asmenybės pavojingumas yra išimtinai mažas. Nuteistajam palankios aplinkybės yra pakankamai atspindėtos paskyrus minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus nubaudimo, naujų nusikalstamų veikų prevencijos, nuteistojo pataisymo ir teisingumo principo įgyvendinimo tikslus.

Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos nenustatytos, o BPK 328 straipsnio 2 punkte nurodyto pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės nėra. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.