- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-29
- Bylos Nr.
- e2S-529-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01856-2024-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- S. D.
- Išvadą teikia
- Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Kretingos rajone
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. D. patikslintą ieškinį atsakovei S. M. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą teikianti institucija - Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovas S. D. 2026 m. kovo 13 d. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašė pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 18 d. (nutartyje per klaidą nurodyta 2024 m. birželio 18 d.) nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti naują (laikiną) ieškovo ir jo sūnaus bendravimo tvarką, nustatant, kad: 1) ieškovas su sūnumi A. D., bendrauja antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalį, pasiimdamas sūnų iš jo gyvenamosios vietos penktadienį 18.00 val. ir grąžindamas sūnų į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 19 val.; 2) ieškovas bendrauja su vaiku telefonu vaizdo ir garso skambučiais bent 4 kartus per savaitę. 3) sūnaus ligos atveju, ieškovui sudaroma galimybė bendrauti su sūnumi tiesiogiai jo gyvenamojoje vietoje, ne mažiau, kaip tris valandas. Teismui netenkinus prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo, ieškovas teismo prašo nustatyti bent jau ilgesnį jo ir sūnaus bendravimo laiką, numatant, kad ieškovas su sūnumi bendrauja nuo 10.00 val. iki 19.00 val.
Nurodė, kad nuo teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praėjo 9 mėnesiai, ieškovo ir vaiko ryšys yra dar labiau sustiprėjęs, vaikas puikiai jaučiasi leisdamas laiką su savo tėvu, vaikui yra pažįstama ieškovo gyvenamoji aplinka, todėl vaikas turi teisę netrukdomai ir betarpiškai bendrauti su tėvu.
Pažymėjo, jog vaikui leidžiant laiką kartu su tėvu, nėra fiksuojamas nei stresas, nei įtampa ar kiti kokie nors pašaliniai simptomai, kurie turėtų neigiamos įtakos vaikui. Teigė, kad pati atsakovė, dėl perdėtos kontrolės ir vaiko nesocializavimo, vaikui kelia neigiamas emocijas, todėl vaikas būdamas su atsakove, patiria stresą. Pažymėjo, kad situacija nuo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kardinaliai pakito, vaikas puikiai jaučiasi ne tik ieškovo gyvenamojoje vietoje, bet ir bendraudamas su ieškovo giminėmis, leisdamas laiką žaidimų vietose, turi sesę, gimusią 2025 metais, su kuria turi kurti ryšį. Akcentavo, kad vaiko socializacija turi būti plėtojama, nes jei vaikas ir toliau bus laikomas atskirtas nuo savo bendraamžių ar artimų giminaičių, tokiu atveju vaiko emocinė būsena bus sudėtinga.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies, pakeitė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. D. tvarką tokiu būdu: ieškovas kas antrą šeštadienį pasiima vaiką iš gyvenamosios vietos 10.00 val. ir grąžina namo 19.00 val.; ieškovas bendrauja su vaiku telefonu vaizdo ir garso skambučiais bent keturis kartus per savaitę; sūnaus ligos atveju, ieškovui sudaroma galimybė bendrauti su sūnumi tiesiogiai jo gyvenamojoje vietoje ne mažiau kaip tris valandas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas rodo iniciatyvą bendravimui su vaiku ir jo noras turėti betarpišką, kuo ilgesnį bendravimo laiką su savo sūnumi yra visiškai suprantamas. Sprendė, kad neturint ekspertų išvadų, spręsti, kad vaikas gali likti tėvo namuose su nakvyne, tam prieštaraujant motinai, kuriai tenka vaiko ligos priežiūros našta, būtų neteisinga ir nepagrįsta, todėl teismas ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir laikinai nustatė ilgesnį vaiko bendravimo laiką su tėvu be nakvynės.
Nurodė, kad procesas byloje tęsiasi jau antri metai. Vaikas auga, sąmoningėja, ieškovas siekia ir bendrauja su sūnumi tiek, kiek pagal esamas aplinkybes gali (pati atsakovė pripažino, kad vaikas dažnai serga), todėl jau vien vykstantys biologiniai procesai ir ieškovo bei vaiko su laiku kintamas ryšys, teismui leido spręsti, kad aplinkybės kinta, todėl būtina ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaryti kiek tai įmanoma maksimalų vaiko ir tėvo bendravimą, juolab, kad šiuo atveju bendravimo laikas pailginamas tik 3 val. Kadangi vaikas auga, todėl teismas sprendė, kad jo bendravimas gali būti intensyvesnis ir telefoniniais skambučiais, kurie nors atsakovė ir prieštarauja, galimai ne visada gali įvykti tiek dėl vaiko, tiek ir dėl tėvo galimybių ir/ar noro bendrauti, bet tokia tvarka bent jau bus sudarytos sąlygos ieškovui kad ir laikinai turėti galimybę kuo dažniau su vaiku susisiekti ir palaikyti ryšį. Nurodė, kad atsakovės prie atsiliepimo pridėtos vienos SMS žinutės, kuri paimta neaišku iš kokio pokalbio konteksto, teismas nevertino.
Teismas sutiko su ieškovo prašymu, kad jam būtų sudaryta galimybė bendrauti ir būti bei slaugyti sergantį vaiką, atsižvelgiant į vaiko sveikatos būklę. Šiuo atveju šią teisę ir pareigą turi tik atsakovė, bet ieškovas, kaip vaiko tėvas, kuriam tėvo valdžia nėra ribota, taip pat turi teisę ir pareigą rūpintis ir sergančiu vaiku. Šalys pačios apsisprendė negyventi kartu, todėl kai vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama, jos pareiga yra užtikrinti, kad atsakovas galėtų matytis ir bendrauti, ir su sergančiu vaiku, kas dar labiau sustiprintų ieškovo ryšį su vaiku ir galėtų padėti ieškovui ugdyti sergančio vaiko priežiūros gebėjimus, kuriais atsakovė nepasitiki.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė S. M. (toliau – ir apeliantė) prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.
Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės (procesas byloje tęsiasi jau antri metai, vaikas auga, sąmoningėja, ieškovas siekia ir bendrauja su sūnumi tiek, kiek pagal esamas aplinkybes gali, vykstantys biologiniai procesai, ieškovo bei vaiko su laiku kintamas ryšys) nesudaro pagrindo byloje jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui, kadangi visos šios aplinkybės egzistavo teismui priimant pradinę nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tvirtina, kad, ieškovui piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis ir nuolat keičiant ieškinio reikalavimus, dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęsė, proceso trukmė negali būti vertinama kaip „pasikeitusi aplinkybė“ ieškovo naudai.
Teigia, kad nuo šalių ginčą stabilizavusios ir įsiteisėjusios laikinųjų apsaugos priemonių tvarkos pritaikymo praėjo tik 6 mėn. 9 d. (o nuo nutarties priėmimo – 10 mėn. 28 d.). Toks trumpas laiko tarpas, vertinant vaiko raidos etapus ir šeimos santykių specifiką, nėra pakankamas konstatuoti esminiam aplinkybių pasikeitimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas privalo prioritetiškai ginti vaiko interesus, o ne ieškovo subjektyvų norą dažniau bendrauti, nepagrįstą realiu poreikiu ar pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis, ypač įvertinus byloje esančią ir nei teismo, nei ieškovo nenuneigtą specialisto (psichologo) išvadą, kurioje yra pateiktos aiškios rekomendacijos dėl ženkliai trumpesnės ieškovo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo.
Pažymi, jog byloje jau yra laikinai sureguliuota ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, o skundžiamoje nutartyje ir ieškovo prašyme nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios neegzistavo teismui nustatant laikinąją ieškovo bendravimo su sūnumi tvarką ar kurios pasikeitė po teismo nutarties priėmimo, todėl skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
Teismo išvada, kad ieškovas rodo inciatyvą bendrauti su sūnumi ir reiškia norą turėti kuo ilgesnį bendravimą, neatitinka faktinės ieškovo bendravimo su vaiku situacijos ir nesudaro pagrindo pakeisti laikinąją bendravimo tvarką ją dar labiau intensyvinant, nes ieškovas šiuo metu neišnaudoja visų galimybių bendrauti su vaiku pagal galiojančią bendravimo tvarką. Pažymi, jog ieškovas iš 21 karto, kai laikotarpiu nuo 2025 m. birželio 18 d. iki 2026 m. balandžio 8 d. pagal laikinąją bendravimo tvarką turėjo atvykti pasiimti vaiko, atvyko vaiko pasiimti tik 9 kartus, o sūnui skambino tik 18 kartų, nors turėjo teisę skambinti 84 kartus.
Tvirtina, kad teismas, mechaniškai ilgindamas bendravimo laiką, ignoravo medicininius duomenis ir faktą, kad vaikui bet koks nukrypimas nuo nusistovėjusios rutinos yra stresinis veiksnys, tiesiogiai žalojantis jo raidą, nes jam rekomenduotas „psichiką tausojantis režimas“. Psichologė aiškiai rekomendavo susitikimus riboti iki 4 valandų dienos metu, be nakvynių tėvo aplinkoje, tačiau teismas šių rekomendacijų nepaistė, kaip ir neatsižvelgė į tai, jog byloje yra paskirta ekspertizė dėl ieškovo ir vaiko bendravimo tvarkos.
Byloje susidarė tokia situacija, kad jei po teismo psichologijos ekspertizės išvadų gavimo teismas tenkintų apeliantės pareikštus reikalavimus dėl pereinamojo laikotarpio nustatymo (4 valandų bendravimas), tokio teismo sprendimo priėmimas ir vykdymas būtų praradęs prasmę, nes skundžiama nutartimi jau yra užkirstas kelias realiam tokio galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Jei po ekspertizės išvadų paaiškėtų, kad apeliantės siūlomas 4 valandų pereinamojo laikotarpio modelis yra vienintelis saugus vaikui, teismo sprendimas būtų praradęs prasmę, nes vaikas jau būtų patyręs priverstinį, jo poreikių neatitinkantį bendravimo intensyvinimą pagal pakeistą laikinąją bendravimo tvarką. Tokiu būdu teismas peržengė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas ir išsprendė ginčą iš esmės. Be to, toks pirmosios instancijos teismo procesinis elgesys, kai dar negavus ekspertizės išvadų ir neišnagrinėjus bylos iš esmės, teismas jau turi išankstinę nuomonę apie bylos baigtį vertintinas kaip šiurkštus šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimas.
Teismo atsisakymas vertinti apeliantės pateiktą įrodymą – ieškovo sugyventinės SMS žinutę – yra teisiškai nepagrįstas ir pažeidžiantis įrodinėjimo taisykles, nes nurodyta žinutė buvo vienkartinis ieškovo sugyventinės veiksmas, t. y., žinutė nebuvo atsakas į jokį apeliantės klausimą ar susirašinėjimą. Apeliantė su ieškovo sugyventine jokio dialogo nepalaiko, todėl „konteksto“, kurio pasigedo teismas, objektyviai nėra ir negali būti. Net jei teismui kilo abejonių dėl konteksto, jis, turėjo pareigą šią aplinkybę išsiaiškinti, o ne iš karto atmesti apeliantei svarbų įrodymą. Toks teismo elgesys tik patvirtina jo šališkumą. Užgaulaus turinio komunikacija su apeliante tik patvirtina, kad ieškovo aplinkoje šiuo metu nėra užtikrinama vaiko raidai palanki emocinė terpė, todėl bendravimo laiko didinimas tokiomis aplinkybėmis yra negalimas, nes tai keltų realią grėsmę vaiko emociniam saugumui.
Be to, byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas duoda vaikui valgyti maistą, kuriam vaikas yra alergiškas, neriboja kompiuterinių žaidimų laiko, vaikas maudomas netinkamomis priemonėmis, ieškovas neužtikrina vaiko saugumo, dėl ko vaikas maudymosi metu buvo paliktas vandenyje be priežiūros ir dėl to susižalojo, veža vaiką saugumo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus neatitinkančiu būdu, dėl ko vaikas taip pat susižalojo, kas taip pat rodo, jog ieškovas nesugeba pasirūpinti vaiko tiek fiziniu, tiek emociniu saugumu, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių keitimas šiuo metu yra negalimas.
Teigia, jog ieškovas šiuo metu neišnaudoja galiojančia teismo nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių ir neskambina vaikui 2 kartus per savaitę, todėl didinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 4 skambučių per savaitę nėra nei poreikio, nei teisinio pagrindo.
Apeliantė neprieštarauja, kad ieškovas bendrautų su vaiku telefonu (vaizdo ar garso skambučiais) ir visada stengiasi ieškovui padėti susisiekti su vaiku, tačiau toks bendravimas turėtų vykti atsižvelgiant pirmiausiai į vaiko dienos režimą, jo užimtumą bei norą, tada į apeliantės užimtumą, o taip pat ieškovas turėtų pats pasirūpinti ryšio priemonėmis ir jų išlaikymu, kad galėtų tiesiogiai susisiekti su vaiku netarpininkaujant atsakovei. Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad ieškovo bendravimą telefonu reikia ilginti, apeliantė prašo patikslinti skundžiamos nutarties dalį dėl ieškovo bendravimo su sūnumi telefonu ir nustatyti: „ ieškovas turi teisę tiesiogiai bendrauti su vaiku mobilaus ryšio priemonėmis, kurių suteikimu ir išlaikymu turi pasirūpinti pats, bent 4 kartus per savaitę, atsižvelgdamas į vaiko dienos režimą ir užimtumą, vaiko norą bei į esamas faktines galimybes vaikui bendrauti telefonu.“
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, jog ieškovas turi galimybę bendrauti su vaiku jo ligos atveju. Vaiko ligos nėra naujai paaiškėjusi ar pasikeitusi aplinkybė, o yra aplinkybė, egzistavusi teismui taikius pradines laikinąsias apsaugos priemones, todėl po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatsirado naujų aplinkybių, o aplinkybė dėl vaiko dažno sirgimo buvo įvertinta taikant pradines laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, leisdamas ieškovui lankytis pas sergantį vaiką ne mažiau kaip 3 valandas, visiškai neįvertino, kokį poveikį vaiko sveikatai gali daryti tarpusavyje konfliktuojančių tėvų ilgalaikis buvimas kartu su sergančiu vaiku, kaip tai gali stabdyti vaiko gijimo procesą bei pakenkti vaiko psichologinei būsenai. Be to, vaikas dėl prastos savijautos (aukštos temperatūros, vėmimo, dehidratacijos ir kt. medicininių priežasčių) ne visada yra pajėgus bendrauti su kitais asmenimis, įskaitant ir pačią vaiką slaugančia apeliante, todėl dviejų konfliktuojančių tėvų buvimas kartu su vaiku jos gyvenamojoje vietoje neabejotinai sukels vaikui įtampą ir stresą, o tai neigiamai atsilieps vaiko sveikimo procesui bei jo psichologinei būsenai.
Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad bylos nagrinėjimo metu neišvengiamai būtina sudaryti galimybes ieškovui bendrauti su sergančiu vaiku, atsakovė prašo patikslinti skundžiamą nutartį ir nustatyti: „Ligos atveju nepilnametis vaikas lieka su motina, o ieškovas turi teisę iš anksto suderintu su atsakove laiku ir tvarka, atsižvelgiant į vaiko sveikatos būklę, gydymo, slaugos ir dienos režimą, atsakovės užimtumą, aplankyti vaiką atsakovės namuose, gerbdamas ir užtikrindamas atsakovės privatumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas S. D. prašo atskirąjį skundą atmesti.
Teigia, jog ieškovas siekia, kad jo sūnus tinkamai ir lengvai integruotųsi aplinkoje, bendrautų su savo amžiaus vaikais, leistų laiką su giminaičiais, tuo tarpu atsakovė, tarsi siekia vaiką atriboti nuo aplinkinių, nes yra įsitikinusi, kad bet koks bendravimas su pašaliniais asmenimis vaikui sukelia stresą ir nerimą. Faktinis vaiko elgesys, kuomet vaikas leidžia laiką su ieškovu, patvirtina, kad vaikas nori bendrauti su ieškovu ir su ieškovu vaikas jaučia labai gerai.
Apeliantė nenurodė, koks laikotarpis turėtų būti praėjęs, kad ieškovas galėtų visapusiškai bendrauti su savo sūnumi, nėra visiškai jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog apeliantė, deda bent minimalias pastangas tikslu plėtoti ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimą. Priešingai, atskiruoju skundu vis dar siekiama numatyti pereinamąjį laikotarpį, neįvardijant konkretaus laikotarpio, per kurį ieškovas su sūnumi bendrautų tik du kartus per mėnesį, po 4 valandas ir dalyvaujant psichologui. Pažymi, kad vaikas, remiantis pateiktais medicininiais dokumentais, turi tam tikrų sveikatos problemų, tačiau jos nėra tokio masto, kad dėl to reikėtų riboti ieškovo ir sūnaus bendravimą. Byloje nėra nei vieno medicininio įrašo, kuriame medikas konstatuotų, jog vaikas su savo tėvu bendrauti negali ar bendravimas turi būti ribojamas, nes tai kenkia vaiko sveikatai.
Pažymi, jog vaiko ir tėvo bendravimas niekada nebuvo nutrūkęs, jis buvo pastovus ir nuoseklus, ieškovas lankė sūnų kiekvieną šiltojo sezono savaitgalį, o šaltojo sezono metu kas antra savaitgalį, atsakovės gyvenamojoje vietoje praleisdamas ne mažiau, kaip 2-3 dienas. Apeliantės pozicija dėl bendravimo su vaiku pasikeitė tuomet, kai sužinojo, jog ieškovas turi artimus ryšius su kita moterimi.
Mano, jog privačios psichologės, kurią pasirinko apeliantė, rekomendacija parengta šališkai, kliaujantis tik tomis aplinkybėmis, kurias psichologei nurodė apeliantė. Pats dokumentas, kaip psichologo rekomendacija - nėra teisines pasekmes sukeliantis dokumentas, todėl nelaikytinas įrodymu, turinčiu didesnę juridinę galią. Be to, apeliantė nenurodė, kaip teismas pažeidė vaiko prioritetines teises, prailgindamas bendravimo valandas.
Tvirtina, kad buvo teisinis pagrindas pakeisti laikiną bendravimo tvarką su vaiku, kadangi iki tol galiojusi laikina bendravimo tvarka buvo per daug ribojanti ieškovo ir vaiko bendravimo galimybes bei itin apsunkinanti ieškovo ir vaiko tarpusavio ryšio plėtojimą. Nuo teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tapo aišku, kad vaikas neturi mediciniškai patvirtintų alergijų, pateiktos rekomendacijos dėl mitybos yra tik rekomendacinio pobūdžio, teismui buvo pateikta eilė ir naujų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad ieškovo ir nepilnamečio vaiko tarpusavio bendravimas nebuvo nutrūkęs, vaikas ir ieškovas palaiko glaudų ryšį, vaikas turi seserį, su kuria taip pat turi palaikyti glaudų ryšį.
Teigia, jog apeliantė sąmoningai nurodo neteisingą informaciją dėl ieškovo bendravimo su vaiku, nes jis palaikė ryšį su vaiku, o tomis dienomis, kada neįvyko susitikimai, jie buvo nukelti į kitą dieną arba vaikas sirgo. Taip pat pažymi, jog telefonu su vaiku sudėtinga susisiekti, nes vaikas neatsiliepia arba jo telefonas būna išjungtas. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su apeliante, ji privalo bendradarbiauti ir skatinti vaiką ne tik atsiliepti į skambučius ir paraginti vaiką, pačiam inicijuoti skambutį ieškovui, tam, kad vaikas suprastų, jog jis bet kada gali susisiekti su ieškovu.
Šalies argumentai
Apeliantės teiginiai, jog vaikas kamuojamas pilvo skausmų ar vėmimo, yra visiškai nepagrįsti. Vaikui leidžiant laiką su ieškovu, vaikas nėra skundęsis nei pilvo skausmu, nei vėmimu, todėl, jei vaikas jaučia stresą ir dėl to vemia ar jam skauda pilvą, tai tokie epizodai gali būti tik apeliantės namuose, o tai reiškia, kad ji vaikui neužtikrina saugios aplinkos ir imasi veiksmų, kurie neigiamai veikia vaiką.
Pažymi, kad ieškovas su apeliante neturi jokio tikslo konfliktuoti ar aiškintis tarpusavio santykių. Ieškovas siekia dalyvauti savo vaiko gyvenime, jį auklėti ir prižiūrėti, kad vaikas jaustų tėvo meilę ir būtų ugdomas kaip visapusiška asmenybė. Net jei vienas iš tėvų ir kelia konfliktines situacijas, sudaro tam tikras kliūtis bendrauti su vaiku, tai negali tapti priežastimi, dėl kurios vaikas rečiau matytų savo tėvą. Šiuo metu, vaikui sergant, jis buvo lankomas gyvenamojoje vietoje ir akivaizdu, kad jokių konfliktų tarp bylos šalių nekilo. Net neabejotina, kad jei būtų kilęs bent menkiausias konfliktas apie tokį konfliktą jau būtų buvusi informuota vaikų teisės skyrius, tačiau tokių duomenų byloje nėra.
Pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos jau daugiau nei prieš 10 mėnesių, todėl akivaizdu, kad jei apeliantė, kuri vaiką turi galimybę matyti kiekvieną dieną ir su vaiku leisti laiką nepertraukiamai, būtų motyvavusi ir skatinusi vaiką, šiuo metu vaiko ir ieškovo susitikimai būtų ženkliai dažnesnis ir tai, neabejotinai, itin teigiamai veiktų vaiką ir vaiko suvokimą, kad abu tėvai jį myli ir siekia, kad vaikas būtų laimingas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
atskirasis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.
Dėl skundžiamos nutarties
Bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. birželio 18 d. nutartimi (nutartyje per klaidą nurodyta 2024 m. birželio 18 d.) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: nustatė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. D. tvarką tokiu būdu: ieškovas kas antrą šeštadienį pasiima vaiką iš gyvenamosios vietos 11.00 val. ir grąžina namo 17.00 val.; ieškovas bendrauja su vaiku telefonu vaizdo ir garso skambučiais bent du kartus per savaitę. Kauno apygardos teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovo bendravimo tvarką su sūnumi paliko nepakeistą bei patikslino, kad ligos atveju nepilnametis vaikas lieka su motina.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti nustatytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti ilgesnį jo bendravimą su sūnumi, nes jo ryšys su sūnumi yra sustiprėjęs, vaikas puikiai jaučiasi leisdamas laiką su savo tėvu, vaikui yra pažįstama ieškovo gyvenamoji aplinka. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir nustatė tokią laikiną bendravimo tvarką: ieškovas kas antrą šeštadienį pasiima vaiką iš gyvenamosios vietos 10.00 val. ir grąžina namo 19.00 val.; ieškovas bendrauja su vaiku telefonu vaizdo ir garso skambučiais bent keturis kartus per savaitę; sūnaus ligos atveju, ieškovui sudaroma galimybė bendrauti su sūnumi tiesiogiai jo gyvenamojoje vietoje ne mažiau kaip tris valandas.
Apeliantė, nesutikdama su pakeista bendravimo tvarka teigia, jog nebuvo jokio pagrindo ją keisti, kadangi nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių dėl ko ieškovo ir sūnaus bendravimas turėtų būti ilginamas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, procesas byloje tęsiasi jau antri metai ir vaikas auga, tampa sąmoningesnis, todėl ieškovui siekiant ir bendraujant su sūnumi, yra pagrindas laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaryti, kiek tai įmanoma, maksimalų vaiko ir tėvo bendravimą.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad po 2025 m. birželio 18 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo bendravimas su sūnumi pažeistų vaiko interesus, ar ieškovo gyvenamojoje vietoje šalių vaikui nebūtų užtikintas saugumas ar tinkamos jo buvimo sąlygos. Kaip nurodo pats ieškovas, jo ryšys su sūnumi stiprėja, vaikas noriai bendrauja tiek su ieškovu, tiek su jo giminaičiais, todėl atsižvelgiant į tai, jog nuo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių praėjo pakankamas laiko tarpas ir tėvo bei vaiko ryšys yra sustiprėjęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prailgino ieškovo bendravimą 3 valandomis, tokiu būdu stiprinant vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo tarpusavio ryšius.
Be to, išvadą teikianti institucija 2026 m. kovo 24 d. išvadoje taip pat nurodė, jog ieškovo prašymas turėtų būti iš dalies tenkinimas, atsižvelgiant į mažamečio interesus ir poreikius, bei įvertinus, kad vaiko teisių pažeidimai abejose šeimose paskutinį kartą buvo nustatyti 2025 m. gegužės 5 d. Vaiko teisių apsaugos institucija darė išvadą, kad vaiko bendravimo laikas su ieškovu turėtų būti pailgintas, kad ieškovas kas antrą šeštadienį pasiimtų vaiką iš gyvenamosios vietos 10.00 val. ir grąžintų vaiką į jo gyvenamąją vietą iki 19.00 val.; ieškovas bendrautų su vaiku telefonu vaizdo ir garso skambučiai keturis kartus per savaitę, atsižvelgus į vaiko užimtumą, ugdymą bei vaiko norą. Institucija, vertindama ieškovo prašymą, kad vaiko ligos atveju būtų sudaroma galimybė bendrauti su sūnumi tiesiogiai jo gyvenamojoje vietoje, ne mažiau kaip tris valandas, manė, kad šis ieškovo prašymas turėtų būti tenkinamas, tačiau įvertinus šalių įtemptą bendravimą, rekomenduojama šalims vengti konfliktinių situacijų, ieškovui esant vaiko gyvenamojoje vietoje. Taigi, kaip matyti, vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba įvertinusi šeimos situaciją bei atsižvelgusi į vaiko poreikius pritarė dėl vaiko bendravimo su ieškovu laiko prailginimo. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų šioms išvadoms paneigti bei nenurodė jokių aplinkybių, kodėl ieškovo ir sūnaus bendravimas negalėtų būti pailgintas 3 valandomis, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kodėl ieškovas negali bendrauti su sūnumi dažniau nei du kartus per savaitę telefonu.
Apeliantė teigia, jog teismas turėjo atsižvelgti į psichologės rekomendacijas, jog ieškovas su sūnumi gali bendrauti iki 4 valandų dienos metu, vaikui sudarant tausojantį režimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, psichologės išvadoje nėra pažymėta, kad pats vaikas nenorėtų matytis ir bendrauti su tėčiu. Priešingai, pats vaikas įvardija, jis nori matytis su tėvu, neišreiškė nenoro bendrauti, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog tai yra laikinas bendravimas, o ne bylos nagrinėjimas iš esmės, nėra pagrindo neleisti ieškovui matytis su sūnumi 3 valandoms daugiau nei buvo nustatyta.
Bylos duomenimis nustatyta, jog vaikas dažnai serga, todėl ne visada ieškovas gali pasimatyti su vaiku numatytu laiku. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškino aplinkybes, kodėl pasimatymai su sūnumi nevykdavo numatytu laiku bei nurodė, kad kai kurie pasimatymai būdavo nukelti kitą dieną. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog ieškovas nesiekia bendrauti su sūnumi. Byloje nėra nei vieno medicininio įrašo, kuriame medikas konstatuotų, jog vaikas su savo tėvu bendrauti negali ar bendravimas turi būti ribojamas, nes tai kenkia vaiko sveikatai. Vien tai, kad apeliantė nesutinka, jog ieškovas bendrautų su savo sūnumi keliomis valandomis ilgiau, nesudaro pagrindo riboti ieškovo ir vaiko bendravimo.
Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas šioje proceso stadijoje neturi galimybės įvertinti visų šiam klausimui svarbių aplinkybių, tad šiuo atveju vertintina tai, kad byloje nėra duomenų apie netinkamą ieškovo elgesį, kuriuo pagrindu būtų poreikis mažinti/riboti jo ir sūnaus bendravimą; šioje proceso stadijoje nėra galimybės vertinti ir spręsti, kad toks bendravimo tvarkos modelis – kas antrą savaitgalį ieškovas pasiima vaiką iš gyvenamosios vietos 10.00 val. ir grąžina vaiką į jo gyvenamąją vietą iki 19.00 val. – vaikui būtų per intensyvus ir vaiko bloga savijauta priklausytų būtent nuo tuo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog tik bylą išnagrinėjus iš esmės bus įvertintos visos aplinkybės dėl ieškovo bendravimo su sūnumi. Vien tai, jog šiuo metu yra laikinai sureguliuotas ieškovo bendravimas su sūnumi, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą iš esmės ir iš anksto pasisakė dėl ieškovės priešieškinio reikalavimų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tik įvertino šalių esamą situaciją bei vertino, ar yra pagrindas laikinai prailginti ieškovo bendravimą su vaiku. Laikino bendravimo nustatymas neįtakoja teismo priimant galutinį sprendimą byloje, taip pat nustatant laikiną bendravimą teismas nėra įpareigotas laukti teismo psichologijos ekspertizės išvadų, todėl apeliantės argumentai, jog teismas peržengė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas ir išsprendė ginčą iš esmės atmestini kaip nepagrįsti.
Nors apeliantė nurodo, jog nebuvo pagrindo padidinti skambučių skaičių per savaitę, nes ieškovas ir taip retai skambina sūnui, tačiau atskirajame skunde taip pat nurodo, jog ji neprieštarauja dėl didesnio skambučių kiekio. Pažymėtina, kad abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų vaikui nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tėvų valdžią susidariusioje situacijoje. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su apeliante, ji privalo bendradarbiauti ir skatinti vaiką ne tik atsiliepti į skambučius ir paraginti vaiką, pačiam inicijuoti skambutį ieškovui, tam, kad vaikas suprastų, jog jis bet kada gali susisiekti su ieškovu. Šioje vietoje, koreguoti ieškovo bendravimo su vaiku telefonu tvarką pagal apeliantės siūlomą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes nėra jokių duomenų, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo kilę nesutarimai dėl mobiliojo ryšio priemonių ar paslaugų apmokėjimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apeliantės pateiktos SMS žinutės, kadangi ši žinutė nėra susijusi su ieškovo ir sūnaus bendravimu. Vien tai, jog apeliantė nesutaria su ieškovo sugyventine, nesudaro pagrindo riboti tėvo ir sūnaus bendravimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui turėtų būti sudaryta galimybė matytis ir bendrauti su sergančiu vaiku, kas dar labiau stiprintų tėvo ir vaiko ryšį ir ieškovas galėtų ugdyti sergančio vaiko priežiūros gebėjimus, kuriais pati apeliantė nepasitiki. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nesudarius galimybių ieškovui lankyti sergantį vaiką, sergančio sūnaus priežiūros įgūdžiai ieškovui negali susiformuoti. Apeliantė, teikdama alternatyvų tėvo ir sūnaus bendravimo, vaikui sergant, pasiūlymą, nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad vaikui sergant ir ieškovui jį lankant, buvo kilę konfliktai. Tokių duomenų nepateikė ir išvadą teikianti institucija.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo tvarka yra laikina, ji neturi res judicata galios, tad apeliantė, manydama, jog dėl pasikeitusių aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo (CPK 148, 149 straipsniai). Tokią teisę turi taip pat ir ieškovas.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.