- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-10
- Bylos Nr.
- e2-6482-1027/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-14104-2026-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Jurgita Šimonėlytė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Jurgita Šimonėlytė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 (PRS1) patikslintą pareiškimą dėl procedūrinio sprendimo panaikinimo, suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja PRS1 (toliau – pareiškėja) patikslintu pareiškimu prašo: 1) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2026 m. liepos 30 d. procedūrinį sprendimą atsisakyti nagrinėti tarp pareiškėjos ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kilusį vartojimo ginčą, priimtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 8 punktu (vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti), 2) grąžinti ginčo medžiagą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, įpareigojant ją iš naujo spręsti vartojimo ginčo priėmimo nagrinėti klausimą, laikantis teismo sprendime pateiktų teisės aiškinimų ir motyvų, 3) priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, jei tokių pagrįstų išlaidų būtų. Pareiškėja nurodo, kad jos vertinimu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 23³ straipsnio 1 dalies 8 punktą ir atsisakė nagrinėti vartojimo ginčą kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Priimdama procedūrinį sprendimą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba neapsiribojo formaliu vertinimu, o priešingai – atliko išsamią visų ginčo aplinkybių analizę. Jei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išvadą padarė tik išanalizavusi sutarties turinį, įvertinusi įrodymus, taikiusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, tai reiškia, kad vartotojo reikalavimo nepagrįstumas nebuvo akivaizdus. Priešingu atveju tokia analizė apskritai neturėtų būti reikalinga. Tarnyba, analizuodama ginčo situaciją, peržengė pirminio pareiškimo priimtinumo vertinimo ribas ir pritaikė galutinę išvadą dėl pagrindinio vartojimo ginčo klausimo. Anot pareiškėjos, esant būtinybei atlikti išsamų įrodymų, faktinių aplinkybių ir teisės normų vertinimą, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos reikalavimas aiškiai nepagrįstas. Suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškimas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2026 m. liepos 24 d. pateikė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai prašymą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl ginčo tarp pareiškėjos ir paslaugų teikėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – paslaugų teikėja) dėl mokesčio pagal paslaugos sutartį grąžinimo, paslaugos teikimo sutarties nutraukimo. Iš pateiktų duomenų galima suprasti, kad ginčas kilo, nes pareiškėja sudarė sutartį dėl dienos stovyklos vaikui. 2026 m. liepos 20 d. vaikui atvykus į stovyklą paaiškėjo, jog joje dalyvavo tik du vaikai, nors registruodama vaiką pareiškėja tikėjosi įprastos grupinės stovyklos su visa numatyta programa, dėl itin mažo vaikų skaičiaus stovyklos programa negalėjo būti įgyvendinta visa apimtimi, todėl suteikta paslauga neatitiko pareiškėjos pagrįstų lūkesčių ir sutartų sąlygų. 2026 m. liepos 20 d. telefoninio pokalbio metu su paslaugų teikėja buvo aptarta susidariusi situacija, buvo pripažinta, jog tokia situacija neatitinka įprasto stovyklos formato, todėl pareiškėja nusprendė tą pačią dieną vaiką pasiimti iš stovyklos, o paslaugų teikėjas su tokiu sprendimu sutiko. Kadangi pinigai už stovyklą nebuvo grąžinti, o paslaugų teikėja teigė, kad stovykla vyksta toliau, 2026 m. liepos 20 d., nuo 07.45 val. iki 08.15 val., pareiškėja atvyko į stovyklos vietą, tačiau nei stovyklos vadovės, nei kitų dalyvių nesulaukė. Nei paslaugų teikėjos interneto svetainėje, nei „Facebook“ grupėje nebuvo paskelbta informacija apie stovyklos laiko ar programos pakeitimus, o į 2026 m. liepos 21 d., 08.18 val. stovyklos vadovei išsiųstą žinutę atsakymas negautas. Pareiškėja nurodė, kad neturi galimybės pasinaudoti paslaugų teikėjos pasiūlymu perkelti vaiko dalyvavimą į kitą savaitę ar kitus metus, nes vasaros metu vaikas dalyvauja kituose užsiėmimuose.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2026 m. liepos 30 d. procedūriniu sprendimu (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) atsisakė nagrinėti tarp pareiškėjos ir paslaugų teikėjo kilusį ginčą, kaip objektyviai nepagrįstą. Sprendime pažymima, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nagrinėdama vartotojo kreipimąsi, nevertina vien subjektyvaus šalių įsitikinimo dėl ginčo aplinkybių, o priima sprendimą remdamasi ginčo medžiagoje esančių įrodymų visuma. Įvertinus visų ginčo medžiagoje esančių įrodymų visumą, nenustatyta pakankamų objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad paslaugų teikėja netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ar padarė tokį sutarties pažeidimą, kuris suteiktų vartotojai teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti už paslaugą sumokėtą kainą.
Neteisminė vartojimo ginčų nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota VTAĮ. Vadovaujantis VTAĮ 23 straipsnio 1 dalimi, kilus vartojimo ginčui, vartotojas, kurio netenkina pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, pateikdamas prašymą raštu ar elektroniniu būdu. Pagal VTAĮ 21 straipsnio 1 dalį, vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo keliamus reikalavimus; vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Taigi, vartotojas, siekdamas, kad vartojimo ginčas būtų nagrinėjamas vartojimo ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nepraleisdamas šiame įstatyme nurodyto 3 mėnesių termino, su reikalavimu turi kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir tik gavęs jo netenkinantį atsakymą, arba per nustatytą terminą negavęs atsakymo, ne vėliau negu per vienerius metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją dienos (VTAĮ 23 straipsnio 2 dalis), pateikti prašymą vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai.
Pagal VTAĮ 29 straipsnio 3 dalį, nagrinėjant vartojimo ginčą priimti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos.
Vadovaujantis VTAĮ 23³ straipsnio 1 dalies 8 punktu, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti vartojimo ginčą, kai vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kaip matyti iš 2026 m. liepos 30 d. procedūriniu sprendimu, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba akivaizdų (rašte nurodoma – „objektyvų“) pareiškėjos prašymo nepagrįstumą siejo su tuo, jog sprendimas nedalyvauti stovykloje, taip pat nepasinaudoti pasiūlymu nekelti stovyklą galimai net į kitus metus, buvo nulemtas pareiškėjos asmenių aplinkybių (subjektyvaus įsitikinimo).
VTAĮ 23³ straipsnis įtvirtina vartojimo ginčo atsisakymo nagrinėti pagrindus, kuriems esant vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę nepradėti nagrinėti ginčą iš esmės, nesiaiškinant visų ginčui svarbių aplinkybių.
Taikant VTAĮ 23³ straipsnio 1 dalies 8 punktą kaip pagrindą atsisakyti nagrinėti vartotojo prašymą (skundą), įstatymas įpareigoja vartotojo ginčus nagrinėjančią instituciją nustatyti, kad vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, gavusi prašymą (skundą), akivaizdų skundo reikalavimų nepagrįstumą turi vertinti preliminariai, pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašymas (skundas) nėra susijęs su vartojimo ginčo sprendimais, pareiškėjo reikalavimas nėra argumentuotas prašyme (skunde) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra akivaizdžių pareiškėjos prašyme (adresuoto Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) suformuluotų reikalavimų nepagrįstumo požymių. Kaip matyti iš 2026 m. liepos 30 d. procedūrinio sprendimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atliko pareiškėjos pateiktų dokumentų analizę, vertino paslaugų teikėjos ir pareiškėjos sudarytą sutartį ir jos punktų atitiktį CK normoms, analizavo paslaugų teikėjo bei pareiškėjos veiksmus. Teismas sprendžia, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atlikusi įrodymų vertinimą ir nustačiusi aplinkybes, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog paslaugų teikėja netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, minėtas aplinkybes nepagrįstai vertino ne kaip pagrindą pareiškėjos prašyme nurodytą vieną ar kelias aplinkybes ir / ar patį prašymą, jį išnagrinėjus iš esmės, pripažinti neįrodytu (nepagrįstu), bet kaip pagrindą iš esmės nepradėti nagrinėti ginčą pagal pareiškėjos prašymą. Todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjos pateikto prašymo reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti, suteikiantys Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teisę atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą vadovaujantis VTAĮ 23³ straipsnio 1 dalies 8 punktu.
Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą (skundą), todėl skundžiamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2026 m. liepos 30 d. procedūrinis sprendimas naikintinas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą.
Duomenų, apie pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas, byloje nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,
nutaria:
Pareiškėjos PRS1 patikslintą pareiškimą tenkinti. Panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2026 m. liepos 30 d. procedūrinį sprendimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos PRS1 prašymą dėl vartojimo ginčo ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos PRS1 pateiktą prašymą (skundą). Nutarties nuorašus siųsti pareiškėjai, suinteresuotam asmeniui. Nutartis neskundžiama.