Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties, kuria panaikintas transporto priemonės priverstinis įkeitimas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Transėlė“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 15 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Transėlė“ bankroto bylą, bendrovės nemokumo administratoriumi paskyrė Žydrūną Anilionį. Teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Nemokumo administratorius pateikė prašymą išregistruoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) naudai įregistruotą transporto priemonės „Volkswagen Caddy“ (valst. Nr.(duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)) priverstinį įkeitimą.

yta, kad VMI 2026 m. birželio 19 d. raštu informavo, jog priverstinis įkeitimas gali būti išregistruotas pardavus įkeistą turtą ir atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi. Nurodytos sąlygos įvykdytos. Įkeistas turtas parduotas, gautos lėšos paskirstytos ir hipotekos kreditoriaus reikalavimas patenkintas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 98 straipsnyje nustatyta tvarka, priverstinis įkeitimas neteko savo paskirties.Prašyme nurod

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 10 d. nutartimi panaikino ir išregistravo VMI naudai 2025 m. lapkričio 18 d. įregistruotą priverstinį įkeitimą transporto priemonei „Volkswagen Caddy“.

Teismas nustatė, kad likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Transėlė“ transporto priemonei priverstinis įkeitimas įregistruotas VMI 2025 m. spalio 14 d. sprendimu. Sprendžiant dėl priverstiniam įkeitimui, kuriuo įkeistas bankrutavusios bendrovės turtas, išregistruoti taikytina JANĮ 98 straipsnio 5 dalis, pagal kurią dėl priverstinio įkeitimo panaikinimo nemokumo administratorius turi kreiptis būtent į bankrutavusios bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą, bet ne į notarą. Nemokumo administratoriaus prašymas išregistruoti priverstinę hipoteką susijęs su bankrutavusios bendrovės turtu ir jos kreditorių teisėmis bei interesais, todėl jis turi būti nagrinėjamas akumuliavimo bankroto byloje principu (JANĮ 29 straipsnio 1 dalis).

Transporto priemonė parduota bankroto procese, už ją gautos lėšos (jų dalis, atskaičius administravimo išlaidas) pervestos hipotekos kreditorei. Teismas nusprendė, kad hipoteka pasibaigė.

Kreditorė VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti LUAB „Transėlė“ nemokumo administratoriaus prašymą išregistruoti priverstinį įkeitimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

JANĮ neįtvirtintos priverstinio įkeitimo nustatymo, įregistravimo, įsigaliojimo ar pasibaigimo bei išregistravimo taisyklės, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo reglamentuotas įkeitimas.

Priverstinis įkeitimas negali būti panaikintas, nes neįvykdytas skolinis įsipareigojimas kreditorei VMI. Transporto priemonė parduota už 3 350 Eur, iš kurių 267,02 Eur pervesti įkeitimo kreditorei VMI, 3 082,98 Eur – nemokumo administratoriaus išlaidoms kompensuoti (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). VMI nesutinka su tokiu lėšų paskirstymu. Nemokumo administratorius nepagrindė, kad 2 800 Eur administracinės (organizacinės) išlaidos susijusios su įkeistu turtu. Jis neorganizavo kreditorių susirinkimo, kuriame būtų nustatyta išlaidų suma.

Teismas išnagrinėjo prašymą nepranešęs įkeitimo kreditorei, todėl ji negalėjo pateikti argumentų dėl priverstinio įkeitimo panaikinimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutavusi LUAB „Transėlė“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Ž. Anilionio, prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kreditorė VMI siekia, kad priverstinis įkeitimas toliau sektų paskui daiktą, nes, pardavus transporto priemonę, nepakako lėšų visai bendrovės mokestinei nepriemokai apmokėti. Tai paneigtų JANĮ 96 straipsnio 3 dalį, bankroto proceso turto realizavimo tikslą, pirkėjo teisėtų lūkesčių apsaugą ir galimybę bankroto procese parduoti įkeistą turtą. Tinkamas atsiskaitymas su kreditore negali būti tapatinamas su viso finansinio reikalavimo patenkinimu. Pardavus įkeistą turtą, kreditorei pervesti 267,02 Eur. Jos finansinis reikalavimas neišnyko.

Kreditorė VMI nenurodė, kad transporto priemonė parduota ne pagal nemokumo administratoriaus, bet jos LUAB „Transėlė“ 2026 m. gegužės 11 d. kreditorių susirinkime pasiūlytą tvarką. Didesnė skelbimų sklaida ir ilgesnis pasiūlymų rinkimo laikotarpis lėmė didesnį suinteresuotų asmenų skaičių ir didesnę nemokumo administratoriaus veiksmų apimtį. Nemokumo administratorius patyrė tokias išlaidas: 2 800 Eur dėl veiksmų, susijusių transporto priemonės pardavimu (28 val. x 100 Eur); 242 Eur už transporto priemonės įvertinimą; 40,98 Eur už skelbimus ir jų administravimą. Kreditorės VMI nesutikimas su nemokumo administravimo išlaidomis gali būti sprendžiamas JANĮ nustatyta tvarka, bet negali būti priemone išlaikyti daiktinį suvaržymą jau parduotam turtui.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar galima išspręsti nemokumo procese parduotos transporto priemonės priverstinio įkeitimo pabaigos ir išregistravimo klausimą, kai kyla ginčas dėl už parduotą turtą gautų lėšų paskirstymo, ar ne (JANĮ 98 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų nepriėmimo

LUAB „Transėlė“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė bendrovės 2026 m. gegužės 11 d. kreditorių susirinkimo protokolą ir kitus dokumentus.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Taigi, CPK nustatytas ribojimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme ir išimtinės sąlygos, kurioms esant, tokie įrodymai gali būti pateikti. LUAB „Transėlė“ pateikti nauji įrodymai pagrindžia, kokie duomenys buvo pateikti bendrovės kreditoriams ir kokie klausimai buvo svarstyti 2026 m. gegužės 11 d. kreditorių susirinkime. Nurodytame susirinkime nebuvo sprendžiami lėšų, gautų už parduotą transporto priemonę, paskirstymo ar kreipimosi dėl priverstinio įkeitimo panaikinimo klausimai. Be to, LUAB „Transėlė“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai yra bankroto byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl priverstinio įkeitimo pabaigos, pardavus įkeistą daiktą

Priverstiniam įkeitimui, kuris atsiranda įstatymų, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindais, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos CK nuostatos, kuriose reglamentuota priverstinė hipoteka (CK 4.199 straipsnio 3 dalis).

Valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti įkeitimas (kaip ir hipoteka) nustatomas mokesčių administratoriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimu. Šiame sprendime nurodomas daiktas, kuriam nustatomas priverstinis įkeitimas (kaip ir hipoteka), skolininkas – šio daikto savininkas, priverstinio įkeitimo nustatymo pagrindas, terminas ir reikalavimo suma (CK 4.176 straipsnis)

Priverstinis įkeisto daikto realizavimas įkeitimo kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų galiojančių įkeitimų (CK 4.197 straipsnio 1 dalis). CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad įkeitimas pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba įkeitimu užtikrinta prievolė pasibaigia kitais įkeitimo sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais.

JANĮ 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pardavus ar perdavus įkeistą turtą, iš jo vertės yra atskaitomos šios išlaidos: 1) dėl įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos; 2) bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius šios dalies 1 punkte nurodytas išlaidas, dalis; 3) kintamojo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų išlaidų sumą nustato kreditorių susirinkimas. Ji turi būti proporcinga atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei ir negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio, likusio atskaičius šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išlaidas (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis). Pardavus įkeistą turtą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 7 dienas nuo JANĮ 98 straipsnio 2 dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo dienos perveda į įkaito turėtojo nurodytą sąskaitą jam priklausančią sumą (JANĮ 98 straipsnio 4 dalis). Nemokumo administratorius perduoda notarui ar teismui (kai nustatytas priverstinis įkeitimas (kaip ir hipoteka) duomenis apie hipotekos (įkeitimo) pabaigą (JANĮ 98 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad VMI 2025 m. spalio 14 d. sprendimu LUAB „Transėlė“ transporto priemonei „Volkswagen Caddy“ pritaikė priverstinė įkeitimą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 15 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą. LUAB „Transėlė“ kreditorių 2026 m. gegužės 11 d. susirinkime nuspręsta parduoti transporto priemonę. Nemokumo administratorius 2026 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė „Volkswagen Caddy“ už 3 350 Eur. Nemokumo administratorius pateikė į bylą įkeisto turto realizavimo administravimo išlaidų sąmatą, kurioje užfiksuota, kad jis patyrė 3 082,98 Eur įkeisto turto administravimo išlaidų. Apeliantė 2026 m. birželio 19 d. nemokumo administratoriui nurodė, kad, likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Tik pardavęs įkeistą turtą ir atsiskaitęs su įkaito kreditore, nemokumo administratorius perduoda duomenis teismui apie hipotekos (įkeitimo) pabaigą (JANĮ 98 straipsnio 5 dalis).

LUAB „Transėlė“ nemokumo administratorius 2026 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymu pervedė apeliantei 267,02 Eur. Nors nemokumo administratorius atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą nurodė, kaip apskaičiavo įkeitimo kreditorei pervestą sumą, bet nepagrindė, dėl kokių priežasčių nesušaukė kreditorių susirinkimo, kuriame turėjo būti išspręsti bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius dėl įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidas, dalis, kintamojo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to, nesušaukdamas kreditorių susirinkimo, nemokumo administratorius pažeidė kreditorių teises, apribojo jų teisę spręsti dėl pirmiau nurodytų išlaidų dydžio, o taip pat ir išvengė dėl įkeisto turto turėtų bankroto proceso administravimo išlaidų, kurias jis apskaičiavo pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagrįstumo patikros kreditorių susirinkime. Nors nemokumo administratorius nurodė, kaip apskaičiavo įkeitimo kreditorei pervestą sumą, bet ji (įkeitimo kreditorė) neturėjo galimybės ginčyti tiek jai pervestų lėšų dydžio, tiek nemokumo administratoriaus apskaičiuotų dėl įkeisto turto turėtų bankroto proceso administravimo išlaidų, apskaičiuotų JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad apeliantė taip pat neinformuota apie priverstinio įkeitimo išregistravimo klausimo sprendimą teisme, todėl neturėjo galimybės pateikti argumentų, susijusių su pardavus įkeistą turtą gautų lėšų paskirstymu (t. y. kokią jų dalį nemokumo administratorius paskyrė dėl įkeisto turto turėtoms administravimo išlaidoms ir kokią – apeliantės reikalavimui patenkinti). Apeliantė nesutinka, kad su ja buvo tinkamai atsiskaityta. Pirmiau nurodytas jos 2026 m. birželio 19 d. raštas nepatvirtina, kad su ja buvo tinkamai atsiskaityta. Rašte nurodytos JANĮ nustatytos sąlygos, kurioms esant nemokumo administratorius perduoda duomenis teismui apie priverstinio įkeitimo pabaigą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nemokumo administratoriaus argumentais, kad apeliantė siekia gauti visą transporto priemonės vertę. LUAB „Transėlė“ nemokumo administratorius remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi, pagal kurią hipotekos kreditoriui mokama ne visa pirkėjo sumokėta kaina, bet tai, kas lieka atskaičius atitinkamas administravimo išlaidas (civilinė byla Nr. e2A-197-407/2025, 20 punktas). Akcentuotina tai, kad atskirajame skunde neginčijama nemokumo administratoriaus teisė gauti su priverstinai įkeisto turto administravimu susijusias išlaidas. Apeliantė teigia, jog nemokumo administratorius neteisingai paskirstė lėšas, visas administravimo išlaidas priskyrė dėl įkeisto turto turėtoms bankroto proceso išlaidoms. Taigi, lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, paskirstymo klausimas pirmiausiai turėjo būti svarstomas bendrovės kreditorių susirinkime (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis). Nesant tokio kreditorių susirinkimo sprendimo, negalima konstatuoti, kad su apeliante buvo tinkamai atsiskaityta, pardavus priverstinai įkeistą turtą (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to aplinkybė, kad nemokumo administratorius apskaičiavo ir pervedė apeliantei dalį lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, nėra pakankama pripažinti, jog priverstinis įkeitimas pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad nemokumo procese vyrauja viešasis interesas, JANĮ nuostatos yra specialiosios teisės normos, todėl nemokumo administratorius privalo griežtai laikytis JANĮ nustatytos atsiskaitymo su įkeitimo kreditoriumi tvarkos.

Apeliantė nurodo, kad ji nebuvo informuota apie priverstinio įkeitimo išregistravimo klausimo sprendimą. Akcentuotina tai, kad nurodyto klausimo išsprendimas gali turėti įtakos įkaito gavėjos teisėms ir pareigoms, dėl to apeliantė turėjo būti informuota apie nagrinėjamą klausimą ir jai suteikta teisė pareikšti nuomonę dėl priverstinio įkeitimo pabaigos ir išregistravimo.

Apibendrindamas pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino JANĮ 98 straipsnio 2 dalies, kurioje reglamentuotas atsiskaitymas parduodant įkeistą turtą nemokumo procese, pažeidimo, neteisingai pritaikė teisės normas, kuriose reglamentuota įkeitimo pabaiga CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Dėl to apskųsta nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės LUAB „Transėlė“ nemokumo administratoriaus prašymas panaikinti transporto priemonės „Volkswagen Caddy“ priverstinį įkeitimą atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Transėlė“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Žydrūno Anilionio, prašymą panaikinti priverstinį transporto priemonės „Volkswagen Caddy“ įkeitimą.