- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-422-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04718-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas valstybinio socialinio draudimo pensijų apskaičiavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje.
Nurodė, kad jis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, statė Truskavos bažnyčią. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyrius nurodė, kad nei iš parapijos, nei kitais būdais negavo pareiškėjo darbo faktą patvirtinančių dokumentų, ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Teigė, jog pradedant dirbti Truskavos bažnyčios statybose, 1991 m. lapkričio 1 d. nebuvo su juo sudaryta rašytinė darbo sutartis ir tai atitiko tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Darbo įstatymo kodekso (toliau – DĮK) 24 straipsnio 3 dalį. Dirbti bažnyčios statybose pareiškėjas pradėjo tuo metu išformuojamo kolūkio pirmininkui pasiūlius, jo pareigos buvo parūpinti statybinių medžiagų pristatymą, surasti darbininkus, paskirstyti jiems darbus, kontroliuoti kokybę. Rašytinė darbo sutartis buvo sudaryta tik nuo 1994 m. sausio 1 d., ten pat pareiškėjas dirbo dar keletą metų, beveik iki pačios statybos darbų pabaigos.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškimo netenkino.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien liudytojų parodymai negali būti vertinami, kaip pakankami pareiškėjo prašomam faktui įrodyti. Liudytojai V. Z. ir V. K. tiksliai nenurodė, kada pareiškėjas pradėjo dirbti Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, taip pat negalėjo pasakyti, iki kada pareiškėjas dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje. Liudytojas P. B. nurodė, kad nuo 1991 m. pareiškėjas dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, tačiau tikslios datos, nuo kada jis pradėjo dirbti nežinojo, taip pat nurodė, kad pareiškėjo darbas bažnyčioje iki 1994 m. nebuvo įformintas jokiais dokumentais. Pats pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad jis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra informacijos, kad archyvinių dokumentų apie pareiškėjo darbą dalis ar jie visi būtų neišsaugoti.
Teismui nekilo abejonių, kad V. K. vadovavo statyboms ginčo laikotarpiu Truskavos Šv. Dvasios parapijoje. Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, teismas darė išvadą, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėją nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. siejo darbo santykiai su Truskavos Šv. Dvasios parapija ar kitu darbdaviu, ir kad nuo jo darbo užmokesčio buvo mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Pažymėjo, kad vien liudytojų parodymais teismas negali remtis nustatydamas tokio pobūdžio juridinę reikšmę turinčius faktus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo patenkinti.
Teigia, kad jis neprašė teismo nustatyti kokio dydžio darbo užmokestį gavo, o prašė nustatyti tik patį darbo nurodytu laikotarpiu ir nurodytoje parapijoje faktą.
Nurodo, kad darbo stažą pensijai gauti, yra įskaitytas laikotarpis iki 1991 m. lapkričio 1 d., kai jis dirbo kolūkyje. Dirbti bažnyčios statybose pradėjo tuo metu išformuojamo kolūkio pirmininkui pasiūlius. Pertraukos tarp šių dviejų jo darbų, nebuvo. Liudytojų parodymai patvirtino, kad iš karto po kolūkio išformavimo, apelianto darbas buvo organizuoti bažnyčios statybos darbus. 1993 m. gruodžio 31 d. Truskavos bažnyčios statybos darbai dar nebuvo pabaigti. Tvirtino, jog statybos darbus organizavo nepertraukiamai iki pat užbaigimo. Laikė, kad liudytojų parodymai laikytini pakankamais, kad nustatyti tikslias apelianto darbo parapijoje pradžios bei pabaigos datas.
Pažymėjo, kad Truskavos Šv. Dvasios parapija dėl savo veiklos specifikos neturėjo patirties įgyvendinant darbdavio teises/pareigas, todėl rašytinę darbo sutartį su apeliantu sudarė tik 1994 m. sausio 1 d. Toks darbdavio pareigų vykdymas nelaikytinas neatitinkančiu tuo metu galiojusių teisės aktų.
Byloje nėra įrodymų, kad tuos dvejus metus ir du mėnesius apeliantas būtų dirbęs pagal rangos sutartį ar pan. Taip pat nėra duomenų, kad tuo metu jis būtų buvęs registruotas kaip bedarbis, ar dėl kitų priežasčių negalėjęs būti darbo santykiuose. Dabartinis parapijos administratorius raštu pripažino, kad įsakymas dėl priėmimo į darbą ir pirminiai darbo užmokesčio dokumentai neišsaugoti. Kad dokumentai nebuvo rūpestingai saugojami, patvirtino ir liudytoju apklaustas kunigas P. B. Šis liudytojas taip pat parodė, kad užmokestį apeliantui mokėdavo reguliariai, kartą per mėnesį. Keletą metų nepertraukiamai trunkantis darbas išimtinai vieno „kliento" užsakymu, trunkantis pilną darbą dieną, už kurį periodiškai mokamas piniginis atlygis, yra būdingi darbo, o ne civiliniams teisiniams santykiams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo siūlymas, kad apeliantas pats turėjo pateikti rašytinių savo darbo faktą patvirtinančių įrodymų, yra nerealistinis, ir negalėjo būti įgyvendintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą.
Nurodo, kad apeliantas privalėjo įrodyti teisės normose numatyto dokumento egzistavimo (kad toks dokumentas buvo sudarytas) faktą, o jei toks dokumentas nebuvo sudarytas, tokiu atveju negali būti tenkinamas jo pareiškimas dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, jog DĮK 26 straipsnis numatė, kad, jei yra sudaroma žodinė sutartis, tokiu atveju privaloma tai įforminti įsakymu (potvarkiu) ir jame susitariama dėl būtinųjų ir papildomų darbo sąlygų. Be to, pagal nurodytą DĮK 31 straipsnį, jei dirbama ilgiau nei 5 dienas privalu įforminti darbo knygelėje. Jei nebuvo sudaryta jokia sutartis ar kitas dokumentas, įforminantis darbo teisinius santykius, tokiu atveju kyla klausimas, kokio dokumento pagrindu galėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Teigia, kad vien liudytojų parodymai nėra pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, kai įrodinėjami praeities įvykiai (aplinkybės) dėl asmens tikslaus darbo laikotarpio tam tikroje darbovietėje, darbo užmokesčio dydžio, uždirbto kiekvieną mėnesį, ir pan.
Pažymi, kad pirmos instancijos teismo posėdyje buvo nagrinėjama 1995 m. gegužės 15 d. sutartis ir apelianto paklausus ar tokie teisiniai santykiai egzistavo 1991 m. lapkričio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, apeliantas atsakė teigiamai. Daro prielaidą, kad įforminti ne darbo teisiniai santykiai, o rangos teisiniai santykiai, todėl apeliantui dirbant Truskavos bažnyčios statybose, egzistavo rangos teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingąja teisena laikantis CPK 444–448 straipsniuose nustatytos tvarkos. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Truskavos Šv. Dvasios parapija 2025 m. kovo 19 d. raštu Nr. 04/25 informavo, kad duomenų apie V. K. darbą Truskavos parapijoje nuo 1991 m. iki 1993 m. duomenų parapijos archyve nerasta. Įsakymas apie priėmimą į darbą, bei pirminiai dokumentai apie darbo užmokestį neišsaugoti. Parapijai žinoma, kad V. K. tikrai dirbo, statant Truskavos bažnyčią, inžinieriaus pareigose. Archyve rasta tik viena 1995 m. gegužės 15 d. sutartis su V. K. VSDFV Kauno skyrius 2025 m. kovo 25 d. raštu Nr. (4.16E) DV_S-23927 „Dėl Valento Kraujelio archyvinių dokumentų“ informavo, kad draudėjo byloje nėra dokumentų (SD-pranešimų ir kt.) apie darbą iki 1993 m. gruodžio 31 d. Draudėjo byloje yra pranešimas apie priėmimą į darbą 1994 m. sausio 3 d. ir pranešimas apie 1994 metų darbo užmokestį ir nuo jo priskaičiuotą įmokų sumą.
Apeliantas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, nurodė, kad tokie duomenys reikalingi pensijų socialinio draudimo stažui, o įrodymų apie darbą šiuo laikotarpiu nurodytoje darbovietėje neturi ir negali gauti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, rašytinę medžiagą, šalių bei kviestų liudytojų paaiškinimus sprendė, kad byloje nėra pakankamai įtikinamų duomenų, patvirtinančių, jog nurodytu laikotarpiu apeliantas dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, todėl pareiškimo netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
DĮK 23 straipsnis (1991 m. rugpjūčio 11 d. įstatymo redakcija) numatė, kad darbo sutartis gali būti sudaroma tiek žodine, tiek rašytine forma. Jei darbininkui ar tarnautojui faktiškai buvo leista dirbti, tai darbo sutartis laikoma sudaryta, nors priėmimas į darbą nebuvo reikiamai įformintas (DĮK 24 straipsnio 3 dalis). Sudarant žodinę darbo sutartį, įsakyme (potvarkyje) priimti į darbą išvardijamos būtinosios ir papildomosios darbo sąlygos (DĮK 26 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad jam pradėjus dirbti Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, galėjo būti sudaryta žodinė darbo sutartis, tačiau sudarant žodinę sutartį turėjo būti priimamas įsakymas ar potvarkis. Be to, darbo knygelės turi būti įforminamos visiems darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ilgiau kaip penkias dienas. Darbo knygelė yra pagrindinis darbininko ar tarnautojo darbinės veiklos dokumentas, patvirtinantis jo darbo stažą (DĮK 31 straipsnis). Byloje nėra pateikta įrodymų, jog apeliantas nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje. Priešingai, byloje esantis pranešimas apie priėmimą į darbą patvirtina, kad apeliantas Truskavos Šv. Dvasios parapijoje dirbo tik nuo 1994 m. sausio 3 d., o iki tol yra tik įrašai, jog iki 1991 m. lapkričio mėn. apeliantas dirbo Truskavos kolūkyje.
Apeliantas teigia, kad liudytojų parodymai patvirtina, jog jis ginčo laikotarpiu statė bažnyčią. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis iki 1993 m. gruodžio 31 d. buvo bedarbis, ar neturėjo darbo.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad prašomo pripažinti juridinę reikšmę fakto dėl darbo stažo trukmės (laikotarpių įskaitymo į stažą) nagrinėjimui reikšminga yra tai, jog, jei darbo santykiai nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tai liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykius, jei nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių tokių darbų santykių įforminimą. Vien liudytojų parodymai nėra pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, kai įrodinėjami praeities įvykiai (aplinkybės) dėl asmens tikslaus darbo laikotarpio tam tikroje darbovietėje, darbo užmokesčio dydžio, uždirbto kiekvieną mėnesį, ir pan. Liudytojų parodymais to neįmanoma įrodyti ir jų pagrindu laikyti faktą nustatytu, nes vien liudytojų parodymai paprastai nesuteikia tikslios įrodomosios informacijos, duomenų apie praeities įvykių tikslius skaičius, jų skaitinės (kiekinės) vertės išraišką, ypač kai tie įvykiai atsitiko (galėjo atsitikti) prieš ilgą laiko tarpą (prieš keliolika, keliasdešimt metų). Jei liudytojai, teikdami parodymus ir nenurodydami tokios informacijos šaltinio, nurodytų pareiškėjo tikslų prieš daugiau kaip trisdešimt metų darbo stažo laikotarpį ir gautą darbo užmokestį, šie duomenys teismo negalėtų būti laikomi įtikinamais ir tikrais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2022).
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl pagrįstai padarė išvadą, jog darbo santykiams nesant įformintiems įstatymų nustatyta tvarka, vien liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykius ir jie vieni nėra pakankami esminiams praeities įvykiams (tokiems kaip asmens tikslus darbo laikotarpis, jos pradžia ar pabaiga, darbo užmokesčio dydis ir pan.) pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. Z. tvirtino, kad jis 1994–1995 m. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijoje, nuo kada tiksliai apeliantas pradėjo dirbti minėtoje parapijoje, negalėjo nurodyti, tik nurodė, kad jam įsidarbinant apeliantas jau dirbo prie bažnyčios statymo (2026 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 14 min. 28 sek. – 21 min. 55 sek.).
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja V. K. teismo posėdžio metu tvirtino, jog ji Truskavos kolūkyje dirbo nuo 1976 m. iki 1991 m., kartu su ja dirbo ir apeliantas. Kolūkio pirmininkas susitaręs su klebonu skyrė apeliantą dirbti prie bažnyčios statybose, kuri buvo pradėta statyti apie 1988 m. Taip pat nurodė, jog kolūkio pirmininkas skirstydavo darbus, organizuodavo talkas bažnyčios statymui. Matydavo apeliantą lauke prie bažnyčios, tačiau negalėjo nieko pasakyti konkrečiai apie apelianto įdarbinimą Truskavos Šv. Dvasios parapijoje (2026 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 23 min. 15 sek. – 35 min. 36 sek.).
Liudytojas kunigas P. B. teismo posėdžio metu tvirtino, kad bažnyčia buvo pradėta statyti 1990 m. ir ją padėjo statyti kolūkis, buvo pastatyti pamatai. Su apeliantu pažintis buvo 1990 m., kai jis dirbo kolūkyje inžinieriumi. Vėliau, sugriuvus kolūkiui, apie 1991 m. apeliantas pradėjo dirbti prie bažnyčios statymo. Taip pat nurodė, kad apeliantui mokėjo už darbą pagal galimybes, buvo žodinis susitarimas, o vėliau atsirado dokumentacija ir mokėjo socialinius mokesčius. Taip pat nurodė, jog iširus kolūkiui nebuvo vedama buhalterija, tik vėliau ji atsirado keičiantis laikotarpiui. Apeliantas buvo samdomas, kad prižiūrėtų statybas (2026 m. vasario 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 min. 40 sek. – 21 min. 40 sek.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje apklausti liudytojai V. K. V. Z., ir kunigas P. B. tiksliai nenurodė, kad apeliantas Truskavos Šv. Dvasios parapijoje buvo įdarbintas jau 1991 m. lapkričio 1 d. Liudytojų parodymai patvirtina tik tai, jog apeliantas dar dirbdamas kolūkyje dirbo prie bažnyčios statybų, buvo inžinierius. Nors liudytojas kunigas P. B. ir patvirtino, jog apeliantui mokėjo atlyginimą kas mėnesį, tačiau taip pat nurodė, jog valstybinio socialinio draudimo įmokas dėl apelianto pradėjo mokėti vėliau, prasidėjus dokumentacijai. Taigi, byloje nėra ginčo, jog apeliantas dirbo prie bažnyčios statymo, kunigas jam atlygį pradžioje mokėjo pagal galimybes, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, jog nuo 1991 m. lapkričio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jis buvo įdarbintas Truskavos Šv. Dvasios parapijoje ir už jį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Byloje esantis Truskavos Šv. Dvasios parapijos 2025 m. kovo 19 d. raštas Nr. 04/25 patvirtina, jog apeliantas tikrai dirbo statant Truskavos bažnyčią inžinieriaus pareigomis, tačiau nei paneigia, nei patvirtina apelianto įdarbinimą aktualiu laikotarpiu. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas nuo 1994 m. sausio 4 d. buvo įdarbintas Truskavos Šv. Dvasios parapijoje nepatvirtina, jog ir nuo 1991 m. lapkričio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. taip pat dirbo oficialiai ir už jį buvo mokami mokesčiai į valstybės biudžetą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad VSDFV Kauno skyrius 2025 m. kovo 25 d. rašte Nr. (4.16E) DV_S-23927 „Dėl V. K.Vy archyvinių dokumentų“, be kito ko, nurodė, jog 2-SD formos pranešimai ar kiti dokumentai, patvirtinantys asmens darbą Truskavos Šv. Dvasios parapijos bažnyčioje 1993-1994 metais, iki 1994 m. gruodžio 31 d. VSDFV Kauno skyriaus archyvui saugoti neperduoti. Taigi, kaip matyti, archyviniuose dokumentuose nėra apskritai jokių duomenų (net ir užuominų) apie tai, jog apeliantas jo nurodytu laikotarpiu buvo susijęs darbo santykiais su Truskavos Šv. Dvasios parapija.
Taigi apibendrinant išdėstytą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje neįrodytos aplinkybės ir nenustatytos visos sąlygos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o surinkti įrodymai nėra pakankami išvadai, jog nagrinėjamu atveju byloje apeliantas nuo 1991 m. lapkričio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo Truskavos Šv. Dvasios parapijos bažnyčioje. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nepaneigta ir apeliacinės instancijos teisme.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei įrodymų vertinimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu), o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.