Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „REGRON“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „REGRON“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti pradines bendrovės turto pardavimo kainas: 1) nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (gamybinis pastatas su salėmis ir poilsio patalpomis; gamybinis pastatas; dažinė; kiemo statiniai ir žemės sklypas) – 348 149 Eur; 2) nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (431/3305 žemės sklypas ir gamybinis pastatas) – 105 228 Eur; 3) nustatyti turto kainos didinimo intervalą – 350 Eur, turtą pardavinėti iš viešųjų varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 4) nepardavus turto pirmose varžytynėse, organizuoti antrąsias varžytynes, pradinę turto kainą sumažinus 25 proc.: Degučių kaime esančio nekilnojamojo turto iki 261 112 Eur, Dusetose esančio nekilnojamojo turto – iki 78 921 Eur. Nepardavus turto antrose varžytynėse, turtą pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei nustatyta pradinė pardavimo kaina. Pirmame laisvo pardavimo etape nustatyti pradines turto pardavimo kainas: Degučių kaime esančio nekilnojamojo turto – 195 834 Eur, Dusetose esančio nekilnojamojo turto – 59 190 Eur. Apie turto pardavimą skelbti viešai internete. Pasiūlymų palaukti 14 dienų nuo skelbimo patalpinimo dienos. Turtą parduoti didžiausią kainą ir geriausias sąlygas pasiūliusiam pirkėjui. Nepardavus pirmame laisvo pardavimo etape, organizuoti antrą pardavimo etapą tomis pačiomis sąlygomis, sumažinus pradinę turto pardavimo kainą: Degučių kaime esančio nekilnojamojo turto kainą iki 146 875 Eur; Dusetose esančio nekilnojamo turto – iki 44 392 Eur. Nepardavus antrame laisvo pardavimo etape, organizuoti trečią pardavimo etapą tomis pačiomis sąlygomis, sumažinus pradinę turto pardavimo kainą: Degučių kaime esančio nekilnojamojo turto kainą iki 110 156 Eur, Dusetose esančio nekilnojamojo turto – iki 32 294 Eur. Nepardavus trečiame laisvo pardavimo etape, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų. Nemokumo administratorė nurodė, kad dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo kreditorių susirinkimus šaukė 2025 m. liepos 15 d., 2025 m. rugsėjo 23 d., 2026 m. vasario 25 d. ir 2026 m. balandžio 28 d., susirinkimams teikė pagrindimą, jog turto vertinimas, įvertinus turto būklę, yra perteklinis ir nebūtinas, pateikė turto vertintojų pasiūlymus dėl turto vertinimo, tačiau kreditoriai atsisakė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kurioje būtų numatytos išlaidos turto vertinimui, o pradinės pardavimo kainos ir tvarkos nepatvirtino. Dėl šios priežasties bankroto procesas yra vilkinamas. Nemokumo administratorė 2026 m. birželio 17 d. kreditorių susirinkimui pateikė pasiūlymą nustatyti pradinę turto kainą, lygią visų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, kuri yra daug didesnė, nei valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, ar vertė, kurią nemokumo administratorė teikė ankstesniems kreditorių susirinkimams. Kreditorių susirinkimai nepriėmė sprendimų dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, kuriuos būtų galima realiai įgyvendinti, nepatvirtino administravimo išlaidų sąmatos turto vertinimui apmokėti. Teismas atmetė ankstesnius nemokumo administratorės prašymus dėl būtinumo papildyti administravimo išlaidų sąmatą, tačiau net ir sušaukus kreditorių susirinkimą, kuriame buvo siūloma papildyti administravimo išlaidų sąmatą vertinimui reikalinga piniginių lėšų suma, kreditoriai balsavo prieš, tai reiškia, jog kreditoriai išreiškė valią neskirti lėšų bankrutuojančios bendrovės turto įvertinimui pagal vertintojų pateiktus paslaugos suteikimo įkainius. Nors pagal bendrąją taisyklę teismui nesuteikta teisė spręsti kreditorių kompetencijai priskirtų klausimų, tačiau nustačius, kad kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba nulemia situaciją, kai priimamas sprendimas pažeidžia bankroto proceso operatyvumą, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atmetė nemokumo administratorės prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo atmestas nemokumo administratorės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto dėl bendrovės nekilnojamo turto pardavimo tvarkos ir kainų. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko apygardos teismo nutartį nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo sprendžia kreditorių susirinkimas, nustatydamas pradinę turto pardavimo kainą. Klausimas dėl turto pardavimo kainos nustatymo ne kartą buvo svarstomas kreditorių susirinkime ir nemokumo administratorės pasiūlytai turto pardavimo tvarkai ir kainai iš esmės nebuvo pritarta dėl neatlikto turto vertinimo. Teismas sutiko su kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pozicija, kad nustatant parduodamo turto pradinę kainą, svarbu įvertinti jo realią rinkos vertę, nusidėvėjimą, potencialių pirkėjų ratą, rinkos, kurioje parduodamas turtas specifiką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurias nustatyti gali nepriklausomas turto vertintojas. Anot teismo, turto vertinimas yra svarbus ir dėl to, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, kuriame pritaikytas nuosavybės teisių apribojimas bendrovės nekilnojamam turtui, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir (ar) civilinio ieškinio patenkinimą. Todėl parduodamo turto vertės nustatymas reikšmingas ne tik bankroto byloje, bet gali būti reikšmingas ir ikiteisminiam tyrimui, juolab kad prokuroro nutarimu nuosavybės teisių apribojimas nekilnojamam turtui yra panaikintas su sąlyga, jog pardavus nekilnojamąjį turtą, nemokumo administratorė už parduotą turtą gautas lėšas turės įnešti į depozitinę sąskaitą.

Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė, teikdama 2026 m. birželio 17 d. kreditorių susirinkimui pasiūlymą dėl turto pardavimo ir kainos nustatymo, pradinę parduodamo turto vertę nustatė lygią visų patvirtintų kreditorinių finansinių reikalavimų sumai, kai ankstesniems kreditorių susirinkimams pradinė turto pardavimo kaina buvo nustatoma įvertinus turto įsigijimo, likutinę ir rinkos vertes bei analogiškas turto pardavimo kainas. Todėl teismas nesutiko su nemokumo administratore, kad pradinė parduodamo turto kaina atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 85 ir 86 straipsnių nuostatas, kadangi paskutiniam įvykusiam kreditorių susirinkimui nurodyta pradinė turto kaina iš esmės skyrėsi nuo pirminės turto pardavimo kainos. Taigi, esant skirtingoms pradinėms parduodamo turto kainoms ir nesant patikimų duomenų apie bendrovės turto realią vertę, teismas atmetė nemokumo administratorės argumentus, kad kreditoriai, siekdami nekilnojamojo turto vertinimo, vengia įgyvendinti pareigą nustatyti bendrovės priklausančio turto pardavimo tvarką ir kainą. Pardavinėjant turtą be turto vertinimo ataskaitos ir nenustačius parduodamo turto rinkos vertės, būtų pažeisti kreditorių interesai parduoti turtą kuo didesne kaina ir patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad nemokumo administratorė ne pirmą kartą, tiek teikdama skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, tiek prašymą dėl turto pardavimo ir kainos nustatymo, nurodė, jog būtent kreditorės VMI pasiūlymas dėl turto vertinimo atlikimo trukdo vykdyti bankroto procedūras, o kadangi bendrovė neturi lėšų, kreditorių susirinkimas nepritarė administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimui. Tokiu kreditorių susirinkimo nutarimo projekto siūlymu nemokumo administratorė įpareigojama atlikti veiksmus, kurių realiai įgyvendinti negali. Bankroto proceso metu patirtos turto vertinimo, varžytinių rengimo, hipotekos išregistravimo, atliekų sutvarkymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dokumentų parengimo archyvui išlaidos yra atlyginamos iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. Kreditoriams pritarus ir įpareigojus nemokumo administratorę sudaryti sutartį su turto vertintoju, iš anksto žinoma kaina už šią paslaugą bus laikoma būtinomis ir pagrįstomis bankroto administravimo proceso išlaidomis JANĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-889-854/2024, 95 punktas). Be to, šiuo atveju nemokumo administratorė teikė teismui prašymą padindinti administravimo išlaidų sąmatą, prašydama įpareigoti kreditorius įnešti atitinkamą sumą, reikalingą turto vertinimui atlikti, kai tuo tarpu administravimo išlaidos bankroto procese gali būti atlyginamos iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų, pardavus bendrovei priklausantį turtą. Todėl tai, kad kreditorių susirinkimas nepritarė nemokumo administratorės pasiūlymui padidinti administravimo išlaidas, įpareigojant kreditorius užtikrinti nekilnojamojo turto vertinimo atlikimą, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad kreditoriai nepritaria nemokumo administratorės siūlymui padidinti administravimo išlaidas. Kadangi bankroto proceso administravimo išlaidų dydis vykdant bankroto procedūras gali kisti, todėl šiuo atveju pareiga tinkamai reaguoti į kintančias administravimo išlaidas tenka nemokumo administratorei. Be to, bendrovės nekilnojamąjį turtą siūloma pardavinėti iš varžytynių, tai reiškia, kad bus patiriamos ir su varžytynių rengimu susijusios išlaidos, nepriklausomai nuo to, ar šį sprendimą priims kreditorių susirinkimas, ar teismas. Kasacinis teismas, vertindamas turto realizavimo varžytynėse ir pradinės realizuojamo turto kainos nustatymo klausimus, praktikoje yra nurodęs, kad nemokumo administratoriaus veikla administruojant nemokumo procesą pasižymi tam tikra rizika. Nemokumo administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Todėl mokesčio už varžytynių paskelbimą sumokėjimas laikytinas nemokumo administratoriaus veikloje kylančia rizika. Nesant galimybės gauti administravimui skirtų lėšų, nemokumo administratorius turi padengti šias išlaidas, kurios vėliau, turtą realizavus varžytynėse, bus atlyginamos iš kainos, sumokėtos už realizuotą varžytynėse turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 69 punktas). Taigi, vien tai, kad bendrovė šiuo metu neturi lėšų sumokėti už turto vertinimą, nereiškia, jog šios išlaidos nebus atlygintos iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų, pardavus bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Apibendrindamas tai, kas nurodyta anksčiau, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teismine tvarka nustatyti bendrovės turto pardavimo tvarką, kadangi šis klausimas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai ir nėra pagrindo teigti, jog kreditorių susirinkimas nepriima sprendimo dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

LUAB „REGRON“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti nemokumo administratorės prašymą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apskųsta nutartis paremta formaliu kreditorių susirinkimo valios konstatavimu, neįvertinus, kad ji per daugiau nei vienerius metus nebuvo paversta konkrečiu, įvykdomu sprendimu. Teismas neįvertino esminio pokyčio po Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties priėmimo, t. y. nemokumo administratorė papildomai apklausė turto vertintojus, kreditoriams pateikė konkrečius turto vertinimo finansavimo variantus, siūlė tikslinti administravimo išlaidų sąmatą, rado turto vertintoją, sutinkantį atidėti visą apmokėjimą iki turto pardavimo, tačiau realiai įgyvendinamas sprendimas nebuvo priimtas.

Bylos nagrinėjimo dalykas nėra pakartotinis 2025 metų ginčo nagrinėjimas, o sprendžiama, ar po įvykusių kreditorių susirinkimų susiklostė išimtinės aplinkybės, kai dėl kreditorių daugumos veiksmų (neveikimo) bankroto procedūros nebevykdomos ir teismas turi teisę įsiterpti į kreditorių kompetenciją. 2026 m. birželio 17 d. kreditorių susirinkime nemokumo administratorės pasiūlymui dėl turto pardavimo pritarė 17,89 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių, o „prieš“ balsavo 82,11 proc. Lemiamą įtaką ir toliau turi kreditorė VMI, todėl teismas privalėjo įvertinti ne abstrakčią VMI deklaruojamą valią gauti turto vertinimą, bet tai, ar ši valia realiai įgyvendinama ir ar jos įgyvendinimas nėra tapęs neribotos trukmės kliūtimi turto realizavimui.

Teismo išvada, kad kreditorių susirinkimas įgyvendino pareigas vien todėl, jog yra išreiškęs valią atlikti turto vertinimą, yra pernelyg formali. Kompetencija įgyvendinama ne deklaruojant norimą galutinį rezultatą, o priimant sprendimą, kuriame nustatytas ir objektyviai įvykdomas jo pasiekimo mechanizmas. Kai toks mechanizmas per penkis susirinkimus nesukuriamas, kreditorių susirinkimo kompetencija faktiškai lieka neįgyvendinta.

Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties esminis motyvas, kad nemokumo administratorė turi reaguoti į pakitusį administravimo išlaidų poreikį ir kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ar pakeitimo. Nemokumo administratorė šį nurodymą įvykdė ir rado turto vertintoją UAB „Inreal“, kuri sutiko visą mokėjimą atidėti iki turto pardavimo. Taigi, 2026 m. balandžio 28 d. kreditorių susirinkimui buvo pateiktas konkretus sprendimo projektas patikslinti administravimo išlaidų sąmatą ir atlikti turto vertinimą per du mėnesius, tačiau pasiūlymui susirinkimas nepritarė.

Apskųstos nutarties motyvai dėl turto vertinimo finansavimo prieštaringi – viena vertus teismas konstatavo, kad kreditoriai, balsuodami prieš administravimo sąmatos didinimą, išreiškė valią neskirti lėšų turto vertinimui pagal pateiktus įkainius, kita vertus, padarė išvadą, jog aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas nepritarė nemokumo administratorės siūlymui didinti administravimo išlaidas savaime nesudaro pagrindo vertinti, jog kreditoriai nepritaria administravimo išlaidų didinimui.

Nuo 2026 m. birželio 13 d. galiojanti JANĮ 73 straipsnio redakcija nustato, kad turto ar verslo vertinimo paslaugų išlaidos yra bankroto proceso administravimo išlaidos. JANĮ 75 straipsnis nustato specialią šių išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir teismo kontrolės tvarką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023 išaiškinimo, kuriuo rėmėsi teismas, negalima be papildomo pagrindo išplėsti profesionalaus nepriklausomo turto vertinimo paslaugai ir paversti nemokumo administratorę privaloma bankrutuojančios bendrovės kreditore. Be to, kasacinio teismo nutarties 70 punkte pažymėta, kad parduodamo turto kainos pagrindimas neprivalo visais atvejais būti profesionali turto vertinimo ataskaita ir gali būti grindžiamas registrų duomenimis, rinkos skelbimais, lyginamąja analize ir pan. Nagrinėjamu atveju teismas suabsoliutino vieną kainos pagrindimo priemonę ir sukūrė nemokumo administratorei asmeninio finansavimo pareigą.

Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartyje konstatuota, kad tuometinis nemokumo administratorės nurodytų turto pardavimo kainų pagrindimas nebuvo pakankamas, todėl turto vertinimas buvo būtinas. Tačiau vėliau nemokumo administratorė nebesiekė įrodyti, kad 55 000 Eur ir 13 000 Eur turto kaina yra reali rinkos vertė, tačiau pasiūlė pradėti viešą pardavimo nuo daug didesnės, konservatyvios kainos, pašalinančios riziką, kad iš pirmųjų varžytynių turtas bus parduotas per pigiai. Šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo nustatyti, ar toks turto pardavimo būdas vis dar kelia turto pardavimo už per mažą kainą riziką.

Apskųstos nutarties išvados neatitinka viešųjų varžytynių paskirties. Pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina nėra teismo ar kreditorių deklaracija, kad būtent tokia yra turto rinkos vertė, nes ji yra pradinė konkurencinio pardavimo riba, o tikroji rinkos reakcija paaiškėja varžytynėse. 2026 m. birželio 17 d. kreditorių susirinkimui pasiūlyta pirmųjų varžytynių turto kaina (453 377 Eur) beveik 7,9 karto viršija VĮ Registrų centro nurodytą 57 394 Eur turto vertę. Degučių kaime esančio nekilnojamojo turto pradinė pardavimo iš varžytynių siūloma kaina yra 348 149 Eur, tuo tarpu VĮ Registrų centras nurodyta turto vertė – 44 077 Eur. Siūloma Dusetose esančio turto kaina yra 105 228 Eur, tuo tarpu VĮ Registrų centro nustatyta turto vertė – 13 317 Eur. JANĮ 85 straipsnis numato tris lygiagrečius turto pardavimo principus: rinkos kainos, didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio. Apskųsta nutartimi suabsoliutintas tik vienas siekis – prieš pardavimą turėti profesionalią turto vertinimo ataskaitą. Tokiu būdu procedūra, skirta padėti realizuoti turtą, tapo turto realizavimo blokavimo priemone.

Nuo bendrovės likvidavimo pradžios praėjo daugiau kaip treji metai. Bendrovei priklausantys statiniai yra seni, ilgą laiką nenaudojami, apleisti ir yra atokiose vietovėse, todėl pardavimo proceso vilkinimas mažina realizavimo rezultatą. Kreditorės VMI siūlymas atlikti nepriklausomą turto vertinimą 2025 metais galėjo būti laikomas konkrečia alternatyva, nes tuo metu dar nebuvo išnaudotos visos turto realizavimo galimybės. Tačiau 2026 metų situacija yra kitokia, nes nemokumo administratorė pasiūlė konkrečius turto vertintojus, paslaugų kainas, pateikė turto vertinimo finansavimo alternatyvas.

Teismo akcentuojama aplinkybė dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir galimo turto konfiskavimo ar civilinio ieškinio patenkinimo negali pakeisti JANĮ nustatytų turto realizavimo taisyklių. 2025 m. birželio 19 d. prokurorė panaikino apribojimus turtui, nustatydama sąlygą, kad už parduotą turtą gautos lėšos nebus paskirstytos kreditoriams iki atskiro sprendimo ikiteisminiame tyrime ir kad administratorė informuos prokurorę apie gautą sumą ir numatomą jos paskirstymą. Taigi, baudžiamojo proceso interesas bus apsaugotas.

Kreditorė VMI atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Nemokumo administratorė iš esmės naujų aplinkybių nenurodė. Dėl tapačių prašymų ir faktinių aplinkybių pasisakė tiek Panevėžio apygardos teismas 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi, atmesdami nemokumo administratorės skundus.

Nemokumo administratorė apklausė 15 turto vertintojų iš kurių 5 turto vertintojai pateikė pasiūlymą dėl turto vertinimo, o mažiausią kainą (847 Eur) pasiūlė UAB „STIVVF“, kuri vertinimą atliktų per 10–12 darbo dienų, avanso prašė 400 Eur. Jei būtų buvęs priimtas šis pasiūlymas, turto vertinimas jau būtų atliktas. 2026 m. balandžio 28 d. vykusiame kreditorių susirinkime VMI siūlė patikslinti bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, skiriant papildomą 1 400 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumą nekilnojamojo turto vertinimui, nustatant, kad turto vertinimas turi būti atliktas per 10 darbo dienų nuo sutarties su turto vertintoju pasirašymo dienos, tačiau šio VMI pasiūlymo nemokumo administratorė neįtraukė į protokolą, nors jis buvo priimtas balsų dauguma.

JANĮ nenumatyta, kad bankrutuojančios bendrovės kreditoriai į bendrovės sąskaitą turėtų įneštų pinigus už bendrovės turimo turto vertinimą. Užtikrinti bendrovės turto administravimą ir pardavimą pagal kreditorių susirinkimo nutarimus yra tiesioginė nemokumo administratorės pareiga ir funkcija.

Nemokumo administratorė ne pirmą kartą pažymi, kad būtent VMI pasiūlymas dėl turto vertinimo atlikimo trukdo tinkamai vykdyti bankroto procedūras. Tačiau bankroto proceso metu patirtos turto vertinimo, varžytynių rengimo, hipotekos išregistravimo, atliekų sutvarkymo, buhalterinės apskaitos sutvarkymo ir dokumentų parengimo archyvui išlaidos yra atlyginamos iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. Be to, nemokumo administratorė teikė prašymą padindinti administravimo išlaidų sąmatą, prašydama įpareigoti kreditorius įnešti atitinkamą sumą, reikalingą nekilnojamojo turto vertinimui atlikti, kai faktiškai patirtos administravimo išlaidos bankroto procese yra atlyginamos iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų, pardavus bendrovei priklausantį turtą. Todėl tai, kad kreditorių susirinkimas nepritarė nemokumo administratorės pasiūlymui padidinti administravimo išlaidas, įpareigojant pačius kreditorius užtikrinti nekilnojamojo turto vertinimo atlikimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad kreditoriai nepritaria nemokumo administratorės siūlymui didinti administravimo išlaidas. Pareiga tinkamai reaguoti į kintančias administravimo išlaidas tenka nemokumo administratorei. Be to, bendrovės nekilnojamąjį turtą siūloma pardavinėti iš viešųjų varžytynių, tai reiškia, kad bus patiriamos ir su varžytynių rengimu susijusios išlaidos, nepriklausomai nuo to, ar sprendimą priimtų kreditorių susirinkimas, ar teismas, tenkindamas nemokumo administratorės prašymą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo.

Nustatant parduodamo turto pradinę kainą reikia įvertinti jo realią rinkos vertę, nusidėvėjimą, potencialių pirkėjų ratą, rinkos, kurioje parduodamas turtas, specifiką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurias nustatyti gali tik nepriklausomas turto vertintojas. Bankroto byla bendrovei buvo iškelta netaikant JANĮ 23 straipsnio išimties (nemokumo administratorė davė sutikimą administruoti bendrovę žinodama turto sudėtį), todėl vėlesnis reikalavimas kreditoriams finansuoti einamąsias administravimo išlaidas (tokias, kaip turto vertinimas) neturi teisinio pagrindo. Visos turto vertinimo išlaidos turi būti dengiamos iš pardavus bendrovės turtą gautų lėšų arba administratorės lėšomis.

Žemesnės instancijos teismas

LUAB „REGRON“ bankroto byloje tarp vienos didžiausių kreditorių VMI (teismo patvirtinta finansinio reikalavimo suma – 357 719,79 Eur) ir bendrovės nemokumo administratorės kilo ginčas dėl bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto (statinių, esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypo ir gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo – kreditorė laikosi pozicijos, kad būtina atlikti turto vertinimą ir jį atlikus spręsti dėl turto pardavimo tvarkos, savo ruožtu nemokumo administratorė laikosi pozicijos, jog turto vertinimo atlikimui nėra lėšų, papildomos administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtina ir patys kreditoriai, todėl tikslinga turtą pardavinėti iš varžytynių. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti bendrovės 2025 m. rugsėjo 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nuspręsta bendrovės nekilnojamam turtui atlikti nepriklausomą turto vertinimą, vertintoją pasirenkant iš 3 pasiūlymų, atlikus nepriklausomą nekilnojamojo turto vertinimą, šaukti kreditorių susirinkimą. Be to, nemokumo administratorė prašė teismo patvirtinti jos siūlomą bendrovės turto pardavimo tvarką.