Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, jam paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 40 parų arešto.

Į šią paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 1 para.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, jam paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 9 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis privalo būti savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jį įpareigojant: tęsti darbą; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, jis pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68, 72 straipsniais, jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams; 2) automobilio BMW 316 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs konfiskuoti automobilį BMW 316D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė šiuos reikšmingus klausimui teisingai išspręsti faktus : 1) M. A. ir D. A. įvykio metu (2025 m. gruodžio 21 d.) buvo sutuoktiniai, jų santuoka sudaryta 2019 m. kovo 12 d.; 2) 2023 m. spalio 19 d. D. A. suteiktas 11600 Eur vartojimo kreditas; 3) automobilis BMW 316D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 2023 m. spalio 19 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kurioje nurodyta, kad D. A. šią transporto priemonę įsigijo iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už 11600; 4) AB ,,Regitra“ duomenų bazėje bei šios transporto priemonės registracijos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės savininke nurodyta D. A.. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad : 1) automobilis BMW 316 D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal BK 72 straipsnio 2 dalį neabejotinai yra M. A. padarytos nusikalstamos veikos priemonė; 2) ši transporto priemonė buvo įgyta sutuoktiniams A. esant santuokoje, todėl ji priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise; 3) pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis (šiuo atveju – D. A.) nelaikytinas „kitu asmeniu“, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas panaudotas darant nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas visiškai teisingai vadovavosi ir teismų praktikoje jau suformuota taisykle, kad sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl jų sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka. Apygardos teismo teisėjų kolegija šiems pirmosios instancijos teismo motyvams ir sprendimui konfiskuoti automobilį, o ne išieškoti iš nuteistojo automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą visiškai pritaria.

Be to, ką nurodė apylinkės teismas, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką pagrindinis turto konfiskavimo tikslas yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne nubausti kaltininką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016). Be to, įgyvendinant šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, visų pirma turi būti svarstoma konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021). Kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje yra ne tik galimybė, bet ir realus pagrindas automobilį konfiskuoti, o ne išieškoti jo vertę pinigais, ką apylinkės teismas visiškai teisingai ir padarė. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad D. A. vyrui automobiliu naudotis neleido, pastarasis automobilį pasiėmė ir valdė be jos žinios, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti, jog M. A. automobilį panaudos nusikalstamai veikai padaryti, šiuo atveju neeliminuoja imperatyvaus įstatymo reikalavimo taikyti nusikaltimo priemonės konfiskavimą.

Kaip jau buvo minėta (tai išplaukia iš BK 72 straipsnio 5 dalies), teismas privalo konfiskuoti turtą, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, išskyrus tuos atvejus, kai nusikaltimo padarymui panaudotas kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis, o kitų asmenų perduotas turtas, arba turto konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcingas. Apylinkės teismas skundžiame nuosprendyje (nuosprendžio 44 – 45 punktai) išsamiai aptarė ir pasisakė, kodėl šiuo atveju nelaiko automobilio konfiskavimo akivaizdžiai neproporcinga priemone. Kolegija visiškai sutinka su nurodytais teismo motyvais ir pritaria išvadai, kad konfiskuojant automobilį šiuo atveju svarbesni yra ne nuteistojo šeimos interesai, o įstatymo leidėjo nustatytas poreikis užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, ir kad įvertinus nuspręsto konfiskuoti automobilio rinkos vertę šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nesuvaržo kaltinamojo ir jo šeimos narių teisių labiau, negu to reikia. Taigi, ši poveikio priemonė nėra akivaizdžiai neproporcinga.

Apeliaciniame skunde reikalavimas ne konfiskuoti automobilį, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą motyvuojamas ir tuo, kad D. A., asmeniškai paėmusi vartojimo kreditą, automobilį BMW 316D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo kaip savo asmeninę nuosavybę. Kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka. Visų pirma, jau aukščiau šioje nutartyje buvo minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.87 straipsnio 1 dalį, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Taigi, ir pinigai, kurie buvo gauti D. A. paėmus vartojimo kreditą, ir už juos įsigytas automobilis, yra ne kas kita, o bendroji jungtinė jos bei jos vyro M. A. nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalį, asmenine sutuoktinių nuosavybe yra laikomas turtas : 1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; 2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; 3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); 4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; 6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; ir 7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančioje 2023 m. spalio 19 d. standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą yra nurodyta, jog D. A. suteiktas 11600 Eur vartojimo kreditas asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. šia sutartimi suteiktas vartojimo kreditas laikomas asmenine vartojimo kredito gavėjo paskola, nepriklausomai nuo to, ar vartojimo kredito gavėjas yra/nėra sukūręs šeimos teisinius santykius (1 t., b. l. 40). Tačiau, viena vertus, ką visiškai teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, toks vartojimo kreditas suteiktas prekių ar paslaugų įsigijimui niekaip nepatvirtina, kad jis buvo skirtas teismo konfiskuotam automobiliui įsigyti. Kita vertus, sutartyje nurodyta sąlyga aktyvuojama tuomet, jeigu paimtas kreditas nėra laiku grąžinamas, kai skyrybų metu dalinamas bendras sutuoktinių turtas, ir pan. Tokiais atvejais yra ginami ir užtikrinami kito sutuoktinio interesai, nes jam nekyla prievolė atsakyti už kreditą paėmusio sutuoktinio įsipareigojimus pagal tokią sutartį, t. y. prievolė grąžinti kredito sumą tenka jį paėmusiam sutuoktiniui. Na ir trečia vertus, byloje esančioje 2023 m. spalio 19 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nėra aiškiai išreikšta D. A. valia automobilį įsigyti kaip savo asmeninę nuosavybę. Šios sutarties 1.1 punkte teigiama, jog pardavėjas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) parduoda, o pirkėjas (D. A.) perka pardavėjui priklausančią transporto priemonę. Pagal sutarties 4.1 ir 4.2 punktus, automobilis pirkėjai buvo perduotas sutarties pasirašymo metu, ir pirkėjai nuo sutarties pasirašymo momento perėjo nuosavybės teisė į šį automobilį. Kad šis automobilis tapo asmenine pirkėjos D. A. nuosavybe, sutartyje nėra nurodyta. Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad automobilis BMW 316D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo atveju buvo konfiskuotas visiškai pagrįstai ir teisingai.

Dėl proceso išlaidų

Byloje yra 2026 m. rugpjūčio 31 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma, kad advokatei S. M. – Šulskienei apskaičiuota 125 Eur išlaidų už jos M. A. teiktą antrinę teisinę pagalbą.

Sprendžiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo klausimą pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, t. y. antrinė teisinė pagalba nuteistajam M. A. apeliacinės instancijos teisme buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu (BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 322 straipsnio 1 dalis). Nors iš bylos matyti, kad nuteistasis dirba, turi pajamų, bet jis turi nemažų įsiskolinimų, kurie yra perduoti ir vykdomi antstolių, todėl išieškoti iš jo šias proceso išlaidas kolegija pagrindo nenustatė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarė: Nuteistojo M. A. apeliacinio skundo netenkinti. Iš M. A. proceso išlaidų valstybei už jam apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškoti. Teisėjai Marius Jankauskas