- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- 1S-223-491/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06435-2023-8
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Pareiškėjas
- Rokiškio psichiatrijos ligoninė
- Prokuroras
- Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra
- Kategorijos
Bylos Nr. 1S-223-491/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-06435-2023-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.14.4 (S)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Astai Jackūnienei, dalyvaujant asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. Ž. (J. Ž.), jo gynėjui advokatui Audriui Leonavičiui, vertėjai Aušrai Ismailovienei, neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. Ž. (toliau – ir Asmens), gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria Asmeniui buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis jo stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, buvo paskirta 2024 m. rugpjūčio 27 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi už tai, kad būdamas nepakaltinamas jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje.
Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Asmeniui stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pratęstas. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad išlieka jo pavojingumas aplinkiniams dėl nepakankamai stabilios jo psichinės būklės, jam būtina sureguliuoti gydymą, kas labiau realu struktūrizuotoje aplinkoje, todėl jam ir toliau reikalingas gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.
Šalies argumentai
Gynėjas skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pakeisti Asmeniui šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde gynėjas nurodo, kad :
Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog J. Ž. psichinė būklė šiuo metu nėra pakankamai stabili, yra nepagrįsta. VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ teikime nurodyta, kad stebimuoju laikotarpiu paciento psichinė būklė išliko be esminės dinamikos – nedažni pykčio efektai, nelinkęs klausyti personalo nurodymų, tačiau agresijos ar vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo per stebimą laikotarpį nenustatyta. Komisijos metu jis buvo ramus, formalaus kontakto, kiek disforiškas, mąstymas sulėtėjęs, konkretaus tipo. Suvokimo sutrikimų nėra. Kontaktą apsunkina kalbos barjeras. Nuotaikos fonas kiek pažemėjęs. Nekritiškas savo ligai ir priklausomybei. Linkęs nuvertinti savo įvykdytas veikas, tiek ankstesnes, tiek dabartinės hospitalizacijos metu. Socialinius ryšius palaiko. Ateities planai abstraktūs. Ir toliau komisija rekomenduoja tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Akivaizdu, kad jokių duomenų, jog J. Ž. psichinė būklė šiuo metu nėra pakankamai stabili ir neva būtina sureguliuoti gydymą, komisijos išvadoje nėra.
Teisme ligoninės atstovė V. Ž. taip pat nenurodė, jog šiuo metu J. Ž. būtina sureguliuoti gydymą. Atstovė akcentavo tai, kad per paskutinį stebėjimo laikotarpį buvo užfiksuoti J. Ž. melo epizodai, kai šis tvirtino, jog jam yra reikalinga dieta, aiškino, jog dėl pieno produktų jis viduriuoja, kas realiai nepasitvirtino. J. Ž. nuolat reikalauja papildomų vaistų nuo skausmo, ir dėl šios priežasties J. Ž. iki galo nėra suderintas gydymas. Pasak atstovės, jeigu J. Ž. nesimuliuos negalavimų, nereikalaus papildomų medikamentų, jam bus sureguliuotas gydymas ir jis toliau galės gydytis ambulatoriškai. Kita vertus, V. Ž. įsitikinusi, jog pakeitus priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį stebėjimą dabar, J. Ž. toliau vartos alkoholinius gėrimus ir smurtaus prieš motiną. Taigi, apie gydymo sureguliavimą J. Ž. ligoninės atstovė V. Ž. kalbėjo tik dėl to, kad gydydamasis VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ stacionare J. Ž. melavo apie savo sveikatos būklę, kas nepasitvirtino. Bet jo nusiskundimai nėra susiję su jo šiandienine psichikos būkle, o jeigu asmuo jaučia skausmus vidaus organuose ir dėl to reikalauja pagalbos, negalima teigti, jog jis reikalauja kokio nors papildomo psichinės ligos gydymo, dėl ko jam neva būtų reikalinga dar koreguoti gydymą.
VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ komisijos išvadoje kartojama tai, kad jis neva nekritiškas savo ligai ir priklausomybei, nors teismo posėdyje J. Ž. aiškiai nurodė, kad išėjęs iš stacionarinės gydymo įstaigos jis gydysis ambulatoriškai, nevartos alkoholio ir nesmurtaus prieš savo motiną. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai neatsižvelgė į šiuos Asmens išsakytus argumentus. Juolab, kad anksčiau besigydamas ir stebimas ambulatoriškai jis iš esmės laikėsi jam skirto gydymosi režimo, nevartojo alkoholio, neturėjo konfliktų su savo motina. Pagaliau, jeigu jis, besigydydamas ambulatoriškai nesilaikytų gydytojo – psichiatro nurodymų, nevartotų medikamentų, vėl piktnaudžiautų alkoholiu, jis bet kuriuo metu vėl gali būti teismo sprendimu gražintas ị stacionarinę gydymo įstaigą.
Gynėjo įsitikinimu, tolimesnis priverstinis J. Ž. ambulatorinis stebėjimas jo gyvenamojoje vietoje yra pakankama priverstinė medicinos priemonė, jog būtų užtikrinta tai, ko ir yra siekiama ją taikant – kad psichine liga sergantis asmuo, gyvendamas ne izoliuotai nuo visuomenės, nekeltų pavojaus nei sau, nei aplinkiniams ir dėl savo ligos pastoviai bendrautų su psichines ligas gydančiais specialistais. J. Ž. nėra toks psichinis ligonis, kurį ateityje nuolat turėtų stebėti specialistai stacionarinėje gydymo įstaigoje, jis gali gyventi ir su savo artimaisiais (savo motina), savarankiškai lankytis pas psichinės sveikatos specialistus, laikytis jų skirto gydymosi rėžimo, Svarbiausia, kad jis dėtų visas pastangas ir suprastų, jog sergant psichine liga alkoholio jam aplamai negalima vartoti, ir J. Ž. tam pasiryžęs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Asmuo ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Skundas netenkinamas.
Apygardos teismas, įvertinęs J. Ž. gynėjo skunde išdėstytus argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo metu keisti Asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į švelnesnę pakankamo pagrindo dar nėra – pirmos instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir motyvuotai nutarė, kad jis ir toliau turėtų būti stebimas bei gydomas bendrojo stebėjimo sąlygomis toje pačioje įstaigoje.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, egzistuoja du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : tai asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs jo socialinis pavojingumas. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo ar nutraukimo priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo dėl asmens esamos sveikatos būklės, jam taikyto gydymo ir rezultatų, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė pagerėjo, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę ar griežtesnę arba jos taikymas turi būti nutrauktas.
Iš apygardos teismui pateiktos J. Ž. asmens bylos duomenų matyti, kad jam buvo diagnozuoti VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ pateiktoje Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2026 m. liepos 23 d. išvadoje (toliau – ir Išvadoje) Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti psichikos sutrikimai, kurie turi būti kontroliuojamai medikamentiniu gydymu. Iš bylos matyti, kad ši jo medicininė diagnozė stebėjimo VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ laikotarpiu iš esmės nėra pakitusi.
Nėra jokio pagrindo abejoti Išvada, kad per stebimą laikotarpį J. Ž. psichikos būklė išlieka be esminės dinamikos – stebimi pykčio afektai, jis nelinkęs klausyti personalo nurodymų, tačiau agresijos, vidaus tvarkos reikšmingų pažeidimų nenustatyta. Psichiatrų komisijos metu su komisijos nariais jis palaikė formalų kontaktą, suvokimo sutrikimų neišsakė, tačiau buvo nekritiškas savo psichikos sutrikimui. Išvadoje taip pat pažymėta, jog jis linkęs nuvertinti ir savo padarytas įstatymo uždraustas veikas, tiek padarytas anksčiau, tiek ir paskutines, už kurias jam ir yra taikoma priverčiamoji medicinos priemonė. Tai reiškia, kad Asmuo nėra kritiškas ir jo padarytoms baudžiamajame įstatyme uždraustoms veikoms. Taip pat Išvadoje teigiama, kad Asmens orientacija vietoje ir laike nesutrikusi, bet jis dažnai būna piktas, kartojasi disforinės reakcijos, bendraudamas su gydymo įstaigos personalu būna priešiškai nusiteikęs, neslinkęs klausyti ir vykyti jų nurodymų. Medikamentus vartoja, bet nuolat prašo koreguoti gydymą. Pažymėta, kad nekritiškas jis yra ir alkoholio vartojimui. Dėl to komisija rekomendavo tęsti jo stebėjimą tomis pačiomis sąlygomis. Šią Išvadą patvirtino trys ligoninės teismo psichiatrai, abejoti jų kompetencija ir esminė išvada apygardos teismas neturi pagrindo. Taigi, apibendrindamas išdėstytą aukštesnės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, jog Asmens psichikos būsena šiai dienai nėra pakankamai pagerėjusi, ji nestabili, jis išlieka socialiai pavojingas aplinkiniams dėl didelės tikimybės būnant ambulatoriniame gydyme grįžti prie alkoholio vartojimo, kas yra esminis veiksnys, darantis tiesioginę įtaką jo psichikos būsenai ir jo veiksmams. Būtent tai ir yra akcentuojama tiek Išvadoje, tiek ir pirmos instancijos teisme dalyvavusiose ligoninės atstovės V. Ž. paaiškinime. Labai abejotina reali galimybė pačiam J. Ž. susiimti ir nustoti vartoti alkoholį, juolab byloje esant duomenims, kad jis alkoholio vartojimui nėra kritiškas, yra linkęs meluoti. Atkreiptinas dėmesys, kad jo motina J. Ž. nepajėgi užtikrinti, kad jis daugiau nebegirtaus, o duomenys byloje rodo, jog būdamas neblaivus jis elgiasi neprognozuojamai ir agresyviai.
Gynėjas skunde teigia, kad teismo posėdyje J. Ž. aiškiai nurodė, jog jis gali savarankiškai gydytis ambulatoriškai, nevartoti alkoholio ir nesmurtauti prieš savo motiną. Tokį savo pasiryžimą Asmuo patvirtino ir apygardos teismo posėdyje. Specialistų rekomenduotų medikamentų vartojimas Asmeniui yra būtinas, ir tai atsispindi tiek Išvadoje, tiek jau minėtos ligoninės atstovės V. Ž. paaiškinime apylinkės teismui. Tačiau, įvertinę J. Ž. stebėjimo specializuotoje gydymo įstaigoje bei jo gydymosi istoriją taikant jam ambulatorinį stebėjimą, specialistai sprendė, kad reguliarus ir tinkamas Asmeniui paskirtų medikamentų vartojimas šiai dienai gali būti užtikrinamas tik struktūruotoje aplinkoje, t. y. nuolat jį prižiūrint specialistams. Daryti kitokią išvadą apygardos teismas neturi pagrindo, nes duomenys apie Asmenį rodo, jog jis medikamentus nors ir vartoja, bet nuolat skundžiasi įvairiais negalavimais, kurie nepasitvirtina, ne visada klauso personalo nurodymų. Be to, kas nurodoma ir Išvadoje, jam reikia atitaikyti medikamentinį gydymą, tik tuomet jis galės būti efektyvus ir veiksmingas.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ar jos panaikinimo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir visus duomenis apie asmens pavojingumą tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti balansą tarp reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymo ir asmens, kuriam tokios priemonės taikomos, stebėjimo bei jo gydymo. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktą, pakeisti asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į kitą teismas gali, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Jei taip nėra, teismas jam pratęsia priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Šiuo atveju taip ir yra, t. y. duomenų, kad Asmens psichikos sveikatos būklė būtų pasikeitusi tiek, jog jis jau galėtų pats gydytis ambulatoriškai, apygardos teismui pateiktuose bylos dokumentuose nėra. Asmens psichikos sveikatos būklė šiuo metu dar yra nepakankamai stabili, todėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas jam buvo pratęstas pagrįstai.
Todėl, aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais argumentais ir keisti J. Ž. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Netenkinti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. Ž. (J. Ž.), gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundo, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.