- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-22
- Bylos Nr.
- e2S-588-425/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00207-2023-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- Š. B.
- Ieškovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Prienų butų ūkis, "Swedbank"
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.4.4.5Kiti ginčai dėl vaikų
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Š. B. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14-922/2026 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Š. B. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų susijusių reikalavimų, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Swedbank lizingas“, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“, UAB „Prienų butų ūkis“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Š. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, AB „Swedbank“, UAB „Prienų butų ūkis“. Ieškovė Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmams pateikė prašymą, kuriuo buvo prašoma: 1) leisti nepilnamečiams vaikams A. B., (duomenys neskelbtini), ir A. B., (duomenys neskelbtini), kartu su jų motina A. B. išvykti kelionei į (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2026 m. gegužės 6 d. iki 2026 m. gegužės 13 d.; 2) įpareigoti atsakovą Š. B., skubiai perduoti ieškovei A. B. nepilnamečių vaikų asmens tapatybės korteles.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – leido nepilnamečiams vaikams A. B. ir A. B. kartu su jų motina A. B. išvykti kelionei į (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2026 m. gegužės 6 d. iki 2026 m. gegužės 13 d., įpareigojo atsakovą Š. B. skubiai perduoti ieškovei A. B. nepilnamečių vaikų A. B. ir A. B. asmens tapatybės korteles, Š. B. per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos neperdavus asmens tapatybės kortelių, leido A. B. kreiptis į Migracijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnybą su prašymu išduoti nepilnamečiams vaikams naujus asmens tapatybės dokumentus – pasus, nurodė, kad nutartis vykdoma skubiai. Teismas nurodė, kad atsakovas buvo informuotas ieškovės apie jos planuojamas atostogas į (duomenys neskelbtini). Ieškovei paprašius atsakovo perduoti nepilnamečių vaikų asmens dokumentus – asmens tapatybės korteles, atsakovas atsisakė tai padaryti. Nustatė, kad teismui pateikti susirašinėjimai tarp ieškovės ir atsakovo SMS žinutėmis ir elektroniniais laiškais, patvirtino, kad atsakovas prašomas ieškovės geranoriškai nepateikia ieškovei vaikų asmens tapatybės kortelių, vis keldamas klausimus dėl nekilnojamojo turto vertinimo atlikimo, taip pat nėra išdavęs rašytinio sutikimo, kurio pagrindu ieškovė galėtų laikinai (nuo 2026 m. gegužės 6 d. iki 2026 m. gegužės 13 d.) atostogų tikslu vykti su nepilnametėmis dukromis į užsienį, konkrečiai į (duomenys neskelbtini), taip pat nėra nurodęs jokių objektyvių priežasčių. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ketintų išvykti su vaikais į kitą valstybę nuolatiniam gyvenimui. Priešingai, ieškovės prašymas ir pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės prašomas leisti išvykimas yra laikino pobūdžio (kelionės trukmė 8 d.), kelionė yra turistinė, jos tikslas yra poilsis (atostogos). Atsižvelgęs į tai, kad vaikų interesai yra prioritetiniai, teismas sprendė, kad ieškovės ir nepilnamečių dukrų A. B. ir A. B. poilsinė kelionė į užsienį nepažeidžia nei vaikų, nei skyrium gyvenančio tėvo teisių vaikų atžvilgiu, todėl ieškovės prašymas tenkintas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Š. B. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nutarties dalį, kuria leista nepilnamečiams vaikams A. B. ir A. B. kartu su jų motina A. B. išvykti kelionei į (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2026 m. gegužės 6 d. iki 2026 m. gegužės 13 d.
Apelianto teigimu, A. B. yra gimusi (duomenys neskelbtini) ir jai yra (duomenys neskelbtini) metų ir ieškovės išvežamu laikotarpiu A. B. ugdymo įstaigoje nėra atostogų, tai yra mokslo metai. Atsakovas 2026 m. balandžio 29 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją su bendro pobūdžio paklausimu, kuri atsakyme nurodė, jog teisės akto, reglamentuojančio mokinių išvykas su tėvais ugdymo proceso metu, nėra. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, kad tėvai (globėjai, rūpintojai) privalo: užtikrinti vaiko punktualų ir reguliarų mokyklos lankymą, pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų nepraleidimą be pateisinamos priežasties; jeigu vaikas negali atvykti į mokyklą, nedelsdami informuoti mokyklos administraciją ar jos įgaliotus asmenis. Švietimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad mokinys privalo: reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų.
Pasak apelianto, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasirūpino, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme būtų įtvirtinta pareiga ugdymo laikotarpiui (t. y. mokslo metais) privalomai lankyti pamokas. Šis įstatymas buvo priimtas dėl to, kad vaikų mamos negalėtų piktnaudžiauti ir išsivežti vaikų per mokslo metus atostogoms, kaip šiuo atveju ieškovė. Mano, kad skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir 46 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
Apeliantas teigia, kad dėl skundžiamos nutarties kilusių teisinių pasekmių bus neapsaugoti nepilnamečio vaiko interesai, atsakovo teisėti lūkesčiai į teisingą teismą, dėl ko atsakovas prašys atlyginti žalą ir taikyti teisinę atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, įstatymo reikalavimų ieškovė nepažeidė, nes tame pačiame ministerijos rašte labai aiškiai nurodyta, kad teisės akto, reglamentuojančio mokinių išvykas su tėvais ugdymo proceso metu, nėra, todėl šie klausimai praktikoje sprendžiami individualiai kiekvienu konkrečiu atveju su mokymo įstaiga, ką ieškovė ir padarė. Nurodo, kad nepilnamečių vaikų išvyka, kaip to ir reikalauja teisinis reguliavimas, iš anksto buvo suderinta su švietimo ir ugdymo įstaigomis ir buvo gauti šių įstaigų pritarimai šiai poilsinei pažintinei kelionei. Ši kelionė jokia forma nepakenkė nepilnamečių vaikų mokymosi ir ugdymo procesui, veikiau atvirkščiai, šiam procesui tik padėjo, nes vaikams tai buvo pirma tokia tolima pažintinė kelionė, iš kurios jie gavo labai daug gerų įspūdžių ir patirties, padėjo pažinti kitos šalies kultūrą ir papročius, gyvenimo būdą, kas tik geriau pasitarnaus jų mokymosi ir ugdymo kokybei.
Taip pat nurodo, kad ši kelionė tik sustiprino šeimos tarpusavio glaudžius ryšius, nes kelionėje buvo trys kartos (tėvai, vaikai, anūkai), buvo pažymėtas senelių (duomenys neskelbtini) jubiliejus, taip puoselėjant šeimos tradicijos, o tokie dalykai turėtų būti tik skatinami, o ne įvairiomis priemonėmis ribojami, kaip kad to siekia atsakovas. Be to, šeimos biudžetas dėl šios kelionės nenukentėjo, nes visos nepilnamečių vaikų kelionės išlaidos buvo finansuojamos senelių.
Ieškovės manymu, ši kelionė tik pasitarnavo vaikų interesams, nepilnamečių vaikų interesai nebuvo pažeisti, neigiamų nei teisinių, nei kitokio pobūdžio pasekmių nekilo, ieškovė savo tokiu elgesiu neveikė prieš nepilnamečių vaikų interesus.
Apeliacinio teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teismo nutarties dalies, kuria tenkintas prašymas leisti išsivežti nepilnamečius vaikus atostogoms į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad nutartimi neužtikrintas vyresniosios dukros pamokų lankymas, pažeisti vaiko interesai, tuo pačiu pažeisti ir atsakovo interesai, kad teismas priimtų tik teisėtus sprendimus. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad nepilnamečio vaiko interesai išvykus į kelionę nebuvo pažeisti, priešingai, kelionė vaikui buvo į naudą dėl naujų įspūdžių, naujų patirčių ir pan. Nors byloje ginčas kilo ir dėl to, kad atsakovas, prašomas ieškovės, neperdavė jai turimų vaikų asmens tapatybės dokumentų, šios nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas skubiai perduoti ieškovei A. B. nepilnamečių vaikų A. B. ir A. B. asmens tapatybės korteles, atsakovas neskundžia, todėl ši nutarties dalis nėra apeliacijos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, yra vertinamas ne tik ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir ne tik aplinkybės, kad galbūt palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, bet ir tai, kad iki bylos išnagrinėjimo galbūt bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.
CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys turi dvi nepilnametes dukras, šalių ginčas dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų teisme tęsiasi jau nuo 2023 m., o ieškovės kartu su prašymu dėl leidimo išsivežti vaikus į užsienį ir įpareigojimo atsakovą pateikti vaikų asmens tapatybės dokumentus pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys tarpusavyje nebendradarbiauja, kylančius klausimus, įskaitant ir dėl vaikų interesų, linkusios spręsti ginčais ir priešprieša vienas kitam. Šiuo atveju, ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo leidimo ieškovei išsivežti vaikus į užsienį atostogų, Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nutartimi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo yra nustatyta, jog tėvai be vienas kito rašytinio sutikimo neturi teisės išvežti nepilnamečių vaikų į užsienio valstybę laikinam ar nuolatiniam gyvenimui, taip pat atostogų tikslais.
Nors apeliantas skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis leisti ieškovei išsivežti vaikus į (duomenys neskelbtini) yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, nes šalių vyresnė nepilnametė dukra lanko mokyklą, todėl buvo priversta praleisti pamokas, atkreiptinas dėmesys, kad teisiškai išsivežti vaiką trumpalaikių atostogų mokslo metų laiku Lietuvoje nėra draudžiama, kaip nurodyta ir pačios ministerijos rašte atsakovui, įstatymo, reglamentuojančio tokį draudimą, nėra.
Nors Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, kad tėvai (globėjai, rūpintojai) privalo užtikrinti vaiko punktualų ir reguliarų mokyklos lankymą, pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų nepraleidimą be pateisinamos priežasties, atkreiptinas dėmesys, kad, šiuo konkrečiu atveju, sistemingo šalių nepilnametės dukters pamokų nelankymo ir nedalyvavimo ugdymo procese nenustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad vaiko lankoma ugdymo įstaiga būtų kreipusis į kompetentingas institucijas dėl vaiko teisių pažeidimo. Be to, atsakovas, būdamas vaiko įstatyminiu atstovu ir turėdamas galimybę gauti duomenis apie vaiko ugdymosi pasiekimus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dėl 6 mokymosi dienas trukusių atostogų būtų nukentėję vaiko mokymosi rezultatai ir tokiu būdu būtų pažeisti vaiko teisėti interesai, t. y. vaiko teisė į mokslą.
Svarbu ir tai, kad vaiko A. B. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, todėl būtent ieškovei teko kasdienė pareiga užtikrinti, kad dukra neatsiliktų nuo mokymo programos, duomenų, kad tokia pareiga nebuvo įvykdyta, byloje nėra.
Pažymėtina, jog geriausi vaiko interesai yra vertinamasis kriterijus, kuris turi būti įvertinamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 31 straipsnyje numatytos tokios vaiko teisės, kaip teisė į poilsį, laisvalaikį, įvairius renginius ir pan., todėl vienareikšmiškai spręsti, kad kelionė ir atostogos mokslo metu yra priešingos vaiko interesams, nėra pagrindo. Apeliantas, akcentuodamas mokyklos lankomumo privalomumą, iš esmės neatsižvelgia į vaiko emocinius, socialinius poreikius ir galimybę augti ir vystytis visapusiška asmenybe. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija ir konstatuotina, kad šios konkrečios ir individualios situacijos kontekste, jau įvykusi trumpalaikė poilsinė kelionė su artimais giminaičiais niekaip nepažeidė nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų, priešingai, vaikui buvo suteiktas poilsis, užtikrinta galimybė visapusiškai praleisti laiką su artimaisiais ir pan.
Svarbu ir tai, kad skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju buvo laikino pobūdžio, kadangi jos buvo nustatytos konkrečiam laikotarpiui, kuris jau yra praėjęs. Tai reiškia, kad atskirojo skundo tenkinimo atveju, ši teismo nutartis šalims jokių teisinių pasekmių nesukels. Tačiau teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, nenurodyta jokių esminių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, veikė priešingai vaiko interesams, netinkamai taikė įstatymo normas ar pažeidė apelianto teisėtus lūkesčius. Tai, kad apeliantas iš principo nesutinka su vaiko išvežimu į užsienį atostogauti ugdymosi proceso metu, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino byloje esančių įrodymų ir priėmė nepagrįstą nutartį.
Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai šiame bylos etape nepaneigia konkrečiam laikotarpiui nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.