Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrola“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 16 d. nutarties iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autrola“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Autrola“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl esminių faktinių aplinkybių

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Autrola“ 2025 metų pelno ir nuostolių ataskaitą bei balansą; UAB „Autrola“ 2026 m. birželio 30 d. trumpalaikių skolų sąrašą; UAB „Autrola“ prašymą VSDFV dėl įmokų sumokėjimo atidėjimo; UAB „Autrola“ 2026 m. birželio 30 d. pelno ir nuostolių ataskaitą; PVM sąskaitą faktūrą UAB „Glasscon“; UAB „Autrola“ 2026 m. birželio 30 d. atsargų sąrašą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „Autrola“ 2025 metų pelno ir nuostolių ataskaita bei balansas byloje yra, todėl nėra pagrindo jų pridėti prie bylos pakartotinai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti dėl aptariamų įrodymų priėmimo.

Apeliantė teikia į bylą dokumentus, kurie sudaryti 2026 m. birželio 30 d. – atsargų sąrašą, trumpalaikių skolų sąrašą, pelno ir nuostolių ataskaitą, 2026 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Glasscon“. Apeliantė nenurodo, kodėl šie dokumentai negalėjo ir nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui iki jam priimant skundžiamą 2026 m. liepos 16 d. nutartį. Apeliantė taip pat teikia UAB „Autrola“ prašymą VSDFV dėl įmokų sumokėjimo atidėjimo, VSDFV sprendimą ir VMI raštą, nenurodydama jų reikšmės nagrinėjamam klausimui bei nemotyvuodama prašymo juos priimti. Taigi tiesioginių prielaidų priimti apeliantės teikiamus naujus įrodymus nėra, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nemokumo byloms būdingas viešasis interesas, teikiami įrodymai yra reikšmingi kilusiam ginčui išspręsti, byloje dalyvaujantys asmenys (ieškovė VMI) su pateiktais įrodymais susipažino ir iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės pateikė nuomonę dėl jų vertinimo, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs apeliantės akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, apeliacinės instancijos teismas pateiktus įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl pagrindo atsakovei iškelti bankroto bylą

Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią bendrovę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Todėl būtent ji turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Taigi pripažįstamas viešojo intereso bankroto byloje buvimas neatleidžia apeliantės nuo pareigos įrodyti jos mokumą ir gyvybingumą.

Pagal byloje pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovė 2025 m. gruodžio 31 d. turėjo 540 990 Eur vertės turtą (2024 m. – 554 567 Eur), kurį iš esmės sudarė trumpalaikis turtas – 534 028 Eur (2024 metais – 545 662 Eur), iš kurio atsargos – 438 828 Eur (2024 metais – 522 587 Eur); mokėtinos sumos – 535 929 Eur (2024 metais – 569 394 Eur). Pagal atsakovės vadovo pateiktus duomenis 2025 m. gruodžio 31 d. atsargų (transporto priemonių) vertė sudarė 393 286,35 Eur. Pagal atsakovės vadovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir įsigijimo deklaracijas bendrovė įsigijo 2024 m. lapkričio–gruodžio mėn. transporto priemonių už 45 600 Eur, 2025 m. liepos mėn. – už 16 000 Eur., iš viso – 61 600 Eur.

Byloje pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis bendrovės mokėtinos sumos nuo 2024 metais turėtų 569 394 Eur sumažėjo iki 535 929 Eur 2025 metais. Ieškovės pateiktais duomenimis 2025 m. lapkričio 24 d. mokestinė nepriemoka sudarė 21 031,93 Eur; mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2025 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2025 m. vasario 18 d. iki 2026 m. vasario 24 d. ieškovei iš viso sumokėjo 2 400,67 Eur, iš jų: 2 153,82 Eur sumokėta geranoriškai ir 246,85 Eur išieškoti priverstine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytas skolų sumažinimas 26 400 Eur, lyginant su bendra įsipareigojimų apimtimi, kuri 2024 metais siekė 569 394 Eur, o 2025 metų pabaigoje vis dar sudarė 535 929 Eur, nėra esminis ir neįrodo bendrovės mokumo atkūrimo. Dalinis skolų padengimas keletui kreditorių nerodo bendrovės gebėjimo ir siekio atsiskaityti su visais kreditoriais.

Bendrovė nuo 2025 m. vasario 18 d. nevykdo prievolių valstybės biudžetui, jos mokestinė nepriemoka 2025 m. lapkričio 24 d. – 21 031,93 Eur. Per vienerius metus – nuo 2025 m. vasario 18 d. iki 2026 m. vasario 24 d. – apeliantė VMI sumokėjo tik 2 400,67 Eur, iš kurių – 2 153,82 Eur sumokėta geranoriškai, 246,85 Eur išieškoti priverstinai. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovės mokėtinos sumos nežymiai sumažėjo nuo 569 394 Eur (2024 metais) iki 535 929 Eur (2025 metais), tačiau ši aplinkybė nekeičia vertinimo, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini. Bendra bendrovės skolų našta ir toliau lieka itin didelė, tai rodo, kad apeliantė neturi pakankamų apyvartinių lėšų bei stabilių pajamų, kurios leistų realiai ir laiku atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovė nepaneigė Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartyje nustatytų aplinkybių dėl realios transporto priemonių vertės neįrodytumo. Apeliantė nurodė turinti 393 286,35 Eur vertės atsargų (transporto priemonių), tačiau faktiniai bendrovės įsigijimai rodo, kad 2024 metų pabaigoje–2025 metais buvo įsigyta transporto priemonių tik už 61 600 Eur. Atsakovė nepateikė įrodymų jos deklaruojamai turto vertei (393 286,35 Eur) pagrįsti. Taigi vien formalus turto nurodymas sąraše savaime nepatvirtina, kad toks turtas yra faktiškai valdomas ir jo reali rinkos vertė yra apeliantės nurodyto dydžio. Įvertinus turto įsigijimo duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad nurodytas turtas ir jo vertė galėtų sugeneruoti pajamas, kurių užtektų atsiskaitymui su visais bendrovės kreditoriais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo remdamasis ir tuo, kad atsakovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių VMI ir VSDFV. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė pajamas gauna iš transporto priemonių remonto, tame tarpe perka defektines transporto priemones, jas remontuoja ir parduoda, tačiau, kokiais pajėgumais naudodamasi (išskyrus vieną darbuotoją), ji ketina gauti pajamas, nepaaiškino.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV buvo 5 699,29 Eur. Viešai skelbiamais duomenimis 2026 m. birželio 3 d. atsakovės įsiskolinimas VSDFV yra 8 014,44 Eur, bendrovėje dirba vienas darbuotojas. Atsakovės vadovo pateiktais duomenimis 2025 m. gruodžio 31 d. bendrovės pradelstos skolos sudarė 115 973,71 Eur, 2026 m. vasario 28 d. – 139 818,26 Eur.

Atskirojo skundo nagrinėjimo metu iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV 2026 m. rugpjūčio 31 d. yra 8 056,98 Eur, tarp jų: atidėtos skolos suma – 8 056,98 Eur. VSDFV Kauno skyriaus į bylą pateiktas 2026 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, kuriuo nuspręsta atidėti UAB „Autrola“ 7 468,60 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą iki 2026 m. rugsėjo 29 d. Atidėtas valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas turi būti sumokėtas iki 2028 m. rugpjūčio 15 d. Pirmoji atidėto įsiskolinimo įmoka turi būti sumokėta iki 2026 m. rugsėjo 30 d.

Nors VSDFV Kauno skyrius 2026 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu atidėjo įmokų mokėjimą, bylos duomenys patvirtina, kad bendra skola VSDFV augo – nuo 5 699,29 Eur (pradinio) iki 8 014,44 Eur (2026 m. birželio 3 d.), 2026 m. rugpjūčio 31 d. – iki 8 056,98 Eur. Nuoseklus skolos didėjimas rodo, kad bendrovė ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepajėgia padengti einamųjų VSDFV įmokų iš vykdomos veiklos pajamų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vienos skolos terminuotas atidėjimas, esant tolygiam bendro pradelsto įsiskolinimo augimui bei abejotinoms pajamų gavimo perspektyvoms, bendrovėje dirbant vienam darbuotojui, nepaneigia nuolatinio apyvartinių lėšų trūkumo ir patvirtina bendrovės negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių.

Pažymėtina, kad tinkamas mokestinių prievolių vykdymas pripažįstamas reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl bendrovės mokumo, gyvybingumo, todėl aplinkybė, jog atsakovės skola valstybės biudžetui nuolat didėja ir jos nepavyksta išieškoti priverstine tvarka, patvirtina atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o kartu ir jos nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-401-567/2022 34 punktas).

Remiantis aktualia teismų praktika, bendrovė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad ji nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018; 2024 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024 36 punktas). Tai reiškia, kad nustačius bent vieną iš paminėtų alternatyvių sąlygų, bendrovei gali būti iškeliama nemokumo byla. Taigi nėra pagrindo apie bendrovės mokumą spręsti įvertinus išskirtinai tik dviejų rodiklių – susidariusių skolų sumos ir į balansą įrašyto turto – santykį. Vertinant bendrovės mokumą, turi būti atsižvelgta ne tik į faktiškai bendrovės turimą turtą, bet ir galimybę išieškoti iš bendrovės skolas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktą 2026 metų pirmo pusmečio pelno nuotolių ataskaitą, sprendžia, kad deklaruojamas 7 854,38 Eur pelnas nėra proporcingas bendrovės pradelstiems įsipareigojimams, kurie 2026 m. vasario 28 d. siekė 139 818,26 Eur, o mokestinė nepriemoka VMI iki 2026 m. liepos 16 d. išaugo iki 25 174,47 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gaunamos pajamos nėra pakankamos atsakovės nurodytiems kreditorių reikalavimams padengti. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė iš vykdomos veiklos gaunamomis pajamomis galėtų padengti bent jau ilgalaikius įsiskolinimus VMI ir VSDFV.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės 2026 metų pirmo pusmečio pelno nuotolių ataskaitoje matyti, jog visos apeliantės gautos pajamos yra iš pardavimų. Tačiau, vertinant sąnaudas, nustatyta, kad eilutėje ties darbuotojų darbo užmokesčiu ir su juo susijusiomis sąnaudomis (eilutėje Nr. 6203), matyti, jog sąnaudos darbuotojų darbo užmokesčiui buvo patirtos tik vieną mėnesį iš šešių – 2026 m. vasario mėn. – 2 108,52 Eur. 2026 m. sausio, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais sąnaudų darbuotojų darbo užmokesčiui patirta nebuvo. Darbo užmokesčio ir su tuo susijusios sąnaudos (eilutėje Nr. 63120101) kas mėnesį nurodytos fiksuotos – 101,77 Eur. Tai rodo, kad bendrovė neturi realių pajėgumų nuolat atlikti remonto darbus, kurie leistų uždirbti stabilias ir reguliarias pajamas. Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių, kad bendrovėje yra dirbama minimaliai, o tai nesiderina su apeliantės teiginiais apie aktyvų ir gyvybingą verslą. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas ir į bylą nebuvo pateikta duomenų ar paaiškinimų, kokiais realiais pajėgumais ir resursais bus atliekami transporto priemonių remonto, tvarkymo ir pardavimo darbai, galintys generuoti pakankamas pajamas skoloms padengti.

Nors bendrovė per 6 mėnesius generuoja pelną, bendrovės pajamos iš esmės padengia kasdienes jos veiklos sąnaudas. Iš pateikto balanso matyti, kad bendrovės pajamos yra svyruojančios (nuo 3 367,93 Eur kovo mėn. iki 7 936,36 Eur gegužės mėn.), o fiksuotos nuomos sąnaudos siekia apie 2 000 Eur kas mėnesį. Tais mėnesiais, kai pajamos sumažėja (pvz., kovo mėn. – 3 367,93 Eur), bendrovės veikla iškart tampa nuostolinga. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartyje konstatuota, kad bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės apeliantė naujais įrodymais nepaneigė. Laikinas ar minimalus buhalterinis pelnas ataskaitiniame laikotarpyje nepaneigia apeliantės nemokumo būsenos, kai įsipareigojimai viršija turto vertę, o apyvartinių lėšų trūkumas užkerta kelią laiku atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, prieina išvados, kad apeliantė nėra pajėgi laiku vykdyti prievolių kreditoriams. Byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos pagrįsti atsakovės gyvybingumą, leidžiantį jai veikti efektyviai, gauti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra realių perspektyvų stabilizuoti atsakovės finansinę padėtį, tokių aplinkybių apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovės padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliantei iškėlė bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

Apeliantė teigia, kad jai nebuvo suteikta galimybė pagrįsti bendrovės veiklą, jos gyvybingumą bei pasinaudoti teise apginti savo teisėtus interesus, pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius bankroto bylos neiškėlimo sąlygas, tai rodo absoliutaus sprendimo negaliojimą. Ieškovė gi nurodo, kad apeliantei buvo sudaryta galimybė tinkamai įgyvendinti procesines teises. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. birželio 4 d. nutartimi perdavė klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 22 d. nutartimi informavo atsakovę apie tolesnį bylos nagrinėjimą rašytiniame teismo posėdyje 2026 m. liepos 13 d. Taigi, apeliantė žinojo apie vykstantį procesą ir turėjo galimybę įgyvendinti procesines teises, pateikti papildomus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas ne kartą sudarė sąlygas atsakovei teikti įrodymus – 2025 m. lapkričio 25 d. nutartimi įpareigojo bendrovės vadovą pateikti finansinius bei kitus bankroto bylai svarbius dokumentus, o 2026 m. vasario 27 d. nutartimi iš naujo nustatė terminą (iki 2026 m. kovo 19 d.) papildomiems duomenims pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei buvo suteiktas pakankamas laikas ir teisinės priemonės pagrįsti savo poziciją dėl bendrovės mokumo bei gyvybingumo. Tai, kad atsakovė nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių bankroto bylos neiškėlimo sąlygas, lėmė pačios apeliantės pasyvumas, o ne teisės į teisminę gynybą ribojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kurie buvo priimti į bylą ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl procesinių teisių pažeidimo bei absoliučių negaliojimo pagrindų. Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, jų nepažeidė, atskleidė bylos esmę, taip pat teisingai pritaikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias nemokumo bylos iškėlimą, ir nusprendė, jog apeliantė UAB „Autrola“ atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl pagrįstai iškėlė bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas ir teisingumas, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.