- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-25
- Bylos Nr.
- e2-788-464/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00772-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- L. P., „Ranga Group“
- Atsakovas
- „Valakampių projektai“
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Valakampių projektai“ bankroto byloje dėl teisės asmeniui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Valakampių projektai“, paskyrė jos nemokumo administratore UAB „Simpatija“, bankroto bylą nutarė nagrinėti supaprastinta tvarka. Šiai nutarčiai 2025 m. spalio 30 d. įsiteisėjus, atsakovė laikoma įgijusia likviduojamos dėl bankroto bendrovės statusą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 68 straipsnio 2 dalis). Vilniaus apygardos teismui 2026 m. kovo 25 d. pareiškėja (kreditorė) Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė pareiškimą dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo, kuriame prašoma atsakovės LUAB „Valakampių projektai“ buvusiam vadovui L. P. apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2025 m. liepos 1 d. duomenimis atsakovė likviduojama dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Valakampių projektai“ turėjo 44 839,02 Eur mokestinę nepriemoką, apskaičiuotą pagal bendrovės pateiktą deklaraciją, susidedančią iš nesumokėto 40 695,53 Eur pelno mokesčio ir 4 143,49 Eur pelno mokesčio delspinigių (mokestinė nepriemoka susidariusi nuo 2024 m. birželio 18 d. pagal atsakovės 2024 m. gruodžio 20 d. pateiktą deklaraciją už 2023 metus). Siekiant iš atsakovės išieškoti mokestinę nepriemoką, jos atžvilgiu nuo 2025 m. sausio 6 d. taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, kurie buvo nerezultatyvus, nes bendrovė jokio turto neturėjo. Atsakovė su kreditore VMI neatsiskaitė nuo 2025 m. sausio 6 d., todėl vėliausiai nuo 2025 m. sausio 7 d. (kai VMI priminė apie pareigą sumokėti mokesčius) bendrovės vadovui L. P. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, nes jis, kaip bendrovės vadovas, kuriam keliami didesni rūpestingumo bei atidumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, kad bendrovės mokumo atstatyti nepavyks. Kadangi atsakovės vadovas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei nevykdomus įsipareigojimus, privalėjo inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą ir to nepadarė, jam apribotina teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindu (kai vadovas neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti). Nemokumo administratorė UAB „Simpatija“ į LUAB „Valakampių projektai“ bankroto bylą taip pat pateikė prašymą paskirti buvusiam bendrovės vadovui L. P. baudą už Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi jam nustatytų įpareigojimų perduoti visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą su įmonės veikla susijusią informaciją paskirtajai nemokumo administratorei netinkamą vykdymą, kuris buvo išspręstas kartu su pareiškėjos (kreditorės) VMI prašymu dėl atitinkamos teisės L. P. apribojimo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 2 d. nutartimi patenkino pareiškėjos VMI prašymą dėl teisės buvusiam juridinio asmens vadovui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo skyrimo – apribojo suinteresuotam asmeniui L. P. teisę 3 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, taip pat patenkino atsakovės LUAB „Valakampių projektai“ nemokumo administratorės UAB ,,Simpatija“ prašymą dėl baudos buvusiam juridinio asmens vadovui skyrimo ir paskyrė L. P. 500 Eur baudą už Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų nevykdymą.
Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad atsakovės vadovu iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo L. P.. Pareiškėja VMI atsakovės buvusio vadovo pareigą inicijuoti nemokumo procesą siejo su 2025 m. sausio 7 d., kai VMI priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, o tuo metu atsakovės nepriemoka buvo 63 660,47 Eur. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo 2025 m. liepos 1 d., kai bendrovės mokestinė nepriemoka buvo sumažėjusi iki 44 839,02 Eur.
Teismas, 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškeldamas bankroto bylą, konstatavo bendrovės nemokumą, laiku negalint vykdyti turtinių prievolių ir sistemiškai nevykdant mokestinių prievolių. Teismas sutiko su pareiškėjos VMI pozicija, kad bendrovė jau 2025 m. sausio mėnesį buvo nemoki ir jos vadovas, aiškiai matydamas blogėjančią bendrovės būklę, turėdamas pareigą dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, geriausiai žinodamas (privalėdamas žinoti) bendrovės finansinę padėtį, vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, 5 straipsnio 1 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsniu, privalėjo inicijuoti ir nemokumo procesą.
Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo L. P., nepateikęs atsiliepimo į pareiškimą dėl vadovo teisių apribojimo, nepaneigė pareiškėjos argumentų dėl pareigos kreiptis į teismą, inicijuojant jo vadovaujamai bendrovei bankroto bylą, pažeidimo. Suinteresuoto asmens prašyme atidėti 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdį nurodytų argumentų – bendrovės siekio atsiskaityti su vienintele jos kreditore VMI – teismas nepripažino objektyviai reikšmingais tiek sprendžiant klausimą dėl vadovo teisių apribojimo, tiek ir dėl baudos skyrimo, pažymėjęs, kad abi šios sankcijos taikytinos už konkretų buvusio vadovo veikimą ar neveikimą. Be to, teismo posėdis iš esmės dėl tos pačios priežasties jau buvo atidėtas, tačiau suinteresuotas asmuo su pareiškėja (kreditore) VMI neatsiskaitė, taikos sutarties nesudarė, pareiškėja ir nemokumo administratorė prašymų dėl sankcijų jam taikymo neatsiėmė.
Teismas, atsižvelgęs į JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje bendrovės vadovui nustatytas specialiąsias pareigas (pareigą inicijuoti nemokumo procesą), į JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalyje įtvirtintą atitinkamų teisių atėmimo reglamentavimą, į šias normas bei sankcijų taikymo paskirtį aiškinančią teismų praktiką ir teisės doktriną, pareiškėjos prašymą patenkino ir 3 metams apribojo suinteresuotam asmeniui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Toks sankcijos terminas, teismo vertinimu, užtikrins siekiamus tikslus įspėti buvusį bendrovės vadovą, pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, dėl ko juridinis asmuo patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų.
10.Ta pačia nutartimi teismas taikė suinteresuotam asmeniui L. P. ir kitą prašomą sankciją – paskyrė jam baudą už Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų nevykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo L. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį (pastaba: nutarties dalį dėl teisės buvusiam bendrovės vadovui L. P. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo) ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjos VMI prašymo dėl teisės buvusiam bendrovės vadovui L. P. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo iki 5 metų skyrimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, neišanalizavo visų byloje reikšmingų faktinių aplinkybių ir vien formaliai pritaikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją. Vienintelė bendrovės kreditorė buvo VMI, o suinteresuotas asmuo neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, nes tikėjo, kad įsiskolinimą VMI pavyks padengti ir bendrovė išliks gyvybinga bei toliau galės tęsti savo komercinę veiklą. Suinteresuotas asmuo tiek prieš bankroto bylos iškėlimą, tiek po jos vykdė su VMI komunikaciją dėl skolos grąžinimo ir mokėjimus vykdė dalimis. Nebuvo jokių kitų aplinkybių, kuriomis vadovaujantis buvo galima nuspręsti, kad bendrovės finansinės būsenos neįmanoma pagerinti, kad skola VMI negali būti grąžinta, kad bendrovė yra nemoki ir todėl yra privaloma inicijuoti bankroto bylą.
Bendrovės skola VMI buvo grąžinama dalimis dar iki bankroto bylos inicijavimo, todėl nemokumo proceso inicijavimas nebuvo privalomas. Iki pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimo skola kreditorei buvo sumažinta nuo 63 660,47 Eur iki 44 839,02 Eur (18 821,45 Eur skirtumas). 2026 m. birželio 22 d. buvo atliktas 22 419,51 Eur, o 2026 m. liepos 7 d. – 22 500 Eur mokėjimas VMI. Bankroto byloje patvirtinto VMI finansinio reikalavimo dydis buvo 44 839,02 Eur. Taigi, bendrovė yra tinkamai ir visiškai atsiskaičiusi su VMI, atlikus mokėjimus už 44 919,51 Eur (22 419,51 Eur + 22 500 Eur) sumą. Bankroto byloje 2026 m. liepos 9 d. taip pat buvo sumokėtos ir 5 190 Eur nemokumo administratorės išlaidos. Pirmosios instancijos teismui 2026 m. liepos 7 d. pateiktas prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai juridinis asmuo atsiskaito su visais savo kreditoriais. Kadangi bendrovė yra visiškai atsiskaičiusi ir su visais kreditoriais, ir su nemokumo administratore, ji negali būti laikoma nemokia.
Žemesnės instancijos teismas
JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas ir sankcijos paskyrimas turėtų būti siejamas su esmingu turto ir kreditorių galimybių savo reikalavimus nukreipti į turtą sumažėjimu, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių ar duomenų, dėl kurių suinteresuoto asmens veiksmai, susiję su bendrovės bankroto inicijavimu, būtų lėmę bendrovės buvusio turto esminį sumažėjimą. Priešingai, bendrovės vadovas buvo aktyvus ir tinkamai įvertino susidariusią situaciją, pagrįstai nusprendęs, kad bendrovės finansinė būsena nėra tokia, jog ji nepajėgtų vykdyti turtinių prievolių ir visus nemokumo būsenos kriterijus, todėl nemokumo proceso inicijavimo gali būti išvengiama, o skola VMI gali būti grąžinta. Suinteresuoto asmens veiksmai nesukėlė bendrovei žalos, jis išsaugojo bendrovės veiklos tęstinumą ir dalyvavimą valstybės ekonominėje rinkoje, atsiskaitė su kreditore. Tokioje situacijoje bankroto bylos inicijavimas būtų prieštaravęs bankroto instituto principams bei tikslams. Neatsiradus jokių neigiamų padarinių dėl suinteresuoto asmens veiksmų ar neveikimo, skundžiama nutartimi taikytas draudimas yra neproporcinga ir per griežta sankcija.
Atsiliepimas
Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo sprendimą dėl buvusio atsakovės LUAB „Valakampių projektai“ vadovo L. P. atskirojo skundo priimti Lietuvos apeliacinio teismo nuožiūra. Nurodo tokius argumentus:
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo L. P. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė 2026 m. rugpjūčio 7 d. prašymą, kuriame prašoma: (1) priimti ir prijungti prie bylos jo rašytinius paaiškinimus; (2) priimti ir prijungti prie bylos 2026 m. liepos 16 d. mokėjimą patvirtinantį dokumentą; (3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjos VMI prašymo dėl teisės buvusiam bendrovės vadovui L. P. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo iki 5 metų skyrimo. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir atskirajame skunde, papildydamas, kad po atskirojo skundo pateikimo nemokumo administratorei buvo atliktas 8 206,84 Eur mokėjimas, taigi, sumokėtas nemokumo administratorės bazinis ir kintamasis atlyginimai bei visiškai atsiskaityta su kreditore ir nemokumo administratore. Tai patvirtino ir nemokumo administratorė, Vilniaus apygardos teismui 2026 m. liepos 17 d. pateikusi prašymą nutraukti atsakovės bankroto bylą JANĮ 78 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl prašymo atidėti bylos nagrinėjimą
Apeliantas 2026 m. rugpjūčio 19 d. pateikė dar vieną prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kuriame prašo: (1) priimti ir prijungti prie bylos šiuos rašytinius paaiškinimus; (2) priimti ir prijungti prie bylos 2026 m. rugpjūčio 18 d. pirmosios instancijos teismo pranešimą; (3) atidėti civilinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl bankroto bylos nutraukimo; (4) panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjos prašymo dėl teisės buvusiam bendrovės vadovui L. P. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo iki 5 metų skyrimo. Kartu su prašymu apeliantas pateikė pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą. Apeliantas prašyme nurodė, kad 2026 m. rugpjūčio 18 d. buvo gautas pirmosios instancijos teismo pranešimas, kad 2026 m. rugsėjo 21 d. 10 val. teismo posėdyje bus nagrinėjami apelianto prašymas dėl teismo skirtos baudos panaikinimo ir prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismui nutraukus bankroto bylą dėl to, kad buvo visiškai atsiskaityta su kreditoriais ir nemokumo administratore, juridinis asmuo, kuriam buvo inicijuota nemokumo byla, toliau galės vykdyti ir tęsti veiklą. Bendrovė siekė atsiskaityti su kreditore ir atsiskaitė visiškai. Faktiškai nekilus jokių neigiamų materialinių teisinių pasekmių dėl apelianto veiksmų, tai savaime sudaro pagrindą pripažinti, kad draudimas bendrovės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra neproporcinga ir per griežta sankcija nagrinėjamo ginčo atveju. Bankroto byla bus nutraukta, kadangi prašymus pateikė visos šalys, o juridinio asmens veikla bus atkurta, todėl teisinio pagrindo apeliantui apriboti galimybę užimti vadovo pareigas nėra, nes nėra vadovo aplaidumo ar sąmoningai netinkamo pareigų vykdymo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 162² straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, jog neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių. Ši taisyklė taikytina ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 302, 338 straipsniai). Taigi, CPK 162² straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, teismas turi teisę atidėti teismo posėdį, ir šis teismo posėdžio atidėjimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo poreikio sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 21 d., be kita ko, bus sprendžiamas atsakovės bankroto bylos nutraukimo klausimas, objektyviai negali turėti įtakos instancine tvarka patikrinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, priimtos iki 2026 m. liepos 7 d. suinteresuoto asmens UAB ,,Ranga Group“ ir 2026 m. liepos 20 d. nemokumo administratorės UAB „Simpatija“ Vilniaus apygardos teismui pateiktų prašymų nutraukti atsakovės bankroto bylą, teisėtumą ir pagrįstumą. Bendrovės bankroto bylos galimo nutraukimo klausimo išsprendimas, kuris buvo inicijuotas jau po skundžiamos nutarties (skundžiamos jos dalies) priėmimo, negali būti pripažintas CPK 162² straipsnio 1 dalyje įvardyta svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atidedamas šios bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Visos aplinkybės, aktualios nagrinėjamo klausimo išsprendimui, gali būti nustatytos šioje byloje. Todėl apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą atmetamas.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų
Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo 2026 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymą, pagal kurį nemokumo administratorei sumokėta 5 190 Eur. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui visų pirma turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą, t. y. 2026 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad apeliantas 2026 m. liepos 17 d. šį įrodymą kartu su pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu dėl jam paskirtos baudos panaikinimo jau yra pateikęs pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, šis apelianto pateiktas įrodymas neatitinka naujumo reikalavimo, jis jau yra nagrinėjamos civilinės bylos dalimi, todėl 2026 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymo priėmimo klausimas nesprendžiamas. Apeliantas 2026 m. rugpjūčio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais 2026 m. liepos 16 d. mokėjimo nurodymą, pagal kurį nemokumo administratorei sumokėta 8 206,84 Eur. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos. Taigi, CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (sprendimu ar nutartimi) argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Įvertinus tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 2 d nutartis apeliantui išsiųsta per elektroninių paslaugų portalą tą pačią dieną – 2026 m. liepos 2 d., bei vadovaujantis CPK 175¹ straipsnio 10 dalimi, skundžiama nutartis apeliantui laikoma įteikta 2026 m. liepos 3 d., atitinkamai, paskutinė diena pateikti atskirąjį skundą – 2026 m. liepos 10 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 335 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantas rašytinius paaiškinimus kartu su 2026 m. liepos 16 d. mokėjimo nurodymu apeliacinės instancijos teismui pateikė 2026 m. rugpjūčio 7 d., bet kokie papildomi argumentai dėl skundžiamos teismo nutarties dalies nepagrįstumo, kaip pateikti praleidus įstatyme nustatytą terminą, nepriimami. Su rašytiniais paaiškinimais pateiktas 2026 m. liepos 16 d. mokėjimo nurodymas, kaip ir pirmiau aptartas mokėjimo dokumentas, neatitinka naujumo reikalavimo (yra bylos dalimi), todėl jo priėmimo klausimas nesprendžiamas.
Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo
Visų pirma pažymėtina, kad skundžiama nutartimi apeliantui taip pat paskirtos baudos klausimas nesudaro apeliacijos dalyko ir nepatenka į nagrinėjamos apeliacine tvarka bylos ribas, šį klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas, todėl dėl baudos skyrimo apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.
JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.
Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatskiriamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022, 21 punktas).
Nagrinėjamu atveju tokia sankcija apeliantui buvo pritaikyta už JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte bendrovės vadovui nustatytos pareigos inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, kai pagal šį įstatymą jis tą privalėjo padaryti, neįvykdymą. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutarties dalyje (skundžiamos nutarties 21 punktas) aptarė teismų praktikoje ir teisės doktrinoje įvardytus tokios sankcijos taikymo tikslus. Kita vertus, pripažinęs, kad apelianto elgesys visiškai atitinka šios sankcijos taikymo tikslus ir jos taikymo kriterijus (taikoma apeliantui veiklos apribojimo sankcija, teismo vertinimu, užtikrins siekiamus tikslus įspėti buvusį bendrovės vadovą, pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, dėl ko juridinis asmuo patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų), pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių konkrečiai normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų patyrė ar dar galėtų patirti juridinis asmuo (LUAB „Valakampių projektai“), jo vadovui nevykdžius pareigos inicijuoti bankroto procedūrą. Tokie atskirojo skundo argumentai pripažintini pagrįstais.
Pažymėtina, kad iš esmės identiškas teisinis reglamentavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant panašias ĮBĮ nuostatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020, 20 punktas).
Apeliantas tvirtina, kad jis, nepaisant 2025 m. sausio 6 d. buvusios skolos VMI, pagrįstai tikėjosi išvengti tokių padarinių, kaip juridinio asmens veiklos nutraukimas dėl bankroto ir neatliko jokių veiksmų, kurie būtų lėmę bendrovės turto esminį sumažėjimą, priešingai, skola vienintelei buvusiai kreditorei buvo nuosekliai, dalimis mažinama, kol galiausiai ir visiškai su VMI atsiskaityta. Dar daugiau, didelė dalis skolos sumokėta dar prieš pareiškėjos VMI inicijuotą bankroto procesą, todėl, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tokią aplinkybę ir formaliai taikė teisės eiti vadovo pareigas ribojimo sankciją, taikytas ribojimas yra neproporcinga ir per griežta sankcija. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad VMI 2025 m. liepos 1 d. su pareiškimu dėl bendrovės nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, nurodžiusi, kad atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2025 m. liepos 1 d. yra 44 839,02 Eur. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą ir 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos VMI 44 839,02 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėja VMI 2026 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atsakovės buvusiam vadovui apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, šį prašymą motyvuodama tuo, kad 2025 m. sausio 7 d. atsakovės mokestinės nepriemokos dydis buvo 63 660,47 Eur, bendrovė jokio turto neturėjo, todėl vadovas turėjęs pareigą inicijuoti bankroto bylą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Prašymo nagrinėjimui teismo posėdis buvo paskirtas 2026 m. gegužės 8 d.
Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad apeliantas 2025 m. gegužės 5 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą teismo posėdį atidėti 2 mėnesių laikotarpiui – iki 2026 m. liepos 2 d. –ir sudaryti galimybę ginčą spręsti taikiai. Toks prašymas buvo grindžiamas apelianto siekiu atsiskaityti su kreditore ir nemokumo administratore, nutraukiant bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi apelianto prašymą patenkino, 2026 m. gegužės 8 d. teismo posėdį atidėjo ir teismo posėdį paskyrė 2026 m. liepos 2 d. Atsakovei 2026 m. birželio 19 d. atlikus 22 419,51 Eur mokėjimą VMI, pirmosios instancijos teismui 2026 m. birželio 29 d. buvo pateiktas prašymas atidėti ir 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdį, prašyme deklaruojant norą visiškai atsiskaityti su kreditore. Kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apelianto prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo netenkino, o jo argumentus dėl siekio atsiskaityti su kreditore VMI ir nemokumo administratore vertino kaip nereikšmingus nagrinėjant pareiškimą dėl vadovo teisių apribojimo ir prašymo dėl baudos skyrimo. Visgi, bankroto bylos proceso eiga leidžia įsitikinti, kad pirmosios instancijos teismui jau yra pateikti įrodymai apie visiškai atsiskaitymą su kreditore ir prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties dalies 26 punkte nustatė ir bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės mokestinė nepriemoka VMI 2025 m. sausio 7 d. buvo 63 660,47 Eur, o 2025 m. liepos 1 d. – 44 839,02 Eur, t. y. sumažėjo. Atsakovė 2026 m. birželio 19 d. atliko 22 419,51 Eur mokėjimą VMI, todėl skundžiamos nutarties priėmimo metu atsakovės neįvykdytas įsipareigojimas kreditorei VMI sudarė 22 419,51 Eur, t. y. dar sumažėjo, lyginant su buvusia 2025 m. sausio 7 d. atsakovės skola. Apeliantas 2026 m. birželio 29 d. pateiktame prašyme atidėti teismo posėdį buvo nurodęs, kad visiškas atsiskaitymas su kreditore VMI planuojamas atlikti iki 2026 m. liepos 31 d.
Po skundžiamos nutarties dalies priėmimo, 2026 m. liepos 7 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas suinteresuoto asmens UAB ,,Ranga Group“ prašymas dėl atsakovės LUAB „Valakampių projektai“ bankroto bylos nutraukimo, kuriame nurodyta, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su kreditore VMI, todėl egzistuoja JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas bankroto bylos nutraukimo pagrindas. Kartu su minėtu prašymu pateikti 2026 m. liepos 7 d. mokėjimo duomenys, pagal kuriuos suinteresuotas asmuo UAB ,,Ranga Group“ už atsakovę atliko 22 500 Eur mokėjimą VMI. Nemokumo administratorė 2026 m. liepos 20 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, be kita ko, nutraukti atsakovės bankroto bylą JANĮ 78 straipsnio pagrindu, t. y. patenkinus kreditorės VMI finansinį reikalavimą, patvirtino, kad bankroto proceso administravimo išlaidos padengtos, įskaitant nemokumo administratorės atlyginimą. VMI pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat yra patvirtinusi, kad atsakovės 44 919,51 Eur įsiskolinimas yra padengtas.
Vadinasi, nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad pareiškėjos VMI prašyme dėl sankcijos vadovui taikymo įvardytu momentu (2025 m. sausio 7 d.) buvusi atsakovės LUAB „Valakampių projektai“ 63 660,47 Eur skola valstybės biudžetui žymiai sumažėjo dar iki bankroto bylos jai iškėlimo ir šiuo metu yra sumokėta visiškai, naujų kreditorių bendrovėje ar kitų neigiamų turtinių padarinių neatsirado (tokių duomenų byloje nėra), o pirmosios instancijos teisme yra sprendžiamas nemokumo bylos nutraukimo klausimas. Atitinkamai, nėra prielaidų nepritarti tokiai apelianto pozicijai, kad sankcija dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo jam buvo pritaikyta pakankamai formaliu pagrindu, pirmosios instancijos teismui tinkamai neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, arba nurodytas priežastis (norą atsiskaityti su kreditore neinicijuojant bankroto procedūros) nepagrįstai pripažinus objektyviai nereikšmingomis.
Nebuvo nustatyta ir vadovo kaltė dėl 2025 m. sausio 7 d. neinicijuoto nemokumo proceso, kaip viena iš sąlygų tokiai sankcijai pritaikyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 21 punktas). Sprendžiant dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sankcijos taikymo, taip pat yra reikšminga įvertinti bendrą juridinio asmens finansinę padėtį, įskaitant jo turto struktūrą, įsipareigojimų apimtį, mokumo atkūrimo galimybes bei faktinį gebėjimą vykdyti prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-531-910/2025, 27 punktas). Ir nors visiškas VMI turimo finansinio reikalavimo faktinis padengimas įvyko jau po skundžiamos nutarties priėmimo, visgi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu atsakovė jau buvo iš dalies įvykdžiusi mokestinę prievolę (atsakovės prievolės kreditorei VMI dydis laikotarpiu nuo pastarosios prašyme nurodyto bendrovės nemokumo momento, t. y. 2025 m. sausio 7 d., iki 2025 m. liepos 1 d. jau buvo sumažėjęs beveik trečdaliu), 50 proc. teismo patvirtinto finansinio reikalavimo tuo metu jau buvo patenkinta, buvo prašoma atidėti teismo posėdį, bendrovei siekiant įvykdyti ir likusią įsipareigojimų dalį.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į pareiškėjos finansinio reikalavimo dalies įvykdymą, neįvertino teiginių apie pasirengimą sumokėti ir likusią skolos dalį, neatsižvelgė į tai, jog atsakovė turėjo tik vieną kreditorę – VMI, jokių kitų (naujų) kreditorių nuo 2025 m. sausio 7 d. neatsirado, neįvertino, kad jokių neigiamų pasekmių dėl apelianto neveikimo nekilo, ir todėl priėmė neteisingą procesinį sprendimą, JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu apribodamas trejiems metams apeliantui teisę eiti privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188569752, pareiškimas patenkintas ir suinteresuotam asmeniui L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) apribota teisė 3 (trejiems) metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo atmesti.