Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1S-375-1243/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-08
Bylos Nr.: 1S-375-1243/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17034-2025-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Ernestas Rimšelis, Aušra Bielskė, Audrius Juozapavičius
Kaltinamasis: M. B.
Advokatai: Marius Zabita

Kategorijos

2.1.16.1.2.1.1Kai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 p., 2 d. ir kt. str.)
2.1.16.1.2.1.5Suėmimo skyrimo sąlygos (BPK 122 str. 7 8 d.)
2.1.16.1.2.1.8Suėmimo taikymo trukmė ir jo termino pratęsimas (BPK 127 str.)
2.1.16.1.2.2Skundų dėl suėmimo skyrimo, nepaskyrimo; suėmimo termino pratęsimo, nepratęsimo; suimtojo paleidimo į laisvę išsprendimas (BPK 130, 131 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1S-110-1243/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17034-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.5; 2.1.16.1.2.1.8; 2.1.16.1.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN u T A R T i S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 8 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Juozapavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Rimšelio, sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant prokurorui Tomui Stelioniui, kaltinamojo M. B. gynėjui advokatui Mariui Zabitai, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mariaus Zabitos skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. gegužės 8 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nagrinėjamo klausimo esmė

M. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, tai yra tuo, kad laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 15 d. 22.30 val. iki 2025 m. gegužės 16 d. 00.38 val. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas mažiausiai penkiolika smūgių rankomis ir kojomis R. K. į rankas, kojas, krūtinę ir veidą, padarė šiam poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus krūtinkaulio srityje bei galūnėse, dauginius abipusius šonkaulių lūžius, dešinės pusės vidinės kulkšnies lūžį ir dešinio šokikaulio priekinio krašto lūžį, poodines kraujosruvas veide, nosikaulių ir kairio prienosinio ančio lūžius bei kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminę subdurinę hematomą) virš dešinio smegenų pusrutulio, po ko dėl trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminės subdurinės hematomos) virš dešinio smegenų pusrutulio, įvykus komplikacijoms – galvos smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, strigimui, kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, hospitalinei pneumonijai, sepsiui, R. K. 2025 m. liepos 7 d. 01.00 val. LSMUL Kauno klinikose mirė, tokiu būdu M. B. smurtaudamas tyčia atėmė R. K. gyvybę, tai yra nužudė kitą žmogų. M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje numatyta tvarka laikinai sulaikytas 2025 m. gegužės 16 d. 15 val., nuo 2025 m. gegužės 18 d. jam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi kaltinamajam M. B. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. gegužės 8 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai

Kaltinamojo M. B. gynėjas advokatas M. Zabita skundu prašo panaikinti arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartį ir paskirti M. B. švelnesnių už suėmimą kardomųjų priemonių kompleksą: 15 000 Eur užstatą, dokumentų paėmimą, intensyvią priežiūrą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir, teismo nuožiūra, kitus tarpusavyje suderintus įpareigojimus, reikalingus BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams užtikrinti. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Skundžiama nutartis naikintina arba keistina, nes joje neįvertinta pasikeitusi proceso stadija, neatsižvelgta į tai, kad M. B. jau apklaustas teisiamajame posėdyje, formaliai pakartoti ankstesni suėmimo taikymo motyvai, nepagrįstai išplėsta tariamų ryšių užsienyje reikšmė, nuvertinti M. B. ryšiai su Lietuvos Respublika ir deklaratyviai atmestas reali švelnesnių kardomųjų priemonių komplekso taikymo M. B. galimybė.

Tam, kad būtų galimą taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, įstatymo leidėjas be bendrųjų kardomųjų priemonių taikymui keliamų BPK 121 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų yra BPK 122 straipsnyje nustatęs specialiuosius reikalavimus, kurių skundžiamojoje nutartyje teismas nemotyvavo.

Suprantama, kad spręsdamas dėl kardomosios priemonės taikymo teismas nesprendžia asmens kaltės klausimo. Tačiau BPK 121 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad kardomoji priemonė būtų taikoma tik esant pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Kuo ilgiau taikomas suėmimas, tuo kruopščiau teismas privalo įvertinti, ar nurodomi duomenys yra ne tik formaliai išvardyti, bet ir realiai pagrindžia būtinybę toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Skundžiamoje nutartyje teismas išvardijo ikiteisminio tyrimo duomenis, tačiau vien duomenų sąrašo pateikimas nereiškia individualaus jų vertinimo suėmimo taikymo klausimo kontekste. Didelė dalis nurodytų duomenų patvirtina aplinkybes, kurios gynybos iš esmės neginčijamos – kad nukentėjusysis buvo rastas sužalotas, jam buvo iškviesta medicinos pagalba, jis vėliau mirė, o M. B. buvo įvykio vietoje ir kvietė pagalbą. Kaltinamajame akte nurodyta, kad M. B. savo kaltės nepripažino, davė parodymus apie atvykimą į sodybą, sužaloto asmens radimą, pagalbos kvietimą ir pagalbos teikimą. Jis papildomose apklausose laikėsi savo pozicijos, o 2026 m. gegužės 4 d. teisiamajame posėdyje ją dar kartą patvirtino. Skundžiama nutartimi teismas pripažino, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu gauta Kauno apygardos teisme 2026 m. balandžio 9 d., o 2026 m. gegužės 4 d. surengtas pirmasis teisiamasis posėdis, kurio metu M. B. davė parodymus. Taigi skundžiamos nutarties priėmimo metu procesinė situacija jau iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo ikiteisminio tyrimo metu, kai suėmimas buvo pratęstas paskutinį kartą. Ikiteisminio tyrimo stadijoje suėmimo klausimas buvo sprendžiamas prokurorui akcentuojant tyrimo veiksmų poreikį, duomenų rinkimą ir ikiteisminio tyrimo eigą. Šie motyvai šiuo metu nebeaktualūs. Byla jau yra teisme, kaltinamasis teismo posėdyje apklaustas, jo pozicija teismui žinoma (kaltinamasis ir toliau nuosekliai neigia kaltę bei laikosi savo parodymų). Šios aplinkybės nereiškia, kad teismas turi iš anksto patikėti kaltinamojo versija, tačiau ji reiškia, kad suėmimo klausime negalima apsiriboti formaliu kaltinimo sunkumo ir ikiteisminio tyrimo duomenų sąrašo pakartojimu. Teismas turėjo įvertinti, ar po kaltinamojo apklausos teisme vis tiek dar egzistuoja tokia reali M. B. pabėgimo (pasislėpimo) rizika, kurios negalima pašalinti švelnesnėmis priemonėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Apygardos teismas nurodė, kad bylos medžiaga nėra itin didelės apimties ir šioje stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos nagrinėjimas teisme užsitęs. Nepaisant to, teismas pasirinko maksimalų šioje stadijoje prašytą trijų mėnesių suėmimo pratęsimo terminą. Tai rodo, kad suėmimo terminas buvo pratęstas ne pagal realų ir individualų poreikį, o pagal formalią prielaidą, jog kol byla dar neišnagrinėta suėmimas turi būti tęsiamas. Tokia išvada nesuderinama nei su BPK 119, 122 straipsnių paskirtimi, nei su suėmimo, kaip griežčiausios kardomosios priemonės, pobūdžiu.

Teismas riziką, kad M. B. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, iš esmės grindė jam pareikšto kaltinimo sunkumu, gresiančia griežta bausme, ankstesniu teistumu, tariamais ryšiais užsienyje ir išvada, kad M. B. socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra pakankamai stiprūs. Su tokia išvada nesutiktina.

Gresianti griežta bausmė negali būti savarankiškas ir pakankamas pagrindas tęsti suėmimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad kaltinimų sunkumas ir galimos bausmės griežtumas gali būti reikšmingi vertinant asmens pabėgimo (pasislėpimo) riziką, tačiau vien jų nepakanka tam, kad būtų galima taikyti suėmimą. Suėmimas negali tapti išankstiniu laisvės atėmimo bausmės atlikimu, kol asmens kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Skundžiamoje nutartyje teismas nors formaliai ir nurodė, kad griežta bausmė nėra absoliuti sąlyga neribotai taikyti suėmimą, tačiau iš nutarties motyvų matyti, kad būtent ši aplinkybė tapo pagrindine išvadai dėl tariamos M. B. bėgimo (slėpimosi) rizikos, kiti argumentai yra išvestiniai, paremti prielaidomis, o ne konkrečiais duomenimis, kad M. B. realiai ketino, ruošėsi ar bandė bėgti, slėptis nuo teisėsaugos ar teismo.

Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad M. B. būtų mėginęs pabėgti (pasislėpti) nuo teisėsaugos. Priešingai, įvykio vietoje jis pats kvietė greitąją medicinos pagalbą, laukė atvykstančių medikų, padėjo jiems teikti pagalbą nukentėjusiajam ir iš įvykio vietos išvyko tik po to, kai pagalba buvo suteikta ir nukentėjusysis išvežtas. Po įvykio M. B. neišvyko iš Lietuvos, nesislapstė, tęsė įprastą elgesį ir buvo pasiekiamas. Teismas šią aplinkybę nepagrįstai nuvertino, nurodydamas, kad nusikalstamos veikos pasekmės kilo ne iš karto, o tik po daugiau kaip mėnesio. Toks argumentas nepaneigia esminės aplinkybės, kad įvykio metu M. B. suprato, jog rastas asmuo yra sunkiai sužalotas, pats iškvietė pagalbą, prisistatė ir elgėsi ne kaip asmuo, siekiantis išvengti kontakto su valstybės institucijomis.

Ankstesnio baudžiamojo proceso M. B. nevengė, nebėgo, nesislapstė ir laikėsi jam taikytų kardomųjų priemonių. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ankstesnis M. B. elgesys kitoje byloje nėra reikšmingas, nes situacija netapati. Gynyba neteigia, kad ankstesnis elgesys automatiškai paneigia bet kokią riziką, tačiau sprendžiant dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto suėmimo taikymo pagrindo egzistavimo, asmens ankstesnis procesinis elgesys yra reikšminga aplinkybė ir ji negali būti neįvertinta kaltinamojo naudai.

Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad M. B. turi ryšių su užsienyje verslą vystančiu D. P., nes nukentėjusysis rastas pastarojo asmens sodyboje, kaltinamasis toje sodyboje yra lankęsis, o bylos duomenimis buvo kalbama apie galimą kelionę į Kroatiją. Teismas pripažino, kad vykimas atostogauti negali būti traktuojamas kaip ketinimas pabėgti (pasislėpti), tačiau vis tiek padarė išvadą, kad ši aplinkybė suteikia pagrindą konstatuoti galimybę pasinaudoti D. P. pagalba ir bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Tokia išvada yra prielaidos pobūdžio. Vien faktas, kad asmuo pažįsta kitą asmenį, kuris turi ryšių ar verslo interesų užsienyje, nereiškia, kad kaltinamasis pats turi realių ryšių užsienyje, leidžiančių jam bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir ketina jais naudotis. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. B. užsienyje turėtų gyvenamąją vietą, turto, artimųjų ar asmenų, kurie būtų pasirengę padėti jam pabėgti (slapstytis), taip pat nėra jokių duomenų apie pasirengimą išvykti, įsigytus bilietus, sukauptas lėšas, planuojamą maršrutą ar kitas aplinkybes, rodančias realų M. B. ketinimą bėgti (slėptis). Dar daugiau, teismo argumentas dėl D. P. pagalbos yra nelogiškas ir byloje esančių aplinkybių kontekste neįtikimas. D. P. yra su bylos faktinėmis aplinkybėmis tiesiogiai susijęs asmuo – nukentėjusysis rastas jo sodyboje, jo ir jo šeimos narių parodymai yra reikšmingi byloje. Teigti, kad M. B. pabėgimui (slapstymuisi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo pasinaudotų būtent tokio asmens pagalba, yra ne faktinė išvada, o spekuliacija. Be kita ko, švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis galima nustatyti sąlygą nebendrauti su atitinkamais asmenimis. Ankstesniame skunde jau buvo akcentuota, kad ryšiai užsienyje turi būti vertinami ne abstrakčiai, o pagal tai, ar konkrečioje byloje yra duomenų, jog kaltinamasis iš tiesų galėtų ir ketintų jais pasinaudoti bėgdamas (slėpdamasis). EŽTT yra pažymėjęs, jog ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo (pasislėpimo) pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas (pasislėpdamas), tokių ryšių šioje byloje nenustatyta.

M. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, artimus ryšius su šeimos nariais – mama ir broliu, iki sulaikymo dirbo, turėjo pajamas, darbdavių charakterizuojamas teigiamai. Jo brolis Z. B. jau yra įmokėjęs reikšmingą pinigų sumą užstatui, kuri šiuo metu padidinta iki 15 000 Eur. Šios aplinkybės rodo ne tik socialinius, bet ir ekonominius M. B. ryšius Lietuvos Respublikoje. Apygardos teismas pripažino, kad M. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), teismui pateikti šių įmonių vadovų raštai patvirtina, jog darbo vietos išsaugotos ir darbo santykiai nėra fiktyvūs. Nepaisant to, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad šie ryšiai negali sulaikyti M. B. nuo bėgimo (slėpimosi). Tokia išvada iš esmės paneigia pačių teismo nustatytų aplinkybių reikšmę ir neatitinka individualaus vertinimo reikalavimo.

Teismas nepagrįstai nuvertino ir M. B. santykius su M. D.. Skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės vertino šių santykių tikrumą, remdamasis kitais bylos duomenimis, nors kardomosios priemonės klausimo stadijoje toks vertinimas neturi virsti liudytojų parodymų patikimumo ir kaltinamojo asmeninio gyvenimo vertinimu iš esmės. Teismui buvo pateikti duomenys apie M. B. ir M. D. bendravimą, jų artimą ryšį ir ateities planus. Vien tai, kad šie santykiai nėra įforminti santuoka ar kad teismas kitų asmenų parodymus vertina kitaip, nereiškia, jog santykiai neegzistuoja ar neturi jokios reikšmės vertinant kaltinamojo ryšius Lietuvos Respublikoje.

Taip pat apygardos teismo nepagrįstai nuvertintas ketinimas įsigyti nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, kad preliminari nekilnojamojo turto įsigijimo sutartis sudaryta dar 2024 m., tačiau turtas iki šiol neįgytas. Tačiau teismas neįvertino akivaizdžios aplinkybės – M. B. nuo 2025 m. gegužės mėn. yra suimtas. Būtent valstybės taikomas griežčiausias laisvės suvaržymas apsunkina bet kokių nekilnojamojo turto įsigijimo veiksmų atlikimą. Negalima asmens nenaudai vertinti to, kad dėl suėmimo jis negalėjo užbaigti suplanuotų civilinių sandorių, vėliau šią aplinkybę naudoti kaip argumentą, jog jis neturi pakankamų ryšių Lietuvos Respublikoje.

Teismo argumentas, kad M. B. nėra susituokęs, neturi išlaikomų asmenų ar įgyto nekilnojamojo turto, negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti silpnus socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje. Įstatymas nenumato, kad tik santuoka, vaikai ar nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra pakankami ryšiams su Lietuvos Respublika pagrįsti. Priešingai, turi būti įvertinta BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visuma, kuri patvirtina, kad M. B. yra susijęs su Lietuvos Respublika nuolatine gyvenamąja vieta, šeima, darbo santykiais, pajamomis, socialiniais ryšiais ir finansiniu užstatu.

BPK 122 straipsnio 7 dalis nustato, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Tai reiškia, kad teismas negali formaliai konstatuoti, jog kitos priemonės nepakankamos. Teismas privalo konkrečiai paaiškinti, kodėl siūlomos priemonės negali pašalinti konkrečioje byloje nustatytos rizikos. Šiuo atveju gynyba siūlė ne vieną priemonę, o tarpusavyje suderintą kardomųjų priemonių kompleksą: 15 000 Eur užstatą, dokumentų paėmimą, intensyvią priežiūrą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, taip pat pagal teismo vertinimą galimus papildomus įpareigojimus, įskaitant draudimą bendrauti su konkrečiais proceso dalyviais, jei teismas manytų, kad toks įpareigojimas būtinas. Intensyvi priežiūra savo esme yra būtent kontroliuojančio pobūdžio priemonė, leidžianti realiu laiku kontroliuoti asmens buvimo vietą ir operatyviai reaguoti į pažeidimus, dokumentų paėmimas tiesiogiai riboja galimybę išvykti iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje užtikrina nuolatinį fizinį ryšį su teisėsauga, užstatas sukuria reikšmingą finansinę garantiją ir atsakomybę tiek pačiam kaltinamajam, tiek jo šeimai. Skundžiamoje nutartyje nepaaiškinta, kodėl įvardintas kardomųjų priemonių kompleksas negalėtų pašalinti teismo įžvelgiamos M. B. bėgimo (slėpimosi) rizikos.

M. B. suėmimas trunka jau ilgiau kaip vienerius metus. Skundžiama nutartimi suėmimas pratęstas trims mėnesiams, nors byla jau yra teisme, kaltinamasis apklaustas, o bylos nagrinėjimas organizuojamas suplanuotais teisiamaisiais posėdžiais. Ilgėjant suėmimo trukmei, teismo pareiga pateikti konkrečius suėmimo taikymo motyvus tik didėja. Apygardos teismas nurodė, kad suėmimo trukmė neviršija BPK nustatyto maksimalaus termino, tačiau vien maksimalaus termino neviršijimas savaime nereiškia, kad suėmimas yra būtinas ir proporcingas. Maksimalūs terminai nustato tik viršutinę ribą, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti, ar suėmimas šiuo momentu yra būtinas, ar jo tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Skundžiamoje nutartyje toks vertinimas atliktas nepakankamai.

Teismo posėdyje kaltinamojo M. B. gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.

Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato M. Zabitos skundas atmetamas.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, skundžiamoje nutartyje išdėstytus sprendimo motyvus bei skundo aukštesniajam teismui argumentus, sprendžia, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam M. B. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminą, tinkamai įvertino visas suėmimo termino pratęsimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių reikalavimų, laikėsi nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų.

Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos (ar jų taikymo terminas gali būti pratęsiamas) tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis (ar kaltinamasis) galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas tinkamai įvertino, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgiant į kaltinamajame akte išdėstytus duomenis, kuriais grindžiamas M. B. pareikštas kaltinimas ir kurie užfiksuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicininių dokumentų išraše/siuntime apie R. K. sveikatos būklę, pranešime apie R. K. mirtį, įvykio vietos apžiūros protokole, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, tarnybiniame pranešime apie R. K. sveikatos būklę ir nusikalstamos veikos kvalifikavimą, tarnybiniame pranešime apie M. B. MRT jungimąsi prie ryšio stočių, paties kaltinamojo apklausų protokoluose, o taip pat liudytojų G. A., K. B., D. P., V. L., D. M., M. D., D. P., K. B., I. P. apklausų protokoluose, D. P. MRT vaizdo dokumentų galerijos apžiūros protokole ir MRT susirašinėjimo duomenų apžiūros protokole, UAB ,,Kautra“ rašte, teismo medicinos specialisto išvadose Nr. G 981/2025(02), Nr. M 484/2025(02), teismo kriminalistikos specialistų išvadose Nr. 11-1646(25), Nr. 11-1861(25), Nr. 11-1965(25), kituose duomenų šaltiniuose. Pažymėtina, kad minėtus duomenis šiame proceso etape teismas vertina tik tiek, kiek tai yra susiję su kardomosios priemonės – suėmimo taikymo sąlygų ir pagrindų nustatymu. Išvadas dėl inkriminuojamų aplinkybių ir jas patvirtinančių duomenų pripažinimo įrodymais, kaltinamojo kaltės ir veikos kvalifikavimo pirmosios instancijos teismas padarys tik išnagrinėjęs bylą ir priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Todėl kaltinamojo gynėjo skunde aukštesniajam teismui pateikiami argumentai, kad apygardos teismas turėjo detaliau vertinti baudžiamojoje byloje esančius su kaltinamojo kaltės klausimu susijusius duomenis, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju BPK 121 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga dėl duomenų pakankamumo nėra pažeista.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas M. B. buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu – pagrįstai manant, kad jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą šiuo pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, o taip pat ir skundžiamos nutarties bei kaltinamojo gynėjo skunde aukštesniajam teismui pateikiamų argumentų, M. B. turi tam tikrų socialinių, darbinių bei ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teigia esantis susižadėjęs su M. D., palaikantis ryšius su šeimos nariais (broliu, mama), iki laikino sulaikymo dirbo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), teismui pateikti šių įmonių vadovų raštai, kad darbo vietos yra išsaugotos. Teismui taip pat pateiktas UAB (duomenys neskelbtini) ir M. B. 2026 m. balandžio 14 d. susitarimas dėl preliminarios sutarties pratęsimo, jame numatyta, kad minėtos šalys 2024 m. rugpjūčio 14 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, o pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip 2026 m. birželio 30 d.

Sutiktina su kaltinamojo gynėjo skunde aukštesniajam teismui pateikiama pozicija, kad tai, jog kaltinamasis turi įvardintų socialinių, darbinių bei ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, yra neabejotinai svarbios aplinkybės, svarstant dėl jam taikomo suėmimo termino pratęsimo, ir mažina M. B. galimo pabėgimo (pasislėpimo) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo riziką. Nepaisant to, sutiktina su apygardos teismo vertinimu, kad aptariamos aplinkybės, vertinant jas kartu su kitomis aplinkybėmis, svarbiomis pratęsiant sėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kaltinamojo pabėgimo (pasislėpimo) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo rizikos visiškai neeliminuoja.

Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad ne visi aptarti kaltinamojo socialiniai, darbiniai bei ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje yra pakankamai stiprūs. Kaltinamasis yra sudaręs tik preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, o duomenų apie jo šiuo metu turimą nekilnojamąją turtą Lietuvos Respublikoje nėra. Nors kaltinamojo gynėjas nurodo, kad tai, jog kaltinamasis iki šiol nėra sudaręs pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, iš dalies lėmė jam taikomas suėmimas, ši aplinkybė fakto, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, nekeičia. Be to, nors kaltinamasis, kaip minėta, nurodė, kad yra susižadėjęs su M. D., iš jos parodymų apygardos teismo teisiamajame posėdyje matyti, kad ji ir M. B. iki M. B. sulaikymo tik planavo vesti bendrą ūkį, planavo sudaryti santuoką, tačiau kartu negyveno. Su kaltinamojo gynėjo argumentu, kad M. D. parodymais, duotais apygardos teismo teisiamajame posėdyje, nesivadovautina, nes sprendžiant suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo klausimą negalima įvertinti liudytojų parodymų patikimumo, nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad M. D. parodymai, duoti apygardos teismo teisiamajame posėdyje, yra nepatikimi, tokių aplinkybių nepateikė ir kaltinamojo gynėjas, todėl tiek, kiek jie reikšmingi nustatant M. B. socialinius ryšius, teismas jais vadovaujasi.

M. B. galimo bėgimo (slėpimosi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo riziką didina ir jo ryšiai užsienyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. B. pakankamai artimai bendrauja su D. P., kuris, remiantis jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, gyvena ir vysto verslą Kroatijoje. Tai M. B. patvirtino apklausiamas apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad D. P. yra jo buvusios draugės tėtis, 2024 m. jie yra buvę susitikę D. P. priklausančioje pirtyje, taip pat M. B. D. P. yra pirkęs automobilio padangas, D. P. yra klausęs M. B., ar jam netrūksta pinigų, siūlęs švęsti M. B. draugės gimtadienį jam priklausančioje pirtyje, atostogauti pas jį Kroatijoje. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad sumuštas R. K., dėl kurio nužudymo yra įtariamas M. B., buvo rastas D. P. priklausančioje sodyboje.

Kaltinamojo gynėjas, nesutikdamas su išvada, kad kaltinamasis turi ryšių užsienyje, nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog M. B. užsienyje turėtų gyvenamąją vietą, turto, artimųjų ar asmenų, kurie būtų pasirengę padėti jam pabėgti (slapstytis), taip pat nėra jokių duomenų apie pasirengimą išvykti, įsigytus bilietus, sukauptas lėšas, planuojamą maršrutą ar kitas aplinkybes, rodančias realų M. B. ketinimą bėgti (slėptis). Šie kaltinamojo gynėjo argumentai nepagrįsti. Svarstant, ar asmuo turi ryšių užsienyje, reikšmingų skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nebūtina turėti duomenų, pagrindžiančių būtent kaltinamojo gynėjo nurodytas aplinkybes. Pastarosios aplinkybės, jei būtų nustatytos, taip pat būtų svarbios, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad M. B. artimai bendrauja su užsienyje gyvenančiu ir verslą vystančiu D. P., kuris jam gali padėti pabėgti (pasislėpti) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir to pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog M. B. turi ryšių užsienyje. Be to, kitaip nei nurodo kaltinamojo gynėjas, tai, kad tiek D. P., tiek jo artimieji yra vienaip ar kitaip susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla, nepaneigia galimos D. P. pagalbos M. B. bandant pabėgti (pasislėpti) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, priešingai – teismo įsitikinimą dėl to tik sustiprina.

Teismo įsitikinimą, kad M. B., paleistas į laisvę, gali bandyti bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, sustiprina ir tai, jog jis praeityje baustas administracine tvarka, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nuosprendžiu, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, nusikaltimas, kurio padarymu jis kaltinamas šioje byloje, galimai padarytas teistumui neišnykus, praėjus neilgam laikotarpiui po bausmės atlikimo (2024 m. sausio 24 d. M. B. išregistruotas iš probuojamų asmenų sąrašo). Šios aplinkybės, be kita ko, kaltinamojo asmenybę apibūdina kaip linkusią nesilaikyti įstatymų, ignoruoti visuomenėje priimtas elgesio taisykles.

Kaltinamojo galimą bėgimo (slėpimosi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo riziką didina ir jam pareikštų kaltinimų pobūdis, gresianti bausmė. M. B. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo, įtvirtinto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu, už šio nusikaltimo padarymą minėto straipsnio sankcijoje nustatyta išimtinai su ilgalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmė – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai manyti, kad tuo atveju, jeigu būtų įrodyta M. B. kaltė, jam galėtų grėsti reali griežta laisvės atėmimo bausmė. Nors vien veikos priskyrimas konkrečiai nusikaltimų kategorijai ir gresiančios bausmės dydis savaime nesudaro pagrindo skirti kaltinamajam suėmimą ar pratęsti jo terminą, ką skunde aukštesniajam teismui pabrėžia ir kaltinamojo gynėjas, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą pagrįstai manyti, jog egzistuoja kaltinamojo bėgimo (slėpimosi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo rizika, spęstina, kad realios laisvės atėmimo bausmės tikėtinumas ir jos griežtumas nagrinėjamu atveju taip pat vertintini kaip veiksniai, galintys lemti kaltinamojo apsisprendimą bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, todėl pagrindžia minėtos rizikos egzistavimą (EŽTT 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 5826/03), 2007 m. vasario 6 d. sprendimas byloje Garycki prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 14348/02), 2006 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Chraidi prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 65655/01), 2001 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Ilijkov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 33977/96) ir kt.; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-305-487/2024, 2024 m. liepos 16 d. nutartis byloje Nr. 1S-185-1076/2024 ir kt.).

Kaltinamojo gynėjas skunde aukštesniajam teismui nurodo, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kaip kaltinamasis elgėsi įvykio vietoje (pats kvietė greitąją medicinos pagalbą, laukė atvykstančių medikų, padėjo jiems teikti pagalbą nukentėjusiajam ir iš įvykio vietos išvyko tik po to, kai pagalba buvo suteikta ir nukentėjusysis išvežtas), taip pat po įvykio (neišvyko iš Lietuvos, nesislapstė, tęsė įprastą elgesį ir buvo pasiekiamas), ankstesnio baudžiamojo proceso prieš jį metu (nevengė proceso, nebėgo, nesislapstė ir laikėsi jam taikytų kardomųjų priemonių). Nors teisėjų kolegija sutinka, kad šios aplinkybės gali būti svarbios vertinant kaltinamojo pabėgimo (pasislėpimo) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo riziką, jos kitų, pirmiau nustatytų, aplinkybių ir jų visumos kontekste esminės reikšmės neįgyja ir minėtos rizikos neeliminuoja. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamojo elgesys įvykio vietoje ir iš karto po įvykio galėjo būti nulemtas patirto šoko, noro nesukelti įtarimų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ar kitų priežasčių, be to, pasekmės, lėmusios nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas M. B., kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir itin griežtą laisvės atėmimo bausmę, kilo tik po daugiau negu mėnesio nuo įvykio, t. y. po to, kai R. K. nuo dėl patirtų sužalojimų kilusių komplikacijų 2025 m. liepos 7 d. mirė. Ankstesnis baudžiamasis procesas, kaip pagrįstai nurodė ir apygardos teismas, nėra tapatus šiam baudžiamajam procesui ir tai, jog nuo anksčiau vykusio baudžiamojo proceso kaltinamasis nebėgo (nesislapstė), kad tokia rizika tuo metu neegzistavo, nereiškia, kad ji neegzistuoja šiuo metu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino BPK 122 straipsnio 2 dalyje nustatytas suėmimo skyrimui ar jo termino pratęsimui BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu reikšmingas aplinkybes, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bandyti bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Teismas, skirdamas suėmimą ar pratęsdamas jo terminą, privalo atsižvelgti ir į tai, ar egzistuoja BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytos suėmimo taikymo sąlygos. Pagal BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalis suėmimas gali būti skiriamas: 1) tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis), 2) tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, abi šios suėmimo taikymo sąlygos yra tenkinamos.

BPK 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Įvertinus jau pirmiau šioje nutartyje aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog BPK 119 straipsnyje nustatyti kardomųjų priemonių taikymo tikslai gali būti pasiekti tik M. B. taikant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, o pritaikius švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones, nors ir būtų tam tikru mastu apribota kaltinamojo fizinio judėjimo laisvė (pavyzdžiui, pritaikius namų areštą, dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje) ar jo turtinės teisės (pritaikius užstatą), jis būtų kontroliuojamas elektroninėmis stebėjimo priemonėmis (pritaikius intensyvią priežiūrą), kaltinamojo judėjimas nebūtų visiškai suvaržytas, kuo pasinaudodamas jis, be kita ko, galėtų bandyti bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (nebūtų užtikrintas neabejotinas M. B. dalyvavimas baudžiamajame procese). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad intensyvi priežiūra gali sumažinti kaltinamojo pabėgimo (pasislėpimo) riziką, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau paminėtų aplinkybių visumą, jos nepaneigia. Užstato M. B. skyrimas taip pat nebūtų efektyvus. Šiame kontekste svarbu tai, kad užstatas, kaip kardomoji priemonė, yra grindžiamas, be kita ko, tam tikru pasitikėjimu kaltinamojo asmenybe, o nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pajamų netekimo rizika neužtikrintų BPK 119 straipsnyje nustatytų kardomosioms priemonėms keliamų tikslų įgyvendinimo. Kitos, dar švelnesnės už intensyvią priežiūrą, užstatą kardomosios priemonės (dokumentų paėmimas, registravimasis policijos įstaigoje ir pan.), nei taikant jas atskirai, nei skiriant jų kompleksą juo labiau nebūtų efektyvios ir jas taikant BPK 119 straipsnyje nustatyti kardomosioms priemonėms keliami tikslai nebūtų pasiekti. Taigi, BPK 122 straipsnio 7 dalyje nustatyta suėmimo taikymo kaltinamajam sąlyga nagrinėjamu atveju tenkinama.

Minėta, M. B. šioje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas nusikaltimo, įtvirtinto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Už šio nusikaltimo padarymą minėto straipsnio sankcijose nustatyta tik laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė. Taigi, BPK 122 straipsnio 8 dalyje nustatyta suėmimo taikymo kaltinamajam sąlyga nagrinėjamu atveju taip pat tenkinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai suvaržo suimto asmens teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau šiuo atveju toks kaltinamojo teisių suvaržymas, trunkantis tik kiek daugiau nei vienerius metus, yra būtinas ir nepažeidžia proporcingumo principo. EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą (EŽTT sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju viešąjį interesą sudaro siekis netrukdomai išnagrinėti baudžiamąją bylą, įvertinti M. B. pareikštus kaltinimus ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

EŽTT praktikoje išaiškinta, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis reikalauja, jog kompetentingos nacionalinės institucijos rodytų „ypatingą rūpestingumą“ dėl įtariamojo (kaltinamojo) sulaikymo baudžiamojo proceso metu. Vertinant, ar „ypatingo rūpestingumo“ reikalavimo buvo laikytasi, teismas vertina bendrą proceso sudėtingumą, visus nepagrįsto atidėjimo periodus ir institucijų priimtus sprendimus pagreitinti procesą bei užtikrinti, kad bendras suėmimo terminas būtų racionalus. Nors labai ilgi suėmimo terminai automatiškai nereiškia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tačiau išimtinės aplinkybės, pateisinančios tokį terminą, turi būti nustatytos (EŽTT 2014 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Bulatovič prieš Juodkalniją (pareiškimo Nr. 67320/10)). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatytas joks ikiteisminį tyrimą atlikusių subjektų ir (ar) teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, nepateisinamas delsimas. M. B. laikinai sulaikytas 2025 m. gegužės 16 d. Nuo šio momento M. B. atžvilgiu atliktas ir baigtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Kauno apygardos teisme byla gauta 2026 m. balandžio 9 d., Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyksta be nepateisinamų delsimų: pirmasis teismo posėdis surengtas 2026 m. gegužės 4 d., jame pradėtas įrodymų tyrimas, apklaustas kaltinamasis M. B., kitame teismo posėdyje, kuris vyko 2026 m. birželio 2 d., apklaustos liudytojos K. B. ir M. D., tolesnis bylos nagrinėjimas suplanuotas (numatyti šeši teismo posėdžiai iki 2026 m. rugsėjo mėn.). Taigi, nepaisant jau ilgiau nei vienerius metus trunkančio M. B. laisvės varžymo, atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, suėmimo termino tęsimas nagrinėjamu atveju nepažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminas 3 (trijų) mėnesių laikotarpiui pratęstas teisėtai ir pagrįstai, įsitikinus, kad egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas suėmimo taikymo pagrindas ir BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytos suėmimo taikymo sąlygos bei tinkamai pritaikius įstatymą, šios kardomosios priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas ir nepažeidžia proporcingumo principo. Taigi, skundžiamos nutarties naikinti ar ją keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mariaus Zabitos skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi kaltinamajam M. B. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams palikti galioti. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Aušra BielskėAudrius JuozapavičiusErnestas Rimšelis