Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „4 City“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „4City” dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties pripažinimo galiojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovo įsitikinimu, pagrindo nutraukti Preliminariąją sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas pirkti nekilnojamąjį turtą, ir jos Papildymą dėl tariamai uždelsto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, nebuvo, todėl toks nutraukimas yra negaliojantis. Ieškovas nurodė, kad jis vykdė Preliminariosios sutarties ir jos Papildymo sąlygas – Preliminariojoje sutartyje numatyta antroji avanso dalis – 11 350 Eur, sumokėta 2025 m. balandžio 24 d. (pagal sutartį turėjo būti sumokėta iki 2025 m. kovo 15 d.), pirmoji avanso dalis – 5 000 Eur sumokėta laiku, taip pat laiku sumokėtas avansas ir pagal Papildymą. Nepaisant neženklaus vėlavimo, atlikus antrosios avanso dalies mokėjimą, atsakovė pripažino Preliminariosios sutarties galiojimą tiek informuodama ieškovą apie darbų pabaigą, tiek kviesdama pasirašyti Turto apžiūros aktą bei sudarydama Papildymą. Pati atsakovė pradėjo organizuoti notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą tik nuo 2026 m. kovo 9 d., o ieškovui turto vertinimui reikalingus dokumentus atsakovė atsiuntė tik 2026 m. kovo 16 d. Taigi pasirašyti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį 2026 m. kovo mėn. buvo objektyviai neįmanoma, kadangi nuo kadastro bylų atsiuntimo iki kovo mėnesio pabaigos buvo likusios tik devynios darbo dienos. Atsakovė taip pat pažeidė sutarčių nutraukimo tvarką, nes laikydama, kad yra pagrindas nutraukti Preliminariąją sutartį ir jos Papildymą, prieš 30 dienų nepranešė ieškovui apie tokius ketinimus.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pagal Preliminariąją sutartį ir Papildymą sutartą įsigyti turtą – butą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), parkavimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rūsį ir sandėliuką, (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), uždraudžiant atsakovei disponuoti šiuo Turtu ir perleisti jį tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti teisę į šį Turtą iki įsiteisės teismo sprendimas byloje.

Siekdamas pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas nurodė, kad tenkinus ieškinį ir pripažinus, kad Preliminarioji sutartis ir jos Papildymas buvo nutraukti neteisėtai, gali susiklostyti situacija, jog atsakovė jau bus pardavusi ar kitaip perleidusi Turtą. Tokiu atveju būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, kai atsinaujins šalių vykdoma sutartis, bus ženkliai apsunkintas arba taps neįmanomu. Dėl šios priežasties, siekiant užtikrinti ginčo šalių status quo (esama padėtis), turi būti pritaikytos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovo reiškiamas reikalavimas pripažinti Preliminariosios sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi Preliminarioji sutartis buvo nutraukta joje nustatytu pagrindu, o tokį nutraukimą lėmė paties ieškovo padaryti susitarimo pažeidimai. Preliminariosios sutarties 4 punkte nustatytas jos nutraukimo pagrindas – avanso nesumokėjimas nustatytu terminu. Antroji avanso dalis pervesta, praleidus susitartą terminą daugiau kaip 40 dienų. Preliminariosios sutarties 11 punkte nustatyta, kad per 10 darbo dienų nuo Turto apžiūros akto pasirašymo šalys susitaria pasirašyti notarinę sutartį. Turto apžiūros aktas buvo pasirašytas 2026 m. vasario 13 d., atitinkamai nuo šio momento skaičiuotinas ir notarinės sutarties sudarymo terminas. Šio termino ieškovas taip pat nesilaikė.

Ieškovas notarinės sutarties sudarymo vėlavimą nepagrįstai sieja su atsakovės veiksmais, esą pavėluotai pateiktais turto vertinimui reikalingais dokumentais. Turto vertinimo poreikį lėmė išimtinai paties ieškovo pasirinktas Turto įsigijimo finansavimo modelis – įsigijimas su kredito įstaigos paskola. Tai yra paties ieškovo prisiimta rizika, kuri negali būti perkeliama atsakovei kaip pareiga neribotą laiką laukti, kol bus baigtas ieškovo inicijuotas Turto vertinimo procesas.

Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, šioje byloje nėra nustatyta, o jos buvimo ieškovas nepagrindė. Ieškovas remiasi tik teorine galimybe, kad atsakovė ateityje galėtų perleisti Turtą, tačiau tokia galimybė nėra reali ir konkreti grėsmė. Tai yra spėjimas apie hipotetinę ateities galimybę, kuri objektyviai egzistuoja kiekvieno turto savininko atžvilgiu vien dėl to, kad jis yra savininkas.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti atsakovės sąžiningumu ar jos galimybe įvykdyti galimą teismo sprendimą. Atsakovės sąžiningumą patvirtina ne tik nesąžiningų veiksmų nebuvimas, bet ir aktyvūs sąžiningą jos elgesį patvirtinantys veiksmai. Per visą laikotarpį nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iki Turto arešto įregistravimo atsakovė ginčo Turto neperleido, neįkeitė ir niekaip kitaip neapsunkino. Pagal Preliminariosios sutarties 18 punktą atsakovė turėjo teisę įkeisti Turtą be išankstinio pirkėjo sutikimo, tačiau Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys patvirtina, kad šia teise ji nepasinaudojo.

Antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepagrindžia ir ieškinyje nurodytas teiginys, esą atsakovė siekia Turtą parduoti už didesnę kainą, kurį ieškovas grindžia viešu skelbimu interneto svetainėje aruodas.lt. Tačiau skelbime parduodamas tik analogiško ploto butas tame pačiame objekte. Skelbimas apie analogiško buto pardavimą apskritai nesusijęs su ginčo Turtu ir negali patvirtinti atsakovės ketinimo perleisti būtent areštuotą Turtą.

Turto areštas nėra būtinas galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Net ir patenkinus ieškinį, ieškovas neįgytų jokių daiktinių teisių į Turtą – atsinaujintų tik prievoliniai šalių santykiai pagal Preliminariąją sutartį. Kadangi galimu teismo sprendimu nebūtų sprendžiama dėl nuosavybės teisės į Turtą, nebūtų jokio su Turtu susijusio reikalavimo, kurio įvykdymą būtų galima užtikrinti šio Turto areštu. Ieškovas sumokėtas pinigų sumas jau yra atgavęs – 2026 m. balandžio 14 d. ieškovui grąžinta visa 18 850 Eur avanso suma, todėl nebelieka turtinio reikalavimo, kurį reikėtų užtikrinti. Net jeigu Turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas netaptų neįmanomas, ieškovas dėl to įgytų teisę į nuostolių atlyginimą, bet ne į patį ginčo Turtą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas status quo išsaugojimu remtis negali, kadangi jis nereiškia reikalavimo dėl nuosavybės teisės į Turtą pripažinimo, neprašo jo išreikalauti ir nesiekia restitucijos, ginčas kyla išimtinai dėl preliminariosios sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo. Esamos padėties išsaugojimo tikslas šiuo atveju negali būti savarankišku laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu ir neatleidžia nuo pareigos nustatyti realią grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliantės argumentai, susiję su Preliminariosios sutarties ir jos Papildymo nutraukimo pagrįstumu, bus nagrinėjami bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsakovė nenurodė argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir paaiškinimai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Preliminarioji sutartis ir jos Papildymas buvo nutraukti nepagrįstai.

Ginčas yra akivaizdžiai susijęs su nekilnojamojo turto objektu, kurį atsakovė įsipareigojo ateityje parduoti ieškovui. Siekdamas įsigyti Turtą ieškovas sudarė Preliminariąją sutartį ir jos Papildymą, taip pat sumokėjo avansą. Teismui galimai patenkinus ieškinio reikalavimus, atsinaujintų vykdytinas susitarimas jame nustatytomis sąlygomis. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 14 d. nutartyje taip pat nurodė, kad pripažinus ginčo Preliminariosios sutarties ir jos Papildymo nutraukimą neteisėtu, sandorio šalims atsirastų galiojantis pagrindas vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Vadinasi, ieškovas įgytų nekilnojamąjį turtą, o atsakovė jo netektų. Dėl to teismas nusprendė, kad pareikštas ieškinio reikalavimas yra turtinio pobūdžio. Taigi, jei atsakovė vis tik parduotų Turtą kitam asmeniui, ieškinį patenkinus, būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas taps itin apsunkintas arba neįmanomas.

Atsakovės nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepaisant to, tame pačiame objekte esančio analogiško buto pardavinėjimas už ženkliai didesnę kainą leidžia daryti išvadą, kad sandoris buvo nutrauktas, siekiant parduoti Turtą už didesnę kainą. Savo ketinimų parduoti Turtą atsakovė atskirajame skunde nepaneigė ir nenurodė, kad jo pardavinėti nesiruošia. Tai patvirtina apeliantės siekį Turtą perleisti kitiems asmenims. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, net jei ir neturima duomenų apie sudaromus sandorius su kitais asmenimis. Ieškovas neturi jokių galimybių pateikti priešingų įrodymų, toks reikalavimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

Atsakovė kartu su skundu pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui naujus duomenis – ginčo Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą su istorija, kuriuo įrodinėja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Įvertinęs skundžiamos nutarties turinį ir atskirojo skundo argumentus, teismas konstatuoja, kad pateiktas naujas įrodymas gali būti svarbus sprendžiant klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, todėl jį priima ir vertina visų nagrinėjamo klausimo aplinkybių kontekste.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšys išvardintos CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurio 1 punkte įtvirtinta viena iš priemonių – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas.

Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas dėl poreikio taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas preliminariai turi įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, toliau jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, jog galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomu.

Atskirajame skunde yra keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino nepagrįstumo ir tokios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokia sąlyga visgi egzistuoja. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1051-464/2021; kt.).

Kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; kt.).

Taigi, atliekant ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimą teismui pakanka tik įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių bei faktinių argumentų ir pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-258-881/2021; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo E. B. ieškinio argumentai bei jo pateikti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nes ieškinyje yra suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas, išdėstyti argumentai, pateikti nurodomas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka įstatymo nuostatas, taip pat nėra duomenų, kad ieškovo reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti ar jog ji savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu.

Atsakovės atskirojo skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas preliminarus ieškinio pagrįstumas ir tvirtinama, kad dėl Preliminariosios sutarties nutraukimo iš esmės yra kaltas ieškovas, o atsakovė, nutraukdama susitarimą ir jo papildymą, tiesiog veikė, laikydamasi Preliminariosios sutarties sąlygų, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl jais negalima vadovautis, sprendžiant tikėtino ieškinio pagrįstumo klausimą. Tik išnagrinėjęs kilusį ginčą iš esmės pirmosios instancijos teismas įvertins visus byloje esančius duomenis, pasisakys dėl sandorio nutraukimo teisėtumo bei jo galiojimo.

Vertindamas, ar pagrįstai buvo nustatytas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, buvimas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visų pirma būtina identifikuoti, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus atitinkamą reikalavimą ar reikalavimus, nes laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio tikslas – pripažinti atsakovės atliktą Preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ir jos Papildymo vienašalį nutraukimą neteisėtu, paliekant galioti Preliminariąją sutartį ir jos Papildymą. Tokiu būdu iš esmės pripažįstant ieškovo teisę sudaryti pagrindinę (notarinę) Turto įsigijimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas areštuoti Preliminariosios sutarties objektu esantį nekilnojamąjį turtą, nurodė, kad atsakovei laikant Preliminariąją sutartį pasibaigusia, egzistuoja reali rizika, jog ginčo objektas (Turtas) gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokiai apskųstos nutarties išvadai.

Tais atvejais, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Nors nagrinėjamu atveju ieškovas vis dar nėra Preliminariosios sutarties objektu esančio nekilnojamojo turto savininkas, tačiau Preliminariąja sutartimi bylos šalys susitarė, kad ieškovas pirks, o atsakovė parduos jam konkretų nekilnojamąjį turtą – butą. Taigi, ieškovas siekia tapti Turto savininku, dėl to sudarė su atsakove Preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei jos Papildymą, sumokėjo avansą. Nors apeliantė akcentuoja, kad nėra įrodymų dėl jos atliekamų ar ketinamų atlikti nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo Turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė. Atsakovė yra turto vystymo veiklą vykdanti statybos bendrovė, kurios tikslas yra parduoti Turtą bet kokiems jo įsigijimu suinteresuotiems asmenims, dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas.

Įvertinus minėtą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, taip pat tai, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas vertintinas kaip preliminariai pagrįstas, susijęs su ginčo nekilnojamojo turto (buto) įsigijimu, siekiant užtikrinti status quo, tikslinga taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė apskųstoje nutartyje, taikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka proporcingumo principą, nesuvaržo atsakovės teisių daugiau, negu to reikia teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti, taip pat jis nevaržo teisės turimą turtą valdyti ir juo naudotis. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad minėta laikinoji apsaugos priemonė yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.