Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vinorus“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vinorus“ patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnybai dėl pirkimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir viešojo pirkimo nutraukimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, mažoji bendrija „Vinodus“, išvadą teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vinorus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnybai, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovės paskelbto viešojo pirkimo ,,Mediena“ (toliau – Pirkimas) sąlygų 1.9 papunktį ir nutraukti Pirkimo I dalį „Apvalios medienos rąstai“.

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. balandžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-194-940/2026 ieškinį atmetė. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą.

Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą dėl pirmiau nurodyto Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo – ieškinio patenkinimo, kartu pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki nutarties (sprendimo) priėmimo Lietuvos apeliaciniame teisme.

Siekdama pagrįsti savo prašymą, apeliantė nurodė, kad paskelbus ginčo Pirkimą, ieškovė, dirbanti medienos importo bei apdirbimo versle, nupirko medienos rąstų bei lentų, už kuriuos reikėjo sumokėti tiekėjams per trumpą laikotarpį. Tačiau, nesumokėjus visų lėšų laiku dėl užsitęsusio ginčo, dalis medienos tiekėjų kreipėsi į teismą dėl skolų iš ieškovės priteisimo. Ieškovės tiekėjams nesutikus priimti grąžinamos medienos ir per teismus pareikalavus sumokėti pinigines lėšas ir už senesnius tiekimus, sutriko įmonės atsiskaitymai ne tik tiekėjams, bet ir mokesčių sumokėjimas valstybės biudžetui, mokėjimai kitiems kreditoriams (įsiskolinimas už ieškovei suteiktas paskolas siekia 12 365,34 Eur) bei pačios įmonės gamybinė-komercinė veikla. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – Sodra) , antstoliai areštavo įmonės sąskaitas bei turtą, todėl įmonė neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį.

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovės UAB „Vinorus“ prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo netenkino ir nustatė ieškovei terminą sumokėti 3 584 Eur dydžio žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą, pateikiant teismui tai patvirtinančius dokumentus.

Teismas nustatė, kad ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė: (1) dviejų banko sąskaitų išrašus, kuriose 2026 m. gegužės 1 d. duomenimis lėšų nėra, (2) įmokų kredito įstaigai UAB „ILTE“ mokėjimų grafikus bei prašymą dėl įmokų mokėjimo sustabdymo, (3) duomenis apie VMI, Sodros vykdomą priverstinį skolų išieškojimą. Teismo vertinimu, šie dokumentai bei ieškovės nurodomos aplinkybės dėl vykusių teisminių ginčų nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovės finansinė padėtis yra itin bloga. Ieškovė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių jos tikrąją turtinę padėtį, taip pat patvirtinančių, kad jos turtinė padėtis ateityje pagerės ir ji turės galimybę sumokėti žyminį mokestį, teismui netenkinus reikalavimų, nepateikė.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų visapusiškai ir objektyviai įvertinti jos tikrąją turtinę padėtį ir nustatyti, jog apeliacinio skundo padavimo momentu ji iš tikrųjų neturi galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga žyminiam mokesčiui sumokėti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Vinorus“ atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą patenkinti ir atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta apeliacinėje instancijoje ir įsiteisės sprendimas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kartu su prašymu ieškovė pateikė dokumentus (išrašus iš atsiskaitomosios sąskaitos, antstolių patvarkymus ir kt.), kurie įrodo laikiną įmonės ekonominės situacijos pablogėjimą. Įmonė turi kilnojamojo turto (medienos žaliavos vertė viršija 60 000 Eur) net didesnei sumai, nei reikia sumokėti kreditoriams už patiektą žaliavą, taip pat ir žyminiam mokesčiui. Antstoliai neįvertinę medienos likutinės vertės, areštavo ją visą, tačiau neturėdami pakankamų žinių vertei nustatyti, nesiima realių veiksmų parduodant turimą turtą.

Metinės deklaracijos už 2025 m. pateikimo aplinkybė iš esmės nieko neįrodo, nes įmonės finansinė padėtis pablogėjo 2026 m. balandžio mėn., kai buvo areštuotos įmonės sąskaitos ir kilnojamasis turtas. Įmonė nekilnojamojo turto neturi. Likutis kasoje neturi nieko bendro su prašymu atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, kuris yra areštuotas visa apimtimi, tomis lėšomis naudotis ieškovė negali.

Tai, kad įmonės sąskaitos, kasa bei visas kitas turtas areštuoti, patvirtina, jog UAB „Vinorus“ iš tikrųjų neturi galimybės disponuoti pakankamo dydžio piniginių lėšų suma (jos visos iškart nurašomos), reikalinga sumokėti žyminį mokestį. Priešingu atveju toks mokestis būtų iškart sumokėtas. Pateiktuose banko išrašuose aiškiai nurodomas 0 Eur likutis bei išrašai patvirtina, kad įmonės gaunamos lėšos nurašomos kreditoriams. Lėšų, kuriomis šiuo metu įmonė galėtų laisvai disponuoti, nėra. Kol buvo galimybė disponuoti piniginėmis lėšomis, toks mokestis buvo sumokėtas paduodant ieškinį į teismą. Netekus tokios galimybės, pateikiamas pagrįstas prašymas mokesčio sumokėjimą atidėti.

Tolesnė apeliacinio skundo eiga bei išnagrinėjimas apeliacinėje ar net kasacinėje instancijoje labai svarbi į ateitį formuojant teismų praktiką ieškinyje, dublike bei apeliaciniame skunde keliamais klausimais, todėl būtina atsižvelgti į protingumo ir teisinio būtinumo kriterijus bei neužkirsti kelio teisinei bendruomenei bei visuomenei ypač svarbios civilinės bylos išnagrinėjimui iki logiškos ir teisingos pabaigos. Nuo šios bylos teisingos baigties priklauso UAB „Vinorus“ ateities klausimas. Jei teismas netenkins prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir byla nebus išnagrinėta apeliacine tvarka, įmonė galimai patirs didžiulius finansinius nuostolius, o atsakovė praras galimybę įsigyti prekes pigiau, taip taupant valstybės lėšas ir užtikrinant visuomenės interesą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo apeliacinės instancijos teisme priėmimo

Kartu su atskiruoju skundu apeliantė UAB „Vinorus“ pateikė naujus duomenis – UAB „Vinorus“ turimų prekių (medienos) likučių sąrašą, kurių įsigijimo kaina 61 214,02 Eur. Šiais duomenimis ieškovė įrodinėja gebėjimą sumokėti žyminį mokestį ateityje.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateikti duomenys yra aktualūs byloje nagrinėjimo klausimo tinkamam išsprendimui, juos priima ir vertina.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Žyminio mokesčio atidėjimo institutas reglamentuojamas CPK 84 straipsnyje. Jame nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, todėl šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą. Šios nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje numatyta, kad, jeigu asmens turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu yra komplikuota, bet yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė padėtis gali pagerėti, žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-571-178/2016; 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2052-302/2016; 2017 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1286-236/2017; kt.).

Taigi, sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama ne tik turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, bet ir tai, kiek tokia padėtis tęsis. Jei nekyla abejonių, kad, baigus nagrinėti bylą ir teismui priėmus nepalankų sprendimą dėl šio asmens, nebus jokių kliūčių minimam mokesčiui sumokėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio sumokėjimas gali būti atidėtas. Tuo aspektu žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas skiriasi nuo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kurį reglamentuoja CPK 83 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad minėto mokesčio sumokėjimo atidėjimas, kaip, beje, ir atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nėra teismo pareiga. Šį klausimą teismas sprendžia įvertinęs tai, ar, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai ieškinio (skundo) padavimo metu, įstatyme įtvirtinto žyminio mokesčio sumokėjimas jam nebus per sunki našta.

Minėta, kad prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, jog asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas, turės galimybę sumokėti (CPK 84 straipsnis, 178 straipsnis).

Iš apeliantės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nuo 2026 m. balandžio mėn. yra areštuotos kredito įstaigose esančios įmonės sąskaitos bei kilnojamas turtas. Nors nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantės pateikti duomenys neatskleidžia visos realios įmonės finansinės padėties, kita vertus, esant areštuotoms bendrovės sąskaitoms, kasai bei turtui, yra pagrindo nuspręsti, jog ieškovės finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga. Tačiau byloje nėra įrodymų, leidžiančių pagrįstai nuspręsti apie apeliantės sunkios finansinės padėties pagerėjimą iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Kaip nurodė pati ieškovė, dėl užsitęsusio ginčo Pirkime, sutriko jos gamybinė-komercinė veikla, visos ieškovės gaunamos lėšos yra automatiškai nurašomos dėl įmonės sąskaitai pritaikytų areštų, jai priklausantis turtas yra areštuotas. Ieškovė savo turtinės padėties pagerėjimą susiejo išskirtinai su civilinės bylos, išnagrinėtos Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-194-940/2026, išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, rezultatu. Tačiau apeliantės turtinės padėties pagerėjimas per se (savaime) negali būti siejamas su procesiniu bylos rezultatu. Toks aiškinimas patvirtina, kad Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovės finansinė padėtis galimai nepagarės ir žyminio mokesčio ji nebus pajėgi sumokėti. Be to, viešai prieinamais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), UAB „Vinorus“ dar nuo 2024 m. veikla nuostolinga. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad, įvertinus pakankamai trumpus viešųjų pirkimų bylų teisminio nagrinėjimo terminius, ieškovė iš tiesų artimiausiu metu nesugebės sukaupti reikiamos sumos žyminio mokesčio sumokėjimui. Pažymėtina, kad žyminio mokesčio atidėjimas taip pat negali būti priemone žyminio mokesčio sumokėjimui išvengti. Tokiu būdu byloje neįrodyta CPK 84 straipsnio taikymui būtina sąlyga, kad ieškovė ateityje turės galimybių sumokėti žyminio mokestį.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad žyminio mokesčio institutu siekiamais tikslais – apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų), padengti tam tikrą valstybės išlaidų dalį, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų, yra siekiama, jog teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020 13 punktas). Todėl ieškovės nurodytos aplinkybės dėl teisminiu ginču siekiamo tikslo – formuoti teismų praktiką visuomenei aktualiais klausimais, taupyti Lietuvos kariuomenės, taigi ir valstybės lėšas, galiausiai užtikrinti įmonės veiklą į ateitį, nėra susiję su klausimu dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo. Todėl jokios teisinės reikšmės šiuo atveju neturi.

Pažymėtina, kad teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo netenkintas ieškovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, taip pat negali būti vertinamas kaip užkertantis kelią ieškovei įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad teismo atsisakymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą neatima ieškovės teisės per teismo nustatytą terminą žyminiam mokesčiui sumokėti kreiptis į teismą su prašymu atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šis klausimas negali būti išspręstas paties teismo iniciatyva, būtent asmuo, kuris kreipiasi į teismą, turi teisę pasirinkti naudotis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jo mokėjimo atidėjimo institutu.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas terminas ieškovei sumokėti žymį mokestį už apeliacinį skundą – 3 584 Eur. Dėl to, siekiant bylos proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nustatomas naujas terminas Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutarties reikalavimams įvykdyti, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vinorus“ naują terminą iki 2026 m. birželio 25 d. (įskaitytinai) sumokėti 3 584 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.