Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens buvusio likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ vadovo V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties, kuria buvusiam vadovui apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 5 metams, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ (buvęs pavadinimas UAB „SKDR“, toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta restruktūrizavimo byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Audata“. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi nutarta nutraukti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškelti atsakovei UAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ bankroto bylą. Nemokumo administratore paskirta UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ (toliau – ir nemokumo administratorė).

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsakovės UAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakingu asmeniu pripažintas buvęs bendrovės vadovas V. Ž.. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis palikta nepakeista.

Nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą apriboti buvusiam likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ vadovui V. Ž. 5 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Nemokumo administratorė nurodė, kad LUAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl buvusio bendrovės vadovo V. Ž. veiksmų, todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas. Pažymėjo, kad pagrindas apriboti buvusiam bendrovės vadovui teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organu grindžiamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę galią.

Nemokumo administratorė pažymėjo, kad buvęs bendrovės vadovas vadovauja ne vienai įmonei: UAB „Lucrosus labor“, UAB „Gnidlew“, UAB „Svep.lt“, UAB „Aeterna hosting“, UAB „Ratiocinator“, UAB „Sectiodivina“. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartimi jo vadovaujamai bendrovei UAB „Rentosa“ taip pat buvo iškelta bankroto byla. UAB „Rentosa“ atsakovei buvo išrašiusi ne vieną sąskaitą, nors tuo metu jau buvo nemoki ir tikėtina veiklos nevykdė. Nemokumo administratorė pažymėjo, kad sąskaitos nedetalizuotos, nėra žinoma, kokie objektai, įrankiai ar kt. buvo nuomojama.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 9 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą patenkino ir apribojo buvusio LUAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ vadovo V. Ž. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas nurodė, kad JANĮ numatytas draudimas vadovauti neatima iš asmens teisės dirbti kitokį darbą bei gauti pajamas, o buvusio bendrovės vadovo bendro pobūdžio teiginiai apie negalėjimą užsidirbti ar sveikatos būklę, nesant tai pagrindžiančių įrodymų, nėra laikomi absoliučiomis priežastimis netaikyti šio ribojimo.

Teismas pažymėjo, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas taip pat vadovavo ir bankrutavusiai UAB „Rentosa“. Dėl to atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, teismas pripažino, kad yra pagrindas apriboti buvusiam bendrovės vadovui V. Ž. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismo vertinimu, tai yra būtina prevencinė priemonė viešiesiems ir privatiems juridiniams asmenims nuo nesąžiningo vadovo, nevykdančio imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, apsaugoti.

Suinteresuotas asmuo buvęs LUAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ vadovas V. Ž. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nemokumo administratorės prašymą atmesti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį ir apriboti buvusiam bendrovės vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu mažesniam terminui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, taikydamas maksimalų 5 metų apribojimo terminą, pažeidė logikos dėsnius bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Teismas nepagrįstai ignoravo apelianto amžių ((duomenys neskelbtini)), sveikatos būklę (duomenys neskelbtini)) ir mažamečių vaikų priežiūrą. Šios aplinkybės darbo rinkoje realiai suvaržo galimybes konkuruoti ir susirasti kitą darbą. Be to, teismo reikalavimas įrodyti būsimą neigiamą poveikį pajamoms yra nelogiškas, kadangi iš anksto neįmanoma objektyviai įrodyti ateities įvykių ar jų pasekmių asmens bei šeimos pragyvenimui.

Teismas nenurodė argumentų kodėl pasirinko būtent maksimalų JANĮ nustatytą 5 metų ribojimo terminą, o ne trumpesnę poveikio priemonę. Toks neargumentuotas maksimalios sankcijos parinkimas, apelianto vertinimu, daro teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.

Atsakovės LUAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Egzistuoja savarankiškas ir pakankamas pagrindas taikyti vadovo teisių apribojimą, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota buvusio bendrovės vadovo kaltė dėl tyčinio bendrovės bankroto. Ši aplinkybė atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą sankcijai taikyti, o buvusio vadovo neteisėti veiksmai yra akivaizdūs ir sukėlę neigiamas pasekmes.

Teismas įvertino visas bylos aplinkybes bei išlaikė tinkamą pusiausvyrą tarp asmens verslo laisvės ir būtinybės užtikrinti atsakingo valdymo standartus. Ši sankcija pagal savo pobūdį yra skirta ne tik konkretaus asmens nubaudimui, bet ir prevencinei visos rinkos bei kreditorių apsaugai nuo nesąžiningo elgesio, todėl vien vadovo nesutikimas su ja nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Paskirtas ribojimas neatima iš apelianto teisės dirbti ir legaliai užsidirbti, o jo šeiminė padėtis bei sveikatos būklė neeliminuoja atsakomybės. JANĮ numatyta sankcija draudžia tik vieną specifinę veiklą – vadovavimą juridiniam asmeniui, todėl apeliantas išlieka laisvas dirbti kitą darbą ar verstis kita teisėta veikla. Apelianto argumentai apie darbdavių reikalavimus ir galimą ateities neigiamą poveikį pragyvenimui yra nepagrįsti objektyviais įrodymais ir vertinami kaip gynybinė pozicija, negalinti tapti absoliučia priežastimi netaikyti įstatyme įtvirtintos poveikio priemonės.

Tyčinio bankroto sukėlimas lėmė reikšmingas neigiamas pasekmes, todėl griežčiausia sankcija yra būtina siekiant įgyvendinti bendrosios bei individualiosios prevencijos, nubaudimo ir teisingumo tikslus. Toks teismo sprendimas nepažeidžia civiliniame procese vyraujančių principų, o priešingai – užtikrina teisingumo ir protingumo principais reikalaujamą tinkamą balansą tarp apelianto teisių suvaržymo ir būtinybės apsaugoti kreditorius, rinką bei išlaikyti aukštus verslo valdymo standartus.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas nemokumo administratorės prašymas apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu.

Teismų praktikoje aiškinama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje (ši iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ nuostata turiniu yra beveik identiška nagrinėjamu atveju taikytinoms JANĮ 13 straipsnio 2–3 dalių nuostatoms) įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti bendrovės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju – JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo praktikos ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-553/2022).

Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, kad visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, jog šie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

Teisės doktrinoje taip pat akcentuojama, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją. Teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Krokuva, 2021, p. 27).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. birželio 9 d. nutartimi apribojo buvusio LUAB „Modernūs statybos sprendimai ir technologijos“ vadovo V. Ž. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nustatęs, kad bendrovės bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi, kurį įsiteisėjo 2026 m. sausio 22 d., pripažintas tyčiniu. Šis teisinis vertinimas atliktas nustačius, kad bendrovės bankrotą lėmė sąmoningai blogas vadovo valdymas (tiek veikimu, tiek neveikimu) bei juridinio asmens vardu sudaryti nuostolingi sandoriai.

Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios sankcijos taikymui esminę reikšmę turi įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir konstatuota buvusio bendrovės vadovo V. Ž. kaltė (CPK 182 straipsnio 2 punktas) .

Įstatyme įtvirtintai poveikio priemonei taikyti pakanka nustatyti bent vieną JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą alternatyvią sąlygą, kuriai esant teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Kadangi apelianto atsakomybė ir neteisėti veiksmai (nuostolingų sandorių sudarymas) jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jie šioje proceso stadijoje negali būti vertinami iš naujo ar kvestionuojami. Tai reiškia, kad materialusis teisinis pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sankciją yra visiškai įrodytas ir neginčijamas.

Vertindamas paskirtos sankcijos trukmę proporcingumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas teismui suteikė diskrecijos teisę nustatyti apribojimo terminą nuo 1 iki 5 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas maksimalų 5 metų terminą, paskirtą poveikio priemonę individualizavo tinkamai ir pagrįstai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas sistemiškai užsiima verslo valdymu ir vadovauja ne vienam juridiniam asmeniui, o vienai iš jo anksčiau valdytų bendrovių (UAB „Rentosa“) taip pat buvo iškelta bankroto byla. Šis faktas patvirtina ne atsitiktinį, o pasikartojantį apelianto verslo valdymo pobūdį bei dėsningai sukeliamas neigiamas pasekmes kreditorių interesams. Tokia teismų praktikoje įvertinta vadovo veiklos istorija patvirtina padidintą riziką civilinei apyvartai, todėl individualiosios ir bendrosios prevencijos tikslai šiuo atveju negali būti pasiekti nustatant trumpesnį nei maksimalų teisių apribojimo terminą. Vien formalus apelianto nesutikimas su sankcijos trukme, nepagrįstas jokiomis išskirtinėmis ar atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis, nesudaro teisinio pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo diskrecijos ribose priimtą teisėtą ir proporcingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sutrumpinus teisių apribojimo terminą, paskirta sankcija taptų formalia, netektų savo prevencinio bei aukštų verslo standartų užtikrinimo tikslo ir neproporcingai sureikšmintų pažeidėjo interesus prieš nukentėjusių kreditorių bei viešąjį interesą.

Apelianto argumentai, kad 5 metų terminas neproporcingai varžo jo teises daugiau nei būtina, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi teisės eiti vadovaujančias pareigas suvaržymas yra tiesioginė ir dėsninga paties vadovo neteisėtų veiksmų (tyčinio bankroto sukėlimo) pasekmė. Be to, apelianto argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jo amžių, sveikatos būklę ir tai, jog jis išlaiko mažamečius vaikus, taip pat nesudaro pagrindo švelninti paskirtos poveikio priemonės ar trumpinti jos termino. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad asmeninio ar šeiminio pobūdžio aplinkybės, tokios kaip amžius, sveikatos būklė ar nepilnamečių vaikų turėjimas, negali būti vertinamos kaip absoliutus pagrindas netaikyti JANĮ įtvirtintų sankcijų arba jas nepagrįstai sušvelninti, kai yra nustatytas tyčinis įmonės bankrotas. Minėtas apribojimas neatima iš apelianto konstitucinės teisės dirbti ir gauti pajamas einant kitas pareigas ar užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla, todėl jo gebėjimas išlaikyti šeimą nėra eliminuojamas. Teisingumo ir protingumo principai šios kategorijos bylose reikalauja užtikrinti ne tik pažeidimą padariusio asmens, bet ir nukentėjusių kreditorių bei visos visuomenės interesų apsaugą, o apelianto nurodytos aplinkybės negali nusverti imperatyvaus poreikio izoliuoti nesąžiningą vadovą nuo civilinėje apyvartoje dalyvaujančių subjektų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą pirmiau aptartų aplinkybių, tai, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningai sukėlė tyčinį bendrijos bankrotą, nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė apeliantui JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą poveikio priemonę – apribojimą 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirto apribojimo terminas atitinka nustatytų pažeidimų pobūdį ir jų sukeltas pasekmes, proporcingumo principą bei sankcijos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo taisyklių. Apeliantas atskirajame skunde nepagrindė, kad pritaikytas apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu yra neproporcingas jo teisių suvaržymas ir (ar) varžo jo teises daugiau nei būtina užtikrinti procesinių ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bendrovė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.