Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Byla Nr. 1S-112-1020/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45310-2024-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.3; 2.1.16.1.2.1.8; 2.1.16.1.2.2

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui, kaltinamosios KAL1 gynėjui advokatui Antanui Danieliui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios KAL1 skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 nutarties, kuria kaltinamajai KAL1 pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas 3 (trims) mėnesiams, jį skaičiuojant nuo 2026 m. gegužės 25 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

KAL1 kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį tuo, kad laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 12 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, ne mažiau 9 kartus, ji rankomis sudavė smūgius NUK1 į kaklo bei galvos sritį, padarydama jam poliežuvinio kaulo kairiojo didžiojo rago ir skydinės kremzlės plokštelių kremzlės lūžius, kraujosruvą liežuvio srityje, galvos sumušimą, sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią daugybinėmis kraujosruvomis galvoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, pakraujavimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju galvos smegenų pabrinkimu, koma centrinės kilmės kardiopulmoniniu nepakankamumu ir dėl to NUK1 įvykio vietoje mirė. Tokiais veiksmais kaltinamoji KAL1 tyčia nužudė NUK1.

Motyvuojamoji dalis

Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kaltinamosios KAL1 skundo argumentus ir įvertinusi tiek pateiktus, tiek Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančius baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad Kauno apygardos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai pratęsė kaltinamajai taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminą. Apygardos teismas tinkamai įvertino visas suėmimo pratęsimui reikšmingas aplinkybes, BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir tinkamai laikėsi nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Visi tiek pirmiau paminėti, tiek kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės termino pratęsimo, vertinami tik tiek, kiek jie susiję su kaltinamajai taikomos kardomosios priemonės pratęsimo sąlygų ir pagrindų nustatymu. Dėl kaltinamajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jos kaltės bei kitų nusikalstamos veikos požymių aukštesnysis teismas šioje proceso stadijoje nesprendžia. Visa tai pirmosios instancijos tesimas galės įvertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, todėl kaltinamosios argumentai, susiję su įrodymų nepakankamumu, nepagrįsti.

Kauno apygardos teismas suėmimo terminą kaltinamajai KAL1 pratęsė nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus pagrindus, t. y. pagrįstai manant, kad būdama laisvėje kaltinamoji gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Pagrindo abejoti šių suėmimo pagrindų egzistavimu teisėjų kolegija neįžvelgia.

KAL1 kaltinama labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, už kurį įstatymų leidėjas yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmę, padarymu. Nors vien tik bausmės griežtumas pats savaime nelemia griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo, tačiau jis, vertinamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, gali pagrįstai rodyti didesnę kaltinamojo pasislėpimo nuo baudžiamojo proceso riziką. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino tiek kaltinamajai gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės dydį, tiek jos asmenybę ir nustatęs, kad ji, būdama laisvėje, gyveno pakankamai asocialiai, niekur nedirbo, buvo ne kartą teista ir bausta administracine tvarka, pagrįstai konstatavo BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą.

Pritardama tokiai apygardos teismo išvadai, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamosios gyvenimo būdas ir socialinių ryšių nebuvimas iš tiesų leidžia spręsti apie realią jos pasislėpimo bei procesinių pareigų, susijusių su jos dalyvavimu baudžiamajame procese, nevykdymo riziką. Byloje nustatyta, kad būdama laisvėje kaltinamoji nedirbo ir neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Nors formaliai ji buvo deklaravusi gyvenamąją vietą pas savo mamą ir skunde nurodo ketinimą pas ją gyventi paleidimo į laisvę atveju, tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ji šioje vietoje faktiškai negyveno, o remiantis liudytojų LIUD2, LIUD1 ir LIUD3 parodymais, taip pat kaltinamosios motinos LIUD4 paaiškinimais, kaltinamoji prioritetą teikė gyvenimui gatvėje. Tai, kad kaltinamajai būnant laisvėje gyvenimas gatvėje jai buvo priimtinesnis nei gyvenimas pas savo mamą, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pati KAL1. Esant tokioms aplinkybėms, kaltinamosios deklaruojamas noras gyventi pas savo mamą vertintinas kaip formalus ir nepaneigiantis realiai egzistuojančios galimo jos bėgimo (slapstymosi) nuo teismo rizikos.

Vertinant kaltinamosios asmenybę tiek BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto, tiek ir 3 punkto kontekste pažymėtina ir tai, kad praeityje ji buvo ne kartą teista, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei (vagystes, plėšimus, savavaldžiavimą, sukčiavimą ir kt.). Jos nusikalstamas elgesys pradėjo formuotis vos sulaukus pilnametystės ir reikšmingą savo gyvenimo dalį ji praleido laisvės atėmimo vietose, todėl neabejotinai žino neigiamas laisvės atėmimo bausmės pasekmes. Be to, kiekvieną kartą išėjusi į laisvę po laisvės atėmimo bausmės atlikimo kaltinamoji netrukus vėl nusikalsdavo, kas rodo, jog ankstesni teistumai ir jai taikytos baudžiamojo poveikio priemonės jokios teigiamos prevencinės įtakos neturėjo ir kaltinamosios elgesio teigiama linkme nekeitė. Paminėtų duomenų kontekste aktualu ir tai, kad kaltinamoji buvo ne kartą bausta ir administracine tvarka, taip pat ir už svetimo turto vagystes iš prekybos vietų, būdama laisvėje ji piktnaudžiavo alkoholiu, o tai, įvertinus jos nusikalstamo elgesio pobūdį, galėjo būti vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos jos vis pasikartojančiam nusikalstamam elgesiui. Juolab kad iš kaltinamosios medicininių duomenų matyti, jog praeityje jai buvo nustatytas ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia manyti, kad sušvelninus jai taikomą kardomąją priemonę, kaltinamoji gali tiek vengti baudžiamojo proceso, tiek ir toliau daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti suėmimo pagrindai skundžiama nutartimi konstatuoti pagrįstai.

Tokioje situacijoje teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėtis, kad sušvelninus kaltinamajai taikomą kardomąją priemonę ir paskyrus jai kitus įpareigojimus, ji vykdys procesines pareigas, laikysis jai nustatytų apribojimų ir sąžiningai dalyvaus baudžiamajame procese. Priešingai, aptartų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad būdama laisvėje ji gali daryti naujas nusikalstamas veikas ir vengti baudžiamojo proceso, nesilaikyti jai nustatytų įpareigojimų ir taip apsunkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Šios išvados kontekste pažymėtina ir tai, kad visuomenei pavojingas kaltinamosios elgesys buvo užfiksuotas ne tik jai būnant laisvėje, bet ir suėmimo taikymo metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl kardomosios priemonės taikymo metu suprastėjusios KAL1 sveikatos būklės, vežant ją į gydymo įtaigą, ji elgėsi agresyviai, priešinosi jai atliekamoms medicininėms procedūroms, o po 2025 m. rugsėjo 18 d. psichiatro apžiūros konstatuota, kad esant (duomenys neskelbtini) KAL1 sujaudinimui dėl jos elgesio (bandė nusiimti oksigenoterapijos įrangą, priešinasi) kyla reali grėsmė tiek jai pačiai, tiek aplinkiniams. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad kaltinamosios asmenybės pavojingumas visuomenei vis dar išlieka itin rimtas.

Įvertinusi visų aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartimi kaltinamosios suėmimo terminas pratęstas pagrįstai. Kaltinamosios asmenybę apibūdinantys duomenys, jos gyvenimo būdas, ankstesnis nusikalstamas elgesys, socialinių ryšių stoka bei jai pareikšto kaltinimo pobūdis ir pavojingumas sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad tolesnis griežčiausios kardomosios priemonės taikymas išlieka būtinas ir proporcingas.

Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir kaltinamosios argumentai dėl jos sveikatos būklės bei tariamo tinkamų medicinos paslaugų neužtikrinimo suėmimo vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnį suimtiesiems turi būti užtikrinamos būtinos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl kaltinamajai diagnozuotų sunkių sveikatos sutrikimų jai buvo nustatytas ilgalaikės priežiūros poreikis, kuris buvo nuolat užtikrinamas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Pablogėjus jos sveikatos būklei, kaltinamoji ne kartą buvo vežama į specializuotas gydymo įstaigas, kur jai buvo teikiama reikalinga medicinos pagalba, todėl objektyvių duomenų, kad valstybė nevykdytų pareigos užtikrinti kaltinamajai būtiną gydymą, byloje nėra. Kartu pažymėtina, kad iš medicininių dokumentų taip pat matyti, jog tam tikrais atvejais pati kaltinamoji atsisakydavo jai siūlomų diagnostikos ar gydymo procedūrų, reikalaudavo nutraukti stacionarinį gydymą ir grąžinti ją į laisvės atėmimo vietą, o jos elgesys neretai apsunkindavo sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Tokiu būdu, aplinkybė, kad ne visos medicininės procedūros buvo atliktos ar gydymas vyko ne tokia apimtimi, kokios pageidavo pati kaltinamoji, negali būti vertinama kaip tinkamos sveikatos priežiūros neužtikrinimas. Priešingai, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad atsakingos institucijos nuosekliai reagavo į kaltinamosios sveikatos būklę ir savalaikiai ėmėsi priemonių jai reikalingai medicinos pagalbai suteikti.

Sprendžiamo klausimo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Kauno apygardos teismui buvo perduota nuo kaltinamosios sulaikymo praėjus beveik šešiems mėnesiams. Bylos nagrinėjimą Kauno apygardos teisme iš esmės apsunkina tik objektyvios aplinkybės, susijusios su kaltinamosios sveikatos būkle. Siekdamas užtikrinti tiek kaltinamosios teisę dalyvauti procese, tiek ir baudžiamojo proceso operatyvumą, Kauno apygardos teismas ėmėsi veiksmų jos sveikatos būklei ir galimybei dalyvauti teismo procese įvertinti. 2026 m. vasario 2 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės aktas, kurio duomenimis dabartinė kaltinamosios sveikatos būklė netrukdo jai dalyvauti teismo procese su medikų priežiūra ir leidžia jai bendrauti ir atsakyti į proceso dalyvių klausimus. Gavus šį ekspertizės aktą, baudžiamoji byla nedelsiant buvo išsiųsta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertams papildomam kaltinamosios psichinės būklės įvertinimui. 2026 m. gegužės 14 d. gavęs teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad kaltinamoji gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei duoti parodymus bylos nagrinėjimo metu, Kauno apygardos teismas nedelsdamas paskyrė kelis teisiamuosius posėdžius artimiausioms datoms – 2026 m. birželio 5 d., 2026 m. birželio 22 d. ir 2026 m. liepos 16 d.

Šios aplinkybės patvirtina, kad baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje nėra vilkinamas, o visi ilgesnę proceso trukmę lėmę veiksniai buvo susiję su būtinybe užtikrinti tinkamą kaltinamosios sveikatos būklės įvertinimą ir jos procesinių teisių įgyvendinimą. Toks baudžiamasis procesas byloje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad kaltinamosios kiek daugiau nei pusantrų metų patiriami suvaržymai, kaltinant ją tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, yra proporcingi. Tokioje situacijoje asmens laisvės suvaržymas siekiant apsaugoti visuomenę ir įvykdyti teisingumą dėl galimai padaryto nusikaltimo yra pateisinamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ar BPK reikalavimų nepažeidžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamosios KAL1 skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi kaltinamajai KAL1 pratęstą kardomosios priemonės suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.