Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės užsienio įmonės Quality Four People B. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio įmonės Quality Four People B. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Retiva“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos, nuostolių ir kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė užsienio įmonė Quality Four People B. V. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Retiva“ atliktą vienašališką sutartinių santykių su ieškove nutraukimą neteisėtu dėl išankstinio įspėjimo termino nesilaikymo, nepriklausomai nuo to, ar šie santykiai kvalifikuojami kaip atlygintinų paslaugų teikimo, ar komercinio atstovavimo santykiai; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 218 968,66 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro 212 856,71 Eur pagrindinė skola, 6 071,95 Eur delspinigiai bei 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensacija; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 1 001 975 Eur žalos atlyginimą bendrųjų civilinės atsakomybės nuostatų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245-6.250 straipsniai), kurį sudaro negautos pajamos už dvejų metų laikotarpį, atsiradusios dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – sutarties nutraukimo be protingo išankstinio įspėjimo ir ieškovės sukurtos klientų bazės perėmimo; 4) jeigu teismas, įvertinęs šalių santykių faktinį turinį, nuspręstų, kad šie santykiai kvalifikuotini kaip komercinio atstovavimo santykiai pagal CK 2.153-2.168 straipsnius, vietoj žalos atlyginimo priteisti ieškovei iš atsakovės 235 064,28 Eur kompensaciją pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalį (vidutinė metinė ieškovės atlyginimo suma), papildomai priteisti nuostolius pagal CK 2.165 straipsnio 3 dalį, jeigu teismas nustatytų, jog kompensacija pagal CK 2.167 straipsnį nepadengia visos ieškovės patirtos žalos; 5) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šiaulių apygardos teismas, nustatęs, kad ieškovė, Nyderlandų Karalystėje veikianti įmonė, ieškinyje nenurodė, kaip bylos šalys sutarčių pagrindu buvo susitariusios spręsti kilusius tarpusavio ginčus, kurios šalies teisę taikyti jų sprendimui, 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pašalinti esminius ieškinio trūkumus, t. y. pateikti ieškinio aplinkybes ir reikalavimus grindžiančius rašytinius įrodymus: ieškovės įsteigimo ir veiklos registravimo Nyderlandų Karalystėje dokumentus, sudarytas ir vykdytas rašytines sutartis su atsakove, kurios sudarė pagrindą verslo santykių tęstinumui konkliudentiniais veiksmais ir kurių pobūdžio ieškovė negali tiksliai apibūdinti.

Vykdydama teismo nutartį, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį su priedais, kuriame nurodė, kad anksčiau tarp šalių sudarytos rašytinės sutartys numatė Nyderlandų teisės taikymą ir Nyderlandų teismų jurisdikciją, tačiau šios sutartys buvo terminuotos ir jų galiojimas pasibaigė. Rašytinių sutarčių galiojimui pasibaigus, šalys tęsė bendradarbiavimą konkliudentinių veiksmų pagrindu, nesudarydamos naujos rašytinės sutarties ir atskirai nesusitardamos dėl ginčams taikytinos teisės ar teismingumo. Todėl rašytinėse sutartyse buvusi jurisdikcijos sąlyga nebegalioja ir negali būti taikoma ginčams, kylantiems iš vėlesnių konkliudentinių santykių. Atsakovės UAB „Retiva“ buveinė yra Lietuvos Respublikoje (Šiauliai), todėl Lietuvos teismai turi bendrąją jurisdikciją nagrinėti šį ginčą. Be to, atsakovė teikė paslaugas Lietuvoje, atsiskaitymai vyko Lietuvoje, todėl ginčui taikytina Lietuvos teisė, o byla teisminga pagal atsakovės buveinės vietą Šiaulių apygardos teismui.

Šiaulių apygardos teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės pozicija yra prieštaringa. Pradiniame ieškinyje ieškovė pateikė argumentus, kad nors tarp šalių sudarytas rašytinis susitarimas formaliai pasibaigė, šalys faktiškai tęsė bendradarbiavimą tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka; toks šalių elgesys – tęstinis bendravimas, atsiskaitymai, darbas su tais pačiais klientais – patvirtina, jog sutartiniai santykiai buvo tęsiami konkliudentiniais veiksmais. Tačiau patikslintame ieškinyje ieškovė jau argumentuoja, kad nors anksčiau tarp šalių sudarytos rašytinės sutartys numatė Nyderlandų teisės taikymą ir Nyderlandų teismų jurisdikciją, šios sutartys buvo terminuotos ir jų galiojimas pasibaigė, todėl negali būti taikoma ginčams, kylantiems iš vėlesnių konkliudentinių šalių santykių.

Teismas taip pat nustatė, kad pradinė (2020 m. liepos 22 d.) bendradarbiavimo sutartis, reglamentavusi veiklą, susijusią su pardavimu ir klientų pritraukimu rinkoje, siejama pirmiausia ne su pačia atsakove, bet su kitu juridiniu asmeniu, veikiančiu Nyderlandų Karalystėje – A1 Recruitment B.V. Šios sutarties pagrindu buvo sudarytas 2024 m. sausio 12 d. trišalis ieškovės (Quality Four People B.V.), atsakovės UAB „Retiva“ ir neįtraukto į procesą juridinio asmens – A1 Recruitment B.V. finansinis susitarimas su atitinkamais priedais dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Sutartys, kuriomis remiasi ieškovė, numatė kylantiems tarp verslo subjektų ginčams Nyderlandų teisės taikymą ir Nyderlandų teismų jurisdikciją. Be to, pati ieškovė nurodė, kad rašytinių sutarčių galiojimui pasibaigus, su atsakove tęsė bendradarbiavimą konkliudentinių veiksmų pagrindu tomis pačiomis sąlygomis ir ta pačia tvarka, toliau atsakovei pritraukiant klientus bei tarpininkaujant laikinajam įdarbinimui Nyderlanduose, be to, ieškiniu be skolos prašoma priteisti ir patirtus nuostolius, susijusius su atsakovės veiksmais dėl konfidencialios informacijos bei ieškovės įdirbio naudojimo Nyderlanduose, o tai reiškia, kad ieškovė, formaliai nurodydama vien atsakovės veikimą pagal jos turimą buveinės registracijos vietą, nepagrindė nei sutarties prievolių vykdymo, nei žalos padarymo vietos Lietuvoje.

Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą, nurodė nematantis pagrindo dar kartą įpareigoti ieškovę tikslinti pateiktus savo reikalavimus, nes ieškovė neišreiškė aiškios pozicijos ne tik dėl bylos teismingumo, bet ir dėl paties šalių ginčo, pareikšdama iš esmės dvejopo pobūdžio ieškinį. Ieškovės ieškiniu bei patikslintu ieškiniu ne tik teikiami alternatyvūs reikalavimai, bet jiems pagrįsti nurodomi iš esmės skirtingi faktiniai pagrindai. Teismui perkeliama pareiga būti aktyviam, pačiam pagal nurodytus kelis faktinius pagrindus vertinti ieškovės atžvilgiu iš esmės kelis skirtingus turtinių interesų gynimo būdus, o tai pagal CPK normas galima daryti tik viešojo intereso gynimo ar atitinkamai reglamentuotų teisinių santykių (darbo, šeimos, vartojimo sutarčių ir kt.) ginčuose.

Teismas pripažino, kad ieškovė tinkamai nepagrindė savo ieškinio dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo teismingumo Lietuvos teismams ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų ginčui taikyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją bei vertinti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ieškovės nurodytus jos turtinių interesų pažeidimus. Ieškovė nei logine, nei teisine prasme nepagrindė savo teiginių, kodėl teismas neturėtų vadovautis sutartine jurisdikcija (Nyderlandų Karalystės) ir jos netaikyti ginčui, kilusiam dėl tęstų verslo santykių tomis pačiomis sąlygomis, kaip buvo numatyta verslo subjektų trišalėse sutartyse. Tokiu būdu teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos teismai (Šiaulių apygardos teismas) neturi jurisdikcijos pagal šalių sutartinį teismingumą nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimų atsakovės atžvilgiu, ieškinys teismingas atitinkamam Nyderlandų Karalystės teismui, todėl ieškinį atsisakė priimti.

Ieškovė užsienio įmonė Quality Four People B.V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai pateikiami tos valstybės narės teismuose. Atsakovės UAB „Retiva“ buveinė yra Lietuvos Respublikoje (Šiauliuose), todėl Lietuvos teismai pagal šią normą turi bendrąją jurisdikciją nagrinėti šį ginčą.

Pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys dėl sutarties gali būti pareikštas kitos valstybės narės teismui pagal atitinkamos prievolės vykdymo vietą. Atsakovė teikė paslaugas Lietuvoje, atsiskaitymai vyko Lietuvoje, todėl prievolės vykdymo vieta yra Lietuvos Respublika, o tai suteikia papildomą specialiosios jurisdikcijos pagrindą Lietuvos teismui.

Reglamentas turi viršenybę prieš nacionalinės teisės normas, įskaitant CPK 788 straipsnį. Teismas privalėjo pirmiausia taikyti Reglamento nuostatas ir tik tada, jei Reglamentas nebūtų taikytinas, remtis nacionaline teise. Be to, pagal CPK 788 straipsnio 2 dalį į ūkinės komercinės veiklos subjektų susitarimus dėl teisinių santykių nagrinėjamo ne Lietuvos teismuose teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Nagrinėjamuoju atveju tokio atsakovės prašymo nebuvo.

Teismas nepagrįstai išplėtė rašytinėse sutartyse buvusios jurisdikcijos sąlygos galiojimą santykiams, kilusiems po tų sutarčių termino pabaigos. Pagal Reglamento 25 straipsnio 1 dalį, susitarimas dėl jurisdikcijos turi atitikti griežtus formos reikalavimus – jis turi būti sudarytas raštu arba patvirtintas raštu, arba atitikti tarptautinės prekybos ar komercijos šalių nusistovėjusią praktiką. Pasibaigus rašytinių sutarčių galiojimui ir šalims tęsiant bendradarbiavimą konkliudentiniais veiksmais be naujo rašytinio susitarimo, ankstesnė jurisdikcijos sąlyga nebetenka galios, nes ji buvo neatsiejama ankstesnės sutarties dalis ir jos galiojimas yra ribojamas tos sutarties galiojimo terminu. Teismas, konstatavęs, kad šalys tęsė bendradarbiavimą „tomis pačiomis sąlygomis“, nepagrįstai prilygino tai jurisdikcijos sąlygos pratęsimui.

Ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi patikrinti, ar ieškinys atitinka formalius reikalavimus, tačiau neturi spręsti ginčo iš esmės. Jurisdikcijos klausimas, ypač kai jis susijęs su sudėtingu sutartinių santykių kvalifikavimu ir jurisdikcijos sąlygos galiojimo vertinimu, reikalauja išsamesnio nagrinėjimo, todėl neturėtų būti sprendžiamas ieškinio priėmimo stadijoje.

Santykių teisinis kvalifikavimas yra teismo, o ne šalių pareiga. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį dėl to, kad ieškovė tariamai netinkamai kvalifikavo šalių santykius ar pasirinko netinkamą jurisdikcijos pagrindą, pažeidė šį principą. Teismo pareiga taikyti teisę ex officio (savo iniciatyva) apima ir jurisdikcijos klausimų sprendimą – teismas privalo visapusiškai įvertinti visus galimus jurisdikcijos pagrindus pagal Reglamentą, o ne apsiriboti tik šalių nurodytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl aktualių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Į bylą pateiktais duomenimis, tarp Nyderlandų Karalystėje įsteigtų ir registruotų įmonių Quality Four People B. V. ir A1 Recruitment B.V. 2020 m. liepos 22 d. buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu Quality Four People B. V. tapo A1 Recruitment B.V. komercine partnere. Šia Bendradarbiavimo sutartimi, kurios galiojimo terminas 2 metai, Quality Four People B. V. prisiėmė visas pardavimo bei rinkodaros veiklas, susijusias su klientų pritraukimu, o A1 Recruitment B.V. suteikė paslaugą naudotis jos atlyginimų administravimo (payroll) sistema. Pagal Bendradarbiavimo sutarties 8.5 papunktį buvo susitarta sutarčiai taikyti Nyderlandų teisę bei visus iš šios sutarties kylančius arba susijusius ginčus nagrinėti kompetentingame apygardos teisme, kurio jurisdikcijai priklauso Quality Four People B. V. ir A1 Recruitment B.V.

Ieškovės į bylą pateiktas Finansinis susitarimas patvirtina, kad pirmiau nurodytos Bendradarbiavimo sutarties pagrindu 2024 m. sausio 12 d. tarp ieškovės Quality Four People B. V., atsakovės UAB „Retiva“ ir ieškovės komercinės partnerės A1 Recruitment B.V. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „Retiva“ įsipareigojo mokėti ieškovei komisinius už pritrauktą klientą Jong Fruit B.V. Susitarimo galiojimo terminas iki 2024 m. gruodžio 31 d.

Kartu su ieškiniu buvo pateikta ir 2024 m. rugsėjo 25 d. Tarptautinio bendradarbiavimo sutartis Nr. 20240925/1. Pagal šią tarp atsakovės UAB „Retiva“ ir užsakovės Novum Tectum Daktechniek B.V. nepribrėžtam terminui sudarytą sutartį UAB „Retiva“ įsipareigojo parinkti ir siųsti į užsakovės įmonę darbuotojus, atlikti su tuo susijusius administravimo, mokesčių ir apskaitos veiksmus, o užsakovė įsipareigojo sudaryti tinkamas darbo sąlygas, vadovauti pasiųstų darbuotojų darbui ir laiku sumokėti UAB „Retiva“ sutartą tarifą. Pagal šio susitarimo 4.1 papunktį nurodytai sutarčiai taikoma Nyderlandų Karalystės teisė; visus iš sutarties kylančius ginčus numatyta spręsti derybų keliu, o nesusitarus – kompetentingame Nyderlandų teisme.

2026 m. sausio 5 d. pranešimu UAB „Retiva“ informavo Quality Four People B. V. apie bendradarbiavimo nutraukimą. UAB „Retiva“ nurodė, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. nebepriims ir nebeapdoros jokių Quality Four People B. V. išrašytų sąskaitų faktūrų ir tarp šalių nevyks joks tolesnis keitimasis informacija ar bet koks bendradarbiavimas. Visi neįvykdyti abipusiai finansiniai įsipareigojimai, kylantys iš ankstesnio bendradarbiavimo, turi būti suderinti ir sutarti raštu ne vėliau kaip 2026 m. sausio 16 d.

2026 m. sausio 21 d. UAB „Retiva“ pateikė Quality Four People B. V. pasiūlymą dėl galutinio atsiskaitymo. Pasiūlyme UAB „Retiva“ nurodė esanti pasirengusi sumokėti visą 248 262,26 Eur neapmokėtos skolos sumą per 30 kalendorinių dienų nuo rašytinės taikaus susitarimo sutarties pasirašymo dienos. Tuo atveju, jei per 3 darbo dienas nuo pasiūlymo pateikimo dienos iš Quality Four People B. V. nebus gautas atsakymas, UAB „Retiva“ nurodė pasiliekanti teisę apmokėti skolą lygiomis dalimis per 6 mėnesius, atskirai nederinant mokėjimo grafiko.

Quality Four People B. V. su pirmiau nurodytu pasiūlymu nesutikus, UAB „Retiva“ 2026 m. kovo 3 d., 2026 m. balandžio 7 d., taip pat 2026 m. gegužės 5 d. pervedė Quality Four People B. V. po 40 000 Eur skolos padengimui.

Nesutikdama su tokia situacija, laikydama, kad: 1) UAB „Retiva“ neteisėtai nutraukė bendradarbiavimą be jokio įspėjimo ir atgaline data; 2) dėl to Quality Four People B. V. patyrė žalą negautų pajamų forma; 3) taip pat UAB „Retiva“ pasinaudojo jos klientų kontaktais po sutarties nutraukimo, siekiant tiesioginės naudos ir išvengiant komisinių mokėjimo, Quality Four People B. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos, nuostolių ir kompensacijos priteisimo. Ieškinyje Quality Four People B. V. nurodė, kad rašytinių sutarčių galiojimui pasibaigus, šalys tęsė bendradarbiavimą konkliudentinių veiksmų pagrindu, nesudarydamos naujos rašytinės sutarties ir atskirai nesusitardamos dėl ginčams taikytinos teisės ar teismingumo. Todėl rašytinėse sutartyse buvusi jurisdikcijos sąlyga nebegalioja ir negali būti taikoma ginčams, kylantiems iš vėlesnių konkliudentinių santykių.

Šiaulių apygardos teismas, nustatęs, kad pirmiau nurodytos rašytinės sutartys numatė kylantiems tarp verslo subjektų ginčams Nyderlandų Karalystės teisės taikymą ir Nyderlandų Karalystės teismų jurisdikciją, o sutarčių galiojimui pasibaigus, ieškovė su atsakove tęsė bendradarbiavimą konkliudentinių veiksmų pagrindu, atsisakė priimti Quality Four People B. V. ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, ieškovė Quality Four People B. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame laikosi ieškinyje nurodytos pozicijos, kad teismas nepagrįstai išplėtė rašytinėse sutartyse buvusios jurisdikcijos sąlygos galiojimą santykiams, kilusiems po tų sutarčių termino pabaigos. Apeliantės įsitikinimu, pasibaigus rašytinių sutarčių galiojimui ir šalims tęsiant bendradarbiavimą konkliudentiniais veiksmais be naujo rašytinio susitarimo, ankstesnė jurisdikcijos sąlyga nebetenka galios, nes ji buvo neatsiejama ankstesnės sutarties dalis ir jos galiojimas yra ribojamas tos sutarties galiojimo terminu. Todėl Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės Quality Four People B. V. ieškinį atsakovės UAB „Retiva“ atžvilgiu.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant teismingumo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, yra 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Kadangi ginčas yra kilęs tarp įmonių, kurių registruotos buveinės vietos yra Europos Sąjungos valstybėse narėse (Nyderlandų Karalystėje ir Lietuvos Respublikoje), tai sprendžiant jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje, aktualus būtent šio Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.

Pagal Reglamento 25 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu, b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką, arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys. Reglamento 25 straipsnio 4 dalyje pažymima, kad susitarimai dėl jurisdikcijos neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja Reglamento 15 (Jurisdikcija dėl bylų, susijusiu su draudimu), 19 (Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis) ar 23 (Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis) straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį.

Šios nutarties 12-14 punktuose nustatytos aplinkybės leidžia pritarti ieškovės teiginiams, kad tarp šalių sudarytos rašytinės sutartys numatė Nyderlandų teisės taikymą ir Nyderlandų teismų jurisdikciją, t. y. bylos šalys buvo (yra) susitarusios dėl išimtinės jurisdikcijos. Tačiau ieškovės teigimu, sutarčių, po jų termino pasibaigimo, tęsimas konkliudentiniais veiksmais nuostatoms dėl jurisdikcijos susitarimo netaikomas, t. y. tęsiant bendradarbiavimą konkliudentiniais veiksmais be naujo rašytinio susitarimo, ankstesnė jurisdikcijos sąlyga nebetenka galios. Lietuvos apeliacinis teismas su tokiu aiškinimu nesutinka.

Konkliudentiniai veiksmai – tai įstatymu nustatyta valios išraiškos forma, kai asmuo ne žodžiu ar raštu, o tam tikru ir numanomu (atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes) elgesiu siekia įgyti civilinių teisių ir civilinių pareigų. Konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaromi sandoriai, kurių konkrečios formos įstatymai nenustato (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), pvz., palikimo priėmimas, kai įpėdinis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti. Šiuo atveju ieškovė tvirtina, kad pasibaigus pirmiau šioje nutartyje nurodytų sutarčių terminui, bylos šalys ir toliau bendradarbiavo, t. y. tęsė sutartimis prisiimtų prievolių vykdymą, už kurį buvo atsiskaitinėjama minėtose sutartyse nustatyta tvarka. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kad tolesnis sutartimis nustatytų teisių ir pareigų vykdymas vyko kitomis, nei rašytinėse sutartyse nustatytomis, sąlygomis, byloje nėra. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, ieškovei tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje nurodžius, kad po rašytinių sutarčių termino pasibaigimo šalys faktiškai tęsė bendradarbiavimą tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, nėra pagrindo nuspręsti, jog jos buvo atsisakiusios nuostatos dėl susitarimo dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos Nyderlandų Karalystės teismuose. Analogiškai nesutiktina su ieškove, kad rašytinėse sutartyse buvusi jurisdikcijos nuostata ginčo situacijoje nebegalioja. Pačiai ieškovei teigiant apie santykių tęsimą sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, taip pat nesant duomenų apie sutarčių turinio pakeitimą šalių elgesiu, nėra pagrindo nuspręsti, kad šalys nebesilaikė susitarimo dėl jurisdikcijos. Šią išvadą patvirtina ir šios nutarties 23 punkte pateiktos Reglamento nuostatos, patvirtinančios, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką, taigi, nebūtinai rašytine, kaip teigia apeliantė.

Apibendrindamas visas pirmiau nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apskųstos nutarties išvada, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos pagal šalių sutartinį teismingumą nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimų atsakovės atžvilgiu, nes ieškinys teismingas atitinkamam Nyderlandų Karalystės teismui, yra teisinga ir pagrįsta. Nors Lietuvos apeliacinis teismas pritaria ieškovei, kad spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumo bei, priešingai nei nurodyta apskųstoje nutartyje, teisinis santykių kvalifikavimas yra teismo, o ne šalių pareiga, tai pirmiau padarytos išvados nekeičia.

CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra išvardinti atvejai, kai civilinis procesas pagal paduotą ieškinį (pareiškimą) negali būti pradedamas, todėl, teismui nustačius nors vieną iš šių atvejų, ieškinį atsisakoma priimti. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos Nyderlandų Karalystės teismuose, ieškinį atsisakyta priimti pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.