Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio,

nuteistajam V. K. (V. K.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. (V. K.) ir T. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės dalį. Likusios bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje bei jokia forma tiesiogiai ar per tarpininkus nebendrauti su T. R. ir P. K..

T. R. pripažinta kalta pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį. Likusios bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant ją dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje.

Iš V. K. ir T. R. solidariai priteista 1 000 Eur P. K. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. K. priteista 2 369,64 Eur ir iš T. R. priteista 1 184,82 Eur P. K. naudai proceso išlaidoms dalinai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

V. K. ir T. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad V. K. ir T. R., veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami paskelbti kompromituojančią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, prievartavo labai didelės vertės svetimą turtą – pinigus, o būtent V. K. 2024 m. gegužės 20 d., 08.55 val., adresu (duomenys neskelbtini), perdavė P. K. USB laikmeną su vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuotas nukentėjusysis P. K. lytinio akto su T. R. metu. V. K. pagrasino, kad nukentėjusysis, nenorėdamas, jog minėti vaizdo įrašai būtų persiųsti ar perduoti jo artimiems giminaičiams, privalo T. R. perduoti pinigus, kad ji nesikreiptų į teisininkus ir nepraneštų, jog nukentėjusysis P. K. ją prievartavo. Nurodė, kad už 50 000 Eur gali T. R. „užversti“. Jei nukentėjusysis kreipsis į policiją, V. K. atvyks ir nušaus nukentėjusįjį P. K.. P. K. išvykus ir nukentėjusiajam paskambinus T. R., pastaroji nurodė, kad nukentėjusysis P. K. privalo jai perduoti 100 000 Eur, jeigu nenori, kad kompromituojantys vaizdo įrašai būtų perduoti teisininkams arba jo artimiems giminaičiams.

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų V. K. (V. K.) ir T. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad V. K. ir T. R. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismas šios nusikalstamos veikos požymius nustatė tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių. Įrodymai vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atmesdama apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų V. K. ir T. R. veiksmų teisinio vertinimo. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų pateikiamu kitokiu faktų vertinimu, kuriuo siekiama priešingos išvados. Nuteistųjų gynybos argumentai, kuriais kritikuojamas jiems nepalankus įrodymų vertinimas, yra subjektyvūs ir neatitinka byloje ištirtų duomenų visumos, juo labiau nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti arba keisti. Akcentuojama nukentėjusiojo P. K. ir nuteistosios T. R. tarpusavio santykių specifika (intymus ryšys, bendravimas, net ir prasidėjus procesui, ir kt.) vertintina tik kaip siekis pagrįsti subjektyvią gynybinę poziciją. Ji nepaneigia apygardos teismo ištirtų įrodymų visuma nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad joks asmeninių santykių pobūdis ar jų tęstinumas nesudaro prielaidų paneigti atliktų veiksmų priešingumą teisei, nemažina veikos pavojingumo, neeliminuoja nusikalstamos veikos sudėties elementų, kuriuos pirmosios instancijos teismas nustatė nuosprendyje aptartais objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti, pažeidžiant BPK reikalavimus. Vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja nuteistieji, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Nekvestionuojant nuteistųjų teisės laisvai rinktis gynybos taktikos (įstatymu jiems suteikta teisė duoti parodymus, kurie atitinka jų pasirinktą gynybos poziciją ir kt.), tokia jų pozicija remiamasi tiek, kiek ją patvirtina kiti įrodymai, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių. Konkrečiu atveju, nuteistųjų parodymai, kad realaus tikslo prievartauti turtą iš P. K. jie neturėjo, paneigti byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, todėl vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad teismas turi pareigą nustatyti byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, o apklausiamų asmenų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, apie kurių teisingumą ir patikimumą sprendžiama, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus. Vertindamas apklaustų asmenų parodymus, teismas išvadas dėl byloje esančių duomenų daro, analizuodamas ne tik parodymų turinį, logiškumą, nuoseklumą ir kt., bet ir lygina juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamo asmens parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina arba paneigia nurodomas faktines aplinkybes. Šioje byloje teismo išvada, vertinant V. K. ir T. R. kaltės įrodytumą, grindžiama teismo ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais nustatytais vienas kitą papildančiais faktiniais duomenimis, kurie įvertinti, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikiant jų visumos analizę ir susiejant juos į vientisą loginę grandinę, o ne prielaidoms ir spėjimais, kaip tvirtinama apeliaciniuose skunduose.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistosios T. R. parodymų kaitą siekiama pateisinti tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nulemti po sulaikymo patirto streso, gresiančios bausmės baimės bei sveikatos būsenos (pagirių). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia. jog šie argumentai nepatvirtinti jokia bylos medžiaga ir yra deklaratyvūs. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie sukeltų abejones pirminių apklausų metu T. R. laisvu pasakojimu duotais apklausos protokoluose surašytais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surašytuose procesiniuose dokumentuose neužfiksuota pastabų dėl procedūrinių pažeidimų ar pareigūnų veiksmų. Apklausų, vykusių 2024 m. rugsėjo 18–19 d. bei 2024 m. spalio 14 d., metu, kuriose nuteistoji pripažino faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, nebuvo pareikšta jokių pastabų dėl galimų pažeidimų, netinkamo apklausos formato ar pan. Pasirašydama apklausos protokolus, T. R. pažymėjo, kad jie surašyti teisingai ir pastabų ji neturi. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog protokoluose netinkamai užfiksuoti nuteistosios nurodyti duomenys (t. 3, b. l. 112, 121, 126).

Pažymėtina ir tai, kad analogiškas aplinkybes – kad, pagrasinant paviešinti intymius ryšius, V. K. sugalvojo iš P. K. reikalauti pinigų, o ji vykdė šį V. K. sumanymą – T. R. nurodė ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, dalyvaujant jos gynėjai. Logiškų paaiškinimų dėl analogiškų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nenurodė. Šiame kontekste paminėtina, jog T. R., jai išaiškinus teisę turėti gynėją, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2024 m. rugsėjo 18 d. ir 2024 m. spalio 14 d atliekamose apklausose gynėjo dalyvavimo ji nepageidauja, todėl šių apklausų metu gynėjas nedalyvavo (t. 3, b. l. 103, 122). Nepriklausomai nuo minėtos aplinkybės, tiek pirminėje apklausoje 2024 m. rugsėjo 18 d., tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu 2024 m. rugsėjo 19 d., T. R. visiškai pripažino kaltę ir turto prievartavimo iš P. K. faktą, kurio, kaip minėta, ji nepaneigė ir papildomai apklausta 2024 spalio 14 d. Akivaizdu, kad nuteistosios pozicija pasikeitė, tik pradėjus baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o vėliau šios pakeistos pozicijos nuteistoji laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu duoti T. R. parodymai buvo pakankamai išsamūs – juose detaliai nurodytos tokios aplinkybės, kurios tuo metu tyrimo dar nebuvo nustatytos ir paaiškėjo tik vėliau tęsiamų procesinių tyrimo veiksmų metu. Pavyzdžiui, nuteistosios nurodyta aplinkybė, kad ji fiksavo jos ir kitų vyrų lytinius aktus ir jų įrašus siuntė V. K., pasitvirtino, apžiūrėjus jos ir V. K. mobiliojo ryšio telefonus (2024 m. rugsėjo 20 d. ir 2024 m. rugsėjo 25 d. daiktų apžiūros protokolai, t. 3, b. l. 31–34, 35–64; t. 4, b. l. 56–59, 60–105), t. y. šias aplinkybes T. R. nurodė dar prieš jas patvirtinant objektyviais duomenimis – minėtais apžiūros protokolais.

Vertinant nuteistosios T. R. parodymų patikimumą, svarbu ir tai, kad 2024 m. rugsėjo 18 d. atliktos kratos V. K. gyvenamojoje vietoje metu, be kitų daiktų buvo paimti T. R. priklausantys įrenginiai (telefonai, kuriais T. R. skambino jos klientai, norintys seksualinių paslaugų, planšetinis kompiuteris), V. K. neneigė, kad jais disponavo (t. 4, b. l. 22–27, 28– 47). Nuteistųjų parodymais nustatyta, kad tam tikru laikotarpiu V. K. disponavo ir T. R. asmens dokumentu, ją buvo užrakinęs bute. Bylos duomenys (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti nuteistųjų tarpusavio pokalbiai ir jų pokalbiai su kitais asmenimis (t. 2, 35–45 (IID-1426, 1427, 1461, 1551–1554, 1679-1680, 1722–1723), 59–79 (IID-128, 129, 132, 134, 203, 207, 212-213, 228, 254, 278), 80–94 (IID-244, 379, 382, 426, 484), 99–114 (IID-550), 151–155) objektyviai patvirtina, kad V. K. ilgą laiko tarpą kontroliavo T. R., turėjo pajamų iš jos prostitucijos veiklos, bausdavo už, jo vertinimu, netinkamą elgesį, reikalaudavo į jį kreiptis „šeimininke“, pastarajam T. R. atsiskaitydavo apie savo uždarbį, išlaidas, pranešdavo apie atvykusius klientus ir pan. Visos šios aplinkybės, patvirtinančios V. K. vykdytos T. R. kontrolės faktą ir jo turėtą įtaką pastarajai, vertinant byloje ištirtais įrodymais nustatytų duomenų visumos kontekste, yra reikšmingos formuotis teismo vidiniam įsitikinimui dėl T. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo.

Kaip minėta, apeliaciniuose skunduose siekiant sumenkinti nuteistosios T. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigiama, jog jos procesinį elgesį ikiteisminio tyrimo metu lėmė gresiančios bausmės baimė. Sutikti su šiuo argumentu nėra teisinio pagrindo. Iš teisiamajame posėdyje apklausto pareigūno T. S. parodymų matyti, kad apklausos metu T. R. buvo paaiškinta straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, sankcija, BPK numatytos galimybės, tačiau tik tiek, kiek numato įstatymai, jokių grasinimų nebuvo, ji pati sutiko bendradarbiauti, parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai davė savanoriškai (t. 3, b. l. 110, 119; t. 7, b. l. 84). Duomenų apie galimai neleistinus pareigūnų veiksmus nebuvo gauta, nusiskundimų jų elgesiu T. R. neišsakė. Tik pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tokių T. R. nusiskundimų atsirado. Įvertinus byloje esančius duomenis, pareigūno parodymus, nėra pagrindo spręsti, kad, atlikdamas procesinius veiksmus, pareigūnas būtų elgęsis neteisėtai, juolab, kad, kaip minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių tokią nuteistosios poziciją. Todėl išvadai, jog būtent tai lėmė neteisingų parodymų davimą, nėra jokio pagrindo, ypač atsižvelgiant į aptartų nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų atitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Todėl konstatuotina, jog nuteistosios teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie parodymų pakeitimo priežastis, yra deklaratyvūs, jais nuteistoji sąmoningai siekia menkinti ne tik savo pačios, bet ir kito nuteistojo vaidmenį padarytoje nusikalstamoje veikoje. Nuteistosios T. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės sutapo su kitais įrodymų šaltiniais nustatytais duomenimis, todėl šie parodymai pagrįstai pripažinti objektyviais, patikimais ir atspindinčiais tikrąją įvykių eigą. Išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai teismai susiduria su keliomis prieštaraujančiomis to paties asmens pateiktomis įvykių (tiesos) pozicijomis, pirmenybės suteikimas ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotiems parodymams savaime nekelia problemų dėl viso proceso teisingumo, jei toks parodymų vertinimas yra argumentuotas ir asmens parodymai buvo duoti laisva valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios T. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus ir įrodymais patvirtintus duomenis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, vertinti ir nukentėjusiojo P. K. parodymų. Viso baudžiamojo proceso metu P. K. parodymai dėl turto prievartavimo fakto buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, be kitų aplinkybių, P. K. parodė, kad į darbovietę atvykęs V. K. pasikvietė jį pasikalbėti lauke. V. K. prisistatė esąs nuo T. R. ir perdavė SD kortelę su vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuotas jo, P. K., ir T. R. lytinis aktas. Įspėjo, kad T. R. su šia medžiaga ketina kreiptis į teisininkus, apkaltinant jį seksualine prievarta, nes ji, esą, nenorinti daugiau uždirbinėti pinigų. Kartu V. K. sakė, kad viską žino apie jo, P. K., šeimą bei artimuosius, minėjo, kad turi jo žmonos kontaktus, įvardijo žmonos bei mamos vardus ir pagrasino, kad T. R. persiųs turimą vaizdo medžiagą jo artimiesiems. Kad įrašai nebūtų paviešinti, iš jo pareikalavo R. R. perduoti pinigus (t. y. 50 000 Eur). Be to, V. K. pasiūlė už tą pačią sumą T. R., kaip išsireiškė – „užversti“. Liepė jam pagalvoti kelias dienas, po to su juo susisieks, perspėjo nesikreipti į policiją, nefiksuoti jo automobilio numerių, grasindamas priešingu atveju P. K. nušauti. Po šio susitikimo P. K. susisiekė su T. R., kuri patvirtino turinti vaizdo medžiagą, kurią perduos teisininkams, kad to nedarytų, pareikalavo 100 000 Eur ir padėjo ragelį. Kokiu būdu ir kada jis turėtų perduoti reikalaujamą sumą, jie nesakė. Po šio įvykio nukentėjusysis kreipėsi į policiją ir laukė, kol V. K. su juo susisieks, tačiau nei jis, nei T. R. ilgą laiką jo neieškojo. Tik po kelių mėnesių pati T. R. jam paskambino, atsiprašė dėl to, kas įvyko, aiškindama, kad buvo tik įrankis ir buvo priversta taip elgtis. Ji prašė padengti jos skolas už buto nuomą ir jis jas sumokėjo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, jo, P. K., ir T. R. bendravimas atsinaujino. Apie ryšius, buvusius tarp jo ir T. R., nuteistieji jo šeimos nariams ir artimiesiems nepranešė. Po įvykio, kai iš jo buvo reikalauta pinigų ir grasinta, jis jautė didelį nerimą ir nuolatinį stresą, bijojo, kad yra sekamas, kad grasinimas gali būti įvykdytas (t. 1, b. l. 39–43, 44–47, 48–51; t. 7, b. l. 32–35).

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo P. K. parodymais, tačiau nedetalizuoja, kuri konkrečiai parodymų dalis ar jų aplinkybės yra prieštaringos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, skirtingai nuo nuteistojo V. K., o taip pat ir nuteistosios T. R. bei jų gynėjų išsakytų abejonių, rėmėsi iš skirtingų įrodymų šaltinių surinktais duomenimis, be to, nenustatė objektyvaus pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo P. K. parodymais. Nors nuteistieji teisiamajame posėdyje siekė sukelti abejones nukentėjusiojo parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai, pagrįstai konstatavęs parodymų patikimumą ir reikšmę, nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Teismas ištyrė P. K. parodymus visų bylos įrodymų kontekste, laikydamasis tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų teismų praktikoje.

Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentas, kad V. K. ir T. R. neturėjo tikslo prievartauti nukentėjusiojo turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigtas byloje ištirtų įrodymų visuma. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji, reikalaudami pinigų (V. K. nurodžius 50 000 Eur, o T. R. – 100 000 Eur sumą), grasino P. K. perduoti jo artimiesiems vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas jo ir T. R. lytinis aktas. Todėl pagrįstas teismo vertinimas, kad V. K. ir T. R. P. K. išsakyti grasinimai buvo realūs – minėtos informacijos atskleidimas nukentėjusiojo artimiesiems būtų akivaizdžiai nukentėjusiojo nepageidaujamas, be to, išsakyti grasinimai dėl teisinių priemonių panaudojimo, t. y. kreipimosi į teisėsaugos institucijas, apkaltinus P. K. seksualinės prievartos prieš T. R. veiksmais. V. K. papildomai grasino fiziniu susidorojimu, jei P. K. kreipsis į teisėsaugos institucijas. Siekiant padidinti reikalavimo veiksmingumą, nukentėjusiajam P. K. V. K. pateikė kompromituojančius vaizdo įrašus, parodydamas, kad grasinimai nukentėjusiajam nėra tušti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji, tokiu būdu darydami poveikį nukentėjusiajam, grasindami paskelbti nepageidaujamą informaciją, siekė turtinės naudos. Konkretūs veiksmai – T. R. vykdytas lytinio santykiavimo su P. K. fiksavimas ir įrašų perdavimas V. K., V. K. atvykimas į P. K. darbovietę, kompromituojančios medžiagos perdavimas, abiejų nuteistųjų išsakyti grasinimai bei įvardintos pinigų sumos už įrašų nepaviešinimą – objektyviai patvirtina grasinimų realumą. Neabejotina, kad šie veiksmai sukėlė P. K. nuolatinę įtampą, didelį nerimą ir baimę, jog jis sekamas, grasinimai bus įvykdyti. Nukentėjusiojo parodymai ir tolesnis jo elgesys patvirtina, kad jis grasinimus suvokė kaip realią grėsmę, kuri darė tiesioginę įtaką jo psichinei būklei. Būtent dėl šios priežasties nukentėjusysis ieškojo išeities ir kreipėsi pagalbos į teisėsaugos institucijas. Priešingai nei nurodo nuteistieji ir jų gynėjai, objektyvieji nusikaltimo požymiai – neteisėtas reikalavimas, grasinimų pobūdis ir realumas – pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuoti, kaip įrodyti.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose argumentuojama, kad grasinimų P. K. realumu verčia abejoti nukentėjusiojo elgesys po pareiškimo pateikimo teisėsaugos institucijoms – jis ir toliau bendravo su T. R. bei apie išgyvenimus dėl patirtų grasinimų jai neužsiminė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo elgesys, kai jis, pačios T. R. iniciatyva, atnaujino bendravimą su ja, apeliantų nepagrįstai sureikšmintas, kaip paneigiantis P. K. išsakytus išgyvenimus. Minėta aplinkybė savaime nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie patirtą įtampą bei baimę ir nedaro jų nepatikimų. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę analizavo ir į ją atsižvelgė, vertindamas įrodymus. Pažymėtina, kad nuteistųjų įsitikinimas apie subjektyvią nukentėjusiojo reakciją į kito asmens elgesį, negali būti pagrindas konstatuoti nukentėjusiojo parodymų neobjektyvumą, o parodymų teisingumas vertinamas pagal jų nuoseklumą ir atitiktį kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Nuteistoji T. R., teisminio proceso metu siekdama pateisinti vaizdo medžiagos su lytiniu aktu per V. K. perdavimą P. K. ir pinigų sumos nurodymą, aiškino, kad nukentėjusysis P. K., neva, turėjo įtakingų pažinčių, ją persekiojo, kontroliavo bei išnaudojo lytiniams santykiams sau ir savo draugams. Jos teigimu, toks elgesys ją baugino ir vargino, todėl ji norėjo, kad P. K. nuo jos atstotų. Sutikti su tokiais nuteistosios argumentais nėra pagrindo, jos pozicija šiame kontekste yra prieštaringa: viena vertus, ji teigia, kad santykiai su P. K. jai buvo tiesiog atsibodę, ją vargino ir ji nebenorėjo jų tęsti, todėl V. K. turėjo su juo pasikalbėti (tokias pat aplinkybes nurodė ir nuteistasis V. K.); kita vertus, ji tvirtino, kad buvo P. K. išnaudojama bei kontroliuojama. Teisėjų kolegija vertina, kad nuteistosios T. R., o tuo pačiu ir nuteistojo V. K. argumentai, pateikti pirmosios instancijos teisme bei pakartoti, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, esą P. K. buvo T. R. suteneris, ją išnaudojo, o jie tik siekė, kad nukentėjusysis jos nebepersekiotų, taip pat neatitinka byloje esančių objektyvių įrodymų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiami pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, pradžioje nei T. R., nei V. K. neminėjo aplinkybės apie tariamą P. K. kontroliavimą ir išnaudojimą – vertimą lytiškai santykiauti su kitais asmenimis, nukentėjusiojo draugais ir pažįstamais. Apie tai, kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, negauta duomenų nei iš nuteistųjų tarpusavio bendravimo, nei jų bendravimo su kitais asmenimis. Užfiksuotuose pokalbiuose ir susirašinėjime P. K. nėra minimas kaip suteneris ir apskritai juo niekas nesiskundė – priešingai nei nuteistuoju V. K., kurio kontroliuojantis elgesys jų bendravime buvo aiškiai išreikštas. Byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad P. K. vertė T. R. užsiimti prostitucija, gavo iš to pajamas ar kokiu nors būdu kontroliavo šią jos veiklą. Priešingai, jau minėta, kad šioje byloje ištirtais įrodymais atskleidžiami V. K. veiksmai T. R. atžvilgiu – jo nurodymu nuteistoji T. R. atsiskaitydavo V. K. apie savo uždarbį, išlaidas, klientus, V. K. paliepimu fiksavo lytinius aktus su kitais klientais, rinko panaudotas apsaugos lytinio santykiavimo metu priemones. Nustatyta, jog P. K. ir T. R. santykių pradžioje siejo įprasti prostitutės ir kliento santykiai, o vėliau, šiems santykiams išsivysčius, P. K. ją rėmė lėšomis, išnuomojo butą. Svarbu ir tai, kad T. R. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tariamo P. K. persekiojimo, išnaudojimo ar kitokio jo nederamo elgesio jos atžvilgiu. Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir T. R. elgesys po nagrinėjamo įvykio pagrįstai pripažintas visiškai nesuderinamu su jos teiginiais, esą P. K. ją persekiojo, kėlė jai realų pavojų, todėl ji norėjo juo atsikratyti. Jos veiksmai –inicijuotas kontakto su P. K. atnaujinimas, pagalbos apmokėti skolas už butą prašymas bei jos priėmimas ir kt. – paneigia šią gynybinę poziciją. Tikint jos nurodytomis aplinkybėmis, T. R. būtų vengusi bet kokio kontakto su P. K. atnaujinimo. Todėl laisva valia atlikti nuteistosios veiksmai, kai ji toliau palaikė ryšį su nukentėjusiuoju bei priėmė jo finansinę paramą, visiškai paneigia versiją dėl patirtos baimės bei įtampa grįstų santykių.

Byloje nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimui reikšmingas užfiksuotas T. R. ir P. K. 2024 m. rugsėjo 19 d. pokalbis. Jame nuteistoji, be kitų aplinkybių, P. K. tiesiogiai nurodo, kad už savo veiksmus atsako pati, pripažįsta, kad pridirbo, pati padarė, patvirtina, jog atidavė viską, ko jisai (kaip galima suprasti – V. K.) reikalavo iš P. K. ir pan. (t. 2, b. l. 100–102). Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie objektyvūs duomenys paneigia nuteistųjų ir jų gynėjų argumentus apie P. K. vykdytą išnaudojimą, kontrolę ir nuteistųjų siekį tik apsaugoti T. R., šia tikrovės neatitinkančia pozicija siekiama paneigti nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistųjų teigimu, aplinkybę, kad jie neturėjo realaus tikslo prievartauti turto, patvirtina ir tai, kad po 2024 m. gegužės 24 d. įvykusio susitikimo ir pokalbio nuteistieji įvardintų sumų iš P. K. nereikalavo ir dėl to jokių aktyvių veiksmų neatliko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl V. K. ir T. R. nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai jie, grasindami paviešinti nukentėjusįjį kompromituojančią medžiagą, pareiškė jam neteisėtą turtinę pretenziją – reikalavo perduoti atitinkamai 50 000 Eur ir 100 000 Eur. Pirmiau aptarti nuteistųjų veiksmai ir faktas, kad išsakyti grasinimai su neteisėtu reikalavimu perduoti labai didelės vertės turtą adresatą (nukentėjusįjį P. K.) pasiekė, yra pakankami jų kaltei, padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, pagrįsti. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra labai didelės vertės, jei jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą (t. y. 45 000 Eur), todėl nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Apeliantų argumentai, kad nukentėjusysis buvo pasamdęs asmenis nuteistajam V. K. surasti, bylos duomenimis nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis į teisėsaugos institucijas kreipėsi jau kitą dieną po patirtų grasinimų ir išsakytų reikalavimų (t. 1, b. l. 7, 11–12, 20), todėl po to, kai buvo oficialiai pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam nebuvo tikslo pačiam imtis asmenų paieškos. Byloje užfiksuotas nuteistojo V. K. pokalbis su sūnumi, kad jo kažkas ieškojo (t. 2, b. l. 47–58), dėl neinformatyvaus turinio nuteistojo argumento nepatvirtina. Nėra duomenų susieti šį faktą su galimais nukentėjusiojo veiksmais, nukreiptais prieš V. K. dėl jo išsakytų grasinimų bei pareikštų piniginių reikalavimų.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusysis nuolatos slapčia įrašinėjo pokalbius su T. R., o teisėsaugos institucijoms pateikė tik jų fragmentus, o V. K. ir T. R. teisinančius įrašus nuslėpė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos duomenimis, nukentėjusysis P. K. pokalbius su T. R. fiksavo tik po to, kai jam buvo pagrasinta paviešinti jį kompromituojančius vaizdo įrašus ir už tai, kad jie nebūtų paviešinti, pareikalauta pinigų, duomenų apie tai, kad būtų fiksavęs ankstesnius pokalbius, byloje nėra. P. K. ir T. R. pokalbių stenograma byloje yra pateikta. Apeliantai nenurodė, kokie juos, apeliantus, teisinantys įrašai nebuvo įtraukti į bylos medžiagą, tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, nei argumentuojama, nukentėjusysis grasinimų metu pokalbių neįrašinėjo, o nuteistųjų pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa ir vertintina kaip siekis suklaidinti teismą. Akivaizdu, kad nukentėjusysis iš anksto nežinojo nei apie V. K. atvykimą, nei jo atvykimo priežasties, todėl tokiam susitikimui nesiruošė ir pokalbio neįrašinėjo. Aplinkybė, kad nuteistasis V. K., kaip pats teigia, su nukentėjusiuoju kalbėjosi kieme, kur teritorija yra stebima ir filmuojama vaizdo kameromis, taip pat nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių ir nedaro prielaidų daryti kitokias išvadas dėl padarytos veikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. K. pozicija tendencingai priderinta prie ištirtos bylos medžiagos ir joje esančių objektyvių duomenų bei laikytina gynybine, siekiant pateisinti savo veiksmus, sukurti tariamai teisėto ir viešo elgesio įspūdį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, teismo padarytos išvados dėl V. K. ir T. R. kaltės atitinka bylos aplinkybes. Nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės veiksmai atskleidžia ir šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, kuri pasireiškė nuteistųjų V. K. ir T. R. tiesiogine tyčia, nukreipta į labai didelės vertės turto prievartavimą – nukentėjusiojo vertimą perduoti pinigus, grasinant paviešinti jį kompromituojančius įrašus. Nors ikiteisminio tyrimo metu T. R. teigė, kad vykdė V. K. nurodymą, bylos duomenimis , T. R. iš nukentėjusiojo reikalavo žymiai didesnės sumos (t. y. 100 000 Eur), nei V. K. (t. y. 50 000 Eur), be to, ji filmavo ne tik P. K. teikiamas seksualines paslaugas, bet ir kitiems asmenims, o didžiąja dalimi šių vaizdo įrašų disponavo V. K.. Su pastaruoju ji tarėsi dėl tokių įrašų darymo. Nuteistosios tyčią patvirtina minėtinas 2024 m. rugpjūčio 16 d. T. R. ir V. K. pokalbis, kurio metu kalbama apie vaizdo įrašus, jų siuntimą ir kt. (t. 2, b. l. 68). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pokalbis, kitų įrodymų kontekste leidžia daryti išvadą apie T. R. ir V. K. veiksmus jiems inkriminuojamame labai didelės vertės turto prievartavime. Tiek V. K., tiek T. R. veikė savanoriškai, jų tyčia buvo nukreipta bendrai prievartauti labai didelės vertės turtą iš nukentėjusiojo P. K.. Nuteistųjų atlikti veiksmai atitinka psichinės prievartos, pasireiškusios grasinimais išviešinti P. K. kompromituojančius įrašus, apkaltinti seksualinės prievartos veiksmais, o V. K. –pagrasinant dar ir susidorojimu, jei nukentėjusysis kreipsis į teisėsaugą, pobūdį, siekiant įbauginti P. K. ir tokiu būdu priversti jį vykdyti nuteistųjų keliamus turtinius reikalavimus dėl didelės vertės turto perdavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galimas pasekmes ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

Atsižvelgdama į nuteistųjų V. K. ir T. R. apeliacinių skundų prašymus juos išteisinti iš inkriminuojamos nusikalstamos veikos, taip pat neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, teisėjų kolegija patikrina ir bausmių nuteistiesiems skyrimo klausimą.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

Už BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiką V. K. paskirta laisvės atėmimo 5 metams bausmė, o T. R. –laisvės atėmimo 3 metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi tiek V. K., tiek T. R. bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, atitinkamai V. K. nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos 2 metų laisvės atėmimo bausmės dalį ir likusios bausmės vykdymą atidedant 3 metams; T. R. nustatant nedelsiant atliktinos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį ir likusios bausmės vykdymą atidedant 3 metams, kartu paskiriant įpareigojimus. Nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkų nusikaltimą, abu buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdžiai. V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, o T. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai kad veika padaryta dėl psichinės ir fizinės prievartos, kurią prieš ją naudojo V. K. (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat įvertino nuteistųjų asmenybes – V. K. anksčiau teistas, teistumas išnykęs, nedirbo, Užimtumo tarnyboje nebuvo registruotas; T. R. anksčiau neteista, nedirbo, Užimtumo tarnyboje taip pat nebuvo registruota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus duomenis, skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus bausmių nuteistiesiems skyrimo motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems V. K. ir T. R., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Parinktos bausmės, jų rūšis, dydžiai atitinka byloje nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, yra tinkamos ir pagrindo jas keisti nėra. Skirdamas jas, teismas argumentuotai įvertino byloje nustatytų aplinkybių ir nuteistuosius charakterizuojančių duomenų visumą bei skyrė tinkamai individualizuotas, proporcingas ir teisingas bausmes. Apeliacinių skundų argumentai nepatvirtina išvados, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos paskirties ar kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą.

Minėtų argumentų kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų nurodytos aplinkybės (V. K. nurodė, jog prižiūri sergančią, reikalingą nuolatinės priežiūros žmoną; T. R. parodė, kad turi nuolatinį darbą, nuomoja būstą, vykdo finansinius įsipareigojimus) argumentai dėl kilsiančių pasekmių (V. K. prarastų galimybę tinkamai pasirūpinti žmona; T. R. prarastų darbą, gyvenamąją vietą, išaugtų skolos) nesuteikia pagrindo teigti, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės prieštarauja teisingumo principui ir jas švelninti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų nurodytos šeiminės aplinkybės, socialiniai ir darbiniai ryšiai yra reikšmingi, tačiau pagrindo švelninti jiems paskirtas bausmes. Nuteistojo V. K. žmonos sveikatos būklė, patvirtinta medicininiais dokumentais, abejonių nekelia, tačiau byloje nėra duomenų, kad V. K. yra vienintelis asmuo, galintis ja rūpintis. Be to, pateikti medicininiai dokumentai rodo, kad V. K. žmonos laikiniems sveikatos sutrikimams nereikia nuolatinės, specializuotos ar profesionalios priežiūros, kurią turėtų suteikti būtent nuteistasis. Neigiamų paskirtos bausmės padarinių kaltininkams atsiradimas taip pat nėra išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos, kol atitiks nuteistųjų lūkesčius būti iš esmės nebaudžiamiems. Neigiami bausmės padariniai nagrinėjamoje situacijoje yra natūralūs ir būtini, siekiant paveikti nuteistuosius. Tai, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės sukels neigiamas pasekmes, kurias pajus jie patys, ar jų artimieji, yra tiesioginis tiek V. K., tiek T. R. neteisėto elgesio rezultatas. Nuteistųjų patiriami nepatogumai nėra laikomi išimtine priežastimi ir negali būti vertinami kaip prioritetiniai, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei jų įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiu. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą ir kaltininkų nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas teisingumas, o ne asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių.

Todėl pagrindo V. K. ir T. R. švelninti paskirtas bausmes ar skirti kitos rūšies bausmes nėra. Pažymėtina, kad teismo skiriamos bausmės turi pakankamai atliepti ir padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pobūdį ir pavojingumą. Nagrinėjamu atveju nuteistieji padarė sunkų nusikaltimą, todėl jiems taikomos rimtos ir efektyvios sankcijos, užtikrinančios BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją. Šiuo atveju, keičiant nutiestiesiems bausmes, kaip to pageidauja patys nuteistieji, būtų sumenkinti valstybės saugomi gėriai. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti, kaip to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Jose prašoma išieškoti iš nuteistosios T. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už nuteistajai R. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą – 287,50 Eur (2026 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 8, b. l. 154–159).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tos pačios nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja, ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022, 23-24 punktai).

Lietuvos apeliaciniame teisme baudžiamoji byla nagrinėta apeliacine tvarka pagal nuteistųjų V. K. ir T. R. apeliacinius skundus. Rengiant ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorių dėl gynėjo parinkimo nuteistajai T. R.. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė A. Saulėnienė buvo paskirta teikti antrinę teisinę pagalbą nuteistajai T. R.. Apeliacinis procesas buvo pradėtas ir pagal nuteistosios T. R. apeliacinį skundą, kuris atmestas. Sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistosios klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia, kad nuteistajai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, nustatant nedelsiant atliktinos bausmės dalį, duomenų apie jos turtinę padėti, realiai gaunamas pajamas nėra, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 322 straipsnio 1 dalis numato privalomą gynėjo dalyvavimą. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apeliantės valios. Todėl esant tokioms aplinkybėms, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios T. R. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškotinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. K. (V. K.) ir T. R. apeliacinius skundus atmesti. Neišieškoti iš nuteistosios T. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.