Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas:

pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,pagal BK 254 str. 2 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams,pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. ir pagal BK 187 str. 1 d. subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. ir pagal BK 254 str. 2 d. subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., subendrintas bausmes ir paskirtą bausmę pagal BK 253 str. 1 d. subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šią subendrintą bausmę ir Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš nuteistojo K. J. nuspręsta konfiskuoti 444,40 Eur.

Iš nuteistojo K. J. priteista 9 500 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. G..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. A., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu K. J. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, sugadino svetimą turtą, pasikėsino padaryti plėšimą įsibrovęs į patalpą, pagrobė šaunamąjį ginklą panaudojęs fizinį smurtą ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu. Šias nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis:

1.1. K. J. 2016 m. rugsėjo mėn., ikiteisminiu tyrimu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpyje nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d., 17.30 val., (duomenys neskelbtini), išlauždamas dvejus vartus, įsibrovė į negyvenamąją patalpą – angarą, priklausantį E. G., taip sugadindamas E. G. 300 Eur vertės turtą, ir iš ten slapta pagrobė svetimą, E. G. priklausantį turtą: šakinį krautuvą „(duomenys neskelbtini)“, 3 500 Eur vertės; automobilinę priekabą, 2 500 Eur vertės; kombaino „(duomenys neskelbtini) kėderį, 2 500 Eur vertės; automobilio „M. G.“ automatinę greičių dėžę, 50 Eur vertės; 50 m prailgintuvą ritėje su raudonos spalvos laidu, 50 Eur vertės; automobilinį transportavimo vežimėlį, 400 Eur vertės, ir palečių keltuvą, 200 Eur vertės. Tokiu būdu jis pagrobė svetimą turtą, kurio bendra vertė 9 200 Eur.

1.2. Be to, jis ir A. A. 2017 m. vasario 13 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, siekdami pagrobti svetimą turtą, išdaužę langą įsibrovė į nukentėjusiajam J. M. priklausantį namą ir panaudodami fizinį smurtą J. M. atžvilgiu: K. J. pargriovus ir laikant prispaustą J. M. ant grindų bei suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius ranka į galvą, A. A. išplėšiant nukentėjusiajam iš rankų, pasiėmė J. M. priklausantį ,,C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės (X) gamybos 20-o kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą Y Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 20-o kalibro medžiokliniais šoviniais. Po to, K. J. prašymu, A. A. toliau laikė prispaustą nukentėjusįjį ant grindų ir bandė jam rankšluosčiu surišti rankas bei sudavė besipriešinančiam J. M. ne mažiau kaip tris smūgius ranka į galvą. Tokiu būdu bendrais veiksmais su A. A. nukentėjusiajam padarė kairio skruostikaulio lūžį, poodines kraujosruvas abiejų akių vokų ir abiejų skruostų srityse, abiejų ausų kaušeliuose, dešiniame žande, smakre, dešinėje plaštakoje ir dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinio ir kairio kelių sąnarių srityse, dešinėje ir kairėje blauzdose, kurie įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu pasikėsino padaryti plėšimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes J. M. aktyviai priešinosi ir garsiai šaukėsi pagalbos.

1.3. Be to, K. J. nuo 2017 m. vasario 13 d. neteisėtai disponavo, t. y. neturėdamas leidimo laikė, kartu su A. A. iš J. M. (duomenys neskelbtini), pagrobtą „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą ? pramoninės (X) gamybos 20-o kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą Y Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 20-o kalibro medžiokliniais šoviniais, savo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), daržinėje, po to tą patį šaunamąjį ginklą K. J. laikė užkastą T. S. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, kol 2017 m. gegužės 11 d., apie 18 val., perdavė šį šaunamąjį ginklą A. A..

2. Nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės pagal BK 254 str. 2 d. paskyrimo ir sumažinti jam paskirtą subendrintą 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Skunde nurodoma, kad jis, K. J., apklausos metu, vykusios 2017 m. birželio 9 d., parodė, jog nesiekė pagrobti svetimo turto ir nenaudojo fizinio smurto. Jis pas nukentėjusįjį J. M. ėjo pasiskolinti pinigų. Tą vakarą jis buvo blaivus. Jis žinojo, kad nukentėjusysis turi ginklą, tačiau neklausė, kam J. M. buvo reikalingas ginklas. Kai pasibeldus į duris, jų niekas neatidarė, name išgirdo kažkokį krebždėjimą. Tada jis priėjo prie virtuvės lango. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu buvo pilnatis, lauke buvo šviesu, jis pro virtuvės langą pamatė šautuvo vamzdį ir tuo metu išgirdo šautuvo nuleistuko spragtelėjimą. Ginklas neiššovė. Jis išsigando, patyrė šoką. Dėl patirto šoko jis norėjo šautuvą atimti tam, kad J. M. nešautų antrą kartą. Atimdamas šautuvą jis jokio fizinio smurto nenaudojo. Skunde pažymima, kad siekdamas iš nukentėjusiojo J. M. atimti šautuvą jis neturėjo tikslo šio ginklo pagrobti ir pasisavinti. Dėl išgąsčio, kad šaunamasis ginklas gali būti panaudotas, šį ginklą atėmė iš nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo K. J. nuomone, jis neketino padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 str. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir skirdamas bausmę, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir neteisingai konstatavo, kad yra pakankamai duomenų išvadai apie tai, jog šaunamasis ginklas iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas tikslingai ir panaudojant fizinį smurtą.

3. Teismo posėdyje gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti ir nuteistąjį pagal BK 254 str. 2 d. išteisinti. Prokuroras prašo nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

5. Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti. Šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu dar yra nuteistas A. A., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti. Tuo tarpu K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas iš viso už penkias nusikalstamas veikas, tačiau šis nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir prašo pakeisti nuosprendžio dalį tik dėl jo nuteisimo pagal BK 254 str. 2 d. ir dėl už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės. Todėl teisėjų kolegija patikrina bylą ir tik tą skundžiamo nuosprendžio dalį, dėl kurios paduotas nuteistojo K. J. apeliacinis skundas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 str. 2 d.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame išdėstytas apelianto prašymas sumažinti jam pagal BK 254 str. 2 d. paskirtą bausmę faktiškai prieštarauja skunde dėstomiems argumentams, dėl kurių, nuteistojo nuomone, jis šios nusikalstamos veikos nepadarė ir buvo nepagrįstai pripažintas kaltu. Pirmiausia išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija juos atmeta.

7. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies matosi, kad šaunamojo ginklo pagrobimo panaudojant fizinį smurtą ir pasikėsinimo apiplėšti nukentėjusįjį J. M. įsibraunant į patalpą, t. y. į šio nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, aplinkybes teismas aprašė bendrai, kaip šių dviejų nusikalstamų veikų idealią sutaptį. Teismas nustatė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis K. J. ir A. A., veikdami bendrininkų grupe, siekdami pagrobti svetimą, J. M. priklausantį turtą, išdaužė langą, įsibrovė į šio nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, ten, panaudodami fizinį smurtą, J. M. sumušė padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir išplėšdami J. M. iš rankų pagrobė jam priklausantį „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės (X) gamybos 20-o kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą Y Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 20-o kalibro medžiokliniais šoviniais. Tuo tarpu plėšimo, t. y. kito J. M. priklausančio turto pagrobimo panaudojant fizinį smurtą nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausiančių nuo nuteistųjų valios, nes nukentėjusysis J. M. aktyviai priešinosi ir garsiai šaukėsi pagalbos.

8. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad dėl nuosprendžio dalies, kuria K. J. ir A. A. nuteisti pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., apeliaciniai skundai nepaduoti. Tuo tarpu K. J. dalyvavimą šaunamojo ginklo pagrobime ir jo kaltę padarius šį nusikaltimą patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Nors apeliaciniame skunde K. J. savo kaltės pagal BK 254 str. 2 d. nepripažįsta, apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė paties K. J. ir kito nuteistojo A. A. parodymais, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratų protokolais, specialistų išvadomis ir kitais nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais. Tuos įrodymus patvirtina ir jau mirusio nukentėjusiojo J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje.

9. Iš nuteistųjų K. J. ir A. A. parodymų teisiamajame posėdyje ir teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad abu nuteistieji iš esmės nesutiko tik su kaltinimu dėl pasikėsinimo plėšimo būdu pagrobti kitą J. M. priklausantį turtą, tuo tarpu šaunamojo ginklo pagrobimą faktiškai pripažino. Nuteistasis K. J. parodė, kad tą vakarą su A. A. nuvažiavo pas „senelį“ J. M. ketindamas pasiskolinti pinigų arba kuro automobiliui. Beldė į duris, kurių jiems neatidarė, bet girdėjosi, kad viduje vaikšto, šviesa nebuvo uždegta. Jis priėjo prie virtuvės lango ir pamatė viduje žmogų su šautuvu. Jis išgirdo gaiduko paspaudimą, bet šautuvas neiššovė. A. A. jis pasakė pasitraukti į šoną, o pats tada išdaužė namo virtuvės langą, įšoko į namo vidų, iš ten buvusio vyriškio rankų ištraukė šautuvą ir padėjo į savo automobilį. Parvažiavęs namo tą šautuvą padėjo dažinėje į šieną, dar vėliau tą šautuvą užkasė miške. Dėl J. M. padarytų sužalojimų K. J. parodė, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas grumtynių metu, kaip J. M. buvo sumuštas ir ką jam konkrečiai padarė jis pats ir ką A. A., negali pasakyti. Perskaičius jo ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, K. J. teisme dar parodė, kad dar iki jam įsibraunant per langą į namo vidų A. A. tuo metu daužė kitus langus taip nukreipdamas J. M. dėmesį. Įšokęs per langą į vidų, griebė J. M. šautuvą ir permetė jį ant žemės. Tada į vidų įlipo ir A. A.. J. M. iš pradžių grūmėsi su juo, o paskui su A. A.. Buvo grumtynės, bet jis smarkių smūgių nesudavė, gal ir bandė kažkuo J. M. rišti. Šūvio nebuvo, bet iššauti J. M. mėgino. Pripažįsta, kad įsibrovė į namą, kad vyko grumtynės ir kad atėmė iš J. M. šautuvą, tačiau to nelaiko nusikaltimu. Kitas nuteistasis A. A. teisme parodė iš esmės apie tokias pačias įvykio aplinkybes, tačiau dalį aplinkybių nurodė kitaip. Parodė, kad tą vakarą K. J. pritrūko pinigų, kam jų pritrūko, jis nesakys, ir pasiūlė nuvažiuoti pas kažkokį „senolį“. Jie nuvažiavo prie kažkokio namo. K. J. beldė į duris, sakė, kad čia jis, K., bet durų niekas neatidarė, namo viduje girdėjosi žingsniai. Tada jis išgirdo šautuvo šūvį. Jis išsigando ir nusprendė tą šovusį žmogų „pamokyti“, todėl bėgiojo aplink namą ir daužė langus. Pamatė, kad K. J. per langą jau įlipęs į namo vidų, ten įlipo ir pats. Namo viduje pamatė, kad K. J. laiko vyriškį prispaudęs prie grindų, o šis laiko prispaudęs šautuvą. Jis ištraukė iš jo tą šautuvą ir padėjo prie durų. Pats laikė jį prispaudęs prie žemės, vyriškis priešinosi, bandė jam įkasti į ranką, todėl jis jam smogė į galvą, gal jam dėl to kas nors lūžo. Bandė rankšluosčiu surišti jam rankas. Buvo smūgiai. Tada K. J. pasakė, kad reikia bėgti ir jie abu išbėgo iš namo ir išvažiavo automobiliu, ant jo galinės sėdynės matė padėtą šautuvą. Po 1-2 mėnesių jis paklausė K. J. kur tas šautuvas, nes pažinojo žmogų, kuris norėjo šautuvą nusipirkti, o jis taip ketino užsidirbti pinigų. K. J. atidavė jam tą šautuvą, o vėliau jį su tuo ginklu sulaikė policija. Nustatyta, kad nukentėjusysis J. M. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl teisme buvo perskaityti tik jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tų apklausų metu nukentėjusysis J. M. parodė, kad tą vakarą savo namuose, jau gulėdamas lovoje išgirdo beldimą į langus, bet nesikėlė ir durų nėjo atidaryti. Tada išgirdo, kad išdužo virtuvės lango stiklas. Atsikėlęs iš lovos pasiėmė prožektorių ir šalia pasidėtą medžioklinį šautuvą, jį užtaisė. Šviesdamas prožektoriumi pamatė per virtuvės langą į vidų jau įlipusį asmenį, jam atrodė, kad šis asmuo buvo kažką užsirišęs ant veido. Šis asmuo griebė jam už rankos, atėmė prožektorių, jį perlaužė ir numetė ant stalo. Jį pargriovė ant grindų ir atėmė iš jo šautuvą. Tada per langą įlipo dar vienas asmuo. Jį prispaustą veidu į grindis, pradėjo mušti. Nei vienas užpuolikas nieko nekalbėjo, perplėštu rankšluosčiu bandė surišti jam rankas. Jis priešinosi ir garsiai šaukėsi pagalbos. Tada abu užpuolikai atsitraukė ir išėjo iš namo. Atsikėlęs jis nerado savo šautuvo, kuris iš užpuolikų jį išsinešė, jis nematė. Kartonu uždengęs išdaužtą virtuvės langą nuėjo miegoti. Kas jį užpuolė, jis nežino, jų nepažino. Į policiją kreiptis iš pradžių neketino, bet kitą rytą atėjo pažįstamas V. S., pamatė jį sumuštą ir tada iškvietė policiją. Apklausų metu J. M. išsamiai papasakojo apie iš jo pagrobtą medžioklinį šautuvą. Parodė, kad išdužus langui jis šautuvą užtaisė, bandė šauti, tačiau šautuvas dėl nežinomų priežasčių neiššovė. Teisme išnagrinėtas įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtino, kad J. M. gyvenamojo namo langai rasti išdaužyti, ant namo grindų, be kitų daiktų, rastos stiklo šukės, tūtos su įtaisu, prožektorius ir dėmė, panaši į kraują. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant žibintuvėlio, rankšluosčio, paimtų apžiūrint įvykio vietą, rasto kraujo genotipas sutampa su nuteistojo A. A. genotipu. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad J. M. veido srityje, plaštakoje, šlaunyje ir blauzdose rasti įvairūs kūno sužalojimai, kuriais J. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku suduodant smūgius kumščiais ir spardant. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis atpažino 2017 m. gegužės 11 d. iš automobilio „F. F.“ paimtą medžioklinį šautuvą ir nurodė, kad tai tas pats šautuvas, kurį iš jo pagrobė į jo namus įsibrovę asmenys. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimui pateiktas ginklas, paimtas 2017 m. gegužės 11 d. įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio „F. F.“ bagažinės, yra pramoninės (X) gamybos 20-o kalibro lygiavamzdis medžioklinis šautuvas Y Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 20-o kalibro medžiokliniais šoviniais. Šis šautuvas priskiriamas šaunamiesiems „C“ kategorijos ginklams. Tyrimui pateiktas ginklas tinkamas naudojimui. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti ne tik šie, bet ir kiti įrodymai, patvirtinantys abiejų nuteistųjų dalyvavimą šaunamojo ginklo pagrobime.

10. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šioje byloje ne tik išsamiai išnagrinėjo visus įrodymus bei išdėstė juos nuosprendyje, tačiau ir tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, įvertino įrodymų visumą ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Kvalifikuodamas nuteistųjų veikas, teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Pagal BK 254 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Pagal BK 254 str. 2 d. atsako tas, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Šio nusikaltimo dalykas yra šaunamasis ginklas, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos. BK 254 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagos pagrobiamas iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, juridinių ar fizinių asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo valdomi teisėtai, ar ne. Pagal galiojančią teismų praktiką, pagrobimas – tai šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo nurodytus daiktus ir turi galimybę jais disponuoti. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda už pagrobimą tinkamų naudoti šaunamojo ginklo, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, taip pat ir netinkamų naudoti nurodytų daiktų, jeigu kaltininkas norėjo ir turėjo galimybę padaryti juos tinkamus. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. BK 254 str. 2 d. numatytą kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį apibūdina keli alternatyvūs požymiai, vienas iš kurių yra nusikaltimo padarymo būdas – šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas panaudojant psichinį ar fizinį smurtą. Pagal galiojančią teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika (šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas) kvalifikuojama pagal BK 254 str. 2 d. ir tais atvejais, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė nukentėjusiajam fizinį smurtą. Svarbu tai, kad šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimo ir užvaldymo procese prievartos priemonės, taip pat ir fizinis smurtas, būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi galiojančia teismų praktika ir K. J. veiką pagrobiant J. M. šaunamąjį ginklą kvalifikavo teisingai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis pagrobti svetimo turto nesiekė ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Šautuvą iš J. M. norėjo atimti tik dėl to, kad šis nesugalvotų šauti dar kartą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta, nes juos paneigia išnagrinėti ir jau išdėstyti įrodymai. Taip pat pažymėtina tai, kad iš esmės visus tuos pačius K. J. aiškinimus ir argumentus jau išnagrinėjo ir juos motyvuotai bei pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Byloje tikrai nėra duomenų, kad nuteistieji K. J. ir A. A. tikrai iš anksto buvo suplanavę pagrobti būtent šaunamąjį ginklą ir kad tokį tikslą jie turėjo dar prieš atvykdami prie J. M. gyvenamojo namo. Tačiau išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad toks sumanymas jiems atsirado jau atvykus prie nukentėjusiojo gyvenamojo namo. Abiejų nuteistųjų ir nukentėjusiojo J. M. parodymai apie tai, ar J. M. šovė į nuteistuosius per virtuvės langą iš namo vidaus, yra prieštaringi. Nuteistasis A. A. parodė, kad jis tokį šūvį girdėjo, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šautuvą jis užtaisė, lyg ir bandė šauti, bet šautuvas neiššovė. Pažymėtina, kad pats K. J. parodė, kad J. M. nešovė, šūvio nebuvo, o jis tariamai tik išgirdo šautuvo gaiduko spragtelėjimą. Taigi netgi remiantis jo parodymais, iš ginklo iššauta nebuvo. Tačiau šios aplinkybės ir nuteistųjų bei nukentėjusiojo tam tikras parodymų prieštaringumas šioje dalyje, kolegijos nuomone, esminės reikšmės K. J. veikos vertinimui ir kvalifikavimui neturi. Apeliantas savo parodymuose, o po to ir apeliaciniame skunde savo veiksmus bando pateisinti tuo, kad jis tariamai nutarė atimti ir atėmė iš J. M. ginklą, kad šis nešautų dar kartą. Tokiu būdu apeliantas savo veiksmus faktiškai bando pateisinti tariama būtinąja gintimi. Tačiau tokie jo argumentai neturi jokio pagrindo. Pagal BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties BK straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio įvykio metu būtinosios ginties (BK 28 str.) institutas ir būtinoji gintis kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė galėjo būti taikoma visai ne K. J. ir jo bendrininkui A. A., o kaip tik nukentėjusiajam. Nes byloje nustatyta, kad nuteistieji atvyko prie J. M. namo žiemos vakarą, tamsiu paros metu, beldė į duris ir mėgino patekti į gyvenamąją patalpą, po to pradėjo daužyti namo langus. Šioje situacijoje būtent nukentėjusysis turėjo teisę į būtinąją gintį ir galėjo šia savo teise pasinaudoti. Netgi tuo atveju, jeigu jis būtų šovęs iš šautuvo ir padaręs žalą nuteistiesiems, nuo atsakomybės jis galėjo būti atleistas taikant BK 28 str. Tuo tarpu nuteistieji jokios teisės į gintį neturėjo. Jie nepasišalino iš nusikalstamos vietos, toliau tęsė smurtinius veiksmus, įsibrovė į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, ten panaudojo fizinį smurtą prieš J. M. ir pagrobė jo šautuvą. Kad įsibraudami į namą jie turėjo tikslą atimti iš J. M. šautuvą, pripažįsta pats apeliantas. Jo argumentus apie tai, kad jis pats nenaudojo prieš J. M. fizinio smurto, paneigia išnagrinėti ir jau aptarti įrodymai. Netgi pats K. J. parodė, kad įsibrovęs į gyvenamąjį namą per išdaužtą langą, būtent jis pirmasis panaudojo prieš J. M. fizinį smurtą pargriaudamas (perversdamas) jį ant grindų. Pats parodė, kad vyko grumtynės ir kad jis galėjo suduoti J. M. smūgius. Taip pat įrodyta, kad į namą įsibrovęs A. A. irgi mušė J. M., sudavė jam smūgius į galvą, bandė jį surišti. Kartu įsibrovę į gyvenamąjį namą abu nuteistieji negalėjo nematyti vienas kito veiksmų, vienas kito veiksmams pritarė, todėl veikė kartu bendrininkų grupe kaip nusikaltimo bendravykdytojai. Panaudojus prieš J. M. fizinį smurtą, pats K. J. išplėšė iš jo rankų šautuvą, kurį pats po to išsinešė iš gyvenamojo namo ir išsivežė iš nusikaltimo vietos savo automobiliu. Kad nuteistieji ir konkrečiai K. J. turėjo tikslą būtent pagrobti šaunamąjį ginklą, rodo tolesni jo veiksmai. Nuteistasis nepaliko šautuvo įvykio vietoje, nenumetė jo šalia gyvenamojo namo, o parsivežė jį namo, laikė savo daržinėje, vėliau paslėpė jį ir laikė kitoje vietoje, o dar vėliau perdavė ginklą A. A.. Už neteisėtą disponavimą šiuo šaunamuoju ginklu K. J. nuteistas dar ir pagal BK 253 str. 1 d. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. J. veikoje nustatyti visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji šaunamojo ginklo pagrobimo panaudojant fizinį smurtą sudėtites požymiai. Teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad K. J. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. A. ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 254 str. 2 d.

Dėl nuteistajam K. J. paskirtos bausmės

13. Skundžiamu nuosprendžiu K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už keletą nusikalstamų veikų. Pagal BK 178 str. 2 d., 187 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., 253 str. 1 d. teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios ženkliai mažesnės už sankcijų vidurkius. Apeliaciniame skunde šių bausių neprašo švelninti pats nuteistasis. Jis prašo švelninti tik griežčiausią jam paskirtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 254 str. 2 d. Tačiau šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat nepagrįstas. Prašymą švelninti pagal BK 254 str. 2 d. paskirtą (ją vadina ir subendrinta) bausmę apeliantas motyvuoja jau aptartomis aplinkybėmis apie tai, kad jis tariamai neketino šaunamojo ginklo pagrobti, kad norėjo jį tik atimti, kad J. M. negalėtų iššauti ir kt. Visi šie nuteistojo argumentai jau buvo išnagrinėti, pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Jokių kitų argumentų dėl tariamai per griežtos bausmės paskyrimo apeliantas nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas K. J. bausmę pagal BK 254 str. 2 d. teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmės paskirtimi ir BK 41, 54 straipsnių ir kitų BK bendrosios dalies normų nepažeidė. Teismas nenustatė jokių K. J. atsakomybę pagal BK 254 str. 2 d. lengvinančių aplinkybių, o nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes: tai, kad šį nusikaltimą K. J. padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nors K. J. aiškina, kad jis prie J. M. namo važiavo būdamas blaivus, teismas tai paneigė kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad K. J. prieš šio nusikaltimo padarymą vartojo alkoholinius gėrimus, buvo apsvaigęs ir kad nusikaltimai prieš J. M. kaip tik ir buvo padaryti pritrūkus svaigalų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į visas kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į kaltininko asmenybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas suklydo nurodęs, kad K. J. naujus nusikaltimus padarė dar neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, kad tai teismo apsirikimas rodo ir tai, kad skirdamas galutinę subendrintą bausmę pats teismas taikė ne BK 64 str., o BK 63 str. 9 d. subendrindamas ir ankstesniu nuosprendžiu K. J. paskirtą bausmę. Bet kuriuo atveju nustatya, kad K. J. tikrai teistas dar tris kartus, šį kartą jis nuteistas už keletą nusikaltimų, todėl teismo išvada, kad K. J. nusikalto neatsitiktinai, o tai buvo jau ankstesnio jo elgesio pasekmė, yra pagrįsta. BK 254 str. 2 d. sankcijos vidurkis yra laisvės atėmimas 8 metams. Teismas jam paskyrė už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę. Skiriant galutinę subendrintą bausmę teismas taikė ir bausmių apėmimo, ir jų dalinio sudėjimo subendrinimo būdus. Prie griežčiausios pagal BK 254 str. 2 d. paskirtos bausmės buvo pridėta tik nedidelė dalis už kitus nusikaltimus ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtų bausmių. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes ir kaltininko asmenybę, teisėjų kolegijos nuomone, K. J. ir pagal BK 254 str. 2 d. paskirta bausmė, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmės yra teisingos. Šios bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.