Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, jog jis ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), kuri jam padėjo tvarkyti legalizavimosi dokumentus (gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. spalio 25 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 6 d., jam buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 6 d. Taip pat paaiškina, kad 2023 m. (galimai turi būti nurodyta – 2024 m.) sausio 6 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės nurodymu, vyko praktiniam egzaminui – krovininės transporto priemonės su puspriekabe statymo 90 laipsnių kampu patikrinimui, bet dėl oro sąlygų nepavyko išlaikyti bandomojo važiavimo (praktinio parkavimo egzamino). Pažymi, jog ne kartą kreipėsi į personalo skyrių ir kitus darbuotojus, prašydamas suteikti jam galimybę laikyti egzaminą ar mokytis pagal mokamų kursų programą, tačiau kiekvieną kartą gaudavo neigiamą atsakymą; UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai pradėjo sąmoningai jį ignoruoti. Teigia, kad dėl UAB (duomenys neskelbtini) neteisėtų veiksmų, jis liko be darbo ir buvo priverstas ieškoti darbo kitoje analogiškoje logistikos įmonėje; be to, jis dėl UAB (duomenys neskelbtini) neteisėtų veiksmų negalėjo persiregistruoti į kitą logistikos įmonę UAB (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutinka su šiuo Migracijos departamento Sprendimu, nes jį priimant buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, įskaitant Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas. Taip pat pareiškėjas nesutinka su Sprendime padarytomis išvadomis, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei kad jis neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna nuolatinių pajamų, kurių pakaktų gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad jo pragyvenimo lėšos turėjo būti gaunamas darbo užmokestis iš UAB (duomenys neskelbtini), tačiau jis nebuvo įdarbintas ne dėl jo kaltės. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą Sprendimą pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė pagrindines procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimto Sprendimo pagrįstumą, nes jis surinko ir pateikė visus būtinus dokumentus bei pašalino pagrįstas abejones dėl kelionės į Lietuvos Respubliką tikslo, taip pat dėl buvimo sąlygų ir kitų svarbių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 d. gegužės 16 d. priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjui, t. y. Uzbekistano Respublikos piliečiui T. K., panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

4.1. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2023 m. liepos 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2307-LLG-0325 (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209) (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas); Prašymas Migracijos departamente registruotas 2023 m. rugpjūčio 8 d.; Prašymas pareiškėjo vardu buvo teikiamas būsimo darbdavio UAB (duomenys neskelbtini).

Prašyme, be kita ko, nurodė, kad jis ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), jo pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis, kurio dydis nurodytas – 1 386 Eur.

4.2. Pareiškėjas taip pat pateikė UAB (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230630-119963 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas).

Tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodoma, jog UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – krovininis kelių transportas (4941). Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjui 1 386 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

4.3. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 23S192044 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. lapkričio 6 d.; pareiškėjui įteiktas 2023 m. lapkričio 6 d.

4.4. Migracijos departamentas, patikrinęs apie pareiškėją duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSDFV), nustatė, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba, tačiau nuo 2024 m. balandžio 30 d. vykdo individualią veiklą.

5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. gegužės 16 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. lapkričio 6 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas ketindamas dirbti UAB (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 23S192044 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 6 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, asmuo darbo sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) nesudarė, jokiose kitose įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, tačiau asmuo nuo 2024 m. balandžio 30 d. vykdo individualią veiklą. Taip pat nustatyta, jog asmuo, kreipdamasis su Prašymu, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš UAB (duomenys neskelbtini), sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis UAB (duomenys neskelbtini) nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), konstatuota, kad tokia situacija neatitinka teisės aktų reikalavimų, tad buvo priimtas skundžiamas Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

6. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

7. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

8. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

9. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas, o nuo 2024 m. balandžio 30 d. vykdo individualią veiklą. Atsakovas į bylą yra pateikęs oficialius VSDFV informacinės sistemos duomenis, kurie iš esmės patvirtina atsakovo nustatytas aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas į bylą yra pateikęs 2023 m. liepos 3 d. darbo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB (duomenys neskelbtini), pagal kurią šalys susitarė, kad pareiškėjas dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Kaip matyti iš šios sutarties, tam, kad ji įsigaliotų turėjo būti įvykdytos tam tikros sąlygos, pvz., kai pareiškėjas įvykdys minimalius kvalifikacinius reikalavimus (sutarties 11.4 papunktis, 17 punktas). Kaip matyti iš skundo, pats pareiškėjas pripažįsta, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės nurodymu, vykdė praktinį egzaminą – krovininės transporto priemonės su puspriekabe statymo 90 laipsnių kampu patikrinimą, bet dėl oro sąlygų jam nepavyko išlaikyti bandomojo važiavimo (praktinio parkavimo egzamino). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat vertinant VSDFV oficialius duomenis ir kt. bylos medžiagą, darytina išvadą, kad tarp šalių pasirašyta darbo sutartis neįsigaliojo. Pareiškėjas kitų duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nepateikė; be to, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis ir pats neneigia, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas, o nuo 2024 m. balandžio 30 d. vykdo individualią veiklą.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, nepaisant to, kad ji formaliai buvo pasirašyta, tačiau, minėta, ji neįsigaliojo. Nustačius šią aplinkybę, tai yra savarankiškas pagrindas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi.

10. Taigi, pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas ir šioje Bendrovėje negavo darbo užmokesčio bei jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad Prašyme ir Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjas dirbs UAB (duomenys neskelbtini) ir pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis, kurio dydis - 1 386 Eur. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų ir apie kitas gaunamas pajamas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, be kita ko, neturi ir pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje, taip pat jo nurodytos aplinkybės (teikti duomenys, norint gauti leidimą laikinai gyventi) neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktai).

11. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. lapkričio 6 d., o išimčių, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatyta. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.

Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje, minėta, nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalėjo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų pagrindais; ką nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ir padarė.

12. Apibendrinant konstatuotina, kad bylai svarbių aplinkybių nustatymas, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini), t. y. nebuvo su pareiškėju sudaryta galiojanti darbo sutartis, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo Prašymo pateikimo metu nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, - buvo visiškai teisėtas ir imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

13. Pareiškėjas dėl jam atsitikusių aplinkybių kaltina UAB (duomenys neskelbtini), teigia, kad dėl Bendrovės veiksmų jis liko be darbo ir buvo priverstas ieškoti darbo kitoje analogiškoje logistikos įmonėje ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir UAB (duomenys neskelbtini) susiklostę santykiai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui, tad teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Svarbu pats faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) bei jam nebuvo mokamas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, tuo pačiu tai reiškia, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas teikė siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

14. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, jog buvo pažeistas Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatos, pažymi, kad skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu nėra nuspręstą apie pareiškėją įtraukti perspėjimą į Šengeno sistemą. Tad, pareiškėjo teiginiai, kad pažeistos perspėjimo įtraukimo į Šengeno sistemą nuostatos, atmetami kaip nepagrįsti.

15. Pareiškėjas dar mano, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus, kadangi atsakovas neįvertino jo individualios situacijos.

Tačiau šie pareiškėjo skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendime pakankamai nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Be to, Sprendime įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.

16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą, priimtą Van de Hurk byloje prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą Helle byloje prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

17. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo panaikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

18. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. K. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.