Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijos Smalakienės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant atsakovo atstovui Jonui Osteriui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. įmonės skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant 2007-11-23 pareiškėjo atstovo prašymą, pareiškėjo atžvilgiu iš esmės buvo priimti du, visiškai skirtingi administracinės procedūros sprendimai, todėl buvo pažeistos LR viešojo administravimo įstatymo 8 str., 19 str. 1 d., 31 str., LR Vyriausybės 2007-12-17 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 30 p., įpareigojančios administracinės procedūros metu išnagrinėtus klausimus įforminti vienu sprendimu bei per nustatytus terminus, nuostatos. Dėl minėtų priežasčių bei vadovaujantis LR viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu viešojo administravimo principu, įtvirtinančiu įstatymo viršenybės principą, aukščiau nurodyti Inspekcijos administracinės procedūros sprendimai laikytini prieštaraujančios įstatymui ir todėl yra naikintini teismine tvarka.

Pažymi, jog 2007-11-23 prašyme pareiškėjo atstovas neginčijo Įmonės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro teisėtumo, o tik prašė atsakovo įvertinti, kokią įtaką mokestinės nepriemokos susidarymui galėjo turėti tai, kad pareiškėjas, atskaitydamas sumokėtą importo PVM, nieko nežinojo apie savo išregistravimą iš PVM mokėtojų registro. Tuo tarpu, minėtos aplinkybės administracinės procedūros metu apskritai nebuvo vertintos, o apsiribota tik formaliu tuo metu galiojusių teisės normų išvardijimu.

LR mokesčių administravimo įstatymo 59 str. 3 d. numatė, jog šiame straipsnyje nurodytos datų nustatymo taisyklės taikomos tikrinant, ar nebuvo pažeisti mokesčių įstatymuose nustatyti terminai, t.y. atsakovo nurodytos įstatymo normos galėjo būti taikomos tik tuo atveju, jei pareiškėjo atstovas 2006-11-23 prašymu būtų bandęs apskųsti 2003-06-13 Inspekcijos sprendimą Nr. 21-38-667, kuriuo jis buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. Tuo tarpu, 2006 m. birželio ir rugpjūčio mėnesiais pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo išregistravimą iš PVM mokėtojų registro, kadangi 2003-05-15 Inspekcijos Vilniaus skyriaus pranešimas Nr.21-04-27-1392 bei 2003-06-16 Inspekcijos sprendimas Nr.21-38-667 buvo grąžinti atsakovui kaip neįteikti (to neginčija ir atsakovas), nors visi kiti dokumentai, kurie tuo metu buvo siunčiami pareiškėjui jo buveinės adresu, buvo įteikiami be jokių trikdžių. Todėl, pareiškėjas visą laiką veikė kaip sąžiningas mokesčių mokėtojas, nieko nežinodamas apie savo išregistravimą iš PVM mokėtojų registro, įstatymo nustatytais terminais vietos mokesčių administratoriui pateikė PVM deklaraciją už 2003 m. birželio mėn., kurioje deklaravo 120 466 Lt parduotų prekių vertę bei deklaravo nuo jos 21 684 Lt pardavimo PVM.

Būdamas ir toliau pagrįstai įsitikinęs, jog yra PVM mokėtojas, pareiškėjas 2003 m. rugpjūčio mėn. Inspekcijai pateikė PVM deklaraciją už 2003 m. liepos mėn., kurioje į PVM atskaitą įtraukė 20 965 Lt dydžio importo PVM, sumokėtą valstybei už aukščiau nurodytas prekes. Pareiškėjo sąžiningumą patvirtina ir paties atsakovo darbuotojų veiksmai: kaip matyti iš pridedamų deklaracijų, 2003 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. (t.y. po savo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro) J. B. įmonė įstatymų nustatyta tvarka mokesčių administratoriui teikė savo PVM deklaracijas, tačiau per nurodytą laikotarpį atsakovo darbuotojai taip ir neinformavo pareiškėjo, jog jis nėra PVM mokėtojas, negali teikti PVM deklaracijų ar naudotis teise į PVM atskaitą. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad 2007-11-23 pareiškėjo atstovo prašymas yra laikytinas pagrįstu, o 2004-01-16 Inspekcijos sprendimas Nr.14-8-15 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ naikintinas kaip prieštaraujantis šiuo metu galiojančio LR mokesčių administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintiems teisingumo ir protingumo kriterijams.

Vadovaujantis LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d., PVM yra apmokestinamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai prekės yra tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje, o prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Pagal to paties įstatymo 4 str. 1 d. prekių tiekimu yra laikomas prekių (bet kokio daikto (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), taip pat elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos) perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Vadovaujantis LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 7 str. 1 d., paslaugų teikimui priskiriami bet kokie sandoriai dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jei šis sandoris pagal šį įstatymą nelaikomas prekių tiekimu. Taigi, kaip matyti iš nurodytų Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, PVM įstatymų leidėjas iš esmės apmokestina bet kokią asmens vykdomą ūkinę - komercinę veiklą, kurios metu yra sukuriama pridėtinė vertė.

Panašiai pridėtinės vertės mokesčio esmė yra nusakoma 2006-11-28 Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ bei išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr.A-l 1-355/2004 ir kt.), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos skelbiamame Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 str. komentare (žr. http://mic.vmi.lt/ documentpublicone.do?&id =1000049440&treeid=l 000007324).

Būtent dėl šios priežasties (t. y. siekiant išvengti pridėtinės vertės apmokestinimo kelis kartus) LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str. 1 d. ir yra numatyta PVM mokėtojo teisė atskaityti pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos buvo skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į tai, priimdamas 2004-01-16 sprendimą Nr.14-8-15 išieškoti 22 211,01 Lt mokestinę nepriemoką iš Įmonės turto bei vėliau atsisakydamas šį sprendimą panaikinti, atsakovas nepagrįstai laikosi nuomonės, jog, turėdamas įstatyme numatytą pareigą mokėti PVM nuo parduotų prekių kainos, Įmonė, nebūdamas PVM mokėtoja, neturėjo teisės pasinaudoti šiame mokesčio įstatyme numatyta teise į PVM atskaitą.

Pažymi, jog pagal LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 str. 1 d., pareiga mokėti PVM atsiranda ne nuo apmokestinamojo asmens įregistravimo PVM mokėtoju, o nuo to momento, kai bendra apmokestinamojo asmens atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus viršija 100 000 Lt (pradedant tuo mėnesiu, kai minėta riba viršyta). Be to, pagal to paties straipsnio 4 d. prašymo įregistruoti PVM mokėtoju nepateikimas arba apmokestinamojo asmens neįregistravimas PVM mokėtoju neatleidžia apmokestinamojo asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas ir mokėti šį mokestį į valstybės biudžetą. Tuo pačiu nurodytina ir tai, kad minėtoje 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr.A11-355/04 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pastebėjo, jog, aiškinant PVM sistemos esmę bei mokesčio atskaitos esmę šioje sistemoje, gali būti vadovaujamasi ne LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais, kaip antriniais teisės šaltiniais.

Remdamasis 1967-04-11 EEB tarybos pirmosios direktyvos Nr. 67/227/EEB „Dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo“, 1977-05-17 EEB šeštosios direktyvos Nr. 77/388/EEB bei 2006-11-28 Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ 167 str., 168 str. pareiškėjas daro išvadą, kad reikalavimas įsiregistruoti PVM mokėtoju yra tik formalus ir neriboja asmens teisės į PVM atskaitą. Tai patvirtina ir LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 63 str. 1 d., kurioje numatyta PVM mokėtojo teisė įtraukti į PVM atskaitą prekių ir (arba) paslaugų, įsigytų ir importuotų iki jo įregistravimo PVM mokėtoju dienos, pirkimo ir (arba) importo PVM.

Todėl mano, kad Įmonės teisę į PVM atskaitą atsakovas turėjo vertinti ne atsižvelgdamas į tai, ar pareiškėjas tuo metu buvo įregistruotas PVM mokėtoju, bet į tai, ar pareiškėjas tuo metu turėjo pareigą mokėti PVM, taip pat į tai, ar prekės, kurių importo PVM jis atskaitė, buvo panaudotos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti.

Atsakovė Inspekcija atsiliepimuose teismui (b.l. 56-58, 111-113) su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad Įmonė 2003-06-13 buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes 12 mėnesių iš eilės PVM deklaracijose deklaravo, kad pajamų iš ekonominės veiklos negavo. Pareiškėjai pateikus PVM deklaracijas už 2003 m. liepą ir rugpjūtį po išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, pareiškėja neturėjo teisės į PVM atskaitą. Vadovaujantis 2002-03-05 LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 str. 1 d. teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. Šiuo pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuota mokestinė prievolė, kurią privalėjo įvykdyti, t.y. sumokėti į valstybės biudžetą 22211,01 Lt. Kadangi mokestinė prievolė laiku į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta, tai Inspekcija, pagal skundžiamo Inspekcijos sprendimo priėmimo metu galiojusio 1995-06-28 LR mokesčių administravimo įstatymo 31 str. ir 37 str., 2004-01-16 priėmė sprendimą Nr.14-8-15 išieškoti 22211,01 Lt mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto. Minėtas sprendimas 2004-01-20 raštu Nr. (14.26-14)-3-2-1574 buvo išsiųstas pareiškėjai.

Pažymi, jog Įmonė 2004-02-02 padavė skundą dėl minėto sprendimo panaikinimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, kuri informavo pareiškėją, jog dėl sprendimo teisėtumo galima kreiptis į teismą LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėja dėl minėto sprendimo teisėtumo į teismą nesikreipė.

Pagal LR administracinių bylų teisenos įst. skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Inspekcijos sprendimas priimtas 2004-01-16, o pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2008-01-24, t.y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo sprendimo priėmimo dienos, todėl skundo padavimo terminą praleido. Pareiškėjui praleidus įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, skundas dėl Inspekcijos sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto negali būti priimtas nagrinėti teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pagal tuo metu galiojusį LR mokesčių administravimo įst., mokesčių mokėtojui garantuojama teisė apskųsti mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus, kad būtų galima šiuos sprendimus peržiūrėti ir spręsti jų teisėtumo bei pagrįstumo klausimą. Taigi mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčio administratoriaus sprendimu, galėjo jį apskųsti nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jai suteikta teise nepasinaudojo, Inspekcijos sprendimas yra įsigaliojęs ir teisėtas, todėl turi būti vykdomas.

Vadovaujantis LR mokesčių administravimo įst. 144 str. mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Pagal MAĮ 34 str. mokesčių administratorius (jo pareigūnas), vykdydamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, visus su tuo susijusius veiksmus turi įforminti sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimą, neatsižvelgiant į tai, kaip jis yra įformintas (pažyma, nurodymas, raginimas, nutarimas ir pan.). Taigi, Inspekcija visus savo veiksmus įformina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos nustatytos formos sprendimais, kuriuose išreiškiama valia bei nurodoma apskundimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamas Inspekcijos raštas dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio, o ne individualus administracinis aktas ar administracinės procedūros sprendimas. Pagal LR viešojo administravimo įstatymo 2 str. 12 p. nuostatas administracinės procedūros sprendimas - administracinis sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra. Pagal to paties įstatymo 2 str. 11 p. administracinis sprendimas - administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Inspekcijos 2007-12-20 raštas Nr.(14.3)-46-43548 nėra administracinės procedūros sprendimas, jis mokesčių mokėtojui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Šiame rašte yra išdėstyti motyvai, dėl kurių Inspekcija atsisakė panaikinti 2004-01-16 sprendimą Nr.14-8-15 ir pranešė, kad nurodytų motyvų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti apskųsti LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių galima būtų rašte išdėstytus motyvus laikyti neteisėtais, todėl nėra pagrindo naikinti Inspekcijos 2007-12-20 raštą Nr. (14.3)-46-43548 dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

2007-11-22 Inspekcija gavo pareiškėjo prašymą Nr.1058 dėl panaikinimo 2004-01-16 Inspekcijos sprendimo Nr.14-8-15 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Tikslu patikrinti ar suformuota mokestinė prievolė yra tiksli ir siekiant nustatyti tikrąją pareiškėjo skolą biudžetui buvo atliktas pareiškėjos mokestinis tyrimas. Tyrimas atliktas sutinkamai su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2004-05-28 įsakymu Nr.VA-108 patvirtintų „Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių“ (toliau - Taisyklės) nuostatomis. Atlikus mokestinį tyrimą, 2008-01-14 pareiškėjui buvo surašytas pranešimas Nr.(21.26)-89-104 apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėja jau nebūdamas PVM mokėtoja, už parduotas prekes 2003-06-20 išrašė PVM sąskaitas-faktūras 120565,51 Lt sumai, kuriose išskyrė 21683,79 Lt pardavimo PVM ir sumą deklaravo 2003 m. birželio mėn. PVM deklaracijoje. Kadangi pareiškėja išskyrė pardavimo PVM išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nebūdama PVM mokėtoja, vadovaujantis LR pridėtinės vertės mokesčio įst. 71 str. 6d. nuostata, privalėjo PVM sąskaitose-faktūrose išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą. Deklaruotas 20983 Lt pirkimo PVM 2003 m. liepos mėn. deklaracijoje ir 17 Lt 2003 m. rugpjūčio mėn. deklaracijoje, pareiškėja neturėjo teisės įtraukti į atskaitą, kadangi, vadovaujantis LR pridėtinės vertės mokesčio įst. įstatymo 57 str. 1 d. nuostata, teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. Suformuota mokestinė prievolė 21679 Lt PVM sumokėti į biudžetą yra pagrįsta.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Inspekcija 2003-05-15 raštu įspėjo Įmonę, jog pareiškėja 12 mėnesių iš eilės PVM deklaracijose nurodė, kad pajamų iš ekonominės veiklos negavo, todėl nuo 2003-06-13 jinai bus išregistruota iš mokesčių mokėtojų registro (b.l. 26).

Inspekcijos 2003-06-16 spendimu Nr.21-38-667 Įmonė mokesčių administratoriaus iniciatyva nuo 2003-06-13 išregistruota iš mokesčių mokėtojų registro (b.l. 28).

Įmonė atsakovei už 2003 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius pateikė PVM deklaracijas, kuriose apskaičiuotos grąžintina bei mokėtina į biudžetą PVM sumos (b.l. 21-23).

Įmonė 2003-09-29 raštu prašė atsakovės pasinaikinti 2003-06-16 sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro (b.l. 61).

Inspekcijos 2003-10-29 raštu pareiškėja informuojama, kad ūkio subjektai, išregistruoti iš PVM mokėtojų registro, pakartotinai įregistruojami vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2002-06-26 įsakymu Nr.178 patvirtintų Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų įregistravimo į pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27 p. nuostatomis (b.l. 62).

Inspekcijos 2004-01-16 sprendimu Nr.4-8-15 nutarta iš Įmonės turto neginčo tvarka išieškoti 22211,01 Lt sumą (b.l. 30).

2004-02-02 skundu Įmonė prašė atsakovės pasinaikinti savo 2004-01-16 sprendimą (b.l.66).

Inspekcijos 2004-02-20 raštu pareiškėjai išaiškinta, jog kilęs ginčas nelaikytinas mokestiniu ginču, todėl dėl 2004-01-16 sprendimo panaikinimo skundas gali būti paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b.l. 67).

Įmonė 2007-11-23 pateikė Inspekcijai pakartotinį prašymą pasinaikinti 2004-01-16 sprendimą, tačiau atsakovė prašymą atmetė, nurodydama, jog šis sprendimas nustatyta tvarka apskųstas nebuvo ir yra įsigaliojęs (b.l. 31-38, 39-40).

Inspekcijos 2008-01-22 raštu Įmonė pakartotinai informuojama, jog po išregistravimo iš PVM mokėtojų registro pareiškėja neturėjo teisės į PVM atskaitą, todėl jai mokestinė prievolė suformuota pagrįstai (b.l.91).

Dėl skundo reikalavimo įpareigoti Inspekciją panaikinti 2004-01-16 sprendimą, kuriuo nuspręstą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto, bei nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras

Iš pareiškėjos skundo motyvų bei argumentų matyti, jog ji neginčija Inspekcijos 2004-01-16 sprendime nurodytos bei iš įmonės turto išieškotinos sumos paskaičiavimo teisingumo, o iš esmės siekia Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimų panaikinimo.

Įvertinus kilusio ginčo pobūdį, darytina išvada, jog Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimams ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka nenustatyta, todėl siekdama šių sprendimų panaikinimo Įmonė galėjo juos ginčyti paduodama skundą teismui.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. sakoma, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. LR ABTĮ 34 str. 1 d. nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 str. 2 d. 1-7 punktuose.

Nustatyta, jog Įmonė dėl Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimų panaikinimo kreipėsi ne į teismą, o į pareiškėją, t.y. Inspekciją priėmusią šiuos sprendimus (b.l. 61, 66).

Atsakovė 2003-10-29 raštu paaiškino pareiškėjai, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas ją išregistruoti iš PVM mokėtojų registro, o 2004-02-20 raštu nurodė, jog kilęs ginčas galėtų būti sprendžiamas teisme (b.l. 62, 67).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, jog Įmonė tinkamai nepasinaudojo savo teise ginčyti Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimus, įstatymo nustatyta tvarka jų neskundė, todėl jie yra galiojantys.

Tiek Įmonės 2003-09-25, 2004-02-02 bei 2007-10-22 prašymuose atsakovei, tiek skunde teismui nurodyti argumentai bei motyvai galėtų būti vertinami įstatymų nustatyta tvarka ginčijant Inspekcijos 2003-06-16 sprendimą dėl pareiškėjos išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, o tuo pačiu ir Inspekcijos 2004-01-16 sprendimą dėl neteisėtai išskirto PVM mokesčio sumokėjimo į biudžetą (LR pridėtinės vertės mokesčio įst. 71 str. 6d.). Tie pareiškėjos nurodyti motyvai, jog apie Inspekcijos 2003-06-16 sprendimą jai nebuvo tinkamai pranešta, yra susiję su skundo padavimo teismui termino praleidimu bei galimybe praleistą terminą atnaujinti, todėl sprendžiant reikalavimo įpareigoti Inspekciją pasinaikinti savo 2004-01-16 sprendimą klausimą teisiškai yra nereikšmingi.

Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog skundo reikalavimas valstybės institucijai įpareigoti atlikti veiksmus gali būti formuluojamas kai ši institucija vengia atlikti jos kompetencijai priskirtinus veiksmus arba vilkina tokių veiksmų atlikimą, tuo tarpu pareiškėja nei minėtuose raštuose Inspekcijai nei skunde teismui nenurodė jokio šio reikalavimo teisinio pagrindo (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007-10-11 nutartis, adm. b. Nr. AS11 – 296/2007 ir kt.).

Įvertinus tai, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimų neginčijo, skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t.y. pasinaikinti atsakovą 2004-01-16 sprendimą, nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis, sprendžiama, jog skundo reikalavimai šioje dalyje atmestini.

Skundo reikalavimas nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais bei abejonėmis dėl minėtų ir galiojančių Inspekcijos sprendimų neteisėtumo, nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis, todėl yra atmestinas.

Dėl skundo reikalavimų panaikinti Inspekcijos 2007-12-20 bei 2008-01-23 raštais įformintus sprendimus

Iš pareiškėjos 2007-11-22 Inspekcijai pateikto prašymo matyti, kad juo reikalaujama iš esmės peržiūrėti Inspekcijos 2004-01-16 sprendimą, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos turto neginčo tvarka išieškoti 22211,01 Lt priskaičiuoto PVM mokesčio, teisėtumą bei pagrįstumą bei nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras (b.l.31-38).

Išnagrinėjusi Įmonės prašymą, Inspekcija pareiškėjai 2007-12-20 raštu nurodė, kad 2004-01-16 sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis LR mokesčių administravimo įst. bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2002-06-26 įsakymo Nr.178 nuostatomis, pats sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nėra apskųstas ir yra galiojantis (b.l. 39-40).

Inspekcijos 2008-01-23 sprendimu Įmonė informuojama, kad buvo atliktas pateiktos informacijos bei su ja susijusių dokumentų tyrimas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjai pateikus PVM deklaracijas už 2003 m. liepą ir rugpjūtį, t.y. po išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, Įmonė teisės į PVM atskaitą neturėjo, todėl mokestinei prievolei jai nustatyta pagrįstai (b.l.91).

Atsižvelgus į Įmonės 2007-11-22 rašte nurodytų prašymų turinį, sprendžiama, jog pareiškėjos prašymai yra išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, Inspekcijos 2007-12-20 bei 2008-01-23 raštais pateikti išsamūs atsakymai, todėl naikinti minėtus sprendimus nėra jokio pagrindo.

Įmonės 2007-11-22 prašyme nurodyti motyvai bei argumentai yra susiję su Inspekcijos 2003-06-16 bei 2004-01-16 sprendimų teisėtumu, tuo tarpu jau minėta, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti minėtus sprendimus nepasinaudojo ir jie yra galiojantys.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, jog tenkinti pareiškėjos reikalavimus panaikinti Inspekcijos 2007-12-20 bei 2008-01-23 sprendimus, įpareigoti atsakovę pasinaikinti savo 2003-06-16 sprendimą bei nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras , jos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos J. B. įmonės skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą