Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

gynėjams advokatams Jolantai Teresei Litvinskienei, Mindaugui Paukštei, Liudmilai Karvelienei, Piotrui Orlovui, Valdui Burneikiui, Annai Grinevič,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. , K. A. , R. C. , R. Š. , R. S. bei nuteistojo D. A. gynėjo Vinco Pacevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio bei pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžiu:

D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) bei BK 147 straipsnio 2 dalyje (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir nuteistas:

- pagal BK 147 straipsnį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios Nr. 2 atžvilgiu, - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos G. M. atžvilgiu, - laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 147 straipsnį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos D. B. atžvilgiu, - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos L. B. atžvilgiu, - laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos J. Z. atžvilgiu, - laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė D. A. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. C. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) bei BK 147 straipsnio 2 dalyje (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir nuteistas:

- pagal BK 147 straipsnį (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos D. B. atžvilgiu, - laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos L. B. atžvilgiu, - laisvės atėmimu septyneriems metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. C. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ši paskirtoji bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bei galutinė subendrinta bausmė R. C. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. Š. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ši paskirtoji bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bei galutinė subendrinta bausmė R. Š. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straispnio 4 dalimi paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas devyneriems (9) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. K. priteista 3471 (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt vienas) litai proceso išlaidų Policijos departamento prie VRM naudai; 3000 (trys tūkstančiai) litų nukentėjusiųjų G. M. , A. P. ir L. P. atstovavimo išlaidų Lietuvos Carito naudai.

Ikiteisminio tyrimo metu S. K. pasislėpus, Vilniaus apygardos prokuratūros 2008 m. sausio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu iš baudžiamosios bylos Nr. 10-1-60017-06, kurioje be S. K. dar buvo kaltinami D. A. , R. C. , R. S. , R. Š. ir K. A. buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 147 straipsnio 2 dalyje (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji byla dėl kitų įtariamųjų - D. A. , R. Š. , R. C. , K. A. ir R. S. buvo tiriama toliau ir 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vilniaus apygardos teismas šių asmenų atžvilgiu nuosprendį priėmė 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme ši baudžiamoji byla buvo gauta 2010 m. kovo 16 d. su nuteistųjų R. C. , R. S. , R. Š. , K. A. , D. A. bei jo gynėjo apeliaciniais skundais.

Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-001-08 S. K. atžvilgiu buvo baigtas 2009 m. kovo 10 d., 2009 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-16/09 buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu S. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnyje (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) bei BK 147 straipsnio 2 dalyje (LR 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija). S. K. , nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, padavė apeliacinį skundą ir baudžiamoji byla 2009 m. gruodžio 9 d. perduota Lietuvos apeliaciniam teismui.

Vadovaujantis BPK 254 straipsnio 1 dalimi, abi paminėtos baudžiamosios bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną baudžiamąją bylą, kuriai suteiktas Nr. 1A-66/2011.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistųjų S. K. , R. C. , R. Š. , R. S. , K. A. , D. A. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Vadinasi, neatsižvelgiant į tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta bei kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas, pagal kurį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytu BK straipsniu, būtina nustatyti padarant nusikalstamą veiką galiojusio įstatymo ir po nusikalstamos veikos padarymo įsigaliojusio įstatymo santykį.

Taigi, bylos duomenimis nustatyta, jog K. A. padaryta nusikalstama veika atitinka tiek naujoje, tiek senoje BK 147 straipsnio redakcijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Į senąją BK 147 straipsnio redakciją įvedus papildomų būtinųjų objektyviųjų požymių, veikos kvalifikavimo galimybės pagal naujosios redakcijos BK 147 straipsnį susiaurėjo. Tačiau šioje byloje apeliantės atlikti nusikalstami veiksmai atitinka tiek senosios redakcijos, tiek naujai įsigaliojusio, priimto 2005 m. birželio 23 d., BK 147 straipsnio sudėtį. Tokiu atveju, taikant konkrečią BK 147 straipsnio redakciją, lemiamą reikšmę turi santykis tarp taikomo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės rūšies, jos minimumo ir maksimumo bei kaltininkui paskirtos konkrečios bausmės rūšies ir dydžio. Iki 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcijos priėmimo galiojusio BK 147 straipsnio sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Vėliau įsigaliojusio BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmė padidinta iki ketverių metų, o maksimali – iki dvylikos metų. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog K. A. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri beveik atitinka šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, tačiau tokia bausmė lygi minimaliai laisvės atėmimo bausmei, numatytai naujojo (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Vadinasi, K. A. nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal naująją BK 147 straipsnio redakciją, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis bausmės individualizavimui reikšmingomis aplinkybėmis, jai turėtų būti paskirta šio BK straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų artimas šiame straipsnyje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, kuris yra aštuoneri metai. Todėl akivaizdu, jog apeliantės padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti pritaikytas jai švelnesnis baudžiamasis įstatymas ir ši aplinkybė leidžia teigti, jog K. A. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakciją.

S. K. ir K. A. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe 2005 m. vasario mėnesį, Tauragėje, susipažino su nukentėjusiąja G. M. , žadėdami surasti gerai apmokamą darbą Didžiojoje Britanijoje įkalbinėjo ją vykti į užsienį. Nukentėjusiajai sutikus, nuteistieji suorganizavo jos kelionę į Didžiąją Britaniją, o nuteistoji K. A. lydėjo G. M. skrydžio į Londoną metu, kur, žinodama, jog G. M. bus įtraukta į prostituciją, perdavė ją albanų tautybės asmeniui. Apeliantų kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo patvirtina nukentėjusiosios G. M. parodymai ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

Dėl nukentėjusiosios A. P. verbavimo, gabenimo ir perdavimo žinant, kad ji bus parduota į prostituciją (nusikalstama veika įvykdyta 2005 m. balandžio – gegužės mėnesiais) (už šią nusikalstamą veiką nuteisti R. Š. ir S. K. ).

Dėl nukentėjusiosios L. P. verbavimo, gabenimo ir perdavimo (nusikalstama veika įvykdyta 2006 m. gegužės mėnesį) (už šią nusikalstamą veiką nuteistas S. K. ).

Vilniaus apygardos teismas S. K. pripažino kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatęs, kad jis, panaudodamas apgaulę, įkalbėjo nukentėjusiąją L. P. vykti į Airiją, o šiai sutikus, nugabeno ją lėktuvu iš Vilniaus oro uosto į Dubliną, kur kartu su kitais asmenimis siekė ją parduoti į prostituciją. Nuteistasis S. K. pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tvirtino, jog su L. P. į Airiją skrido norėdamas susirasti legalų darbą, tačiau nepavykus, grįžo į Lietuvą. Apeliantas tvirtino, jog nesiekė L. P. įtraukti į prostituciją ir nesiūlė dirbti tokio pobūdžio darbo (S. K. baudžiamoji byla t. 3 b.l. 188-190). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie S. K. parodymai paneigiami nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios L. P. parodymais.

Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 147 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nepagrįsti. Apygardos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje esančius duomenis, kuriais ir grindė D. A. , S. K. , R. C. , R. S. , R. Š. ir K. A. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiųjų G. M. , A. P. , L. B. ir L. P. atžvilgiu. Visi BK 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra nustatyti bei įrodyti pirmiau aptartais bylos duomenimis – nukentėjusiųjų G. M. , A. P. , L. B. , L. P. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Jais remiantis byloje patikimai nustatyta, kad: nuteistieji, veikdami skirtingos sudėties organizuota grupe, panaudodami apgaulę, žadėdami padėti surasti gerai apmokamą darbą arba kartu pailsėti, įkalbėdavo nukentėjusiąsias vykti į užsienį; tokiu būdu palaužus nukentėjusiųjų valią ir joms davus sutikimą vykti į užsienį, bendrininkai suorganizuodavo merginų keliones, nupirkdavo bilietus ir vienas iš jų lydėdavo nukentėjusiąsias kelionės metu; atvykusioms į užsienį merginoms būdavo pranešama apie tai, kad teks verstis protitucija; dėl negalėjimo savo lėšomis sugrįžti į Lietuvos Respubliką bei apsunkintos galimybės kreiptis pagalbos į oficialias įstaigas užsienyje (kalbos barjero ir pan.), pasimetimo ir nežinojimo kaip elgtis tokioje situacijoje, jos tapo faktiškai kontroliuojamomis ir jas kontroliavusių nuteistųjų buvo parduotos už suteiktą turtinę naudą asmenims, organizavusiems prostitucijos verslą užsienio valstybėse. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusios buvo verbuotos, gabentos ir parduotos kitiems asmenims palaužus šių valią panaudojant apgaulę ir suteikiant turtinę naudą jas kontroliuojantiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Akivaizdu, kad būdamos apgautos dėl darbo pobūdžio, tapusios faktiškai kontroliuojamomis, nukentėjusiosios neteko dalies galimybių savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietą ir elgesio variantą, todėl nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų G. M. , A. P. , L. B. , L. P. laisvė buvo suvaržyta. Asmens perleidimas suprantamas kaip išnaudojimo tikslais sudarytas sandoris, kurio metu kaltininkas perduoda nukentėjusįjį iš savo kontrolės į kito žmogaus kontrolę. Šiuo atveju merginų perleidimas pasireiškė tuo, jog apeliantai verbavo bei organizavo merginų keliones į užsienio valstybes žinodami, jog ten jos bus verčiamos teikti lytines paslaugas. Šis faktas prieš kelionę nuo nukentėjusiųjų buvo slepiamas, melagingai žadant surasti gerai apmokamą, legalų darbą. Perleidimas įvykdavo jau atvykus į užsienio valstybes, kuomet nukentėjusiąsias ir jas lydėjusius nuteistuosius pasitikdavo užsienyje veikę asmenys.

Priešingai nei teigiama nuteistojo D. A. apeliaciniame skunde, byloje surinkti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji, perduodami merginas asmenims, organizavusiems prostitucijos verslą užsienio valstybėse, turėjo iš to turtinės naudos. Tą aplinkybę, kad nuteistieji merginas verbavo, organizavo jų keliones į užsienio valstybes, jas gabeno bei perleido kitiems asmenims už tai gaudami turtinę naudą, patvirtina nukentėjusiųjų G. M. , L. B. , A. P. ir L. P. , Didžiojoje Britanijoje nuteisto E. J. parodymai, informacija, gauta iš Airijos Respublikos ir Didžiosios Britanijos policijos pareigūnų apie piniginius pervedimus, įvykdytus per kompaniją “Western Union”, byloje esančios fonoskopinės ekspertizės duomenys. Nukentėjusioji G. M. savo parodymuose patvirtino iš ją Didžiojoje Britanijoje faktiškai kontroliavusių ir įtraukusių į prostituciją asmenų sužinojusi, jog už ją buvo sumokėti pinigai, todėl ji turi juos “atidirbti”. Albanų tautybės asmenys D. A. pinigus siuntė per kompaniją “Western Union”. Nukentėjusiosios A. P. ir L. B. savo parodymuose taip pat patvirtino, jog joms buvo žinomas faktas, kad už jų pardavimą albanų tautybės asmenys apeliantams sumokėjo dideles pinigų sumas. Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas Didžiojoje Britanijoje nuteistas E. J. . Iš jo parodymų matyti, kad jis pažįsta D. A. , K. A. ir R. C. kaip asmenis, atveždavusius merginas iš Lietuvos, kurios Didžiojoje Britanijoje buvo įtraukiamos į prostituciją. Už merginas D. A. ir R. C. sumokėdavo įvairias pinigų sumas, nuo 2000 iki 5000 svarų (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 16 b.l. 110-112). Nukentėjusiosios G. M. parodymus apie tai, kad albanų tautybės vyriškiai nuteistiesiems pinigus už parduotas merginas siuntė per kompaniją “Western Union”, patvirtina ir iš Didžiosios Britanijos bei Airijos Respublikos policijos pareigūnų gauti duomenys apie piniginius pervedimus, įvykdytus per kompaniją “Western Union”. Iš šių duomenų matyti, kad D. A. ir K. A. asmenys iš Didžiosios Britanijos bei Airijos laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2006 m. rugsėjo 7 d. pervedė įvairias pinigų sumas (t. 8 b.l. 143-144, t. 19 b.l. 3-17). Iš šių duomenų matyti ir tai, kad didžioji dalis D. A. ir K. A. pervestų piniginių sumų neviršija 600 svarų. Kaip matyti iš Didžiosios Britanijos policijos pareigūnų apklaustos liudytojos S. G. parodymų, tuo atveju, kai per kompaniją “Western Union” yra pervedama mažesnė pinigų suma, nei 600 svarų, pinigų siuntėjas neprivalo pateikti savo asmens dokumento. Tuo tarpu jei pervedama suma yra didesnė nei 600 svarų, yra būtinas siuntėjo asmens tapatybės nustatymas ir patikrinimas (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 8 b.l. 141-142). Šiuo atveju akivaizdu, kad užsienyje veikę asmenys, siekdami, kad jų, kaip pinigų siuntėjų, asmenybė nebūtų identifikuota, D. A. ir K. A. siųsdavo pinigų sumas, mažesnes nei 600 svarų. Taigi, šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistieji, verbuodami, gabendami ir perduodami nukentėjusiąsias užsienio valstybėse veikiantiems asmenims, siekė iš to gauti turtinės naudos ir ją gavo. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnį pakanka nustatyti, kad nukentėjęs asmuo kaltininko buvo perduotas į kito asmens kontrolę, žinant, kad jis bus įtrauktas į prostituciją. Tuo tarpu ta aplinkybė, ar nustatytas už jį perduodamų pinigų faktas, esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį neturi.

Nuteistasis R. C. ir nuteistojo D. A. gynėjas apeliaciniuose skunduose pagrįstai atkreipia dėmesį, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už veiką, panašią į prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnis), t. y. gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, tačiau kolegija pažymi, kad asmens sutikimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį prasmę turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Akivaizdu, kad asmens sutikimas, duotas dėl apgaulės poveikio, suteikus turtinę naudą jį kontroliuojantiems asmenims, negali būti laikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes, todėl R. C. ir D. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįstai ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 147 straipsnį. Nepagrįstu pripažįstamas ir nuteistojo R. C. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nusikalstami veiksmai L. B. atžvilgiu turėtų būti perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio į BK 145 straipsnį. Pastarojo straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektas – žmogaus laisvė. Šiuo atveju iš pirmiau aptartų bylos duomenų matyti, kad R. C. psichologinį smurtą nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu naudojo ne siekdamas ją įbauginti, o siekdamas palaužti jos valią, ją verbuoti ir parduoti į prostituciją. Tokie jo nusikalstami veiksmai atitinka BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad S. K. , veikdamas organizuota grupe kartu su D. A. , S. K. , R. Š. , K. A. ir R. S. bei albanų tautybės asmenimis, gyvenančiais Jungtinėje Karalystėje (kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nagrinėjama atskirai), panaudodamas apgaule – nenurodydamas nukentėjusiosioms tikrojo kelionės tikslo, žinodamas, kad jos bus įtrauktos į prostituciją, vykdė nusikalstamas veikas – verbavo, gabeno iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę ir Olandiją bei ten pardavė nukentėjusiąsias. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinimai S. K. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nepasitvirtino ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, iš kaltinimo S. K. šalintina įrodyta pripažinta aplinkybė, jog jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe su S. K. . Apeliacinės instancijos teismas nustato, kad S. K. , vykdydamas nusikalstamas veikas – nukentėjusiųjų verbavimą, gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę ir Olandiją bei nukentėjusiųjų pardavimą, veikė organizuota grupe su D. A. , R. Š. , R. C. , K. A. , R. S. bei albanų tautybės asmenimis, gyvenančiais Jungtinėje Karalystėje, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išnagrinėta atskirai.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo.

Nuteistieji S. K. , R. S. ir K. A. apeliaciniuose skunduose teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas, jog prekybos žmonėmis nusikaltimus jie įvykdė dalyvaudami organizuotoje grupėje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais skundų argumentas nesutinka ir konstatuoja, jog asmenų grupė, kurioje dalyvaudami nuteistieji įvykdė prekybos žmonėmis nusikaltimus, atitinka visus baudžiamajame įstatyme organizuotai grupei keliamus reikalavimus. BK 25 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visi nuteistieji šioje byloje buvo iš anksto susitarę daryti sunkius nusikaltimus ir iš anksto tam ruošėsi – jaunų ir gyvenančių sunkiomis materialinėmis sąlygomis merginų nuteistieji ieškojo bendromis kryptingomis pastangomis, o vėliau jas apgaule įkalbėjo vykti į Angliją, Airiją ir Olandiją, lydėjo kelionės metu ir pardavė kitiems užssienyje veikusiems grupės nariams. D. A. , K. A. , S. K. , R. Š., R. S. ir kiti bendrininkai naudojosi išnuomotais butais atveždami į juos nukentėjusiąsias ir įkalbinėdami jas vykti dirbti į užsienį, melagingai žadėdami rasti gerai apmokamą darbą; S. K. , R. S. , R. C. ir R. Š. , slėpdami savo asmens tapatybę, stengėsi susipažinti su moterimis, tinkamomis prekybai žmonėmis, prisistatydami joms netikrais vardais. Visi organizuotos grupės nariai, darydami tuos pačius nusikaltimus, dažnai veikė skirtingomis sudėtimis, skirtingu metu ir skirtingose vietose, pasiskirstę vaidmenimis: S. K. , D. A. , R. Š. , R. S. ir R. C. susipažindavo su nukentėjusiosiomis, įkalbėdavo jas vykti į užsienį dirbti ar atostogauti, nuveždavo į išnuomotą butą; nukentėjusiųjų lėktuvo bilietais rūpindavo S. K. , D. A. ir K. A. ; S. K. , D. A. , R. C. ir K. A. lydėdavo merginas kelionės metu ir užsienio valstybės oro uoste perduodavo jas pasitikusiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi apeliantams inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti per neilgą laiko tarpą, kas rodo, jog visi organizuotos grupės nariai veikė kryptingai ir aktyviai. Nuteistųjų funkcijų ir vaidmenų pasidalijimas, aktyvus veikimas darant nusikaltimus, bendrininkų veikimas darant tą patį nusikaltimą skirtingomis sudėtimis, skirtingu metu ir skirtingose vietose, rodo, kad S. K. , R. S. ir K. A. bei jų bendrininkai vykdydami prekybos žmonėmis nusikaltimus buvo pasiekę organizuotumo lygį, aiškiai pranokstantį būdingą paprastai bendrininkų grupei. Atlikti parengiamieji veiksmai, jau nuo susipažinimo su nukentėjusiosiomis momento slepiama tikroji asmens tapatybė, pasidalijimas funkcijomis ir užduotimis veikos darymo metu rodo, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę ir veikė pagal iš anksto sugalvotą bei detaliai aptartą veikimo planą, turėjo tikslą įvykdyti ne vieną, bet bent kelis prekybos žmonėmis nusikaltimus, kurie pagal BK 11 straipsnį vertinami kaip sunkūs (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ar labai sunkūs (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija). Taigi, asmenų grupės, kuriose apeliantai S. K. , R. S. ir K. A. padarė inkriminuojamus nusikaltimus, atitinka organizuotai grupei baudžiamojo įstatymo keliamą tikslo pobūdžio reikalavimą. Visų nusikalstamų veikų darymo metu apeliantai veikė ne po vieną, bet kartu su dar bent vienu asmeniu, todėl asmenų grupės, kuriose dalyvaudami nuteistieji įvykdė prekybos žmonėmis nusikaltimus, atitinka organizuotai grupei keliamą dviejų ar daugiau asmenų skaičiaus reikalavimą. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad tarp bendrininkų buvo susiklostę glaudūs, pastovūs, grindžiami pasitikėjimu santykiai, nuteistieji pažinojo vieni kitus, ne vieną kartą lankėsi nukentėjusiosioms verbuoti išsinuomotuose butuose ir bendravo tarpusavyje tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodami mobiliuoju ryšiu, prisiimdavo sau gana dideles su nusikaltimo padarymu susijusias išlaidas. Įvertinusi pirmiau aptartų objektyvių ir subjektyvių požymių, apibūdinančių asmenų grupes, kuriose be kitų nuteistųjų veikė S. K. , R. S. ir K. A. visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai veikė organizuota grupe, yra pagrįsta.

Dėl nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. verbavimo, gabenimo ir perdavimo žinant, kad jos bus įtrauktos į prostituciją.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu D. A. , R. C. , R. Š. , R. S. , K. A. ir S. K. pagal BK 147 straipsnį nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, verbavo, gabeno ir pardavė į prostituciją nukentėjusiąją D. B. . Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios D. B. parodymais, nustatė, kad: nuteistieji R. Š. , R. S. bei R. C. , susipažinę su nukentėjusiąją, panaudodami apgaulę, verbavo ją vykti į užsienį, žadėdami padėti surasti gerai apmokamą darbą; D. B. sutikus, K. A. ir D. A. suorganizavo jos kelionę į Didžiąją Britaniją; D. A. lydėjo nukentėjusiąją kelionės į Didžiąją Britaniją metu ir Londono oro uoste perdavė ją albanų tautybės vyriškiams; nukentėjusiajai atsisakius verstis prostitucija ir kartu su S. K. bei D. A. grįžus į Lietuvą, organizuotos grupės nariai R. Š. , R. S. , R. C. bei S. K. , tęsdami savo nusikalstamą veiką, panaudodami psichologinį spaudimą ir apgaulę, įkalbėjo D. B. dar kartą vykti į užsienį; S. K. 2005 m. gegužės 12 d. lėktuvu iš Vilniaus oro uosto nugabeno nukentėjusiąją į Didžiąją Britaniją ir ten perdavė ją albanų tautybės asmenims.

Nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas D. A. , K. A. , R. C. ir S. K. kaltais pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nukentėjusiosios J. Z. verbavimo, gabenimo ir pardavimo į prostituciją, rėmėsi nukentėjusiosios J. Z. byloje duotais parodymais, kuriais nustatyta, kad: D. A. , K. A. ir S. K. , veikdami organizuota grupe, 2005 m. birželio mėnesį Latvijoje susipažino su J. Z. ; siekdami nukentėjusiąją parduoti į prostituciją, panaudodami apgaulę, įkalbėjo ją vykti į Lietuvą; Vilniuje nuteistieji K. A. , D. A. , S. K. ir R. C. įkalbėjo J. Z. vykti į užsienį; 2005 m. liepos 12 d. R. C. lėktuvu gabeno nukentėjusiąją į Londoną, kur perdavė ją albanų tautybės asmenims.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu R. C. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nuteistas už nukentėjusiosios V. S. gabenimą į Didžiąją Britaniją bei perdavimą nenustatytiems asmenims, žinant, kad ji bus įtraukta į prostituciją. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. C. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, rėmėsi nukentėjusiosios V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas D. A. , K. A. , R. C. ir S. K. kaltais dėl nukentėjusiosios J. Z. verbavimo, gabenimo ir pardavimo į prostituciją, be nukentėjusiosios parodymų, rėmėsi ir liudytojos G. P. bei Didžiojoje Britanijoje už prekybą žmonėmis nuteisto E. J. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja G. P. šioje byloje buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 9 b.l. 171-174). Tuo tarpu pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant teismo nuosprendį neturi.

Iš Didžiojoje Britanijoje nuteisto E. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis patvirtino, jog R. C. pardavė jam Latvių tautybės merginą, vardu Jelena. Tokie E. J. parodymai patvirtina nukentėjusiosios E. Z. parodymus tik siaura apimtimi, t.y. patvirtina tik faktą, jog J. Z. Didžiojoje Britanijoje buvo perduota albanų tautybės asmenims, kurie ją įtraukė į prostituciją. Tuo tarpu nukentėjusiosios E. Z. parodymai, kurių pagrindu nuosprendį priėmęs teismas nustatė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – verbavimo ir gabenimo faktus, objektyviais bylos duomenimis nėra patvirtinami. Vadinasi, nukentėjusiosios E. Z. parodymai šioje byloje nustatant visus kitus BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius turėjo lemiamą reikšmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Nuteistieji D. A. , K. A. , R. C. ir S. K. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl ir apeliantų parodymais negalima patikrinti nukentėjusiosios J. Z. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų.

Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus įrodymams keliamus reikalavimus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. parodymus tinkamais įrodymais, neįvertino tos aplinkybės, kad šių nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra pagrindiniai nuteistųjų D. A. , R. C. , R. S. , R. Š. , K. A. ir S. K. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtinantys įrodymai, tačiau gaunant juos ikiteisminiame tyrime bei ištiriant teisiamajame posėdyje paminėtiems apeliantams nebuvo tinkamai užtikrintos šiose proceso stadijose jiems garantuojamos procesinės teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, 184 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime “Dėl baudžiamojo proceso kodekso atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nurodyta, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais sprendžiama pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus reikalavimus. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal šio straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Trūkstant bent vieno iš požymių, negalima daryti išvados, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys yra įrodymai. Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teisė į rungtynišką procesą ne visais atvejais leidžia bylos šaliai besąlygiškai reikalauti pateikti įrodymus, atsakyti į pateiktą nuomonę ar apklausti tam tikrus gynybos ar kaltinimo liudytojus ar nukentėjusiuosius, nes tai priklauso nuo pateiktų argumentų, įrodymų ar liudytojų svarbos bylai, o tokią vertinimo prerogatyvą turi nacionaliniai teismai. Rungtyniškumo principas yra tiesiogiai susijęs su gynybos teisių įgyvendinimu, kas reiškia ir lygiateisiškumo principo užtikrinimą. Pastarasis principas yra tiesiogiai susijęs su teise apklausti liudytojus, nukentėjusiuosius ar ekspertus, nes teisė būti išklausytam – tai ne tik galimybė pateikti įrodymus savo naudai ir žinoti visus įrodymus tiek asmens naudai, tiek jo nenaudai, tačiau ir teisė užduoti klausimus gynybos ir kaltinimo liudytojams. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai: žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais, o jų parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai; kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu (Unterpertinger prieš Austriją (Unterpertinger v. Austria, no. 9120/80, judgement of 24 November 1986); Delta prieš Prancūziją (Delta v. France, no. 11444/85, judgement of 19 December 1990); Balšan prieš Čekijos Respubliką (Balš?n c. République tch?que, no. 1993/02, arr?t du 18 juillet 2006 ir k.t.).

Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo nuosprendis dalyje dėl nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. atžvilgiu iš esmės yra grindžiamas tik minėtų nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (nukentėjusiosios D. B. parodymai) arba ikiteisminio tyrimo pareigūnams (nukentėjusiųjų V. S. ir J. Z. parodymai). Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti ir tai, kad kad šių nukentėjusiųjų parodymai turėjo lemiamą reikšmę apkaltinamajam nuosprendžiui D. A. , S. K. , R. S. , R. C. , R. Š. ir K. A. atžvilgiu priimti, kadangi jie yra vieninteliai informacijos šaltiniai, kuriais remiantis apygardos teismas nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kiti byloje surinkti duomenys (Didžiojoje Britanijoje nuteisto E. J. parodymai; duomenys apie, asmenis kirtusius Lietuvos Respublikos sieną ir k.t.), vertinant juos atsietai nuo nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. parodymų, yra reikšmingi įvykio aplinkybių nustatymui, tačiau nėra pakankami padaryti kategorišką ir neabejotiną išvadą dėl BK 147 straipsnyje numatos nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistųjų veiksmuose.

Nuteistieji D. A. , R. C. , K. A. ir S. K. apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodo, kad jiems nebuvo suteikta teisė ginčyti nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. parodymų, nes jos nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismuose. Nuosprendį priėmęs teismas apsiribojo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu. Be to, nuteistojo D. A. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiosios D. B. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimus, kadangi šios apklausos metu nebuvo suteikta teisė dalyvauti nuteistajam D. A. ir jo gynėjui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji D. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus – ikiteisminio tyrimo pareigūno (S. K. baudžiamoji byla t.1 b.l. 39-41, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 9 b.l. 181-185) ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 60-63, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 10 b.l. 16-21). Nukentėjusioji J. Z. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta Didžiosios Britanijos policijos pareigūnų (S. K. baudžiamoji byla t. 2 b.l. 90-93, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t.3 b.l. 186-195) ir Latvijos Respublikos policijos pareigūnų (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 156-161, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 9 b.l. 154-160). Nukentėjusioji V. S. šioje byloje taip pat buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu, Didžiosios Britanijos policijos pareigūnų (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 4 b.l. 1-32, t. 10 b.l. 172-177).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjęs apygardos teismas siekė iškviesti ir teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusiąsias D. B. , J. Z. ir V. S. – siuntė joms teismo šaukimus (S. K. baudžiamoji byla t. 3 b.l. 30-31, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t.16 b.l. 33, 34), buvo priimtos nutartys dėl jų atvesdinimo (D. A. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 159). Tačiau buvo gauti atsakymai, kad nukentėjusiosios dėl įvairių asmeninių priežasčių į teismo posėdžius atvykti negali (S. K. baudžiamoji byla t. 3 b.l. 92, 132, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 165-166, t. 13 b.l. 92, 94, 96-97, 100). Nukentėjusioji D. B. į teismo posėdžius nebuvo iškviesta todėl, kad policijos pareigūnams nepavyko nustatyti tikslios jos gyvenamosios vietos (S. K. baudžiamoji byla t. 3 b.l. 92, D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 13 b.l. 90-91). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų įmanomų priemonių siekiant iškviesti ir teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusiąsias D. B. , V. S. ir J. Z. , tokiu būdu ištiriant ir patikrinant jų ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas šių nukentėjusiųjų parodymais pagrįsti apeliantų kaltę galėjo tik įvertinęs šių parodymų gavimo aplinkybes bei jų atitikimą BPK 20 straipsnio reikalavimams.

Pagal BPK 173 straipsnio 1dalies 2 punktą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius. Pagal BPK 184 straipsnio 3 dalį, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apklausos metu prokuroras turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui papildomų klausimų. Kai apklausa baigta, prokuroras turi teisę susipažinti su apklausos protokolu ir prašyti jį papildyti. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Nukentėjusioji D. B. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. gegužės 9 d., pagal rašytinį prokuroro prašymą. Nuteistieji D. A. , S. K. , R. S. , R. C. , R. Š. ir K. A. įtariamųjų statusą tiriamoje byloje įgijo vėliau, atitinkamai 2007 m. lapkričio 14 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 11 b.l. 172-175), 2007 m. gruodžio 5 d. (S. K. baudžiamoji byla t. 2 b.l. 147-149), 2007 m. lapkričio 27 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 11-12), 2007 m. gruodžio 10 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 21-23), 2007 m. gruodžio 6 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 6-7) ir 2007 m. lapkričio 14 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 11 b.l. 149-150). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog atliekant nukentėjusiosios D. B. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2007 m. gegužės 9 d. BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl įtariamojo ir gynėjo kvietimo į apklausą negalėjo būti įvykdyti. Šia prasme Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai nebuvo pažeisti. Kita vertus, BPK IV dalies nuostatos įpareigoja ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų pareigūnus bylai reikšmingus duomenis rinkti ne tik formaliai prisilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, bet ir užtikrinant, kad jų rinkimo metu nebūtų pažeistos kitų proceso dalyvių įstatymų garantuojamos teisės. Tuo tarpu šioje byloje esantys duomenys apie nukentėjusiųjų bei įtariamųjų apklausų ikiteisminiame tyrime skaičių, jų vykdymo datas, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo organizuojamas tokiu būdu, kuris užtikrintų įtariamiesiems galimybę visiškai realizuoti savo teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje bei 44 straipsnio 7 dalyje. Tuo tarpu prokuroras, dalyvavęs nukentėjusiosios D. B. apklausoje, pasinaudojo teise užduoti klausimus nukentėjusiajai. Vadinasi, proceso metu nuteistieji D. A. , S. K. , R. S. , R. C. , R. Š. bei K. A. , priešingai nei kaltinimą palaikantis prokuroras, apskritai neturėjo galimybės užduoti klausimų nukentėjusiosioms D. B. , J. Z. ir V. S. , kurių parodymai, kaip jau buvo minėta, turėjo esminę ir lemiamą reikšmę priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Akivaizdu, kad tokia situacija neužtikrinant nuteistiesiems teisės dalyvauti nukentėjusiųjų apklausoje, užduoti joms klausimus ir tinkamai ginčyti jų parodymus suponuoja išvadą dėl esminio BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimo ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog šioje byloje buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, pagal kurį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiųjų D. B. , J. Z. ir V. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir balsu perskaityti teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalėjo būti pripažinti šiuo atveju įrodymais ir jais negalėjo būti pagristas nuosprendis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiosios D. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių dar ir todėl, kad palyginus šios nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose užfiksuoti D. B. parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais, sutampa su jos anksčiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Iškilusias abejones dėl D. B. parodymų patikimumo būtų buvę galima patikrinti tik apklausus ją teismo posėdyje, užtikrinant visų proceso dalyvių lygias teises, tarp jų ir užduoti klausimus nukentėjusiajai. Tačiau nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų patikimumo tokiu būdu patikrinti nebuvo galimybės, nes D. B. teisiminio bylos nagrinėjimo metu apklausta nebuvo.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl D. A. , R. C. , R. Š. , R. S. , K. A. ir S. K. nuteismo pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios D. B. atžvilgiu; D. A. , K. A. , R. C. ir S. K. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios J. Z. atžvilgiu; R. C. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios V. S. atžvilgiu, negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, kadangi bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 verbavimo, gabenimo ir perdavimo, žinant, kad ji bus įtraukta į prostituciją.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. ir S. K. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, verbavo, gabeno ir, žinodami, kad įslaptinta nukentėjusioji Nr. 2 bus įtraukta į prostituciją, perdavė ją Didžiojoje Britanijoje veikusiam albanų tautybės asmeniui. Nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2, įslaptintų liudytojų Nr. 3, 4 ir 5 parodymais, nustatė, kad: 2005 metų sausio mėnesį S. K. susipažino su įslaptinta nukentėjusiąja Nr. 2, panaudodamas apgaulę bei pasinaudodamas jos pažeidžiamumu dėl nepakankamos socialinės brandos, įkalbėjo ją vykti į užsienį, melagingai pažadėdamas surasti gerai apmokamą darbą; nukentėjusiajai sutikus, S. K. gavo iš jos tėvų, įslaptintų liudytojų Nr. 3 ir 4 sutikimą nepilnametei nukentėjusiajai išvykti į užsienį; D. A. lėktuvu nugabeno įslaptintą nukentėjusiąją Nr. 2 į Didžiąją Britaniją ir ten perdavė ją albanų tautybės asmeniui, įtraukusiam ją į prostituciją. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas nuteistųjų D. A. ir S. K. vaidmenį ir dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme nustatė remdamasis įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 bei įslaptintų liudytojų Nr. 3, 4 ir 5 parodymais.

BPK 301 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas įslaptintų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus tinkamais įrodymais, konstatavo, kad juos patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys – Tauragės rajono 1 – ojo notarų biuro raštas ir duomenys apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie duomenys tinkamai ir pakankamai patvirtina asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie duomenys patvirtina įslaptintų nukentėjusios ir liudytojų parodymus tik siaura apimtimi, t.y. patvirtina tik faktus, jog: įslaptinti liudytojai Nr. 3 ir 4 davė sutikimą įslaptintai nukentėjusiajai Nr. 2 išvykti į užsienį; įslaptinta nukentėjusioji Nr. 2 2005 m. sausio 30 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną ir išvyko į Didžiąją Britaniją. Tuo tarpu įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 parodymai, kurių pagrindu nuosprendį priėmęs teismas nustatė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – verbavimo, gabenimo ir perdavimo albanų tautybės asmenims faktus, objektyviais bylos duomenimis nėra patvirtinami. Vadinasi, įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 ir įslaptintų liudytojų Nr. 3, 4 ir 5 parodymai šioje byloje turėjo lemiamą reikšmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Nuteistieji D. A. ir S. K. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl ir apeliantų parodymais negalima patikrinti asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK, nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims, dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančių asmenų duomenų slaptumas. Tokios praktikos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Anonimiškumo taikymo pagrindai ir tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 199 ir 200 straipsniuose. Pagal šiuos BPK straipsnius būtina ir pirma anonimiškumo taikymo sąlyga yra realaus pavojaus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių ar artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui grėsmė. Taip pat norint pritaikyti anonimiškumą asmenims, būtina nustatyti, jog tokio asmens parodymai yra svarbūs baudžiamajame procese, nusikaltimas, dėl kurio tokie asmenys duoda parodymus, yra labai sunkus, sunkus ar apysunkis. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiąją Nr. 2, tirdami nusikalstamas veikas, padarytas Didžiojoje Britanijoje, įslaptino šios valstybės pareigūnai. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama nukentėjusiosios įslaptinimo pagrįstumo, vis tik pripažįsta, jog vėliau, tiriant bylą dėl D. A. ir S. K. padarytų nusikalstamų veikų, toks įslaptinimas nebeatitiko BPK 199 ir 200 straipsnių reikalavimų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje keliamų standartų. Šioje byloje nukentėjusiosios Nr, 2 ir liudytojų Nr. 3, 4, 5 įslaptinimas tapo nebepateisinamas, kadangi nuteistieji bei jų gynėjai viso proceso metu tvirtino, kad jiems įslaptintų asmenų pagrindiniai asmenybę apibūdinantys duomenys nėra paslaptimi, kurią ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėtų saugoti pasirinktuoju būdu, t.y. taikant anonimiškumą. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių išslaptinti minėtą nukentėjusiąją ir liudytojus, siekiant išsamiai bei objektyviai išsiaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Tuo tikslu 2010 m. spalio 10 d. raštu kreipėsi į kaltinimą palaikantį prokurorą R. Matevičių prašydama kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nukentėjusiosios ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, išslaptinimo (t.17 b.l. 127-132, t. 18 b.l. 1, 7-8). Tačiau Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad komisija atsisakė išslaptinti įslaptintą informaciją, susijusią su liudytojais Nr. 3, 4, ir 5, nustatę, kad tam nėra teisinio pagrindo (t. 18 b.l. 75). Iš Didžiosios Britanijos policijos pareigūnų 2011 m. birželio 15 d. rašto matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prašymas išslaptinti nukentėjusiąją Nr. 2 negali būti įvykdytas, kadangi nebuvo nustatyta šios nukentėjusiosios gyvenamoji vieta ar kiti kontaktiniai duomenys (t. 18 b.l. 118-119).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, kompetetingoms institucijoms atsisakius išslaptinti duomenis apie nukentėjusiąją Nr. 2 ir liudytojus Nr. 3, 4, nebeturi jokių galimybių šiuos proceso dalyvius tiesiogiai apklausti viešame teismo posėdyje. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl S. K. ir D. A. pripažinimo kaltais dėl nukentėjusiosios Nr. 2 verbavimo, gabenimo ir perdavimo žinant, kad ji bus įtraukta į prostituciją, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Dėl Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.

Nuteistasis R. C. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad baudžiamasis persekiojimas turėjo būti vykdomas Didžiojoje Britanijoje, kadangi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos būtent šioje valstybėje. Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija dėl nusikalstamų veikų, padarytų Lietuvos Respublikoje, pagrįsta teritoriniu principu. Jis įtvirtintas BK 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal šį kodeksą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vieta, kurioje padaryta nusikalstama veika, yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir užsienyje, pripažįstama, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios kaltu pripažintas R. C. , sudėtis yra formalioji. Vadinasi, atlikus bet kurį šiame straipsnyje numatytą alternatyvų nusikalstamą veiksmą nusikalstama veika laikoma baigta. Šiuo atveju byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, kad nukentėjusioji L. B. buvo verbuojama Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadinasi, BK 147 straipsnyje numatyta nusikalstama veika buvo pradėta Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai ir į pirmiau išdėstytus įstatymų reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamasis persekiojimas R. C. atžvilgiu pagrįstai ir teisingai buvo vykdomas Lietuvos Respublikoje. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad BK 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Vienas iš tokių nusikaltimų, įtvirtintų šio straipsnio 2 punkte, yra prekyba žmonėmis.

Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir nuteistojo R. C. apeliacinio skundo teiginį, jog buvo pažeista jo teisė, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta nepriklausomame ir nešališkame teisme. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2006 m. birželio 15 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t.1 b.l. 81). Nuteistajam R. C. pranešimas apie įtarimą pareikštas 2007 m. gruodžio 10 d. (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 21-23). Kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas 2008 m. vasario 25 d. ir tą pačią dieną baudžiamoji byla perduota į Vilniaus apygardos teismą (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l.88-122). Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (D. A. ir k.t. baudžiamoji byla t. 12 b.l. 147-148). Skundžiamas nuosprendis šioje byloje buvo priimtas 2010 m. vasario 11 d. Taigi, teismo procesas tęsėsi beveik dvejus metus. Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamojo proceso trukmei turėjo įtakos objektyvios aplinkybės (pvz., liudytojų ir nukentėjusiųjų neatvykimas į teismo posėdžius, didelis skaičius kaltinamųjų ir kitų byloje apklaustų proceso dalyvių, teismo posėdžių grafiko derinimas su gynėjais), kurios ir lėmė tokią teismo proceso trukmę. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Dėl to darytina išvada, kad R. C. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista.

Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo procesinės teisės, kadangi jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo žmoną K. A. . Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu. BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Tai reiškia, kad teisė atsiakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius yra numatyta ne įtariamajam ar kaltinamajam, o liudytojui. Tuo tarpu nuteistojo (kaltinamojo, įtariamojo) parodymų davimas yra ne pareiga, o teisė. Įstatyme nenumatyta atsakomybė už atsisakymą duoti parodymus ar už melagingą parodymų davimą. Nuteistojo (kaltinamojo, įtariamojo) parodymų davimas yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamų gynybos nuo kaltinimo priemonių, todėl apklausų metu jis gali kelti įvairias – tiek save kaltinančias, tiek teisinančias versijas taip pat ir atsisakyti duoti parodymus tiek dėl savo, tiek dėl kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis D. A. buvo verčiamas duoti parodymus tiek dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tiek dėl jo sutuoktinei K. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Be to, apeliantas viso proceso metu neigė savo kaltę ir nedavė nei save, nei K. A. kaltinančių parodymų.

Nuteistojo D. A. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad 2007 m. gegužės 11 d. nukentėjusiosios G. M. apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolas (t.10 b.l. 152-156) yra identiškas šios nukentėjusiosios apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, protokolui, ir ši aplinkybė pripažintina BPK pažeidimu (t. 10 b.l. 131-135). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šių apklausų metu G. M. duoti parodymai didžiąja dalimi yra panašūs ir sutampa, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, jog nukentėjusioji pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios G. M. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliktą praėjus labai trumpam laiko tarpui (1 dienai) po ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos. Be to, iš G. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog ji visiškai patvirtino savo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodė. Todėl natūralu, kad šių apklausų metu nukentėjusiosios G. M. duoti parodymai yra labai panašūs. Juolab, kad nukentėjusiosios G. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, patikimumas buvo patikrintas apklausiant ją pirmosios instancijos teisme. (t. 16 b.l. 108-110).

Dėl paskirtųjų bausmių ir civilinių ieškinių.

Perkvalifikavus D. A. , R. C. ir R. S. nusikalstamas veikas iš BK 147 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) į BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatytinas ir pagal šį BK straipsnį jiems skirtinų bausmių dydis.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmes D. A. , R. C. ir R. S. , atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintas bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybe, t.y. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliantų atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, padarytos L. B. atžvilgiu, sunkina tai, kad šis nusikaltimas padarytas veikiant organizuota grupe. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. D. A. ir R. C. anksčiau teisti tris kartus, R. S. – keturis. Be to, R. C. ir R. S. anksčiau teisti už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas – prekybą žmonėmis, kas rodo nuteistųjų polinkį nusikalsti. Visi nuteistieji ne kartą bausti administracine tvarka. Apeliantai padarė sunkų, baigtą nusikaltimą, sukėlusį sunkias pasekmes nukentėjusiajai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir R. S. apeliaciniame skunde minimą aplinkybę dėl šeiminės padėties, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. A. , R. C. ir R. S. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Nuteistoji K. A. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jai paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, todėl prašo ją sušvelninti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad bausmės nuteistiesiems K. A. , R. S. ir D. A. paskirtos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

K. A. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. K. A. ne kartą bausta administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo. Apeliantės atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė veikdama organizuota grupe, K. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, motyvuotai ir pagrįstai K. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį, nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti K. A. apeliacinio skundo prašymo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji turi mažametį vaiką. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybių, mažinančių nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, sąrašas. BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia ir tokią aplinkybę, kuri nėra nurodyta šio straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys ir pan. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog nuteistoji K. A. turi mažametį vaiką, nėra tokia išskirtinė aplinkybė, leidžianti konstatuoti, jog K. A. padaryta nusikalstama veikas ar jos asmenybė yra mažesnio pavojingumo ir kurią būtų galima pripažinti atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Kaip jau minėta, K. A. pagal BK 147 straipsnį paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas, skirdamas bausmę D. A. už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosios G. M. atžviligu, bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino visas pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą bausmę, todėl ją švelninti skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems R. S. , R. Š. bei R. C. šiuo nuosprendžiu paskirtąsias bausmes bendrindamas su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, nepagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio nuostatomis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Tuo tarpu BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kaip numatyta BK 63 straipsnio 9 dalyje, pirmiau nurodyta bausmių bendrinimo taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu R. Š. , R. C. ir R. S. buvo nuteisti už nusikalstamas veikas, padarytas laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėnesio pradžios iki šio mėnesio pabaigos. Skundžiamą apygardos teismo nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad pirmiau minėti nuteistieji nusikalstamas veikas padarė laikotarpiu nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2006 m. kovo mėnesio. Vadinasi, nusikalstamos veikos, už kurių padarymą skundžiamu nuosprendžiu nuteisti R. Š. , R. C. ir R. S. , buvo įvykdytos iki pirmojo nuosprendžio priėmimo. Todėl bendrinant šiuo nuosprendžiu paskirtąsias bausmes su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, taikytinos BK 63 straipsnio nuostatos.

Nuosprendį priėmęs teismas nuteistiesiems R. S. , R. Š. bei R. C. šiuo nuosprendžiu paskirtąsias bausmes subendrino su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis. Nuteistasis R. C. pagrįstai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis bausmių skyrimo dalyje jo atžvilgiu buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu R. C. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsniu, bendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

Nepagrįstu pripažįstamas nuteistojo S. K. apeliacinio skundo prašymas panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosioms A. P. ir G. M. priteisti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios A. P. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinius ieškinius, prašydamos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 12-13, 109).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir motyvuotai priteisė nukentėjusiosiajai G. M. 20 000 Lt dydžio ieškinį neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai A. P. – 5000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti bei 380 Lt dydžio ieškinį turtinei žalai atlyginti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nustatytu neturtinės ir turtinės žalos dydžiu, priteistu nukentėjusiosioms G. M. ir A. P. , ir neturi pagrindo jų mažinti ar skundžiamą nuosprendį šioje dalyje panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Tačiau teisėjų konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai L. P. 30 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį, civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Šiame straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Vadinasi, civilinio ieškovo statusą asmuo įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu priėmimo momento. BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas rašytine forma, paduodant pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinami tik tuo atveju, kai pareikšo ieškinio turinys yra motyvuotas ir aiškus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji L. P. pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu nurodė, jog dėl nuteistojo S. K. neteisėtų veiksmų patyrė turtinės ir neturtinės žalos, todėl ketina pareikšti 20 000 Lt dydžio civilinį ieškinį (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 131-134). Po šios apklausos L. P. BPK 28 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu pripažinta nukentėjusiąja (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 134). Apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu nukentėjusioji L. P. patikslino savo ketinamo pareikšti civilinio ieškinio dydį ir nurodė, jog prašo iš kaltų asmenų priteisti 150 000 Lt dydžio ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir mėnesines pinigines išmokamas vaiko išlaikymui (S. K. baudžiamoji byla t. 1 b.l. 142-146). Tačiau nukentėjusioji L. P. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nepareiškė civilinio ieškinio BPK 112 straipsnyje nurodyta forma ir nebuvo pripažinta civiline ieškove, kaip to reikalauja pirmiau aptarto BPK 110 straipsnio 1 dalies nuostatos. Vadinasi, nukentėjusiajai L. P. rašytine forma nepareiškus civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, kuriame būtų konkrečiai nurodyta prašoma priteisti pinigų suma bei ją pagrindžiančios aplinkybės ir kurį kaltinamasis turėtų galimybę tinkamai ginčyti ar išreikšti dėl jo savo nuomonę, bei nepripažinus jos civiline ieškove, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti iš S. K. 30 000 Lt dydžio ieškinį neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios L. P. naudai. Atsižvelgiant į primiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl 30 000 Lt dydžio civilinio ieškinio priteisimo iš S. K. nukentėjusiosios L. P. naudai neturtinei žalai atlyginti, naikintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendį pakeisti.

D. A. , R. C. , R. S. nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, iš BK 147 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

D. A. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems (5) metams.

R. C. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems (3) metams ir šešiems (6) mėnesiams.

R. S. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems (3) metams ir šešiems (6) mėnesiams.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. ir 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžių dalis, kuriomis S. K. ir D. A. nuteisti pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 atžvilgiu, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

S. K. ir D. A. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 atžvilgiu, išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. ir 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžių dalis, kuriomis S. K. , D. A. , R. C. , R. Š. , R. S. ir K. A. nuteisti pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios D. B. atžvilgiu, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

S. K. , D. A. , R. C. , R. Š. , R. S. ir K. A. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios D. B. atžvilgiu, išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. ir 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžių dalis, kuriomis S. K. , D. A. , R. C. ir K. A. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios J. Z. atžvilgiu, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

S. K. , D. A. , R. C. ir K. A. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios J. Z. atžvilgiu, išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 . nuosprendžio dalį, kuria R. C. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios V. S. atžvilgiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

R. C. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios V. S. atžvilgiu, išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, S. K. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, padarytas nukentėjusiųjų G. M. , A. P. ir L. P. atžvilgiu, subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę S. K. paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems (8) metams ir šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, D. A. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, padarytas nukentėjusiųjų G. M. ir L. B. atžvilgiu, subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę D. A. paskirti laisvės atėmimą dešimčiai (10) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, R. C. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, paskirta bei neatlikta bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę R. C. paskirti laisvės atėmimą devyneriems (9) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, R. Š. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosios A. P. atžvilgiu, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę R. Š. paskirti laisvės atėmimą devyneriems (9) metams ir šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, R. S. pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę R. S. paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems (8) metams.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti.

S. K. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodyta pripažintą aplinkybę, kad jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe su S. K. .

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios L. P. naudai priteistas 30 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios D. B. naudai priteistas 20 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti ir įslaptintos nukentėjusiosios Nr. 2 naudai priteistas 20 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.