- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-2641-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03005-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Lietuvos valstybei
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui E. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 11 621,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Nurodo, kad iki 2011-04-18 Biure ėjo Organizuoto nusikalstamumo 2-osios valdybos Kovos su terorizmu skyriaus viršininko (A lygio, 14 kategorijos) pareigas. Nuo 2011-04-18 Vilniaus AVPK eina viršininko pavaduotojo (A lygio, 17 kategorijos) pareigas. Nurodo, kad nuo 2009-05-01 sumažinti 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009-08-01 – pakartotinai sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją priimti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau šis mechanizmas nėra priimtas iki šiol. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2014-05-08 nutarime Nr. KT17-N6/2016 pasisakė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir 4 str. 1 d. nuostatai, Darbo kodekso 301 str. prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 4 str. 1 d. nuostatai ir 109 str. 1 d., todėl daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, ieškinio senatis negali būti taikoma (b. l. 45–48).
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą Biuras ir Vilniaus AVPK remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus AVPK ir Biuro, kadangi Vilniaus AVPK ir Biuras neturi teisės perimti įstatymų leidėjui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją privalo priimti įstatymų leidėjas. Oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą ir šiuo metu rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusį praradimų kompensavimo mechanizmą, neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Vilniaus AVPK ir Biuras neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (b. l. 14–17, 30–32, 51, 54).
Atsakovų atstovai į teismo posėdį, apie kurį jiems buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėta jiems nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003-05-01 iki 2008-02-20 ėjo A lygio, 13 kategorijos pareigas, laikotarpiu nuo 2008-02-21 iki 2011-04-17 – A lygio, 14 kategorijos pareigas, laikotarpiu nuo 2011-04-18 iki 2013-05-05 – A lygio, 15 kategorijos pareigas, o nuo 2013-05-06 – A lygio, 17 kategorijos pareigas. Laikotarpiu nuo 1999-04-15 iki 2001-06-05 jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė kategorija, laikotarpiu nuo 2001-06-05 iki 2003-12-22 – antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2003-12-23 – pirma kvalifikacinė kategorija. Nuo 2012-02-15 pareiškėjui buvo suteiktas vyresniojo komisaro laipsnis (b. l. 24–27).
Vilniaus AVPK viršininkas 2011-04-13 įsakymu Nr. 10-TE-180 „Dėl tarnybos eigos“ laikotarpiui nuo 2011-04-18 iki 2012-04-17 skyrė pareiškėją Vilniaus AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininko (A lygio, 15 kategorijos) pareigoms ir nustatė, kad pareiškėjo vidaus tarnybos ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012-01-03 dienai yra 22 m. 16 d. (b. l. 19).
Vilniaus AVPK viršininkas 2013-05-02 įsakymu Nr. 10-TE-295 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2013-05-06 paskyrė pareiškėją į Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojo (A lygio, 17 kategorijos) pareigas (b. l. 21).
Lietuvos policijos generalinis komisaras 2013-12-18 įsakymu Nr. 5-TE-594 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo, patvirtinimo“ patvirtino pareiškėjo pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 23).
Vilniaus AVPK viršininkas 2014-03-10 įsakymu Nr. 10-TE-192 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2014-03-10 perkėlė pareiškėją į Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojo (A lygio, 17 kategorijos) pareigas (b. l. 22).
Biuro 2014-06-25 pažymoje Nr. 38-PAZ-42 nurodyta, kad pareiškėjas vidaus tarnyboje tarnauja nuo 1994 m. Nuo 2003-05-01 ėjo Biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas. 2008-02-21 buvo paskirtas į Biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos Kovos su terorizmu skyriaus viršininko pareigas. 2011-04-17 buvo perkeltas į Vilniaus AVPK tolesnei tarnybai. 2008-12-23 jam buvo patvirtinta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 33).
Pareiškėjas kreipėsi į Biurą su prašymu, prašydamas pateikti informaciją ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 9). Biuras 2014-02-03 raštu Nr. 38-S-189 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu, bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra patvirtinęs patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 8).
Vilniaus AVPK 2014-01-31 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-141 „Apie E. J. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ ir 2014-06-13 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-732 „Apie E. J. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011-04-18 iki 2013-09-30 neišmokėta ir nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 9 741,09 Lt (b. l. 6–7, 28–29). Biuro 2014-06-25 pažymoje Nr. 38-PAZ1-426 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos nuo 2009-08-08 iki 2014-04-17“ nurodyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. neišmokėta ir nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 1 880,25 Lt (b. l. 34).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Pažymėtina, kad iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos Kovos su terorizmu skyriaus viršininko (A lygio, 14 kategorijos) pareigas. Nuo 2011-04-18 buvo paskirtas į Vilniaus AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininko (A lygio, 15 kategorijos) pareigas, o nuo 2013-05-06 – į Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojo (A lygio, 17 kategorijos) pareigas. Ginčui aktualiu laikotarpiui pareiškėjui buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Nuo 2012-02-15 pareiškėjui buvo suteiktas vyresniojo komisaro laipsnis (b. l. 19, 21, 24–27, 33).
Taigi, pareiškėjui dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį. Pažymėtina, kad sumažėjus pareiginei algai, atitinkamai sumažėjo mokamas priedo dydis už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginį laipsnį.
Pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 str. 5 d. nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybės, Biuro ir Vilniaus AVPK atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Biuras ir Vilniaus AVPK, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.