Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-09-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-468-491/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-10
Bylos Nr.
1S-468-491/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Meidus
Pareiškėjas
D. Š.
1 S – 468 – 491 / 2015
Procesinio sprendimo kategorija : 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos D. Š. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl 2015 m. rugpjūčio 10 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas jos skundas dėl prokurorų nutarimų, kuriais nutrauktas ikiteisminis tyrimas, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2014-03-08 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 306¹ str. 1 d., 182 str. 1 d. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, jog 2014-03-08 į VĮ „(duomenys neskelbtini)“ Panevėžio filialą kreipėsi Pareiškėja ir pateikė registruoti automobilį „(duomenys neskelbtini)“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinus šį automobilį buvo rasti pažeidimai kėbulo numerio iškalimo lauke.

2015-05-18 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. B. priėmė nutarimą, kuriuo ikiteisminį tyrimą dėl BK 182 str. 1 d. nutraukė, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką (BPK 212 str. 2 p.), o dėl BK 306¹ str. 1 d. nutraukė todėl, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdama su tokiu nutarimu Pareiškėja pateikė skundą aukštesniajam prokurorui. 2015-06-25 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė J. Č. atmetė Pareiškėjos skundą ir 2015-05-18 prokurorės nutarimą paliko nepakeistą.

Nesutikdama ir su šiuo nutarimu Pareiškėja pateikė skundą Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai. Skundžiama nutartimi Pareiškėjos skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini tyrimo veiksmai bei išnaudotos visos įmanomos priemonės siekiant surinkti reikšmingus duomenis, tačiau nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių toliau tęsti ikiteisminį tyrimą.

Šalies argumentai

Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėja prašo panaikinti 2015-05-18 bei 2015-06-26 prokurorių nutarimus. Nurodo, jog priimant skundžiamus procesinius sprendimus nebuvo atsižvelgta į tai, jog iš jos buvo pagrobti automobilio dokumentai, kad jai buvo pateikta suklastota automobilio patikros pažyma, o įtariamasis G. B., prieš parduodamas automobilį, žinojo, jog transporto priemonė yra vogta, kadangi su ja buvo problemų jau (duomenys neskelbtini) Respublikoje, tačiau tokią informaciją nuo jos nuslėpė ir pats ėmėsi veiksmų, kad tik ji neįtartų, jog automobilis yra su perdirbtais kėbulo numerio ženklais. Papildomai Pareiškėja nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis per savo gynėją siūlė jai atlyginti padarytą žalą, tačiau nė vieno iš savo ketinimų neįgyvendino, todėl akivaizdu, kad jo geranoriškumas buvo tik siekis suklaidinti ją ir teisėsaugos pareigūnus. Be to, aplinkybė, jog įtariamasis pateikė galimai suklastotą automobilio patikros pažymą, rodo, kad jis panaudojo apgaulę, siekdamas naudos sau, kadangi gavo pinigines lėšas už transporto priemonę, kurios nustatyta tvarka įregistruoti bei ja disponuoti nėra galimybės. Taigi akivaizdu, kad G. B. veiksmuose yra BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į pateiktą skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Visų pirma pažymėtina, jog skunde aukštesniajam teismui Pareiškėja nesutinka tik su ikiteisminio tyrimo G. B. pagal BK 182 str. 1 d. nutraukimu. Kitoje dalyje – dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal BK 306¹ str. 1 d., skundų pateikta nebuvo, todėl šio klausimo aukštesnysis teismas nenagrinėja ir apie tai plačiau nepasisako.

Pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Tačiau, greta to prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus ir įtikinamus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis byloje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Be to, tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei ikiteisminio tyrimo bylą sprendžia, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas, priešingai nei tvirtina Pareiškėja, pagal BK 182 str. 1 d. nutrauktas pagrįstai.

Iš bylos matyti, kad Pareiškėja iš G. B. nusipirko automobilį, kurio įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti nepavyko, kadangi rankiniu būdu buvo pakeisti šios transporto priemonės identifikaciniai kėbulo numerio ženklai. Aiškinantis įvykio aplinkybes buvo apklausta Pareiškėja, G. B. pripažintas įtariamuoju ir apklaustas, apklausti liudytojai, surašytos specialistų išvados, pateiktos užklausos į įvairias įstaigas bei institucijas, kreiptasi teisinės pagalbos į (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnus, nustatytas tikrasis Pareiškėjos nusipirkto automobilio identifikacinis numeris bei išsiaiškinta, kad šis automobilis šiuo metu jau nėra paieškomas. Kartu matyti ir tai, jog tyrimo metu buvo nustatytas konkretus asmuo, pardavęs Pareiškėjai automobilį, jis to fakto neginčijo ir neneigė. Priešingai, kaip pagrįstai buvo nurodyta aukštesniojo prokuroro nutarime, pats G. B., sužinojęs, jog nepavyksta registruoti automobilio, bendradarbiavo su Pareiškėja, pats rūpinosi šio automobilio registravimo galimybėmis, vyko į VĮ „(duomenys neskelbtini)“, kalbėjo su šios įstaigos atstovais, skambino į automobilių supirktuves, bandė derėtis dėl Pareiškėjos sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo, tačiau jai nesutikus, jog bus grąžinta mažesnė pinigų suma, jokių piniginių lėšų neatidavė. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, jog G. B. žinojo apie galimas kliūtis registruojant automobilį, tačiau sąmoningai tą nutylėjo, kas patvirtintų jo veiksmuose neabejotinai esant BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Kita vertus, galima tvirtinti, kad šiuo atveju pirkimo – pardavimo sandorio šalys, objektas, atlikti mokėjimai yra visiškai aiškūs, abiejų sandorio šalių pripažįstami ir nustatyti. Atsižvelgiant į tai, galima tvirtinti, kad šiuo metu tarp Pareiškėjos ir G. B. yra susiklostę visiškai suprantami turtinio pobūdžio santykiai, kuriuos galima spręsti ir švelnesnėmis nei baudžiamoji teisė, priemonėmis, juo labiau, kad atlikus išties išsamų bei nuodugnų ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. B. žinojo apie kilsiančius keblumus registruojant automobilį ir sąmoningai, t. y. tyčia tai nuslėpė, t. y. šiame sandoryje panaudojo apgaulę. Vien aplinkybė, kad Pareiškėjos netenkina priimti procesiniai sprendimai, nerodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai, o prokurorų nutarimai bei skundžiama apylinkės teismo nutartis yra neteisėti, todėl turėtų būti naikinami.

Aukštesnysis teismas atmeta Pareiškėjos argumentus, jog ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas toliau todėl, kad G. B. pagrobė iš jos automobilio dokumentus, o ji įtaria G. B. suklastojus VĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymą. Matyt, kad šios Pareiškėjos nurodytos aplinkybės ne tik kad buvo išsiaiškintos tyrimo metu, tačiau dėl jų išsamiai ir argumentuotai pasisakė aukštesnysis prokuroras.

Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus baudžiamosios teisės prigimtį (baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė susiklosčiusiems tarpusavio santykiams spręsti), nėra pagrindo išvadai, kad šiuo atveju susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti būtinai sprendžiami baudžiamosios teisės instrumentais. Tam visiškai pakanka civilinio ir administracinio proceso priemonių, kuriomis šiuo atveju galima ne tik siekti sumokėtų pinigų grąžinimo, tačiau, pateikus reikalaujamus dokumentus bei specialistų išvadas, kreiptis į VĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl transporto priemonės įregistravimo ar ginčyti nepalankų šios įmonės sprendimą.

Tokiu būdu skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas daro išvadą, jog ikiteisminis tyrimas dėl Pareiškėjos skunde nurodomų aplinkybių pagal BK 182 str. 1 d., šiuo atveju nutrauktas pagrįstai ir teisėtai, atlikus visus būtinus ir reikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Išvados nutarimuose ir skundžiamoje nutartyje yra motyvuotos, pagrįstos bylos duomenimis, todėl naikinti tiek nutarimus, tiek skundžiamą teismo nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

D. Š. skundą atmesti ir palikti galioti 2015 m. rugpjūčio 10 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Meidus