- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-22
- Bylos Nr.
- A-756-1625-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Panevėžio teritorinės muitinės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės muitinės
- Pareiškėjas
- V. F.
- Kategorijos
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. ir atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovams Panevėžio teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės muitinės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant A. R. , dėl įsakymo panaikinimo, kompensacijos ir darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. F. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 40K dalį dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos muitinėje nuo 2002 m. birželio 3 d. ir laikyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš inspektoriaus pareigų teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 2) priteisti iš Panevėžio teritorinės muitinės trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją – 3 016,80 Lt; 3) priteisti iš Panevėžio teritorinės muitinės piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir atlyginimo skirtumą, kai pareiškėjas ėjo mažiau apmokamas pareigas, iš viso – 18 155,65 Lt; 4) priteisti iš Panevėžio teritorinės muitinės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 40K jis buvo atleistas iš tarnybos muitinėje nuo 2002 m. birželio 3 d. pagal Tarnybos Lietuvos muitinėje statuto 48 straipsnio 24 punktą (už pareigūno vardo diskreditavimą). Pareiškėjo nuomone, jis nepagrįstai buvo atleistas iš tarnybos. Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. 40K buvo priimtas atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje teigiama, kad pareiškėjas yra įtariamas tarnybos metu įvykdęs sunkų nusikaltimą. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Todėl, pareiškėjo nuomone, kol nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio jo atžvilgiu, teigti, kad jis diskredituoja pareigūno vardą, nes yra įtariamasis, nėra pagrindo. Be to, prokuroro 2007 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-205-02 pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktu – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad atleidžiant jį iš tarnybos nebuvo laikomasi įstatymų nustatytos tvarkos. Iš jo nebuvo pareikalauta pasiaiškinimo. Sprendimas atleisti jį iš tarnybos buvo priimtas jam nežinant, už akių. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, skundžiamo įsakymo dalis dėl jo atleidimo iš tarnybos naikintina, ir, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 2 dalimi, jam išmokėtinas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką ir atlyginimo skirtumas, kai jis ėjo mažiau apmokamas pareigas. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš einamų pareigų jis patyrė didelę neturtinę žalą. Buvo sumenkinta gera jo reputacija, žlugo karjera valstybės tarnyboje. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas asmuo, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkščius pažeidimus, negali būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos. Todėl, atleistas iš tarnybos, pareiškėjas negalėjo gauti norimo darbo ir per trejus metus neteko kvalifikacijos. Jis ilgai neturėjo jokio darbo ir pajamų. Tai sukėlė jam didelį dvasinį diskomfortą. Jis nuolat jautė stresą ir įtampą. Šeimoje prasidėjo nesutarimai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam priteistinas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė nesutiko su pareiškėjo skundu. Atsakovo nuomone, Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. 40K dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, jog Muitinės kriminalinė tarnyba ir Tardymo valdyba prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato informavo jį, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla dėl bendrininkavimo įvykdant kontrabandą stambiu mastu (Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 18 straipsnis, 312 straipsnio 3 dalis), jam pareikštas kaltinimas ir paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Atsakovo nuomone, tokie teisėsaugos institucijų veiksmai muitinės pareigūno atžvilgiu leidžia daryti išvadą, kad jis diskreditavo pareigūno vardą, kompromituoja muitinės autoritetą ir nėra vertas toliau tęsti tarnybos muitinėje. Atsakovas taip pat nurodė, kad pasiaiškinimas iš pareiškėjo nebuvo paimtas dėl objektyvios priežasties – pareiškėjo suėmimo. Su skundžiamu įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas jam atvykus į tarnybą po suėmimo.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 40K dalį, kuria pareiškėjas 2002 m. birželio 3 d. buvo atleistas iš tarnybos muitinėje pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 48 straipsnio 24 punktą, ir nusprendė laikyti, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų teismo sprendimu 2003 m. kovo 12 d.; priteisė pareiškėjui iš Panevėžio teritorinės muitinės 2 402 Lt išeitinę išmoką ir 17 472,61 Lt už priverstinės pravaikštos laiką; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendime nurodė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui procedūra buvo pradėta gavus Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio posto viršininko A. V. 2002 m. gegužės 21 d. tarnybinį pranešimą apie tai, kad 2002 m. gegužės 17 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus pareigūnai Kėdainių rajone sulaikė automobilį su cigarečių kroviniu; užfiksuota, kad šis automobilis kirto Lietuvos - Latvijos sieną per jungtinį Saločių - Grencalės postą; pas vairuotoją rasta TIR knygelė įforminta muitinės pareigūno spaudu, kuris Saločių kelio posto pareigūnams nėra išduotas, TIR knygelė įvežamų krovinių žurnale neužregistruota ir į magnetines laikmenas neįvesta; dėl šio įvykio iškelta baudžiamoji byla, sulaikyti Saločių kelio posto pareigūnai A. L. ir V. F. , kurie tą dieną dirbo prie įvažiuojančių į Lietuvos Respubliką transporto priemonių tikrinimo (b. l. 18). Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 36 straipsnio 1 dalis nustatyta, jog prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, reikalaujama, kad pareigūnas raštu pasiaiškintų. Pareiškėjo pasiaiškinimo niekas neprašė. Savo iniciatyva pareiškėjas rašyti pasiaiškinimo neturėjo galimybės, nes jis nebuvo informuotas apie pradėtą procedūrą. Atsakovo teiginys, kad jis neturėjo galimybės prašyti iš pareiškėjo pasiaiškinimo, nes šis buvo suimtas, yra nepagrįstas, nes atsakovas galėjo prašyti pareiškėjo pasiaiškinimo per kardomojo kalinimo įstaigų administraciją. Atsakovui 2002 m. gegužės 30 d. gavus informacijos iš Tardymo valdybos prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato apie tai, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai pagal BK 18 straipsnį ir 312 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkavimo įvykdant kontrabandą stambiu mastu (b. l. 22), tarnybinis patikrinimas buvo baigtas surašant 2002 m. gegužės 31 d. patikrinimo išvadą (b. l. 17). Statuto 37 straipsnio 3 dalis numato, kad paaiškėjus, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikaltimo požymių, nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui; atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukus, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama. Tačiau atsakovas nagrinėjamu atveju nuobaudos skyrimo procedūros nesustabdė ir, atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą, paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Teismas padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veikos buvo atliktas pažeidžiant Statuto 36 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas sprendime nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje neįvardinti jokie pareiškėjo veiksmai, kuriais jis diskreditavo muitinės pareigūno vardą. Vien ta aplinkybė, kad pareigūno atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra pagrindas išvadai, kad jis diskreditavo pareigūno vardą. Konstitucijos 31 straipsnis numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Panevėžio apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 9 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo (b. l. 35-63). Atsakovo atstovo teiginys, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą įvardinti pareiškėjo padaryti darbo drausmės pažeidimai, nesudarantys nusikaltimo sudėties, kuriais jis diskreditavo pareigūno vardą, yra nepagrįstas. Tokie pažeidimai konstatuoti tik 2007 m. liepos 9 d., jie nebuvo nustatyti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu ir nebuvo tiriami Statuto nustatyta tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros tvarka. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos muitinėje. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu pasekmių, todėl, vadovaujantis Statuto 1 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju taikytinos Darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas iš tarnybos muitinėje buvo atleistas daugiau kaip prieš 5 metus, per tą laiką įvyko struktūriniai Panevėžio teritorinės muitinės pertvarkymai, pareiškėjas prarado kvalifikaciją, jo ir atsakovo santykiai tapo įtempti. Todėl pareiškėjui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas į anksčiau eitas pareigas negrąžintinas. Jo atžvilgiu taikytinos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos darbuotojų teisių apsaugos priemonės. Jam priteistina DK 297 straipsnio 4 d. numatyta išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 1 dalis) ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjo tarnybos muitinėje stažas atleidimo dienai buvo iki penkerių metų, todėl jam priteistina 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (Statuto 53 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 175 2.2 punktą metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius buvo nustatytas 21,1 darbo dienos. Todėl pareiškėjui priteistina 2402 Lt išeitinė išmoka (56,92 x 21,1x2). Už priverstinę pravaikštą pareiškėjui priteistina: už laikotarpį nuo 2002 m. birželio 4 d. iki 2002 m. rugpjūčio 14 d. – 2 959,84 Lt (52 d. d. x 56,92), už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2003 m. kovo 12 d. – 7 281,56 Lt (143 d. d. x 56,92 – 857,93). Už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 12 d. iki 2003 m. kovo 31 d. – atlyginimo skirtumas, kai pareiškėjas dirbo mažiau apmokamą darbą, – 7 231,21 Lt (208 d. d. x 56,92 – 4 608,15). Pareiškėjo prašoma 683,04 Lt suma nepriteistina, nes nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. birželio 3 d. pareiškėjas iš tarnybos dar nebuvo atleistas, atsakovo sprendimu nuo pareigų nebuvo nušalintas, darbe buvo ne dėl atsakovo, o dėl ikiteisminio tyrimo institucijų sprendimų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas sprendime nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, jautėsi pažemintas. Gydytojos D. B. 2007 m. gruodžio 20 d. išduota pažyma patvirtina, kad pareiškėjas dėl depresinio epizodo buvo gydytas psichiatro nuo 2002 m. rugpjūčio 5 d. iki 2002 m. spalio 11 d. (b. l. 93). Dėl jo atleidimo iš tarnybos pagrindo jis trejus metus negalėjo būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas. Tuo pagrindu 2003 metais jam nebuvo leista dalyvauti konkurse (šią aplinkybę patvirtina Pasvalio rajono savivaldybės administracijos 2003 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. ARB-1089 (b. l. 91)). Iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos, 2002 m. sausio 25 d. buvo apdovanotas padėkos raštu už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą. Todėl laikytina, kad atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą iš esmės pablogino pareiškėjo reputaciją, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, depresiją, apribojo jo galimybę būti priimtam į darbą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, tai pat teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pavedamas vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. F. prašė pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, priteista 10 000 Lt suma neatitinka jo realiai patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas, kadangi patirtos neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Tačiau įstatyme numatyta piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas tinkamai neįvertino jo patirtų išgyvenimų stiprumo, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad po neteisėto atleidimo iš tarnybos pareiškėjo gyvenime įvyko dideli pokyčiai, sukeliantys skaudžius išgyvenimus iki šiol. Teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė, į tai, kad jam buvo atimta galimybė dirbti mėgiamą darbą, žlugo karjera valstybės tarnyboje, buvo sumenkinta jo gera reputacija, jis negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo. Pareiškėjo nuomone, teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažeidė teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus.
Apeliaciniu skundu atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad 2002 metais galiojusio Statuto redakcijoje nebuvo reglamentuojama muitinės pareigūno vardo diskreditavimo sąvoka. Teritorinės muitinės vadovas laikė, kad muitinės pareigūno vardas yra diskredituojamas jau pačiu baudžiamosios bylos dėl kontrabandos stambiu mastu iškėlimo faktu. Šiuo metu paaiškėjo, kad Panevėžio apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pareiškėjo atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo. Tačiau nutarime konstatuota, kad muitinės pareigūnų darbe užfiksuoti grubūs darbo trūkumai, kuriuos pripažino ir patys pareigūnai: atlikdami muitinį tikrinimą, jie net neišeidavo iš muitinės posto patalpos, neapžiūrėdavo transporto priemonės, krovinio, plombų, apsiribodami tik dokumentų įforminimu, motyvuodami tai dideliu darbo krūviu. Nors darbo grafike yra nurodytas laikas, kuriuo konkretus pareigūnas turi dirbti atitinkamoje darbo vietoje, tačiau griežtai darbo grafiko nebuvo laikomasi: muitininkai anksčiau ar vėliau, negu priklauso pagal grafiką, pradėdavo dirbti savo darbo vietoje, arba pabaigdavo darbą, arba pasišalindavo iš savo darbo vietos. Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra neginčijami įrodyta, kad nusikaltimas įvykdytas ir sąlygas jam įvykdyti sudarė būtent muitinės pareigūnai, netinkamai atlikdami savo tiesiogines pareigas. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veikos buvo atliktas pažeidžiant Statuto 36 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovas nurodė, kad pasiaiškinimas nebuvo paimtas iš pareiškėjo dėl pateisinamos priežasties, o nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo stabdoma todėl, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos būtent dėl įtarimų nusikalstama veika.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės apeliacinį skundą pareiškėjas V. F. prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisingumą vykdo tik teismai ir asmuo nelaikomas kaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnis). Kadangi baudžiamosios bylos iškėlimas dar neįrodo asmens kaltumo, tai negalėjo būti vertinama ir kaip pareigūno vardo diskreditavimas. Panevėžio apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 9 d. nutarime įvardinti pareiškėjo darbo trūkumai nėra pagrindas atleisti jį iš tarnybos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jokie darbo drausmės pažeidimai nebuvo nustatyti atleidimo iš tarnybos metu ir nebuvo tiriami Statuto nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime taip pat pagrįstai konstatuota, kad atsakovas galėjo prašyti iš jo pasiaiškinimo per kardomojo kalinimo įstaigų administraciją. Atsakovas, neturėdamas jokių įrodymų, be pagrindo pripažino pareiškėją diskreditavusiu pareigūno vardą ir be pagrindo atleido jį iš tarnybos muitinėje.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjo V. F. ir atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės apeliacinius skundus ir paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad 2002 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pareigūno vardą diskreditavo tuo, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla padarius sunkų nusikaltimą, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tokia pareiškėjo procesinė padėtis baudžiamoje byloje buvo pripažinta kaip diskredituojanti muitinės pareigūno vardą. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros 2007 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nebeliko aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Teismas negali papildyti atlikto tarnybinio patikrinimo kitais faktais, kuriais nebuvo grindžiamas atleidimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant Statuto 36 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie pažeidimai yra reikšmingi ir vertintini kaip pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei priimto sprendimo pagrįstumą, pažeidimas. Tokie procedūriniai pažeidimai sudaro savarankišką skundžiamo akto panaikinimo pagrindą. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą. Dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra pažymėta, kad moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra įmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir toks vertinimas atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatas. Padaryta neturtinė žala atlyginta teisingai. Todėl keisti sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi atnaujino procesą šioje administracinėje byloje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas nutartyje nurodė, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 1 dalyje apibrėžtą šio įstatymo paskirtį, šis įstatymas nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka, Europos žmogaus teisių teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto bei kitų tarptautinių institucijų, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, sprendimų vykdymą, taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką ir atstovavimą valstybei. Šio įstatymo 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose išvardyta kokius dokumentus vykdo Teisingumo ministerija iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, tarp jų – teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatyta išimtis nustato, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą reglamentuoja specialieji teisės aktai, nagrinėjamu atveju – Statutas. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pavesti vykdyti Teisingumo ministerijai, neatsižvelgė į Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatytą išimtį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neįvertino šios aplinkybės Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnio prasme. Todėl Teisingumo ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra pagrįstas ir tenkintinas. Teisingumo ministerija taip pat prašė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Teisingumo ministerija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A575-979/2007, kurioje nagrinėdamas ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui, kilusios dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo poziciją, jog iš Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Administracinėje byloje Nr. A575-979/2007 pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš statutinės įstaigos, o ne iš Lietuvos valstybės. Tuo tarpu šioje byloje pateiktas teisės normų aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo administracinėje byloje Nr. A575-979/2007 pateikto aiškinimo ir taikymo. Todėl yra pagrindas atnaujinti šios bylos procesą ir pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi šios administracinės bylos procesas buvo atnaujintas tik dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Todėl, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka iš naujo, iš esmės nėra pagrindo pakartotinai vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 40K panaikinimo ir išeitinės kompensacijos bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, nagrinėjamu atveju spręstinas tik neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. F. klausimas.
Panevėžio apygardos administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, atlyginimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat tinkamai aiškino ir taikė Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio ir Civilinio kodekso 6.250 bei 6.271 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (aplinkybių vertinimas išsamiai aptartas ir Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nutartyje), todėl šioje nutartyje nekartoja teismo sprendime išdėstytų motyvų šiuo klausimu.
Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas tik dėl asmens, iš kurio pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
Asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, taip pat žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka ir Europos žmogaus teisių teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto bei kitų tarptautinių institucijų, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, sprendimų vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas).
Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, iš anksčiau nurodytų asignavimų Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus.
Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.
Vadovaujantis anksčiau nurodytomis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2 ir 8 dalių nuostatomis, iš valstybės biudžete kasmet numatomų asignavimų, kurių valdytojas yra Teisingumo ministerija, neatlyginama žala, padaryta valdžios institucijų neteisėtais veiksmais šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai.
Nagrinėjamu atveju neturtinė žala pareiškėjui V. F. buvo padaryta Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 40K neteisėtai atleidus jį iš tarnybos muitinėje pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje 48 straipsnio 24 dalį (už pareigūno vardo diskreditavimą), t. y. buvo taikytas specialus pareiškėjo, kaip muitinės pareigūno, statusą reglamentuojantis teisės aktas. Todėl, vadovaujantis paminėtomis Žalos atlyginimo įstatymo nuostatomis, tokios žalos atlyginimas turi būti priteisiamas iš Panevėžio teritorinės muitinės ir turi būti išmokamas būtent iš šiai institucijai skiriamų asignavimų (analogiškai Žalos atlyginimo įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino ir administracinėje byloje Nr. A3-979/2007).
Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi pagrįstai paliko Panevėžio apygardos administracinio 2008 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą, išskyrus tą sprendimo dalį, kuria 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas iš Lietuvos valstybės ir kurios vykdymas pavestas Teisingumo ministerijai. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis ir Panevėžio apygardos administracinio 2008 m. sausio 24 d. sprendimas atitinkamai keistini: 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistinas iš Panevėžio teritorinės muitinės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį pakeisti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo dalį, kuria V. F. priteistas iš Lietuvos valstybės 10 000 litų (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas ir sprendimo vykdymas pavestas Lietuvos Respublikos ministerijai, pakeisti ir ją išdėstyti taip: priteisti V. F. iš Panevėžio teritorinės muitinės 10 000 litų (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.