- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-35-935/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59859-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- M. F.
- Civilinis ieškovas
- J. B., S. C.
- Nukentėjusysis
- J. B., A. N., S. C.
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas, Gediminas Gudeliauskas
- Kategorijos
- 1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
- 1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)
- 1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
- 1.2.14.5.2.1Sukčiavimas įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę (BK 182 str. 2 d.)
- 2.1.15.1.1Turtinė žala
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės bei Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. F. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. F. pripažinta kalta ir nubausta:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (J. B. turto įgijimas) laisvės atėmimu šešeriems metams;
- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams;
- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. N. turto įgijimas) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir penkiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, M. F. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
- nukentėjusiajam J. B. priteista 663000 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti;
- nukentėjusiajam A. N. priteista 12690 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti;
- nukentėjusiajai S. C. priteista 1270 Eur nusikaltimu padarytai turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. F. nuteista už tai, kad ji, veikdama kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, turėdama tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2017 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiojo J. B. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama J. B. dėl tariamai jam ir jo šeimos nariams gresiančių nelaimių, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis įtikino, kad J. B. reikalingos būrimo apeigos, kurios padės jam bei jo šeimos nariams išvengti gresiančių nelaimių, rimtų sveikatos problemų, išspręsti šeimos problemas, o minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti 3 kartus po 6600 Eur, bendrai 19800 Eur, žadėdami minėtus pinigus grąžinti. 2017 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), po apeigų atlikimo J. B. buvo grąžinti 19800 Eur, taip įgaunant pastarojo pasitikėjimą. Po ko, M. F. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis psichologiškai įbaugindami J. B. dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, rimtų sveikatos problemų (paralyžiaus), apeigų atlikimui nurodė atnešti dar 3 kartus po 99000 Eur, bendrai 297000 Eur sumą, žadėdami, kad pinigai po apeigų atlikimo taip pat bus jam grąžinti. 2017 m. rugsėjo 11 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis J. B. 297000 Eur sumą perdavė M. F., tačiau po apeigų atlikimo ji žadėtų pinigų J. B. negrąžino, ryšius su nukentėjusiuoju nutraukė, tokiu būdu M. F. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijo J. B. priklausančius 297000 Eur grynųjų pinigų. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, veikdama kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, turėdami tikslą įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule, t. y. piktnaudžiaudami nukentėjusiojo J. B. pasitikėjimu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sudarius patikimų aiškiaregių įvaizdį ir psichologiškai įbauginant J. B. dėl tariamai jam ir jo šeimos nariams gresiančių nelaimių, įtikino, kad J. B. reikalingos papildomos būrimo paslaugos, kurios padės jam bei jo šeimos nariams išvengti gresiančių nelaimių, rimtų sveikatos problemų, išspręsti šeimos problemas, o minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti dar 366000 Eur sumą, žadėdami, kad vėliau pinigai, kartu su prieš tai atnešta 297000 Eur suma, bus jam grąžinti. 2017 m. spalio 6 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis J. B. perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims 366000 Eur sumą, kurie po apeigų atlikimo žadėtų pinigų jam negrąžino, su nukentėjusiuoju ryšius nutraukė, po ko jiems susisiekus su M. F., su gautais pinigais pasišalino, tokiu būdu M. F. veikdama kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule įgijo J. B. priklausančią 663000 Eur sumą. Tokiais savo veiksmais M. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, M. F. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą įgyti svetimą turtą, 2017 metų gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Mindaugo g., Vilniuje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios S. C. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama S. C. dėl tariamai jai ir jos šeimos nariams gresiančių nelaimių įtikino, kad gali atlikti būrimo apeigas, kurios padės jai bei jos šeimos nariams išvengti prakeiksmo, gresiančio pavojaus, o minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti bendrai 120 Eur, kuriuos S. C. vykdydama M. F. reikalavimą per tris kartus jai perdavė. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, turėdama tikslą įgyti svetimą turtą, 2017 metų gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios S. C. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama S. C. dėl tariamai jai ir jos šeimos nariams gresiančių nelaimių įtikino, kad gali atlikti būrimo apeigas, kurios padės jai bei jos šeimos nariams išvengti prakeiksmo, gresiančio pavojaus, o minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti 3330 Eur ir auksinių dirbinių amuleto gamybai žadėdama, kad tai padės išvengti nelaimių, panaikinti prakeiksmą, o S. C. nepavykus surinkti reikalaujamos pinigų sumos, pastaroji M. F. perdavė 900 Eur grynųjų pinigų bei aukso dirbinių, kurių bendra vertė 150 Eur. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, turėdama tikslą įgyti svetimą turtą, 2017 metų gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios S. C. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama S. C. dėl tariamai jai ir jos šeimos nariams gresiančių nelaimių įtikino, kad gali atlikti būrimo apeigas, kurios padės jai bei jos šeimos nariams išvengti prakeiksmo, gresiančio pavojaus, o minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti dar 1000 Eur, kurie būtini prakeiksmo nuėmimui. S. C. nepavykus surinkti reikalaujamos pinigų sumos, 2017 metų gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims perdavė 500 Eur grynųjų pinigų, tokiu būdu M. F. apgaule įgijo S. C. priklausantį 1670 Eur vertės turtą. Tokiais savo veiksmais M. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
3. Be to, M. F. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2018 m. kovo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiojo A. N. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama A. N. dėl tariamai jam ir jo šeimos nariams gresiančių nelaimių, įtikino, kad gali atlikti būrimo apeigas, kurios padės jam bei jo šeimos nariams išvengti prakeiksmo, gresiančio pavojaus, pagaminti sėkmę nešantį amuletą, minėtų apeigų atlikimui nurodė atnešti 9990 Eur, aukso dirbinių amuleto gamybai, o už suteiktas paslaugas sumokėti bendrai 200 Eur, tokiu būdu už apeigas iš A. N. per tris kartus įgijo bendrai 10190 Eur grynųjų pinigų bei aukso dirbinių, kurių bendra vertė 2500 Eur. Tokiu būdu M. F. apgaule įgijo A. N. priklausantį 12690 Eur vertės turtą. Tokiais savo veiksmais M. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
4. Be to, M. F. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą įgyti svetimą turtą, 2018 m. kovo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiojo Z. S. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama Z. S. dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, įtikino, kad gali atlikti būrimo apeigas, kurios padės jam išvengti prakeiksmo, gresiančių ligų bei mirties, minėtų apeigų atlikimui nurodė iki 2018 m. kovo 16 d., 18.00 val. atnešti 9990 Eur sumą, tačiau savo veikos nebaigė, kadangi buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais M. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
5. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir M. F. išteisinti arba pakeisti nuosprendį ir paskirti nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas nebūtų ilgesnis nei ketveri metai, bei atidėti šios bausmės vykdymą, o priteistus civilinius ieškinius sumažinti.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į nuteistosios gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytus argumentus, kas nulėmė rungimosi principo pažeidimą. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo byloje pateiktus M. F. teisinančius duomenis, kurie patvirtina, jog nuteistoji nusikaltimų padarymo metu buvo ne Lietuvos Respublikoje. Skundžiamame nuosprendyje buvo nutylėta aplinkybė, kad vienas iš nukentėjusiųjų akistatos su nuteistąja metu pripažino, jog didelę pinigų dalį jis išleido ne nuteistajai, o kitų būrėjų paslaugoms apmokėti. Vis tik pirmosios instancijos teismas visą kitiems asmenims šio nukentėjusiojo išleistą pinigų sumą priskyrė nuteistajai. Pirmosios instancijos teismas nutylėjo ir nuosprendyje nevertino specialisto išvadoje Nr. 140-(1565)-IS1 užfiksuotų duomenų, kurie patvirtina, jog rankų pėdsakai ant J. B. pateiktų objektų, kuriuos neva jam davė nuteistoji, yra ne M. F.. Taip pat nevertino fakto, kad J. B. neatpažino nuteistosios vertėjų bei šios sutuoktinio. Skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta ir apie tai, jog ant pinigų, rastų pas nuteistąją, nebuvo rasta rankų pėdsakų, kurie priklausytų kuriam nors iš nukentėjusiųjų.
7. Nuteistosios gynėjas tvirtina, jog, grindžiant bendrininkavimą dėl veikos, susijusios su J. B., buvo padaryta esminių klaidų nustatant faktines aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje buvo nustatyta, kad nuteistoji veikė kaip padėjėja, įgyjant nukentėjusiojo pinigines lėšas, tačiau duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog M. F. padėjo kitoms būrėjoms, nėra. J. B. neužsiminė, kad nuteistoji padėjo kitai būrėjai, tokių aplinkybių nenurodė ir prokuroras kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų J. B. parodymuose.
8. Advokato įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisėtais pripažino privataus detektyvo darytus slaptus vaizdo įrašus, gautus akivaizdžiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos privačios detektyvinės veiklos įstatymo (toliau – PDVĮ) 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neviešame teismo posėdyje, nors toks procesinis sprendimas neatitiko susiklosčiusios teismų praktikos panašiose bylose. Bylos nagrinėjime nebuvo leista dalyvauti Rumunijos ambasados darbuotojams, tokiu būdu buvo apsunkintos gynybos galimybės rinkti reikšmingus duomenis.
9. Skunde pažymima, kad iš keturių baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų tik J. B. pats kreipėsi į teisėsaugos institucijų atstovus. Kiti trys nukentėjusieji buvo surasti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Nukentėjusieji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jiems paskambino ir įtikino, jog jie yra apgauti, nors iki pareigūnų skambučių jie nesijautė nei apgauti, nei turėjo skundų dėl nuteistosios paslaugų. Tokie teisėsaugos institucijų atstovų veiksmai vertintini kaip siekis dirbtinai sustiprinti pagrindinio nukentėjusiojo, t. y. J. B. versiją. Teisėsaugos institucijų atstovų įtikinėjimas, kad asmenys nukentėjo nuo tam tikrų veiksmų, pažeidžia BK 182 straipsnio 4 dalies nuostatas. Bet kokiu atveju S. C. ir A. N. parodymai turėtų būti vertinami itin atidžiai, kadangi teisėsaugos institucijų atstovai, įkalbinėdami juos tapti nukentėjusiaisiais, turėjo šiems asmenims atskleisti dalį jau žinomos informacijos, be to, šių nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys.
10. Apeliaciniame skunde yra aiškinama, kad nuteistoji neneigia teikusi su magija susijusias paslaugas – būrė taro kortomis. Apie teikiamas paslaugas skelbė viešai (spaudoje), nesislapstė. Už tai M. F. gaudavo sutartą atlygį. Tokie santykiai pripažintini sandoriu ir patenka į civilinių teisinių santykių kategoriją, kadangi viena šalis siūlo paslaugas, o kita sutinka sumokėti sutartą kainą už tokias paslaugas. Šiuo atveju tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo civiliniai teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji nebūtų suteikusi paslaugų. Nukentėjusieji patys kreipdavosi į nuteistąją žinodami, kokias paslaugas ši teikia, jie patys pasirinko tokį savo problemų sprendimo būdą.
11. Advokatas yra įsitikinęs, kad jokie baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys nepatvirtina, jog nuteistoji žinojo apie J. B. bendravimą su kitomis būrėjomis, apie psichinę jo būklę, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie nuteistosios bendravimą su kitomis būrėjomis. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie išskirtus ikiteisminius tyrimus bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, t. y. kiek jų buvo, kokius veiksmus šie atliko, kaip pasireiškė jų tarpusavio bendravimas, iš kurių galima spręsti apie bendrininkavimo sudėtį jų veiksmuose, nėra duomenų ir apie tai, ar šie tariami nenustatyti bendrininkai atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, leidžiančius patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo instituto nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nedetalizavo, kaip pasireiškė M. F. ir kitų asmenų tariamas bendrininkavimas sukčiaujant, kokią dalį sukčiavimo realizavo būtent nuteistoji ir kaip pasireiškė bendra tyčia sukčiauti. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta ir kokia bendrininkavimo forma ir rūšimi tariami bendrininkai veikė.
12. Skunde pabrėžiama, kad J. B. akistatos su M. F. metu prisipažino, jog nuteistajai perdavė tik 396000 Eur, o likusią sumą išleido kitoms būrėjoms. Šią aplinkybę teismas skundžiamame nuosprendyje nutylėjo ir dėl jos visiškai nepasisakė. Šis pažeidimas nulėmė netinkamą bendrininkavimo instituto taikymą ir nukentėjusiajam priteistos sumos patirtai turtinei žalai atlyginti dydį. Pati M. F. nurodė, kad nepažįsta kitų būrėjų, su jomis nebendravo, teigė, jog jos yra viena kitai konkurentės. Šiuos parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė organizuotas užsienio asmenų tinklas, siekiantis apgaulės būdu išvilioti turtą.
13. Nuteistosios gynėjas tvirtina, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų J. B. teiginius, kad jis M. F. perdavė didelę pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad nuteistoji sukeitė J. B. atneštus pinigus su iš anksto paruoštomis į popierių susuktomis tūtelėmis, nutylėjo specialisto išvadą Nr. 140-(1565)-IS1, iš kurios matyti, jog ant J. B. pateiktų daiktų, kuriuos jam neva davė nuteistoji, nebuvo rasta nuteistosios rankų pėdsakų, o ant pinigų, rastų pas nuteistąją, nebuvo J. B. rankų pėdsakų. Taigi akivaizdu, kad pavojingos veikos požymis šiuo atveju yra tik numanomas.
14. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pas nuteistąją kratos metu nebuvo rasta didelių piniginių sumų, didelio kiekio brangiųjų metalų, kuriuos nukentėjusieji būtų atpažinę. S. C., A. N., J. B. neatpažino jokių daiktų, o ant pinigų, rastų pas nuteistąją, nebuvo rasta nukentėjusiųjų pirštų antspaudų. Specialisto išvada Nr. 140-(1565)-IS1 patvirtino, jog rankų pėdsakai ant J. B. pateiktų objektų yra ne M. F.. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad nuteistoji disponavo nukentėjusiųjų pinigais ar perdavė kokius nors amuletus J. B..
15. Apeliantas teigia, kad piniginių lėšų išgryninimo faktą patvirtinantys banko išrašai niekaip nepatvirtina pinigų perdavimo būrėjoms fakto. Byloje nėra nei liudytojų parodymų, nei kitos rūšies duomenų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą. J. B. teiginiai, jog pinigai galėjo būti išleisti būrimo paslaugoms yra tik prielaidos. Išgryninti pinigai galėjo būti panaudoti bet kokiu kitu būdu. Be to, byloje nebuvo nustatyta dalies nukentėjusiojo J. B. neva turėtų pinigų kilmė, nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kurios leistų įvertinti, ar pinigų tariamas praradimas nebuvo naudingas pačiam nukentėjusiajam.
16. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis J. B. viso proceso metu davė skirtingus parodymus. Savo pareiškime nukentėjusysis teigė, jog jis lankėsi tik pas vieną būrėją, kuri buvo pasivadinusi A., šiai būrėjai viso perdavė 565000 Eur. Pareiškime nebuvo užsiminta apie M. F., kuri vadino save R. Skirtingų apklausų metu nukentėjusysis nurodė skirtingą apsilankymų pas būrėjas skaičių, skirtingas būrėjoms perduotas pinigų sumas ar perduoto turto bendrą vertę. Be to, nukentėjusysis negalėjo aiškiai pasakyti, kam iš tikrųjų perdavė pinigus. Vienintelis J. B. teigė, kad M. F. vertėjas buvo vyras, tačiau tokį jo teiginį paneigia byloje užfiksuoti duomenys, kurie patvirtina, jog nuteistosios vertėjomis dirbo tik moterys. Nuteistosios gynėjo įsitikinimu, smulkūs neatitikimai parodymuose yra galimi ir suprantami, tačiau šiuo atveju J. B. parodymai apklausų metu skiriasi dėl esminių faktų. J. B. parodymai turi būti vertinami kritiškai.
17. Advokatas teigia, kad nukentėjusysis negalėjo nuteistajai 2017 m. rugsėjo 11 d. perduoti jokios pinigų sumos, kadangi nuteistoji tą dieną buvo Bukarešte, Rumunijoje, kur lankėsi pas odontologą. Šį faktą patvirtina medicininių dokumentų išrašas (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodoma, jog M. F. pas odontologą lankėsi 2017 m. rugsėjo 11 d., 2017 m. spalio 10 d. ir 2017 m. spalio 12 d. Faktą, kad nuteistoji turėjo problemų su dantimis, patvirtina nukentėjusiosios S. C. parodymais.
18. Skunde aiškinama, jog su magija susijusių paslaugų teikimas pats savaime nelaikytinas sukčiavimu. Tokia veikla nėra draudžiama, o asmenims, norintiems ja verstis, nėra keliami specifiniai reikalavimai. Su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima. Tai reiškia, kad racionaliai ir moksliškai nepagrindžiami bei neįrodomi procesai laikytini priimtinais ir teisėtais. Apgaulės požymis būrimų atveju yra objektyviai neįrodomas, todėl asmenys, mokėdami pinigus už burtus prisiima suteiktų paslaugų neįrodomumo padarinius, bei tai, kad tik jų tikėjimas/įsitikinimai nulėmė piniginių lėšų perdavimą ir jog jie veikia savo rizika. Susidariusioje situacijoje neįrodoma, kad M. F. išdėliotos taro kortos „neparodė“ prakeiksmo, galimos mirties, sveikatos ar santykių pablogėjimo.
19. Nuteistosios gynėjas teigia, kad kontroliuojamomis sąlygomis nebuvo patvirtinta ar paneigta, jog M. F. neturi specifinių galių ar gebėjimų, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti priešingai. Nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu sistemingai ir nuosekliai teigė, turinti specifinių sugebėjimų užsiimti tokia veikla, buria taro kortomis. Byloje yra pateiktas ir sertifikatas, kuris atspindi tai, kad nuteistoji teikia būrimo paslaugas, dalyvauja renginiuose, kuriuose teikia magijos paslaugas. Baudžiamajame procese vyraujant nekaltumo prezumpcijai būtent kaltinimas turi paneigti jos, kaip būrėjos, gebėjimus ir įrodyti jos apsimetinėjimą teikiant tokias paslaugas. Nuteistoji tikėjo turinti būrimo galių, todėl negalima teigti, kad M. F. suteikė sąmoningai apsimestines paslaugas, pasireiškusias apgaule.
20. Apeliantas tikina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiesiems norint išvengti juos užklupusių problemų, nuteistoji M. F. bet kokiu būdu reikalavo naudotis išskirtinai tik jos paslaugomis. Priešingai, byloje nustatyta, jog J. B. naudojosi mažiausiai penkių būrėjų paslaugomis, o savo parodymuose šis nenurodė, kad M. F. draudė eiti pas kitas būrėjas ar liepė bendrauti tik su ja. Jeigu nukentėjusysis tikėjo su magija susijusių paslaugų realumu, tai šiam buvo suteiktos jo tikėjimą atitinkančios specifinės realios paslaugos.
21. Skunde nurodoma, kad jeigu asmuo, teikdamas paslaugas naudoja objektyvios tikrovės neatitinkančią apgaulę ir tokiu būdu padaro žalą kitam asmeniui, atsižvelgus į veikos, kuria padaryta žala, pobūdį, taip pat ir padarinių pobūdį, kaltininkas gali būti traukiamas administracinėn, civilinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jo naudojama apgaulė turi būti esminė – nulėmusi nukentėjusiojo turto perdavimą kaltininkui. Vis tik tokios veikos, kai kaltininkas manipuliuoja žmogaus sąmone, jam įteigdamas grėsmių buvimą gyvybei, sveikatai, turtui ar kitiems asmenims, siekdamas to, kad nukentėjusysis sudarytų jam nenaudingą sandorį, tai kaltininkas naudoja ne apgaulę, bet psichinę prievartą, kuri nepatenka į BK 182 straipsnio numatytos apgaulės turinį.
22. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nukentėjusysis J. B. yra lengvai paveikiamas. Taip pat nevertino aplinkybės, kad kiti nukentėjusieji savo noru sutiko, jog pinigai būtų sudeginti ritualo metu, be to, jie nesugebėjo pagrįsti turėję tokias pinigines sumas ir metalo dirbinius. Advokatas pabrėžia, jog nuteistoji nurodė, kad retesniais atvejais būdavo situacijų, kai klientai atnešdavo didesnes nei 50 Eur ar 100 Eur sumas, kurias ši, klientams sutikus, sudegindavo, atlikdama ritualus, arba liepdavo patiems sudeginti. Kratos metu pas nuteistąją nebuvo rasta didesnio nei 50 Eur nominalo kupiūrų. Taigi kratos metu užfiksuoti duomenys patvirtina nuteistosios teiginius.
23. Apeliantas aiškina, jog sukčiavimas yra tyčinis neteisėtas svetino turto užvaldymas apgaule, atskiriant teisėtą turto savininką nuo jam nuosavybės teise priklausančios turto. Šiuo atveju pinigai buvo deginami nukentėjusiųjų sutikimu, prieš tai paklausus jų ir nurodžius priežastį, kam šie pinigai bus panaudoti. Taigi sudegintos lėšos negali būti vertinamos, kaip užvaldytos apgaule. Kita vertus nebuvo nustatyta, kad piniginės lėšos iš tiesų nebuvo sudegintos, todėl lieka nepaneigtas pats lėšų deginimo faktas.
24. Gynėjas tvirtina, kad šioje byloje nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiųjų turto praradimo. Be to, patys nukentėjusieji elgėsi itin nerūpestingai ir rizikingai. Šiuo atveju protingo elgesio kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą. Akivaizdu, jog nukentėjusieji neatitiko protingo žmogaus standarto.
25. Skunde tikinama, kad M. F. veiksmuose nėra tyčios, kadangi ji burdama taro kortomis tikėjo galinti nuspėti ateitį ir padėti asmenims, todėl nerealizavo intelektinio bei valinio kaltės kriterijų.
26. Apeliaciniame skunde teigiama, jog slaptų veiksmų atlikimo, techninės įrangos naudojimo tvarka specialiems subjektams – privatiems detektyvams yra aprašyta jų veiklą reglamentuojančiame įstatyme. Aplinkybė, kad nuteistoji tariamai darė nusikalstamą veiką, nesustabdė minėto įstatymo galiojimo. Vis tik pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl to, kad privačiam detektyvui visais atvejais taikomos specialaus įstatymo nuostatos, imperatyviai nurodančios, kada ir kokiomis sąlygomis slaptas vaizdo įrašas gali būti daromas. Taigi skundžiamame nuosprendyje pateikti argumentai dėl slapto nuteistosios filmavimo teisėtumo yra teisiškai nepagrįsti. Liudytojas O. R., kuris yra privatus detektyvas, apsimetęs klientu apsilankė pas M. F., naudojosi jos, kaip būrėjos paslaugomis ir visus savo vizitus filmavo slapta kamera. Toks techninių priemonių naudojimas yra neteisėtas ir neleistinas, prieštaraujantis PDVĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoms, todėl šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais.
27. Apeliantas pažymi, kad O. R. kreipėsi į policiją ir siūlėsi vykti slapta filmuoti nuteistosios, bet pastarajam buvo uždrausta atlikti tokius veiksmus, nurodant neprovokuoti nusikalstamos veikos darymo. Vis tik šis liudytojas nepakluso teisėsaugos institucijos pareigūnų draudimui.
28. Skunde nurodoma, kad, siekiant techninėmis priemonėmis gautą informaciją laikyti leistina baudžiamajame procese, būtina vadovautis PDVĮ 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodoma, jog naudojamos techninės priemonės privalo atitikti Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių konkrečių produktų saugą, reikalavimus ir turėti visus galiojančius ir naudojant tokias priemones ar įrenginius būtinus dokumentus, patikimumo pažymėjimus ir (ar) sertifikatus. Baudžiamojoje byloje nebuvo pateikti tokie sertifikatai ar techninius reikalavimus atitinkantys dokumentai, todėl konstatuotina, kad naudota įranga neatitiko specialaus įstatymo reikalavimų, dėl ko ja gauta informacija negali būti naudojama apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.
29. Nuteistosios gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad M. F. niekaip negalėjo padaryti įrašų užrašų knygelėje, kadangi nemokėjo nei rusų, nei anglų kalbų. Ši aplinkybė rodo, jog įrašus knygelėje darė ne nuteistoji. Taigi nebuvo pašalinta abejonė, kas disponavo knygele ir kontroliavo jos turinį. Byloje nenustatyta, kiek iš knygelėje esančių kontaktų lankėsi pas nuteistąją, o kiek jų lankėsi pas kitas būrėjas ar apskritai nesilankė. Šiuo atveju lieka nepašalintos abejonės, kad nukentėjusysis susitiko ne su nuteistąja, o jo kontaktą į knygelę galėjo įrašyti vertėja ir pan. Be to, pati nuteistoji neigė, jog rasta užrašų knygelė priklausė jai. Ji tiesiogiai su klientais nebendravo, todėl nebūtų turėjusi galimybių surinkti duomenų apie juos ir užrašyti į knygelę.
30. Nuteistosios gynėjas mano, kad pagal skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus visi M. F. inkriminuoti veiksmai turėtų būti vertinami kaip viena tęstinė veika. Tęstinė nusikalstama veika yra tokia veika, kuri kvalifikuojama pagal vieną baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį ir kuri susideda bent iš dviejų savarankiškų nusikalstamų veikų (epizodų), kurios atskirai nekvalifikuojamos, kadangi atsižvelgiant į išankstinę tyčią, glaudų atskirų elementų ryšį, bei į tai, kad atskiros veikos pažeidžia tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, yra laikomos sudedamosiomis pavienės nusikalstamos veikos dalimis. Šiuo atveju M. F. tariamai atliko tapačius veiksmus (apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą) bei realizavo tame pačiame BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties požymius, o kiekvienas iš atliktų veiksmų (būrimo paslaugų suteikimas už atlygį) atitinka to paties BK 182 straipsnio objektyviuosius sudėties požymius. M. F. žiniasklaidos priemonėse pasiskelbė apie teikiamas būrimo paslaugas, todėl galimai turėjo išankstinę vieningą tyčią teikiant būrimo paslaugas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą ir visų patiklių ir pasiturinčių asmenų. M. F. galimai turėjo tyčią tęsti nusikalstamą veiką tol, kol atsiras paveikių klientų, o nepavykęs bandymas įgyti svetimą turtą (pasitaikius nepatikliam klientui) nenutraukia išankstinės tyčios sukčiauti tol, kol atsiras patiklių, paveikių ir pasiturinčių klientų. Net ir neapibrėžtas sumanymas galimai apgauti kuo daugiau žmonių, siekiant kuo daugiau užsidirbti, taip pat yra laikomas tęstine nusikalstama veika.
31. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą paskyrė didesnę bausmę nei už baigtą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. F. bausmes, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ji buvo teisiama pirmą kartą, administracine tvarka nebausta, turi penkis vaikus, iš kurių trys mažamečiai, o du nepilnamečiai, būdama suėmime ji patyrė persileidimą, ji yra ištekėjusi, jauno amžiaus. Per griežtos bausmės paskyrimui įtakos galimai turėjo bylos rezonansas, galimai žiniasklaidos suformuota nuomonė. Be to, yra nustatyta tik viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, su kurios nustatymu gynyba nesutinka, viena nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nuteistosios gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad panašiose bylose teismai asmenims skiria laisvės atėmimo bausmes iki ketverių metų, o bausmės vykdymą atideda. Taigi susidariusioje situacijoje nuteistajai turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė ir jos vykdymas turėjo būti atidėtas, paskiriant jai įstatyme numatytas pareigas.
32. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajai paskirtas bausmes, nesilaikė BK 63 straipsnio nuostatų, kadangi jas bendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, tačiau šiuo atveju turėjo būti taikomas ir bausmių apėmimo būdas. Bendrinant nuteistajai paskirtas bausmes turėjo būti taikomos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatos.
33. Advokatui yra akivaizdu, jog tariamą žalos atsiradimą lėmė pačių nukentėjusiųjų išskirtinai didelis neatsargumas. J. B. ir kiti nukentėjusieji patys tiesiogiai sprendė dėl būrimo paslaugų gavimo tikrumo, patikimumo ir perspektyvos. Nėra abejonės, kad tokią išskirtinai didelę sumą pinigų būrėjai perdavęs J. B. yra išskirtinai neatsargus. Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia atsakomybę gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis elgesys, paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Šiuo atveju nukentėjusieji dėl savo didelio neatsargumo padėjo atsirasti žalai ir jai padidėti, todėl egzistuoja pačių nukentėjusiųjų kaltė dėl atsiradusios žalos, dėl ko ši turi būti atmesta arba sumažinta. Be to, į civilinį ieškinį negali būti įrauktos piniginės lėšos, kurias kaltininkai leido sudeginti. Pats J. B. nurodė, kad pirminių sumų į pareiškimą neįtraukė, kadangi jas davė savo valia. Taigi civiliniai ieškiniai išteisinimo atveju turi būti palikti nenagrinėti, o palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiesiems priteistos piniginės sumos turi būti mažinamos, kadangi žalos atsiradimui įtakos turėjo didelis nukentėjusiųjų neatsargumas.
34. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas ir pati nuteistoji prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. C. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. B. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. F. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Nuteistosios kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
36. Nuteistoji M. F. viso proceso metu neigė, kad pažįsta nukentėjusįjį J. B. ir teikė jam būrimo paslaugas. Vis tik tokius nuteistosios teiginius paneigia nukentėjusiojo J. B., liudytojų A. S., O. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat kiti byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusysis J. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. Šis nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 23-26, 28-29), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 91-96) nurodė, kad laikraštyje pamatė skelbimą apie būrėjos A. teikiamas paslaugas. Jis paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu ir susitarė dėl susitikimo. Su būrėja A. buvo susitikęs kelis kartus. Šių susitikimų metu būrėja atliko būrimo apeigas bei davė jam amuletą. Visuomet su būrėja bendravo per vertėją, kuris prisistatė A. vardu, rusų kalba. Vienu metu A. vertėjas jam pasakė, kad būrėja yra išvykusi, o apeigas atliks jos dukra. Vertėjas nuvedė nukentėjusįjį į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame bute jo laukė dvi moterys, kalbančios jam nesuprantama kalba. Moterys, atlikusios apeigas, per vertėją nurodė, jog jo ir jo šeimos problemų sustabdymui reikia atnešti tris kartus po 6600 Eur, kurie kitą dieną bus grąžinti. Tą pačią dieną paėmęs minėtą sumą, t. y. 19800 Eur, iš namų nuvyko atgal pas būrėjas ir padavė pinigus. Kai kitą dieną pas būrėjas nuvyko į tą patį butą, pinigai gulėjo ant stalo, tačiau būrėjos paaiškino, kad jam gali kas nors atsitikti su sveikata, jo šeimos nariai turės problemų, jam gresia insultas, vėžys, todėl jis privalo tris kartus atnešti po 99000 Eur, iš viso 297000 Eur, o 19800 Eur gali pasiimti. Nukentėjusysis 2017 m. rugsėjo 11 d. iš savo banko sąskaitos paėmė 60000 Eur ir 40000 Eur, o trūkstamą pinigų sumą paėmė iš namų ir nuvežė būrėjoms, kurios nurodė, kad kitą dieną jis galės pasiimti šią pinigų sumą. Tuo metu, kai rinko reikiamą pinigų sumą, jis buvo nuolat raginamas kuo greičiau atvežti pinigus. Po kelių dienų nukentėjusiajam paskambino rusų kalba kalbanti mergina, kuri nurodė, jog įvyko didelė problema, būrėjos dirba dėl jo, jos gali būti sudegintos, ankstesnė būrėja negali išspręsti nukentėjusiojo problemų, todėl atvažiuoja vyriausioji būrėja, o problemos išsprendimui reikėtų atnešti dar 660000 Eur. J. B. susitiko su jam skambinusia mergina ir buvo nuvestas į butą, kur buvo moterys. Moterų pareikalavo grąžinti anksčiau duotus pinigus, t. y., 297000 Eur. Moterys paaiškino, kad, nesumokėjus 660000 Eur, jo paties, jo šeimos narių, anūkų laukia negeri dalykai. J. B. atsisakius duoti nurodytą pinigų sumą, nuolat skambinėjo mergina, kuri aiškino, jog per jį žus žmonės. Galiausiai jam buvo nurodyta, kad užtenka atnešti 366000 Eur. Po nuolatinio psichologinio spaudimo nukentėjusysis 2017 m. spalio 5 d. banke išgrynino 366000 Eur, kuriuos 2017 m. spalio 6 d. nuvežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atneštus pinigus anksčiau nematytos būrėjos susuko juos į tūbeles, aprišo siūlu, įdėjo į permatomą įmautę, vėliau į maišelį, o jį įdėjo į nukentėjusiojo atneštą perplėštą pagalvę, kurią padavė jam. Nukentėjusiajam buvo nurodyta, kad likusius pinigus, t. y., 297000 Eur galės pasiimti kitą dieną. Grįžęs namo pamatė, kad pagalvėje nėra jokių pinigų, rado suvyniotas popieriaus tūteles. Skambino į telefono numerius, kuriais bendravo su būrėjų vertėjais, tačiau jie buvo išjungti. Pirmosios instancijos teisme J. B. patikslino, kad pirmas susitikimas su A. dukra įvyko 2017 m. rugsėjo mėnesį. Į 297000 Eur sumą, kuri buvo atnešta būrėjoms, tarp jų ir A. dukrai, pakliuvo ir prieš tai atnešti 19800 Eur (t. 8, b. l. 91-92). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (t. 1, b. l. 38-40) turinio matyti, kad nukentėjusysis J. B. atpažino M. F. kaip būrėjos A. dukrą, kuri susitikimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu iš jo pareikalavo tris kartus po 99000 Eur ir kuriai atnešė bei padavė 297000 Eur. Tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir akistatos metu su nuteistąja. Akistatos metu J. B. nurodė, kad būtent M. F. yra ta moteris, kuri iš jo reikalavo atnešti 19800 Eur ir kuriai bendrai, kartu su minėta suma, buvo atnešti ir paduoti 297000 Eur (t. 1, b. l. 48-52). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad M. F. galimai buvo ir Jonažolių g., kai jis paveiktas psichologiškai atnešė ir padavė 366000 Eur (t. 8, b. l. 94). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nesivadovauti pakankamai nuosekliais nukentėjusiojo, kuris nėra suinteresuotas apkalbėti nuteistąją, parodymais nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiojo parodymus dėl to, jog jis bendravo su M. F., kad būtent nuteistajai buvo perduoti 297000 Eur, iš dalies patvirtina liudytojo O. R. parodymai bei pačios nuteistosios parodymai, kurie sutampa su minėto liudytojo parodymais.
38. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 94-95), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 129-132) liudytojas O. R. aiškino, kad J. B. kreipėsi į jį kaip į privatų detektyvą, kai šis 2017 m. lapkričio 14 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ pamatė skelbimą apie būrėjos R. teikiamas paslaugas. J. B. būrėją atpažino (skelbimuose apie būrėjos teikiamas paslaugas yra ir paslaugas teikiančios būrėjos nuotrauka) kaip vieną iš moterų, išviliojusių iš jo didelę pinigų sumą (virš šešių šimtų tūkstančių). J. B. liudytojui paaiškino, kad 2017 m. liepos mėnesį apsilankė pas būrėją A. Vėliau nukentėjusysis pagal nurodymus vykdavo vis pas kitas būrėjas į skirtingas vietas Vilniaus mieste. O. R. pagal J. B. pateiktas banko sąskaitų išklotines įsitikinęs, kad nukentėjusysis tikrai galėjo turėti ir perduoti didelę pinigų sumą, sudarė su nukentėjusiuoju paslaugų teikimo sutartį. Tuomet O. R. paskambino skelbime nurodytu numeriu (duomenys neskelbtini) ir susitarė dėl susitikimo. Susitikimas įvyko 2017 m. lapkričio 20 d. Šio susitikimo metu būrė nuteistoji, o rusų kalba vertėjavo mergina. Po savaitės, t. y., 2017 m. lapkričio 27 d., su ta pačia būrėja įvyko antras susitikimas, kurio metu taip pat buvo atliekamos būrimo apeigos. Minėtų susitikimų metu O. R. naudojo vaizdo ir garso įrašymo įrenginį. Kitų objektų apžiūros protokole (t. 2, b. l. 105-107), kuriame buvo apžiūrėti O. R. susitikimų su būrėja R. metu daryti vaizdo ir garso įrašai, užfiksuoti duomenys patvirtina, kad vaizdo įrašuose matyti būrimo paslaugas teikianti nuteistoji M. F.. Pirmosios instancijos teisme pati M. F. patvirtino, kad vaizdo įrašuose užfiksuota burianti moteris yra ji (t. 9, b. l. 40), bei nurodė, jog skelbimuose dėl būrimo paslaugų ji save įvardindavo krikšto vardu, t. y., R. (t. 9, b. l. 28).
39. Iš paslaugų teikimo sutarties Nr. 13/2017/J.B. (t. 2, b. l. 97), sudarytos tarp Vilniaus privačių detektyvų grupės „R.I.P.“, atstovaujamos atsakingojo partnerio O. R., ir kliento J. B., matyti, kad paslaugų teikėjas įsipareigojo surinkti ir tirti informaciją, reikalingą baudžiamajam procesui siekiant nustatyti aplinkybes, kuriomis J. B. prarado asmenines pinigines lėšas. PDVĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog, teikiant privačios detektyvinės veiklos paslaugas, techninės priemonės gali būti naudojamos tik tais atvejais, kai siekiant suteikti privačios detektyvinės veiklos paslaugas naudoti kitas priemones, būdus ar metodus nepakanka ir (arba) netinka. PDVĮ 22 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad technines priemones naudoti draudžiama, kai dėl numatomo techninių priemonių naudojimo būdo ar tvarkos įstatymuose yra nustatytas reikalavimas gauti teismo sankciją. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog O. R. veiksmai, t. y. vaizdo ir garso fiksavimo priemonių naudojimas bendraujant su M. F., turėtų būti vertintini kaip veiksmai, kurių atlikimui reikia teismo sankcijos, t. y. tokie veiksmai (procesinės prievartos priemonės), kuriuos pagal BPK galėtų atlikti tik šiame įstatyme numatyti subjektai, esant teismo (ikiteisminio tyrimo teisėjo) sankcijai. Pažymėtina, jog po antrojo susitikimo su nuteistąja liudytojas kreipėsi į policijos pareigūnus, nurodydamas, kad M. F. prašo jo atnešti tam tikrą pinigų sumą, tačiau policijos pareigūnams nurodžius nuteistosios neprovokuoti dėl nusikalstamos veikos darymo, savo kaip detektyvo veiksmus liudytojas nutraukė, daugiau į jokį susitikimą su būrėja nėjo (t. 8, b. l. 130). Kita vertus, M. F. ir nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, už kokius nors veiksmus, kuriuos atliko bendraudama su liudytoju O. R..
40. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas O. R. nurodė, jog vaizdo ir garso įrašymo įrangą, naudotą susitikimų metu su M. F., įsigijo parduotuvėje „Ermitažas“ (t. 8, b. l. 131). Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių ir dėl to, kad liudytojo naudota vaizdo ir garso įrašymo įranga atitiko teisės aktuose nurodytus reikalavimus. Kita vertus, apeliaciniame skunde nėra ginčijamas vaizdo įrašų turinys, duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog liudytojo ir nuteistosios bendravimo turinys buvo kaip nors iškraipytas, panaudojant technines priemones, nėra. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad liudytojo O. R. daryti vaizdo ir garso įrašai, priešingai nei teigia nuteistosios gynėjas, laikytini leistinais įrodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi spręsdamas M. F. baudžiamosios atsakomybės klausimą.
41. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nusikalstamos veikos prieš J. B. padarymo metu M. F. nebuvo Lietuvos Respublikoje, tuo metu ji buvo Rumunijoje, todėl J. B. 2017 m. rugsėjo 11 d. negalėjo jai perduoti 297000 Eur. Pati nuteistoji viso proceso metu tvirtino, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji niekada nėra buvusi su nukentėjusiuoju nebuvo susitikusi. Nuteistosios nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojas V. D., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nuo 2017 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 5 d. jis su M. F. buvo Rumunijoje (t. 6, b. l. 12). Be to, išraše iš medicininių dokumentų, kuris buvo surašytas 2017 m. rugsėjo 11 d., užfiksuota, jog nuteistoji 2017 m. rugsėjo 11 d. Rumunijoje lankėsi pas odontologą (t. 9, b. l. 9). Vis tik nukentėjusiojo J. B., liudytojų O. R. ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, leidžia daryti išvadą, kad M. F. teikė būrimo paslaugas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur 2017 m. rugsėjo 11 d. iš nukentėjusiojo J. B. paėmė pinigus. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, įvertinus egzistuojančias susisiekimo tarp skirtingų valstybių galimybes, nėra pagrindo tvirtinti, jog asmuo tą pačią dieną, tačiau skirtingu laiku, negalėjo veikti dviejose skirtingose valstybėse.
Žemesnės instancijos teismas
42. J. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad, kai jis 2017 m. rugsėjo 11 d. surinko 297000 Eur, atidavė juos bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 24, t. 8, b. l. 92). Byloje esantys grynųjų pinigų išmokėjimo kvitai (t. 1, b. l. 66, 67) patvirtina, kad J. B. 2017 m. rugsėjo 11 d. 40000 Eur buvo išduoti viename „Swedbank“ banko skyriuje, o 60000 Eur – kitame „Swedbank“ banko skyriuje. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. S. parodė, kad jam priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl minėto buto nuomos 2017 m. rugsėjo pradžioje jam paskambino vyras. Susitikus su šiuo vyru, jis bendravo rusų kalba, prisistatė A. vardu. Vyras nurodė, kad liudytojui priklausančiame bute planuoja gyventi su sutuoktine ir vaiku. Liudytojas butą išnuomojo apie 2017 m. rugsėjo 10 d. Vieną dieną buvo nuėjęs į išnuomotą butą, nes A. prašė įrengti internetą. Tuomet bute matė ir A. žmoną, kuri nekalbėjo rusiškai, buvo panaši į nuteistąją (t. 8, b. l. 180-182). Iš esmės tokias pat aplinkybes liudytojas A. S. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 37). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. S. nurodė, kad jam priklausantį butą jis išnuomojo 2017 m. rugsėjo pradžioje. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo turinio matyti, kad liudytojas A. S. atpažino M. F. kaip nuomininko A. sutuoktinę, kurią matė jam nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 41-43). Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. F. gyvenamojoje vietoje atlikus kratą buvo rasta telefono Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelė (t. 2, b. l. 127-132). Šis telefono numeris buvo nurodomas skelbimuose apie būrėjos R. teikiamas paslaugas, šiuo telefono numeriu skambino ir liudytojas O. R., po ko, susitarus dėl susitikimo su būrėja, jam būrimo paslaugas suteikė būtent nuteistoji. Pati M. F. tvirtino, kad ji naudojosi lietuvišku numeriu, kuris baigiasi skaičiais 76. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad minėtas telefono numeris nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2017 m. spalio 6 d., veikė Lietuvoje (t. 5, b. l. 41).
43. Nuteistoji M. F. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 135) aiškino, kad ji visus savo klientų vardus užsirašydavo užrašų knygutėje. Vienoje iš užrašų knygučių, paimtų kratos nuteistosios gyvenamojoje vietoje metu, turinio matyti, jog joje užrašyti žodžiai „Klient“, o šalia jų yra nurodyti trys telefono numeriai. Du telefono numeriai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) priklauso nukentėjusiajam J. B., jais nukentėjusysis naudojosi aptariamų įvykių metu. Ant minėtos užrašų knygutės vidinio viršelio yra užrašyta „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 34-35, 60). Nuteistoji pirmosios instancijos teisme kėlė versiją, kad jai 2017 m. rugsėjo mėnesio pradžioje išvykus į Rumuniją Lietuvoje liko vertėja C. M., kuriai ji paliko savo telefoną, užrašų knygutę, todėl ji galėjo kontaktuoti su J. B., užrašų knygutėje užrašyti jo kontaktus. Vis tik pažymėtina, kad nukentėjusysis J. B. neatpažino C. M. kaip moters, su kuria būtų bendravęs įvykių metu (t. 1, b. l. 41-43). Be to, pati M. F. buvo nenuosekli dėl jos buvimo Lietuvoje ir išvykimo iš jos datų. Pirmosios instancijos teisme M. F. aiškino, kad ji Lietuvoje buvo nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. (t. 9, b. l. 23-25). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji teigė, kad ji į Lietuvą atvyko 2017 m. liepos 17 d., o išvyko spalio 5 ar 6 d., t. y. tą dieną, kai iš J. B. buvo išviliota 663000 Eur, o išvykstant C. M. Lietuvoje jau nebebuvo (t. 6, b. l. 135-136). Atkeiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. F. tvirtino, jog C. M. vykdė visus jos nurodymus, ji skambindavo klientams tik nuteistosios nurodymu, vertėja savarankiškai jokių veiksmų nesiimdavo (t. 6, b. l. 136). Faktas, jog nuteistoji nemoka anglų ir rusų kalbų, nereiškia, kad įrašas, susijęs su J. B., užrašų knygutėje negalėjo būti padarytas pačios nuteistosios. Užrašyti telefono numeriui bei žodžiui „Klient“, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai pakanka mokėti rumunų kalbą, kadangi arabiški skaičiai yra universalūs ir net menką išsilavinimą turintiems asmenims žinomi ženklai, o tarptautinį žodį „Klient“, kuris yra paplitęs įvairiuose kalbose, galima parašyti naudojantis rumunų kalbos abėcėlėje egzistuojančiomis raidėmis. Taigi, iš aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nusikalstamos veikos J. B. padarymo metu nuteistoji buvo Lietuvoje ir su nukentėjusiuoju bendravo bute, esančiame (duomenys neskelbtini).
44. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad faktą, jog M. F. bendravo su J. B., paneigia tai, jog ji, teikdama būrimo paslaugas, naudojosi tik vertėjų moterų paslaugomis, o nukentėjusysis tvirtino, kad jam ir būrėjai vertėjavo vyras. Iš tikrųjų M. F. viso proceso metu aiškino, jog 2017 m. liepos-rugsėjo mėnesiais jai vertimo paslaugas teikė C. M., o vėliau, t. y. 2017 m. lapkričio mėnesį, vertėja dirbo M. C., kurią 2018 m. vasario mėnesį vėl pakeitė C. M.. Vis tik tokius nuteistosios parodymus paneigia nukentėjusiojo J. B. parodymai, kuriais, kaip jau buvo minėta, nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Šis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad iš pradžių jis bendravo su būrėja A., kuriai vertėjavo vyras, prisistatęs A. vardu. Su vertėju bendravimas vyko ir telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Su šiuo vertėju bendravimas vyko ir tuomet, kai būrimo paslaugų teikimą perėmė A. dukra, dirbusi (duomenys neskelbtini), kurią vėliau atpažino kaip M. F. (t. 1, b. l. 23-24). Faktą, kad J. B. su vertėju A. bendravo telefonu (duomenys neskelbtini), patvirtina tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys (t. 5, b. l. 40). Iš tarnybinio pranešimo matyti, jog telefono numeris (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas „Facebook“ paskyroje „A. M.“ (t. 4, b. l. 50). Iš asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolo turinio matyti, kad nukentėjusysis J. B. A. M. atpažino kaip vyrą, kuris vertėjavo M. F. (t. 1, b. l. 33-35). Liudytojas A. S., kuris išnuomojo butą vyrui, kuris prisistatė A. vardu ir kurio žmoną atpažino kaip nuteistąją M. F., taip pat minėtą vyrą atpažino kaip A. M. (t. 2, b. l. 38-40). Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo su J. B. bendravo A., naudotojas bendravo su liudytoju A. S. 2017 m. rugsėjo pradžioje, kuomet buvo išnuomotas liudytojui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 38). Be to, minėtas telefono numeris nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. 08.06.50 val. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. 16.35.05 val., t. y. tuomet, kai nukentėjusysis M. F. perdavė 297000 Eur, veikė celės Nr. 1377 (Latvių g. 56, Vilnius) veikimo teritorijoje, kurioje yra ir liudytojo A. S. išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 38). Pati nuteistoji tvirtino, kad A. M. nepažįsta, vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytoja C. M. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 84) teigė, kad girdėjo, kaip nuteistoji ir jos sutuoktinis tarpusavio barnio metu minėjo A. M.. Faktas, kad kiti nukentėjusieji nurodė, jog jiems bendraujant su M. F. vertėjavo moterys, nepaneigia nukentėjusiojo J. B. teiginių, jog jam bendraujant su nuteistąja vertėjavo vyras, ypač atsižvelgus į tai, kad su kitais nukentėjusiaisiais buvo bendraujama ne tuo pačiu metu kaip su J. B., o vėliau.
45. M. F. neneigė, kad teikė būrimo paslaugas, atliko tam tikras apeigas nukentėjusiesiems S. C., A. N. bei Z. S., tačiau neigė, jog iš nukentėjusiųjų reikalavo didesnių piniginių sumų ar aukso dirbinių, tuo pačiu neigė, kad iš nukentėjusiųjų paėmė skundžiamame nuosprendyje nurodytą turtą. M. F. tvirtino, kad S. C. jai už suteiktas paslaugas viso sumokėjo 120 Eur, o 20 Eur buvo sudeginti. S. C. buvo atnešusi 500 Eur, kuriuos nuteistoji liepė paaukoti. Nukentėjusysis A. N. M. F. sumokėjo 150 Eur už atliktą ritualą ir kortų išmetimą, o Z. S. sumokėjo 150 Eur už aliejukus bei šventą vandenį. Vis tik nukentėjusiųjų S. C., A. N. bei Z. S. parodymai paneigia nuteistosios teiginius ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes.
46. Nukentėjusieji S. C., A. N. bei Z. S., duodami parodymus dėl nuteistosios reikalautų ir jai perduotų pinigų sumų, viso proceso metu buvo nuoseklūs. S. C. tiek pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 103-108), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 129-130) iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes. Nukentėjusioji tvirtino, kad, užklupus nelaimėms šeimoje, nusprendė nueiti pas būrėją pagal surastą skelbimą. Pas nuteistąją iš viso ėjo du kartus. Po pirmo apsilankymo jai buvo nurodyta, kad ji yra prakeikta, nukentėjusioji turi gelbėti anūkus, kadangi jiems gresia pavojus, o paveikta M. F. dėl prakeiksmo nuėmimo nuteistajai ji iš viso atidavė 1470 Eur grynaisiais pinigais, iš kurių 950 Eur buvo tariamai sudeginti, taip pat atidavė juvelyrinių aukso dirbinių, kurių vertė buvo 150 Eur ir kurie buvo skirti amuleto gamybai. Tokius S. C. parodymus iš dalies patvirtina liudytojos J. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 128-129) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 92). Ši liudytoja patvirtino, kad nukentėjusioji S. C. po ją užklupusių nelaimių nuėjo pas būrėją, kuri nurodė, jog nukentėjusioji yra prakeikta, anūkams atsitiks nelaimė. Tam, kad prakeiksmas būtų nuimtas, nukentėjusioji buvo įpareigota atnešti pinigų, auksinių dirbinių, iš kurių bus pagamintas amuletas. S. C. iš liudytojos pasiskolino 500 Eur, nors ir nenurodė, kam reikalingi pinigai, liudytoja suprato, jog pinigus skolinasi būrėjos paslaugoms. Vėliau ji sužinojo, kad nukentėjusioji pinigų skolinosi ir iš savo giminių. Aplinkybę, jog iš nukentėjusiosios S. C. buvo reikalaujama atnešti pinigų, kad negrįžtų blogis, patvirtina ir pokalbis tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios vertėjos, užfiksuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (t. 5, b. l. 121-122). Nukentėjusysis A. N. viso proceso metu (t. 1, b. l. 152-154, t. 8, b. l. 124-127) nurodė, kad prislėgtas nesėkmių asmeniniame gyvenime kreipėsi į nuteistąją, kuri paaiškino, jog jis yra prakeiktas, o prakeiksmo nuėmimui reikia atnešti 9990 Eur, kurie turėjo būti sudeginti, aukso dirbinių talismano pagaminimui, kurių vertė 2500 Eur. Nukentėjusysis Z. S. pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 100-103) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 174-175) nurodė, kad dėl asmeninių problemų nuėjus pas nuteistąją jam buvo nurodyta, kad jis yra prakeiktas, o prakeiksmo nuėmimui reikia atnešti 9999 Eur. Nukentėjusiajam atsisakius atnešti nurodytą pinigų sumą, pradėjo skambinėti būrėjos vertėja, kuri aiškino, jog pinigus dėl prakeiksmo panaikinimo labai svarbu rasti ir atnešti būrėjai. Aplinkybė, kad buvo skambinama nukentėjusiajam patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys (t. 5, b. l. 58-59). Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad nuteistoji iš nukentėjusiųjų už tariamą prakeiksmo nuėmimą reikalavo pinigų, o iš S. C. bei A. N. juos ir gavo. Be jau aptartų nukentėjusiųjų ir liudytojos J. D. parodymų, faktą, kad M. F. iš klientų reikalavo atnešti jos nurodytas pinigų sumas tam, jog asmenys išvengtų galimų nelaimių, nesėkmių, blogio, patvirtina ir liudytojo O. R. parodymai, kitų objektų apžiūros protokole, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys.
47. Liudytojas O. R. pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 129-130) paaiškino, kad, nuėjęs pas M. F. išsiburti, nurodė jai išgalvotus faktus apie žmonos ligą, jo paties problemas. Antrojo apsilankymo metu nuteistoji liudytojui nurodė, kad dvasios jai parodė skaičių 6666, o tai yra eurų suma, kurią reikia atnešti sudeginimui, nes tik tokiu būdu dings visos jo sutuoktinės bei vaikų problemos. Jei taip nepadarys, liudytojo sveikata pablogės, žmona mirs, o vaikai nukentės. Jam neatėjus su nurodyta pinigų suma, pradėjo skambinėti nuteistosios vertėja, kuri klausė, kur jis pradingo. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina liudytojo nurodytas aplinkybes (t. 2, b. l. 105-107). Iš minėtame protokole aprašyto vaizdo įrašo „PICVT0012“ matyti, kaip nuteistoji atlieka apeigas, kurių metu O. R. per vertėją nurodo, kad kitą kartą reikia atnešti velnio akį – 6666 Eur, kurie bus sudeginti, padarytas talismanas, nes tik tokiu būdu bus apsaugota liudytojo žmonos sveikata. Iš pokalbio tarp O. R. ir nuteistosios vertėjos, užfiksuoto elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (t. 5, b. l. 62), matyti, jog liudytojas yra raginamas atnešti nuteistosios nurodytus pinigus, kad blogis negrįžtų atgal. Liudytoja A. L. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog nuėjus pas M. F. ši būrimo metu jai nurodė, kad jos šeimoje yra prakeiksmas, kurį reikia nuimti. Vėliau liudytojai buvo nurodyta, jog prakeiksmo panaikinimui reikia atnešti 6666 Eur, kurie bus sudeginti, o iš jų bus pagamintas talismanas. Liudytojai nurodžius, kad tokių pinigų neduos, jai buvo pradėta aiškinti, jog blogis grįš atgal dvigubai, todėl reikia atnešti bent jau 3333 Eur. Galiausiai A. L. buvo paskambinta, nurodyta ateiti ir atnešti tiek pinigų, kiek ji gali (t. 8, b. l. 182-184). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas pokalbis tarp klientės „A.“ ir nuteistosios vertėjos patvirtina, kad iš klientės yra reikalaujama pinigų tam, jog negrįžtų blogis, klientei nurodžius, kad tokios sumos neturi, nurodoma, jog galima atnešti ir mažiau (t. 5, b. l. 100). Aptarti įrodymai visiškai patvirtina tai, kad M. F. su į ją besikreipiančiais asmenimis veikė pagal analogišką modelį, t. y. nurodydavo, jog asmuo yra prakeiktas, jam ir (ar) jo artimiesiems gresia pavojus, norint išvengti nelaimių reikia pateikti tam tikrą grynųjų pinigų sumą, o asmenims aiškinant, jog jie neturi nurodytos pinigų sumos, jiems būdavo nurodoma, kad blogis, kuris bus net didesnis, sugrįš, buvo prašoma pateikti mažesnes grynųjų pinigų sumas ar tokias pinigų sumas, kokias asmenys gali surinkti.
48. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistosios aukščiau aptartas pinigų gavimo būdas iš nukentėjusiųjų yra vertintinas kaip apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusiuosius, piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu, todėl M. F. veiksmai prieš J. B., S. C., A. N. ir Z. S. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 182 straipsnį. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima. Vis tik, kai magijos paslaugų teikėjas, pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu, tyčia užvaldo nukentėjusiojo turtą, kaip apgaulę panaudodamas objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie grėsmes nukentėjusiojo ar jo artimųjų gyvybei, sveikatai ar turtui, ir tai turi esminės įtakos nukentėjusiajam perduodant savo turtą, tokia veika laikytina sukčiavimu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-41-511/2017). Taip pat būtina pabrėžti, jog šioje byloje yra nustatyta, kad iš tikrųjų jokios paslaugos (būrimo ar kitokios) nukentėjusiesiems, užvaldant jų turtą, nebuvo teikiamos, o buvo tik sudaryta paslaugų teikimo regimybė, kurios paskirtis buvo paslėpti tikruosius nuteistosios ketinimus bei realius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistosios atliktų veiksmų visuma rodo, kad jie niekaip nėra susiję su jos tariamu ar tikru įsitikinimu, apie kokių nors antgamtinių gebėjimų bei galių turėjimą, o yra susiję su paprasčiausiu siekiu apgaulės būdu, pasinaudojant nukentėjusiųjų realiu tikėjimu burtais, pranašystėmis, prakeiksmais ir t. t., įgyti svetimą turtą.
49. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Įstatymas nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu kaltininkui, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Nuteistoji nukentėjusiųjų S. C., A. N., J. B. turtą užvaldė, o Z. S. turtą pasikėsino užvaldyti panaudodama apgaulę, kuri pasireiškė tikrovės neatitinkančių pačios išgalvotų aplinkybių pateikimu dėl jos galių ir dėl nukentėjusiesiems bei jų artimiesiems gresiančių nelaimių, nesėkmių, pastariesiems įteigiant, kad, norint išvengti nepageidaujamų pasekmių, nukentėjusieji turi pateikti nurodytas pinigų sumas. Iš nukentėjusiųjų parodymų akivaizdžiai matyti, kad nuteistosios bauginimai bei jos įtaiga dėl turimų galių padėti išspręsti jau atsiradusias bei ateityje galinčias kilti problemas turėjo esminės reikšmės nukentėjusiesiems apsisprendžiant atnešti nurodytas pinigų sumas, taip pat mokant pinigus už ritualus dėl prakeiksmo nuėmimo, už amuletus, kitus daiktus, neva galinčius apsaugoti nuo nelaimių, nesėkmių ir pan. Akivaizdu, kad nuteistoji apgaule kryptingai veikdama nukentėjusiųjų sąmonę jiems įteigė tariamas grėsmes, pasinaudodama tuo, kad nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl savo problemų, būtent dėl šios priežasties nukentėjusieji ir atliko jiems akivaizdžiai nenaudingus veiksmus. Išvadą, kad nuteistoji turėjo tyčią sukčiauti pagrindžia ir tai, jog iš nukentėjusiųjų iš pradžių būdavo prašoma pateikti pakankamai dideles grynųjų pinigų sumas, kurios turėjo būti panaudotos prakeiksmų nuėmimui, tačiau nukentėjusiesiems paaiškinus, kad jie nesutinka pateikti ar neturi galimybių pateikti tokių grynųjų pinigų sumų, šios pinigų sumos būdavo mažinamos. Toks faktas leidžia daryti išvadą, jog iš nukentėjusiųjų buvo bandoma įgyti kaip įmanoma didesnes grynųjų pinigų sumas, o nepavykus įgyvendinti tokio sumanymo būdavo tenkinamasi mažesnėmis pinigų sumomis, t. y. tokiomis, kurias sutikdavo ar objektyviai galėdavo pateikti nukentėjusieji. Taip pat aptarta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad M. F. veiksmų tikslas buvo, pasinaudojus nukentėjusiųjų suklydimu, įgyti jų turtą, o ne jį panaudoti kokioms nors apeigoms, kadangi yra akivaizdu, jog pinigų sumos visiškai neturėjo reikšmės apeigų „kokybei“. Tai, jog prieš nukentėjusiuosius buvo naudojama apgaulė, kuri buvo nukreipta tik į svetimo turto įgijimą, o ne būrimo paslaugos suteikimą, visiškai patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje nustatyti faktai. Pavyzdžiui, nukentėjusiajai S. C. pagamintas amuletas, kuriam nukentėjusioji nešė aukso dirbinius, iš tikrųjų yra menkavertis. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus S. C. pagamintą amuletą, nustatyta, jog jis yra pagamintas iš vaško ir 1 Eur bei 5 Eur cento monetų, jokio aukso jame nėra (b. l. 134-135). Nukentėjusiajam J. B. buvo liepta sunaikinti savo telefono numerį, nes dėl jo šiam nukentėjusiajam gali atsitikti nelaimių (t. 1, b. l. 25), be to, nukentėjusiajam reikalaujant grąžinti pinigus, kurie buvo perduoti ritualams, susijusiems su prakeiksmų panaikinimu, atlikti, vis buvo žadama perduotus pinigus grąžinti, tačiau pažadai nebuvo įvykdyti, o nukentėjusiajam vietoje pinigų buvo perduoti į tūbeles suvynioti popieriaus lapai. Pastebėtina ir tai, kad nuteistoji M. F. S. C. reikalavo niekam nesakyti apie prašomas atnešti jai pinigų sumas (t. 1, b. l. 129). Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad nuteistosios veiksmai buvo nukreipti ne į paslaugų, dėl kurių kreipėsi nukentėjusieji, suteikimą, bet siekį tyčia panaudojus apgaulę užvaldyti jų turtą.
50. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusieji galėjo perduoti ir perdavė nuteistajai skundžiamame nuosprendyje nurodytas pinigines lėšas. Pažymėtina, jog S. C. dirba ir gauna stabilias pajamas, A. N. verčiasi ūkininkavimu, o J. B. nurodė, kad užsiėmė verslu. Be to, grynųjų pinigų išmokėjimų kvitai patvirtina, kad J. B. dalį apgaulės būdu išviliotų pinigų laikė banke. Aplinkybė, kad ant M. F. gyvenamojoje vietoje rastų pinigų nebuvo rasti nukentėjusiųjų pirštų pėdsakai, o nuteistosios pirštų pėdsakų nebuvo rasta ant daiktų, kurie buvo įteikti nuketėjusiajam J. B., nereiškia, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl pinigų perdavimo neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog specialistų išvadose Nr. 140-(7172)-IS1-624 (t. 1. b. l 80-81), 140-(7172)-IS1-2528 (t. 1, b. l. 83-84), 140-(394)-IS1-1171 (t. 1, b. l. 90-92), 140-(2505)-IS1-3120 (t. 3, b. l. 148-149) yra nurodyta, kad ant tirti pateiktų daiktų rasti rankų pėdsakai bei žmogaus biologiniai pėdsakai yra netinkami asmens tapatybei nustatyti. Taigi paminėtos specialisto išvados nepaneigia galimybės, kad ant daiktų bei pinigų rasti pirštų antspaudai priklauso nukentėjusiesiems ar nuteistajai. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusieji pinigus M. F. perdavė anksčiau, nei buvo atlikta krata jos gyvenamojoje vietoje. Taigi nukentėjusiųjų nuteistajai perduoti pinigai kratos metu galėjo būti ir akivaizdu buvo laikomi kitoje vietoje.
51. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių ir dėl to, kad nukentėjusiųjų S. C. ir A. N. nuteistajai perduoti pinigai nebuvo sudeginti. Tokią išvadą leidžia daryti argumentai, susiję su M. F. siekiu užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, kurie buvo aptarti šio procesinio sprendimo 49 pastraipoje. Akivaizdu, jog asmuo, kuris iš tikrųjų siekia užvaldyti svetimą turtą, nori padaryti jį savu, jo nenaikina. Tuo pačiu pažymėtina, kad nukentėjusysis A. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog atneštus pinigus nuteistoji paėmė ir nusinešė į kitą kambarį. Vėliau ji grįžo su susuktais pinigais į baltą popierių ir padegė kibiriuke (t. 8, b. l. 125). S. C. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji atidžiai nestebėjo, kas buvo daroma su pinigais, kai būrėja juos laikė rankose. Vėliau pinigus, surištus į tūbelę ir aprištus siūlais, nuteistoji padegė (t. 8, b. l. 104). Teisėjų kolegija pažymi, kad panašiu būdu buvo veikiama ir prieš nukentėjusįjį J. B., t. y. atnešti 366000 Eur apeigų metu buvo imami paketais, vyniojami, tuomet jie buvo sudėti į maišą ir pagalvės užvalkalą. Grįžus namo nukentėjusysis rado į šešias tūbeles susuktus lapelius. Taigi nukentėjusiųjų A. N. ir S. C. parodymai leidžia daryti išvadą, kad M. F. turėjo realią galimybę pakeisti jai perduotus pinigus beverčiais objektais, kurie iš tikrųjų ir buvo sudeginti imituojant pinigų deginimą bei sudarant mistinių apeigų įspūdį, o nukentėjusiojo J. B. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jo perduotų pinigų deginimo imitavimas apskritai nebuvo atliekamas, o perduoti pinigai buvo pakeisti beverčiu popieriumi.
52. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad M. F. prieš J. B. apgaulę panaudojo bendrininkaudama su kitais šio baudžiamojo proceso metu nenustatytais asmenimis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Be jokios abejonės, grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis) yra numatyta BK 24, 25 straipsniuose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-271-303/2016 ir kt.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog yra kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
53. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje iš tikrųjų yra nustatyta, kad nukentėjusysis J. B. M. F. perdavė tik dalį pinigų, t. y., 297000 Eur. Duomenų, kad M. F. tiesiogiai dalyvavo užvaldant J. B. priklaususius 366000 Eur, nėra. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais, visiškai patvirtina, jog 663000 Eur iš J. B. buvo užvaldyti M. F. veikiant kartu su šio baudžiamojo proceso metu nenustatytais asmenimis.
54. Nukentėjusysis J. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad rado būrėjos A. skelbimą ir paskambino jame nurodytu telefono numeriu – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23). Byloje esančiame skelbime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad minėtas telefono numeris iš tikrųjų buvo nurodytas būrėjos, pasivadinusios A. vardu, skelbime (t. 1, b. l. 72). Nukentėjusysis J. B. taip pat aiškino, kad nurodytu telefonu jis bendravo su būrėjos A. vertėju, prisistačiusiu A. vardu. Pirmasis susitikimas su būrėja įvyko bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23-24). Liudytojai A. Š. ir S. Š. (t. 1, b. l. 2, 6-7) nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), išnuomojo užsieniečiams, o vieną iš asmenų, kuriems buvo išnuomotas butas, liudytojas S. Š. atpažino kaip A. M. (t. 1, b. l. 11-13). Kaip jau minėta anksčiau, būtent šį vyrą J. B. atpažino kaip A. ir nuteistosios M. F. vertėją. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad asmuo, kuris naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), skambino S. Š. į jo asmeninį telefono numerį (t. 5, b. l. 38). Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo, kuris naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), bendravo ir su A. S., kuris nuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 38). Šis liudytojas taip pat atpažino A. M. kaip vyrą, kuris iš jo nuomojosi butą. Pažymėtina, kad minėtas telefono numeris 2017 m. rugsėjo 11 d., kai J. B. perdavė 297000 Eur M. F. bei su ja buvusiai kitai moteriai, veikė celėje, į kurios veikimo teritoriją pakliuvo ir butas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 38). Tuo pačiu adresu bei tuo pačiu laiku čia jungėsi ir kitas telefono numeris, kuriuo J. B. bendravo su vertėju A. – (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas po 2017 m. rugsėjo 11 d. iš kart išvyko iš Lietuvos (t. 5, b. l. 40). Pabrėžtina ir tai, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini), su kuriuo kontaktavo nukentėjusysis J. B. ir kuris veikė Kudirkos g., kur vyko nukentėjusiojo susitikimas su būrėjomis, kurio metu iš jo buvo pareikalauta atnešti 660000 Eur, jungėsi prie celės Nr. 041B, esančios Lazdynų g. 21, Vilniuje, kuri apima ir Jonažolių g., kai buvo paimti nukentėjusiojo atnešti 366000 Eur (t. 5, b. l. 39). Liudytojas L. G. atpažino A. M. kaip asmenį, kuris su mergina išsinuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 25-27). Atkreiptinas dėmesys, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) veikė tame pačiame telefono aparate kaip ir M. F. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas skelbimuose. Asmenys besinaudoję telefono numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tarpusavyje bendravo tuo metu, kai buvo atliekami nusikalstami veiksmai prieš J. B. (t. 5, b. l. 39). Asmuo, kuris naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 6 d. skambino į telefono numerį (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi M. F., t. y. tuomet, kai iš J. B. buvo išvilioti 366000 Eur. Asmenys, kurie naudojosi telefonų numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontaktavo su tais pačiais asmenimis, t. y. skambino į tuos pačius telefono numerius (t. 5, b. l. 41). Taigi aptarti duomenys, be jokių pagrįstų abejonių, leidžia daryti išvadą, jog M. F. veikė bendrai su kitais asmenimis.
55. Faktas, kad M. F. telefonu asmeniškai nekontaktavo su nukentėjusiuoju, ji pati dalyvavo tik vienos grynųjų pinigų sumos iš nukentėjusiojo paėmimo atveju, nešalina jos atsakomybės, kadangi atlikdama anksčiau nustatytus veiksmus ji realizavo dalį objektyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, kartu su šio baudžiamojo proceso metu nenustatytais asmenimis veikė siekdama vieningo tikslo. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. F. nusikalstamai veikė su nenustatytais bendravykdytojais, su kuriais buvo pasiskirstę funkcijomis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog M. F. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad nusikalstamą veiką J. B. padarė kaip šios nusikalstamos veikos bendravykdytoja, o ne padėjėja.
56. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog bendrininkavimas su nenustatytu asmeniu nėra galimas. Vis tik su tokiu nuteistosios gynėjo teiginiu negalima sutikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens savaime nereiškia, kad apie jį nieko nėra žinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kitu bendrininku bei jų tyčios bendrumo. Apie tokio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su nuteistuoju bei tyčios turinį galima spręsti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog kartu su nuteistąja M. F. veikę asmenys ar jų dalis negali būti laikomi baudžiamosios atsakomybės subjektais. Iš nukentėjusiojo J. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog nuteistosios bendrininkai, su kuriais jis bendravo telefonu, buvo susitikęs atliekant būrimo paslaugas, buvo apibūdinti kaip asmenys, kuriems pagal išvaizdą buvo nuo 30 iki 60 metų. Faktas, jog susitikimų ir pokalbių metu asmenys sugebėjo įtikinti J. B. ateiti į susitikimus, atnešti pinigus dėl tariamo užkeikimo panaikinimo ir atneštus pinigus jiems perduoti, tik patvirtina, kad minėti asmenys gali būti laikomi baudžiamosios atsakomybės subjektais, jokių požymių, kurie leistų abejoti jų baudžiamuoju subjektiškumu, nėra nustatyta. Duomenų, kurie leistų daryti bent kiek pagrįstą prielaidą, kad su nuteistąja bendrininkavę asmenys negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, baudžiamojoje byloje nėra.
57. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė M. F. iš nukentėjusiųjų S. C. ir A. N. įgyto turto vertę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apgaulės būdu buvo užvaldyti ir pinigai, kuriuos S. C. bei A. N. sumokėjo M. F. pirmųjų apsilankymų pas ją metu, t. y. po 50 Eur. Vis tik konstatuotina, jog baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys neleidžia daryti išvados, kad minėtos pinigų sumos buvo užvaldytos apgaulės būdu.
58. Iš nukentėjusiųjų S. C. ir A. N. parodymų matyti, jog jiems atvykus pas būrėją, jie buvo informuoti, kad būrimo paslaugos kainuos 50 Eur. Su tokia sąlyga abu nukentėjusieji sutiko ir jiems buvo teikiamos jų pageidaujamos paslaugos, t. y. buvo dėliojamos kortos. M. F. tik vėliau nukentėjusiesiems nurodė, kad jie yra prakeikti, o prakeiksmą būtiną nuimti atnešant grynuosius pinigus. Pažymėtina, jog su būrimais susijusia veikla užsiimantiems asmenims nekeliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai, specialūs reikalavimai nėra nustatyti ir tokių užsiėmimų turiniui bei jų kokybei. Tokia veikla yra grindžiama ne objektyviais duomenimis ar įrodymais, gautais atlikus mokslinius tyrimus, o tikėjimu dėl tam tikrų reiškinių, aplinkybių ir pan. egzistavimo. Tvirtinti, kad pradinių paslaugų, t. y., pirmojo seanso turinys neatitiko nukentėjusiųjų lūkesčių ar paslauga jiems nebuvo suteikta, nėra pagrindo. Byloje užfiksuoti duomenys nepatvirtina, kad pinigai, kuriuos už būrimą sumokėjo nukentėjusieji, nuteistosios būtų užvaldyti panaudojus apgaule, todėl minėtos aplinkybės iš kaltinimo šalinamos. Tuo pačiu pažymėtina, kad minėtų aplinkybių pašalinimas nekeičia M. F. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (S. C. turto įgijimas) bei BK 182 straipsnio 2 dalį (A. N. turto įgijimas).
59. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nepagrįstas yra M. F. gynėjo teiginys, kad nuteistosios nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip tęstinė nusikalstama veika. Teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių paprastai laiko atžvilgiu viena nuo kitos nenutolusių analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis padarytų veikų, kurių kiekviena, atskirai paėmus, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visas jas sieja vienas nusikalstamas sumanymas, vieninga tyčia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436/2014, 2K-7-96/2012 ir kt.). Pagrindinis kriterijus, pagal kurį tęstinė nusikalstama veika yra atribojama nuo pavienių nusikaltimų, yra vieningas nusikalstamas sumanymas (vieninga tyčia). Pastebėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad paprastai vieningo sumanymo turinys yra sukonkretinamas iki sumanymo apgaule įgyti apibrėžto dydžio svetimą turtą, kuris įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-77/2013, 2K-59/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad M. F. nusikalstamus veiksmus skyrė nedidelis laiko tarpas, nusikalstami veiksmai visais atvejais iš esmės buvo panašaus pobūdžio ar analogiški, t. y. buvo veikiama pagal tokią pačią schemą. Vis tik vien šios aplinkybės savaime neleidžia daryti išvados, jog nuteistosios nusikalstami veiksmai yra vertinami kaip viena tęstinė nusikalstama veika, kad ji atlikdama konkrečius veiksmus veikė vieninga tyčia. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikyti įrodymais, patvirtina, kad apgaulės būdu buvo įgyjamas skirtingų asmenų turtas, o nusikalstami veiksmai buvo atliekami tiek, kiek leido konkrečiu metu susiklosčiusios aplinkybės, t. y. sėkmingai pavykus apgaulės būdu įgyti vieno asmens turtą, panašiu ar analogišku būdu, atsižvelgus į konkretaus asmens situaciją, būdavo veikiama prieš kitą asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurių visuma leistų spręsti apie tęstinį M. F. veikos pobūdį. Nenustačius vieningo nuteistosios sumanymo, jungiančio nusikalstamas veikas, kurios buvo padarytos skirtingu laiku prieš skirtingus asmenis, konstatuotina, jog M. F. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos, o ne kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos epizodai. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog, išnaudojus galimybes įgyti turtą iš vieno asmens, pagal analogišką schemą, atliekant panašius veiksmus kaip ir anksčiau, būdavo veikiama iš naujo prieš kitą asmenį. Apibendrinant viską, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sukčiavimo mechanizmas bei nuteistosios atliktų veiksmų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistosios veiksmus kaip atskiras nusikalstamas veikas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių tik dėl to, kad nuteistoji iš tikrųjų turėjo vieningą sumanymą pajamų gauti iš nusikalstamų veiksmų, tačiau, kaip jau minėta, kiekvienu atveju, susidarius palankioms aplinkybėms, daryti nusikaltimus prieš konkretų asmenį jai susiformuodavo nauja tyčia.
60. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas M. F. bausmes už jos padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laikydamasis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Tvirtinti, kad paskirtosios bausmės yra aiškiai per griežtos, nėra pagrindo.
61. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jos atsakomybę sunkinančia aplinkybę nusikaltimo J. B. padarymo atveju buvo pripažinta tai, jog šis nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). M. F. iš viso padarė keturias nusikalstamas veikas nuosavybei. Dvi iš M. F. padarytų nusikalstamų veikų yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato tik laisvės atėmimo bausmę, o dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai. Viena iš nusikalstamų veikų nepriklausomai nuo nuteistosios valios nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nusikalstamos veikos padarytos per pakankamai trumpą laikotarpį, naudojant iš esmės analogišką nusikalstamo veikimo schemą, naudojantis žmonių, kurie konkrečiu metu buvo susidūrę su gyvenimiškomis problemomis ir tuo metu buvo labiau pažeidžiami, pasitikėjimu. Visais keturiais atvejais M. F. veikė tiesiogine tyčia, dviem nukentėjusiesiems padarant didelę turtinę žalą (iš J. B. apgaulės būdu įgyto turto vertė keliasdešimt kartų viršija minimalią ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį). Aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui M. F. už nusikaltimą, padarytą J. B., paskirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis viršija BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, o už kitas nusikalstamas veikas paskirti laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės, nei BK 182 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijose numatyti šios bausmės vidurkiai. M. F. anksčiau nėra teista, ji nėra bausta administracine tvarka, yra sukūrusi šeimą, turi mažamečių bei nepilnamečių vaikų (nusikalstamų veikų padarymo metu vaikų tiesiogiai neprižiūrėjo). Vis tik šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas švelninti nuteistajai paskirtas bausmes.
62. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistosios gynėjo teiginiu, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės buvo subendrintos pažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimus. BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Nagrinėjamu atveju nuteistosios padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje (J. B. turto įgijimas), labai skiriasi pagal pavojingumą nuo nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, šios veikos yra priskiriamos skirtingų nusikalstamų veikų kategorijoms (sunkus nusikaltimas ir nesunkūs nusikaltimai). Taigi bausmė paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą su bausmėmis paskirtomis už nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą turėjo būti bendrinama apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, o prie šios bausmės pridėta bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. N. padaryta nusikalstama veika), dalis. Esant aptartoms aplinkybėms Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
63. BK 75 straipsnio 1 dalyje (nuostatos galiojančios nuo 2017 m. spalio 6 d.) yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju taikyti M. F. bausmės vykdymo atidėjimą nėra baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų, kadangi ji yra nuteista už dviejų nesunkių bei dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, jai paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė viršija ketverius metus. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, kuri yra galima tuomet, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Šiuo atveju įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 61 pastraipoje, neleidžia daryti išvados, jog M. F. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
64. Šioje baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad S. C. dėl prieš ją panaudotos apgaulės nuteistajai perdavė 1470 Eur bei aukso dirbinių, kurių vertė 150 Eur, A. N. dėl prieš jį panaudotos apgaulės nuteistajai perdavė 10140 Eur grynųjų pinigų bei aukso dirbinių, kurių bendra vertė 2500 Eur, o J. B. dėl nuteistosios nusikalstamų veikų, veikiant kartu su nenustatytais asmenimis, neteko 663000 Eur. Be jokios abejonės, nukentėjusieji dėl M. F. nusikalstamų veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti nuteistoji. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, jog 50 Eur, kurie buvo sumokėti nukentėjusiųjų S. C. ir A. N. už pirmuosius būrimo seansus, nukentėjusiesiems priteisti nebuvo pagrindo, kadangi jie buvo sumokėti už suteiktas paslaugas, o ne įgyti apgaule. Taigi nukentėjusiojo A. N. priteista suma nusikaltimu padarytai žalai atlyginti mažintina 50 Eur (12690 Eur – 50 Eur = 12640 Eur). Nukentėjusiajai S. C. priteista suma nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti nėra mažintina, kadangi pirmosios instancijos teismas ir taip šiai nukentėjusiajai priteisė mažesnę pinigų sumą jos patirtai turtinei žalai atlyginti, nei ši nukentėjusioji patyrė. S. C. dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų patyrė 1620 Eur dydžio žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas šiai nukentėjusiajai priteisė tik 1270 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti (ši nukentėjusioji apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžio nėra pateikusi). Tuo pačiu konstatuotina, jog mažinti nukentėjusiesiems priteistų piniginių sumų jų patirtai turtinei žalai atlyginti dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų nėra pagrindo, kadangi tokiu atveju susidarytų situacija, kai asmuo padaręs nusikalstamą veiką ar (ir) jo bendrininkai iš jos gauna naudos, o tokia situacija nėra galima.
65. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
66. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusieji dėl nuteistosios tyčinių nusikalstamų veiksmų, t. y. gąsdinimo jiems bei jų artimiesiems gresiančiomis nelaimėmis, jautė įtampą, nerimą, jiems buvo sukeltas nesaugumo jausmas. Be to, nekyla abejonių, kad minėti nukentėjusieji jautėsi psichologiškai ir emociškai blogai, kadangi neteko jiems reikšmingų piniginių lėšų ar kito turto. Nukentėjusioji S. C. liko skolinga asmenims, iš kurių skolinosi pinigų tam, jog juos galėtų perduoti nuteistajai. J. B. patyrė nepatogumų, kadangi susidariusią situaciją turėjo slėpti nuo savo sutuoktinės dėl jos prastos savijautos. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nukentėjusiosios S. C. patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau nukentėjusiajam J. B. priteisė nepagrįstai didelę kompensaciją jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu J. B. priteistos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas iki 1000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,
nusprendžia:
nuteistosios M. F. gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi, bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (J. B. turto įgijimas) apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, bei prie šios subendrintos bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. N. turto įgijimas), ir M. F. paskirti laisvės atėmimą septyneriems metams ir dviem mėnesiams.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti ir nukentėjusiajam A. N. iš M. F. priteistą pinigų sumą nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 12640 Eur, o J. B. iš M. F. priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1000 Eur.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžio aprašomąją dalį ir nustatyti, kad M. F. piktnaudžiaudama S. C. pasitikėjimu įtikino ją už suteiktas paslaugas sumokėti 70 Eur ir apgaule viso įgijo S. C. priklausantį 1620 Eur turtą, o piktnaudžiaudama A. N. pasitikėjimu įtikino jį už suteiktas paslaugas sumokėti 150 Eur ir apgaule įgijo A. N. priklausantį 12640 Eur vertės turtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.