- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- 2-2189-921/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Čiginskaitė
- Ieškovas
- BUAB „Bleiras“
- Atsakovas
- E. M. Harms
- Kategorijos
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Čiginskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Bleiras“, atstovaujamo administratoriaus UAB ,,Bankroto valdymas“, ieškinio atsakovui E. M. Harms GmbH & Co. Car Shipping dėl skolos priteisimo priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 27622,40 Lt dydžio skolos ir 6 proc. procesinių palūkanų. Nurodė, jog ieškinys yra teismingas Utenos rajono apylinkės teismui, kadangi ieškovas yra BUAB „Bleiras“, kurio buveinės vieta yra Utenos mieste, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 14 straipsnis numato, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnį Lietuva vadovaujasi tarptautinės teisės principais ir normomis. Lietuvai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sąjungos teisė yra civilinio proceso teisės šaltinis, o reglamentai – tiesioginio taikymo teisės aktai, kurių nereikia inkorporuoti į valstybių narių vidaus teisę.
Nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jam priskirtina tarptautinė jurisdikcija, kai ginčo šalys yra skirtingų Europos Sąjungos valstybių subjektai, neturi galimybių taikyti savo nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą, taikytina sprendžiant tik dėl teritorinio bylos teismingumo Lietuvos Respublikoje, bet ne tarptautinio teismingumo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).
Šiuo atveju nustatyta, jog atsakovas yra Europos Sąjungos valstybės narės – Vokietijos Federacinės Respublikos – juridinis asmuo, todėl bylos teismingumo taisykles nustato Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas 44/2001) ir Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas 1346/2000).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose 1 straipsnio 2 dalies b punkto įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė), netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei kitiems, tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems, ieškiniams (Teisingumo Teismo 1937 m. vasario 22 d. sprendimas Gourdain v. Nadler, C-133/78, Rink. 1979 p. 00733). Ši formuluotė buvo perkelta į Reglamentą Nr. 1346/2000. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškiniu reikalaujama sumokėti skolą, atsiradusią neatsiskaičius už suteiktas pervežimo paslaugas iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje nesant duomenų, jog įmonė neturėjo galimybės kreiptis į kompetentingą teismą su ieškiniu atsakovui, darytina išvada, kad tokį ieškinį galėjo pateikti ir pati įmonė iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas taip pat nenurodė, kad būtent dėl šio įsiskolinimo įmonei buvo iškelta bankroto byla. Ieškinys grindžiamas bendrosiomis civilinės teisės taisyklėmis, reglamentuojančiomis prievolių vykdymą ir negrindžiamas vien bankroto teise, t.y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybėse narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 18 str. 1 d.), todėl vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 išimtį, kuri sudarytų pagrindą taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratoriaus ieškinys vertintinas kaip civilinis ginčas, kylantis iš netinkamo įsipareigojimų vykdymo, ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio 1 dalies a punktas numato, jog bendrovės arba kito juridinio asmens nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų oficiali buveinės vieta. Kaip nustatyta iš atsakovo rekvizitų, nurodytų ieškinyje, jo buveinės vieta yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl teismui pateiktas ieškinys turi būti nagrinėjamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškinį atsisakytina priimti kaip neteismingą Utenos rajono apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 290-291 straipsniais, teismas
nutaria:
Atsisakyti priimti ieškovo BUAB „Bleiras“, atstovaujamo administratoriaus UAB ,,Bankroto valdymas“, ieškinį atsakovui E. M. Harms GmbH & Co. Car Shipping dėl skolos priteisimo.
Išaiškinti ieškovui BUAB „Bleiras“, kad su ieškiniu jis turi teisę kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingą teismą.
Nutarties kopiją išsiųsti ieškovui (per administratorių UAB ,,Bankroto valdymas“).
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Utenos rajono apylinkės teismą.