Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Melinga“ (buvusios restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melinga“) skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyrius ir restruktūrizavimo administratorius Arūnas Gedeikis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 7 d. teisme gautas restruktūrizuojamos (šiuo metu – bankrutuojančios) uždarosios akcinės bendrovės „Melinga“ (toliau – ir pareiškėja) skundas (b. l. 1–2), kuriame pareiškėja prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. ĮAS-6E-76.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Fondo valdybos 2014 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. ĮAS-6E-76 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Melinga“ turto priverstinio įkeitimo“ (toliau – skundžiamas sprendimas) (b. l. 96–97) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-367-198/2013 UAB „Melinga“ iškelta restruktūrizavimo byla (b. l. 83–88). Minėta nutartis įsiteisėjo 2013 m. gegužės 16 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. (8.3) R3-20260 pateikė administratoriui 601 597,37 Lt kreditorinį reikalavimą dėl 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjos (kartu su pareiškėjos Švenčionėlių ir Anykščių filialais) įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – fondas) biudžetui (toliau – kreditorinis reikalavimas) (b. l. 114).

2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas 2013–2017 metų laikotarpiui (b. l. 8–67). Iš restruktūrizavimo plano matyti, kad Fondo valdybos Utenos skyrius yra pirmos ir antros eilės kreditorius, kreditorinio reikalavimo dydis – 601 597,19 Lt, kurį planuojama padengti 2014–2015 metais (b. l. 46–47).

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (8.36)I23-15 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Melinga“ turto priverstinio įkeitimo“ (toliau – Fondo valdybos Utenos skyriaus raštas) kreipėsi į Fondo valdybą, nurodydamas, kad pareiškėja 2014 m. birželio 23 d. fondo biudžetui yra skolinga 29 653,68 Lt (26 680,22 Lt įmokų, 2 973,46 Lt delspinigių). Siekdamas užtikrinti skolos fondo biudžetui išieškojimą, prašė leisti kreiptis į Centrinės hipotekos įstaigos hipotekos skyrių dėl pareiškėjos turto priverstinio įkeitimo įregistravimo pareiškėjos kilnojamiesiems daiktams, kurių bendra rinkos vertė 33 000,00 Lt (b. l. 98).

Fondo valdybos direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs Fondo valdybos Utenos skyriaus dokumentus dėl pareiškėjos skolos nustatė, kad būtina užtikrinti skolos grąžinimą fondo biudžetui. Siekdamas, kad 29 653,68 Lt dydžio skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.176 ir 4.199 straipsniais bei Socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nusprendė nustatyti priverstinį įkeitimą Fondo valdybos Utenos skyriaus rašte nurodytam pareiškėjos kilnojamajam turtui. Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja kreipėsi į teismą.

Socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Fondo valdyba, organizuodama socialinį draudimą ir vykdydama fondo biudžetą pagal savo kompetenciją administruoja socialinio draudimo įmokas, užtikrina socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingą apskaičiavimą, skyrimą ir organizuoja socialinio draudimo išmokų mokėjimą laiku. To paties įstatymo 17 straipsnyje numatyti valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo būdai, taikomi draudėjams laiku nemokantiems nustatytų įmokų. Fondo valdybos teritoriniai skyriai skolos išieškojimui užtikrinti gali: 1) duoti nurodymus Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš draudėjų sąskaitų, jeigu jie skolingi ir nemoka socialinio draudimo įmokų ilgiau kaip 3 mėnesius; 2) kreiptis dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos ar įkeitimo įregistravimo CPK nustatyta tvarka; 3) areštuoti draudėjo turtą, jeigu fondui nesumokėtos socialinio draudimo įmokos, baudos ir (ar) delspinigiai. Teisė priimti sprendimą dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo, pakeitimo ir pabaigos, taip pat dėl skolos išieškojimo iš priverstine hipoteka įkeisto turto suteikta Fondo valdybos direktoriui ir jo pavaduotojui (Socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

Pagal Restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalį, įmonės restruktūrizavimo metu įstatymų nuostatos, reglamentuojančios privalomųjų įmokų mokėjimą, taikomos tiek, kiek Restruktūrizavimo įstatymas nenustato kitaip. Restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 punktas nustato, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant ir privalomųjų įmokų mokėjimą. Pagal to paties straipsnio 4 punktą, minėtu laikotarpiu restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas. Restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos apibrėžiamos kaip visi įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias, kurie (kurios) mokami (mokamos) įmonės restruktūrizavimo metu, pradedant nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Sistemiškai aiškinant pastarąją nuostatą su jau minėtomis Restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 4 punktų nuostatomis, darytina išvada, kad einamosios įmokos, įskaitant ir privalomąsias valstybinio socialinio draudimo įmokas, pradedamos mokėti nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Socialinio draudimo įmokos yra privalomosios įmokos (Restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).

Kaip minėta, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. gegužės 16 d. Tai reiškia, kad nuo 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėja turėjo pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas į fondo biudžetą. Byloje pateiktos Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4 (b. l. 135) duomenys patvirtina, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka laiku nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Fondo valdybos Utenos skyrius, reaguodamas į tai, ėmėsi nustatytų priemonių socialinio draudimo įmokų skolai išieškoti ir kreipėsi į Fondo valdybą dėl pareiškėjos turto priverstinio įkeitimo.

Pareiškėja iš esmės neginčija įsiskolinimo fondo biudžetui fakto, tačiau teigia, kad Fondo valdyba, nesilaikydama restruktūrizavimo plane nustatyto eiliškumo, siekia pirma patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Anot pareiškėjos, priimdama skundžiamą sprendimą, ji vienašališkai pakeitė restruktūrizavimo planą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas po teismo nutarties iškelti pareiškėjai restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo ir restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Be to, iš kreditorinio reikalavimo turinio matyti, kad pareiškėja Fondo biudžetui 2013 m. gegužės 16 d. buvo skolinga 601 597,19 Lt (b. l. 114). Šis įsiskolinimas susidarė iki restruktūrizavimo bylos pareiškėjai iškėlimo ir neapima einamųjų socialinio draudimo įmokų už 2014 m. gegužės mėnesį, kurias pareiškėja privalėjo mokėti, iškėlus jai restruktūrizavimo bylą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo teiginiai, kad Fondo valdyba vienašališkai pakeitė restruktūrizavimo planą, siekdama pirma patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Įvertinusi ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Fondo valdyba, jai suteiktos kompetencijos ribose, ir įgyvendindama Socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte jai suteiktas funkcijas, gavusi Fondo valdybos Utenos skyriaus dokumentus dėl pareiškėjos skolos, kuri 2014 m. birželio 23 d. buvo 29 653,68 Lt, ir nustačiusi, kad būtina užtikrinti skolos grąžinimą fondo biudžetui, 2014 m. birželio 30 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nustatyti priverstinį įkeitimą pareiškėjos turtui.

Tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos BUAB „Melinga“ (buvusi RUAB „Melinga“) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.