- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-943-153/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-19157-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Galina Blaževič (pran.)
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Artharita“
- Atsakovas
- H. S.
procesinio dokumento kategorijos: 16.5.6; 36.1; 121.1; 121.15; 121.21; 121.22.
SPRENDIMAS
2013 m. liepos 4 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič (pranešėjos), Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Artharita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1800-752/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Artharita“ ieškinį atsakovui H. S. dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Artharita“ prašė priteisti iš atsakovo H. S. 45356,98 Lt žalos atlyginimą, 4535,69 Lt palūkanas, iš viso 49892,67 Lt, žyminį mokestį bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovas dirbo UAB „Artharita“ direktoriumi. Atsakovas priėmė 2004-06-03 įsakymą Nr. 2004/03, kuriuo paskyrė save atskaitingu asmeniu, kuriam UAB „Artharita“ gali išmokėti pinigus, suteikė sau teisę atlikti kitas su įmonės finansais susijusias operacijas, įgaliojo save pasirašyti įmonės finansinės buhalterinės atskaitomybės dokumentus. Ieškovės UAB „Artharita“ įmonėje atsakovas ėjo ne tik direktoriaus pareigas, tačiau taip pat atliko materialiai atsakingo asmens darbą, dirbo įmonės kasininko darbą. Eidamas šias pareigas atsakovas negrąžino UAB „Artharita“ 45356,98 litų ir tokiu būdu padarė bendrovei žalą, kurią, ieškovės nuomone, atsakovas privalo visiškai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas H. S. su ieškovės reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad dirbo įmonėje įvairius darbus, tačiau nebuvo atsakingas už kasos darbą, įmonės lėšomis nedisponavo, todėl negali būti atsakingas už lėšų trūkumą ieškovės bendrovėje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovės UAB „Artharita ieškinys dėl žalos priteisimo iš atsakovo H. S. atmestas.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui gali būti taikoma materialinė atsakomybė, jeigu ieškovė įrodys visas materialinės atsakomybės sąlygas, nes ieškovės bendrovėje atsakovas dirbo direktoriaus ir kasininko darbą, nors su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tam, jog būtų galima konstatuoti visas kasininko materialinės atsakomybės sąlygas, teismo vertinimu, būtina nustatyti, kad atsakovas pinigus priėmė, bet dėl savo kaltų veiksmų ar netinkamo ir (ar) nesąžiningo pareigų vykdymo jam perduotus pinigus prarado (neišsaugojo). Taigi būtina nustatyti, kad pinigai atsakovui buvo perduoti, nustatyti trūkumą ir jo atsiradimo priežastis, t. y. ar trūkumas atsirado dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Ieškovės direktorius atsakovui neperdavė grynųjų pinigų likučio, o įtardamas pinigų trūkumą, neatliko įstatymo nustatyta tvarka inventorizacijos. Inventorizavimo komisija buvo paskirta, trūkumas nustatytas tik iš to, kad nebuvo rastas atsakovo pasirašytoje paskutinėje kasos ataskaitoje nurodytas kasos likutis.
Teismas, vertindamas ieškovės argumentus dėl atsakovo kaltės, įvertino kasos ataskaitas, atsakovo H. S. ir liudytojos A. R. paaiškinimus, kad kasos ataskaitą kasdien kompiuteryje pildydavo vyr. buhaltere dirbusi liudytoja, kuri mėnesio pabaigoje ją atspausdindavo ir pasirašydavo, o po to pateikdavo pasirašyti kasininkui. Teismas, nustatęs, kad visos kasos operacijos kasos knygoje buvo pildomos kompiuteriu, o ne atsakovo, ne jis susumuodavo visas operacijas ir išvesdavo kasos likutį, netgi esant atsakovo parašui kasos ataskaitose, inventorizavimo komisijai nesutikrinus pirminių apskaitos dokumentų, teismo vertinimu, kyla pagrįstų abejonių, ar nustatytas 45356,98 Lt trūkumas yra realus. Teismo nuomone, nepaneigta, kad nustatytas trūkumas gali būti dėl apskaitos klaidos ar netikslumo. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad 2008-10-14 inventorizacinės komisijos atsakovo pasirašytos kasos ataskaitos pagrindu nustatytas 43 5000 Lt trūkumas iš tiesų buvo.
Taip pat teismas nurodė, kad kitų rašytinių įrodymų, kuriuose būtų fiksuota, kad atsakovas pasisavino ar neišsaugojo jam perduotų pinigų, ieškovė nepateikė. Ieškovė nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl galimo pinigų pasisavinimo ar iššvaistymo. Byloje taip pat nėra pateiktų visų pirminių kasos pajamų ir išlaidų dokumentų. Be to, net ir juos pateikus, juos apibendrinti reikalingos specialios žinios, o ieškovė atlikti ekspertizės neprašė. Todėl teismo nuomone, laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog atsirado 45356,98 Lt trūkumas.
Todėl, nepaisant Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų aplinkybių, kad atsakovas ėjo kasininko pareigas ir padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – nevykdė darbdavio nurodymo ir neperdavė kasos likučio, esant neįrodytai aplinkybei, kad nustatytas 43 5000 Lt trūkumas yra realus, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.
Teismas taip pat laikė reikšminga tai, kad UAB „Artharita“ vadovas pats pavaduodavo atsakovą jo atostogų metu, pavesdamas kasininko funkcijas sau (2 t., b. l. 69–71). Tačiau pavadavimo atveju grynieji pinigai nebuvo perskaičiuojami ir inventorizavimo aprašas nebuvo surašomas.Todėl teismo pastebėjimu, bendrovės vadovas neužtikrino tinkamos materialinių vertybių, šiuo atveju grynųjų pinigų, apsaugos: bendrovės buveinėje ne tik nebuvo seifo, bet nebuvo ir paskirtos konkrečios vietos pinigams laikyti. Patalpa, kur, ieškovo teigimu, buvo laikomi pinigai, buvo nerakinama, joje buvo kitų darbuotojų darbo vietos, šioje patalpoje atsakovas būdavo mažai ir atskiro stalo neturėjo. Tai teismo nustatyta iš liudytojos A. R. paaiškinimų ir apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo metu, H. S. paaiškinimų.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir ištirtus įrodymus byloje, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog inventorizacijos komisijos nustatytas trūkumas yra realus, taip pat kad dėl atsakovo kaltės (veiksmų ar neveikimo) atsirado grynųjų pinigų trūkumas, todėl teismas ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą atmetė.
Atmetęs ieškinį teismas priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimą skundžia ieškovė UAB „Artharita“, kuri prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą –ieškovės UAB „Artharita“ ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Artharita“, į. k. 300029211, naudai 45356,98 Lt žalą, 4535,69 Lt palūkanas, iš viso 49892,67 Lt, žyminį mokestį bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliantė UAB „Artharita“ nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra visiškai neteisėtas, nepagrįstas, priimtas pažeidus LR civilinio proceso kodekso ir LR darbo kodekso nuostatas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas visiškai dėl žemiau nurodytų motyvų:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmesdamas ieškinį akivaizdžiai pažeidė LR CPK 182 str. nuostatas, numatančias, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų tarp tų pačių šalių nereikia įrodinėti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009-12-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1608-638/2009 bei 2010-06-01 Kauno apygardos teismo nutartimi neginčytinai nustatyta, kad atsakovas H. S. dirbo kasininku UAB „Artharita“ ir kad jo žinioje buvo bendrovės grynieji pinigai. Šiais teismo sprendimais buvo atmestas H. S. ieškinys dėl atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas) už LR DK 235 str. 2 d. 4 ir 7 p. padarytus pažeidimus (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims; veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn).
Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas yra neaiškus bei prieštaringas. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių sunku suprasti, dėl ko ieškinys šioje byloje atmestas. Yra neaiški teismo pozicija dėl visiškos materialines atsakomybės sutarties būtinumo šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra aiškus ir suprantamas, ir tai negali būti teisingumo įvykdymo aktas. Šioje byloje pabrėžtina, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis tarp šalių nėra privaloma, ir darbuotojas t. y. atsakovas H. S., privalo atlyginti žalą LR DK 255 str. l p. ir 5 p. pagrindais, t. y. kai žala padaryta tyčia ir žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose, šiuo atveju taikomas 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas, kurių 22 p. imperatyviai numato, kad „Kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo“. Todėl nebuvo būtina sudaryti su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutarties.
Pirmosios instancijos teismas visiškai neteisingai, pažeisdamas LR CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, vertino byloje surinktus įrodymus. Analizuojant ginčijamą teismo sprendimą, susidaro toks įspūdis, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nevertino į bylą pateiktų įrodymų visumos, bet sąmoningai juos iškraipė, vertino neobjektyviai, dėl kai kurių įrodymų visai nepasisakė arba daugumos įrodymų netgi „nepastebėjo“.
Teismas atmesdamas ieškinį nurodė, kad būtina nustatyti, jog pinigai darbuotojui buvo perduoti, nustatyti trūkumą ir jo atsiradimo priežastis, t. y. ar trūkumas atsirado dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad inventorizacijos komisijos nustatytas trūkumas yra realus, kad jis atsirado dėl atsakovo kaltės ir yra priežastinis ryšys tarp padaryto darbo drausmės pažeidimo ir nustatyto trūkumo. Ši teismo išvada yra paremta visiškai neteisingu byloje esančiu įrodymų vertinimu bei netinkamu teisės aktų aiškinimu, o būtent: kadangi nebuvo pagrindo pinigų trūkumo nustatymui ūkio subjekto kasoje taikyti Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 21 punkto, nes nėra jokių duomenų, jog kasa buvo apiplėšta. Priešingai, Kauno miesto apylinkės 2009-12-29 teismo įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nutartimi yra nustatyta aplinkybės, „kad atsakovas, H. S., paprašytas darbdavio perduoti kasos dokumentus ir kasos likuti to/ ignoruodamas išvyko atostogų, kas pripažinta H. S. savivaliavimu, trikdančiu bendrovės ūkinę veiklą, bei esant turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, nes bendrovėje atsirado pinigų trūkumas, kurio H. S. negalėjo pateisinti.“
Todėl ieškovės nuomone, visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo sudaryta inventorizacijos komisija, kuri parengė ir pasirašė 2008-10-14 kasos inventorizavimo aktą (l t., b. 1. 20), kuriame buvo fiksuotas 45356,98 litų kasos likučio trūkumas. Minėtas aktas buvo parengtas pagal inventorizacijos taisykles, patvirtintas LR Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, nes Inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Teismas klaidingai sprendė, kad įstatymo nustatyta inventorizacija neatlikta.
Teismas neteisingai sprendime nurodė, kad nebuvo sutikrinti pirminiai apskaitos dokumentai, kadangi surašant kasos inventorizavimo aktą ne tik buvo tirti visi pirminiai apskaitos dokumentai, tačiau jie visi (kasos pajamų ir išlaidų orderiai) pateikti byloje (prijungtoje c. b. Nr. 2-1608-638/2009, 2 t., b. l. 5.), kurių kiekvienas yra įrašytas kasos ataskaitose ir pasirašytas kasininko H. S., tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir savo sprendime jų visai neminėjo (l t., b. l. 70–105).
Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai 2012-04-13 ekspertizės akte Nr. 11-271(12) nustatė, kad tirti pateiktuose 29 UAB „Artharita“ kasos pajamų orderiuose ir jų kvituose eilutėse „gavo kasininkas H. S.“ bei kasos ataskaitose už laikotarpį nuo 2007-02-28 iki 2008-10-02 eilutėse „kasininkas H. S.“ pasirašė pats H. S. (2 t., b. l. 26–30). Tačiau teismas šio svarbaus įrodymo ne tik nevertino, bet jo netgi nepaminėjo motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje, absurdiškai nurodydamas, kad ieškovas nepateikė pirminių apskaitos dokumentų ir neprašė skirti (neaišku kokios) ekspertizės.
Teismo elgesys šioje byloje yra gana keistokas ir pažeidžiantis LR CPK įtvirtintus koncentruotumo ir greito bylos išnagrinėjimo principus. Ši byla buvo be galo ilgai vilkinama ir nagrinėjama, buvo tenkinami visi atsakovo prašymai, nors atsakovas keitė savo gynybines pozicijas kiekvieną posėdį ir naujos aplinkybės nebuvo nurodytos atsiliepime į ieškinį, posėdžius teismas atidėdavo be jokių svarbių priežasčių. Tris posėdžius vyko pasirengimas ekspertizei, atsakovo parašų ekspertizės atlikimui surinkimas, nors teismui ekspertizės akto, kaip paaiškėjo vėliau, visai nereikėjo.
Visiškai nesuvokiama ir logiškai nepaaiškinama teismo išvada, kad ieškovė neprašė atlikti ekspertizės. Jau nekalbant apie tai, kad iš teismo sprendimo nebeaišku, kokia ekspertizė turėjo būti atlikta ir kokios ieškovė turėjo prašyti, tačiau tam, kad skirtų ekspertizę, atsakovas privalo nurodyti, su kokiais dokumentais jis nesutinka arba bent teismui turi kilti abejonės dėl kokių nors byloje duomenų.
Teisiškai nepagrįsti, gana keistoki prielaida grindžiami teismo argumentai, kad kasos ataskaita buvo pildoma kompiuterine programa, todėl nustatytas trūkumas gali būti dėl apskaitos klaidos ar netikslumo, nes teismas neturėjo jokių duomenų, kurie leistų net suabejoti, kad programos skaičiavimai yra klaidingi. Šiuo atveju kasos ataskaita buvo pildoma pagal pirminius apskaitos dokumentus, kasos pajamų ir išlaidų orderius, kuriuos pasirašydavo ir pateikdavo atsakovas kasininkas H. S.. Kaip nurodė liudytoja A. R., „pirmiausiai pasirašydavo S., tada aš sutikrindavau ir pasirašydavau“ (2 t., b. l. 112). Atsakovo parašas pagrindžia kasos ataskaitos teisingumą ir nurodo grynųjų pinigų likutį, esantį kasoje. Atsakovas teisme ginčijo savo parašus kasos ataskaitose, bet neginčijo sumų ir skaičių, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti dokumentų teisingumu.
Iš teismo sprendimų neaišku, kodėl buvo pažeista pinigų laikymo kasoje tvarka. Atsakovas H. S. yra ieškovės UAB „Artharita“ savininkas, kuriam priklauso 50 % ieškovės UAB „Artharita“, todėl juo visiškai pasitikėta ir iki 2008 m. spalio mėnesio jokių problemų su kasininku dėl pinigų saugumo nebuvo.
Ieškovė pateikė byloje visą eilę įrodymų, kurie sudaro pagrindą taikyti atsakovui materialinę atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo H. S. prašymu pakviestų liudytojų G. Ž., N. D. ir A. G. parodymų, tačiau dėl jų vertinimo pasisakytina. H. S. po ne kartą keistos gynybinės pozicijos ieškinį bandė paneigti minėtų liudytojų parodymais, kuriais liudytojai teismui parodė, kad jiems darbo užmokestį neva mokėjo A. B..
Bendrovės nuomone, liudytojų parodymais negalima paneigti oficialių paties atsakovo pasirašytų buhalterinių dokumentų ir jų tikrumo. Kita vertus, šie liudytojai yra H. S. draugai, ir jų parodymai negali būti laikomi teisingais. Vertinant liudytojų parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad liudytojo G. Ž. ir UAB „Artharita“ įmonės vadovo A. B. santykiai yra priešiški dėl bylinėjimosi teisme kitoje byloje. Kiti liudytojai prieštaringai aiškino tam tikras aplinkybes. Jie parodė, kad darbo užmokestis buvo mokamas visiems tą pačią dieną. Tačiau N. D. parodė, kad jam galimai darbo užmokestis buvo išmokėtas ir kitu laiku, o tai aiškiai prieštarauja jų parodymams. Pabrėžtina, kad byloje apklausti liudytojai A. R. ir L. Ū. parodė priešingai, t. y. kad įmonėje kasininku dirbo H. S. ir jis mokėjo darbo užmokestį bei pas jį buvo įmonės pinigai.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 246 str. nuostatas ir nukrypo nuo LAT praktikos. Analogiška byla yra išnagrinėta 2012-03-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012 , kurioje yra išaiškintas LR DK 246 str. taikymas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės UAB „Artharita“ apeliacinį skundą atsakovo H. S. advokatė K. R. prašė skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų procesiniuose sprendimuose, tarp jų ir Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 29 d. sprendime nenustatė tikslios ieškovei padarytos žalos dydžio, nes pats kasos trūkumo dydis byloje įrodinėjamas nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje sakinys, kad H. S. nurodė, kad jis nei kasos dokumentų, nei pinigų neturi, ir skliausteliuose nurodyta galima kasos likučio suma, nelaikytina prejudiciniu faktu, nes teismas tik citavo atsakovo veiksmus ir raštą, o ne konstatavo kasos likučio ir žalos dydį.
Todėl ieškovė privalėjo įrodyti žalos dydį, tačiau tokio dydžio ieškovė neįrodė, nes kasa niekada nebuvo perduota atsakovui, o jo parašai kasos ataskaitose, parengtose vyr. buhalterės pagal kompiuterinę programą, nelaikytini kasos likučio pripažinimu.
Realiai jokiais kasos pinigais H. S. nedisponavo, kasininko pareigas ėjo formaliai – tik pasirašydamas kasos ataskaitose, o visi kasos pinigai buvo pas direktorių A. B., kuris, be kita ko, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį.
Be to, kadangi H. S. nuo 2005-07-01 buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, kartu jis buvo atleistas ir iš kasininko pareigų. Atleidimo metu jis su įmone dėl kasos likučio atsiskaitė visiškai (nes priešingų įrodymų byloje nėra), o naujai kasos likutis jam perduotas nebuvo. 2005 m. liepos 1 d. kasos likutis buvo 17 510, 96 Lt. Šias aplinkybes patvirtina prijungtoje civilinėje byloje esantys įrodymai.
Apie likučio perdavimą atsakovui nėra jokių įrodymų. Atsakovo parašas kasos ataskaitoje nereiškia, kad jam buvo perduotas kasos likutis. Buhalterė patvirtino, kad kasos atskaitas rengė ji pagal buhalterinę programą, o atsakovas tik pasirašydavo, kaip to reikalauja teisės aktai. Kasos ataskaitos tik atspindi suvestinę pirminių kasos dokumentų, tačiau nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Ieškovei neįrodžius fakto, kad atsakovui buvo perduotas 17 510, 96 Lt kasos likutis jo priėmimo į darbą dieną, tampa niekiniais visi tolesni skaičiavimai, nes jie sudaryti šio likučio pagrindu. Visos kitos kasos ataskaitos buvo rengiamos ir toliau pagal popierinį, o ne realiai perduotą atsakovui kasos likutį.
Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kasoje likutis iš viso kada nors buvo faktiškai inventorizuotas, kaip to reikalauja teisės aktai. Tokių įrodymų nebuvimas kelia abejonių, ar iš viso kada nors pinigai tikrai buvo kasoje ir ar atsakovas gali atsakyti už faktišką pinigų likutį, kurio niekada nebuvo. Nesant atliktų inventorizacijų, nėra pagrindo teigti apie kasos likučio buvimą pas atsakovą. LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnis numatė, kad finansinių ataskaitų apskaitos duomenys yra pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Tokių duomenų ieškovė nepateikė, už kasos inventorizavimą buvo atsakingas įmonės vadovas ir vyr. buhalteris, kurie niekada neatliko jiems teisės aktais nustatytų pareigų.
Kasos likutis, H. S. grįžus į darbą iš jo atostogų, niekada nebuvo perduotas, inventorizacijos nebuvo atliekamos. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad kasos likučiu atsakovas nedisponavo. Kasos ataskaitos – 2007-12-31, 2007-11-30, 2007-05-31, 2007-01-31 atsakovo nėra pasirašytos.
Per laikotarpį nuo 2005-06-30 iki atleidimo iš darbo H. S. ne kartą atostogavo, jo atostogų laikotarpiu kasininko pareigas ėjo A. B., todėl kasos likutis kiekvieną kartą išeinant atostogų turėjo būti perduodamas ir priimamas pagal kasos inventorizavimo duomenis. Tokia inventorizacija niekada nebuvo atlikta, pats A. B. niekada dokumentaliai nėra perdavęs H. S. kasos likučio pagal priėmimo–perdavimo aktą pastarajam grįžus iš atostogų, todėl esant tokiems pažeidimams, ieškovė neįrodė, kad ieškinyje nurodytas kasos likutis buvo H. S. perduotas. Įmonėje nebuvo nei seifo, nei vietos, kurioje turėjo būti laikoma kasa. Paties A. B. parodymai apie kasą yra itin prieštaringi – tai jis nurodo, kad H. S. pinigus laikė seife (2012-12-07 teismo posėdžio protokolo lapas 2), tai jis teigia, kad seifo įmonėje nebuvo.
Įrodymų, kad atsakovas buvo kviečiamas į kasos inventorizaciją, ieškovė nepateikė (nebuvo surašyti aktai, kad atsakovas būtų informuotas apie vyksiančią inventorizaciją ar kad būtų atsisakęs susipažinti su tokiais aktais). Ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų L. Ū. ir A. R. parodymai vertintini kritiškai, nes jie yra ieškovės darbuotojai, suinteresuoti gerais santykiais su darbdaviu.
Be to, pažymėtini liudytojo G. Ž. parodymai, kad jokia inventorizacija iš viso nebuvo atliekama.
Pačios ieškovės pozicija dėl 2008-10-14 inventorizacijos ir reikalavimo perduoti kasos likutį prieštarauja logikai. Kai atsakovo H. S. buvo pareikalauta perduoti kasos likutį 2008 metų lapkričio mėnesį, jis nurodė, kad tokio likučio neturi. Todėl neįtikėtina, kad jis ignoravo ieškovės vadovo nurodymus išeidamas atostogų.
Kasos inventorizacijos 2008-10-14 aktas (1 t., b. l. 20) surašytas pažeidžiant 2000 metų vasario 27 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 26 punkto reikalavimus. Kasos inventorizacijoje nedalyvavo nei kasininkas, nei laikinai paskirtas kasininkas. Kasos inventorizavimo akto nėra pasirašęs ūkio subjekto vadovo įsakymu paskirtas laikinai einantis kasininko pareigas asmuo – direktorius A. B., o su kasos inventorizavimo aktu nebuvo supažindintas kasininkas H. S., jis nėra informuotas apie inventorizaciją, akto jis nepasirašė, o akte nėra nurodytos nepasirašymo priežastys.
Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų supažindintas su 2008-10-14 įsakymu perduoti A. B. kasą (prijungtos civilinės bylos 1 t., b. l. 52). Pažymėtina, kad įmonėje kasa niekada nebuvo perduodama, todėl tai buvo išskirtinis A. B. reikalavimas, ir jis privalėjo pateikti įrodymus, kad atsakovas su juo buvo supažindintas.
Visiškai neaišku, kur inventorizavimo komisija ieškojo kasos, nes įmonėje kasos vieta nebuvo nustatyta. Direktorius palikdavo kasą stalčiuje.
Pati svarbiausia aplinkybė yra ta, kad atsakovui grįžus iš atostogų, t. y. 2008-10-26, laikinai ėjęs kasininko pareigas A. B. atsakovui kasos likučio neperdavė, o H. S. ir toliau buvo leidžiama dirbti kasininku.
Kasos inventorizacija, remiantis aukščiau minėtais reikalavimais, H. S. grįžus iš atostogų atlikta nebuvo. Todėl akivaizdu, kad kasos likutis H. S. perduotas nebuvo.
Ieškovės pateikti įrodymai prieštarauja elementariai logikai – jeigu atsakovas, būdamas kasininku, nevykdo vadovo nurodymo perduoti kasos likutį, o kasoje nustatomas 45 356, 98 Lt trūkumas, dėl kurio atsakovo nereikalaujama pasiaiškinti, jam kasininku leidžiama dirbti ir toliau, iki pat 2008-11-21, t. y. praktiškai apie mėnesį laiko. H. S. nebuvo nušalintas nuo pareigų, priešingai, ir toliau neva ėjo kasininko pareigas, pasirašinėjo kasos ataskaitas (prijungta civilinė byla Nr. 2-1608-638/2009, 1 t., b. l. 65). Kasos ataskaitoje yra įtrauktos kasos operacijos H. S. atostogų metu, tuo metu, kai pareigas ėjo A. B. (nors pastarasis pripažino, kad likučio H. S. neperdavė, o tiksliau, nurodė, kad pinigus paliko kažkur stalčiuje). A. B. pagal kasos ataskaitą kaip kasininkas gavo 11 268, 94 Lt. Todėl šia suma ieškinys akivaizdžiai mažintinas ( prijungta civilinė byla, 1 t., b. l. 65).
Kasos inventorizavimo 2008-11-21 aktas yra niekinis, nes nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų informuotas apie inventorizaciją. To negalėjo patvirtinti net ieškovės liudytojas L. Ū.. Minėtas aktas neatitinka jau aukščiau minėtų 2000 m. vasario 27 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 26 punkto reikalavimų, nes kasos inventorizacijoje nedalyvavo nei atsakovas, nei ieškovės atstovas, o liudytoju apklaustas G. Ž. patvirtino, kad kasos inventorizacija apskritai nebuvo atliekama. Ieškovė kasos likučio dydžio šiuo aktu negrindė. Kadangi nuo 2010-10-14 iki atleidimo iš darbo H. S. ir toliau ėjo kasininko pareigas, nebuvo nušalintas nuo darbo, pasirašinėjo kasos ataskaitas, todėl kasos likutį galėjo patvirtinti tik inventorizacijos duomenys jo atleidimo iš darbo metu.
Atsakovo parašai kasos ataskaitose nepatvirtina kasos likučio jam perdavimo fakto, nes kasos likutis perduodamas aukščiau nurodyta tvarka. H. S. tik pasirašė buhalterės iš anksto pagal turimą programą parengtą ataskaitą, nors kasininkas kasos ataskaitą privalo rengti pats. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad tokios ataskaitos nepatvirtina kasos likučio dydžio.
Ieškovės atstovas teismo posėdyje pripažino, kad kasa įmonėje buvo stalčiuje, o tai patvirtina, kad įmonės vadovas nesudarė sąlygų pinigų laikymui.
Su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaip to reikalauja 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo 23 punktas. Todėl visiška materialinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu galėjo būti taikoma tik ieškovei įrodžius atsakovo tyčią.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio skundo argumentai dėl rašysenos ekspertizės yra teisiškai nereikšmingi, nes teismas ieškinį atmetė kitais pagrindais ir motyvais. Teismas sprendime nurodė, kad neturi pagrindo abejoti ekspertizės aktu, tačiau nurodė, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio ir ieškinį atmetė remdamasis kitais įrodymais.
Teisiškai nereikšmingi apeliacinio skundo teiginiai dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 21 punkto taikymo, nes byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė dėl kasos apiplėšimo.
Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas neginčijo sumų ir skaičių, o ginčijo tik savo parašus kasos ataskaitoje. Bylos nagrinėjimo metu H. S. neigė aplinkybes, susijusias su kasos likučio turėjimu, kasos likučio dydžiu (tą patvirtina jo pateiktas priešieškinis, kuris nebuvo prijungtas, tačiau buvo laikomas kaip raštu pateikti atsakovo atsikirtimai į ieškinį).
Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė kasos likučio teisingumo, kaip minėta, kasos inventorizacijos aktai buvo surašyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl yra niekiniai. Be to, kasa buvo inventorizuojama pagal kasos ataskaitas, o ne pirminius kasos apskaitos dokumentus.
Ieškovė neįrodė, kad buvo perdavusi atsakovui kasos likutį jo priėmimo į darbą dieną, todėl visos jo parengtos kasos ataskaitos, kurios rėmėsi 2005-07-01 ataskaita, yra neteisingos, nes remiasi likučiu, kuris perduotas nebuvo. Todėl pagrįsti buvo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kad byloje nėra pateikta visų pirminių kasos pajamų ir išlaidų dokumentų (pvz. už 2005 metus), o net ir juos pateikus, jų apibendrinimui reikalingos specialios žinios. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kad teismo išvados absurdiškos, atmestini.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kaip žinia, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka paminėtų reikalavimų, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (CPK 329,330 str1d.), apeliacinį skundą patenkinti, priimti naują sprendimą šioje byloje, ieškovės ieškinį patenkinti.
Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245, 253–255 str.). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009.). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-446/2009).
Nagrinėjamu atveju vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti atsakovui materialinę atsakomybę, ieškovės ieškinį patenkinti.
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas H. S. buvo priimtas 2004-06-01 dirbti UAB „Artharita“ direktoriumi. Atsakovas 2004-06-03 priėmė įsakymą Nr. 2004/03, kuriuo paskyrė save atskaitingu asmeniu, kuriam bendrovė gali išmokėti pinigus, paskyrė sau pačiam atlikti šias operacijas: mokėti už suteiktas paslaugas, prekes, mokėti avansą, padengti kitas su įmonės veikla susijusias išlaidas, per 30 dienų atsiskaityti su buhalterija, pinigus priimti ir išmokėti tik kasos išlaidų ar pajamų orderių išrašymo dieną (t. 1, b. l. 15–17). Šį įsakymą atsakovas priėmė vadovaudamasis LR Vyriausybės patvirtintomis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis. Vėliau 2005-06-30 atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Artharita“ direktoriumi komercijai (t. 1, b. l. 9–12), UAB „Artharita“ 2005-07-02 direktoriaus įsakymu Nr. 39 atsakovui pavesta eiti kasininko pareigas (t. 1, b. l. 18 ). Atsakovas, eidamas UAB „Artharita“ įmonės direktoriaus ir direktoriaus komercijai pareigas, remiantis surinkta byloje medžiaga (kasos ataskaitose, kasos pajamų orderiuose), pasirašė finansiniuose dokumentuose ir ieškovės bendrovėje atliko kasininko darbą (1 t., b. l. 65–105). Atsakovo parašu patvirtinti duomenys dėl ieškovės finansinių operacijų (turėtų pajamų, patirtų išlaidų) kiekvieną mėnesį įtraukti į kasos ataskaitas ir sutampa su pateiktais byloje finansiniais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad atitinkamos sumos lėšų buvo perduotos atsakovui į įmonės kasą, apskaitytos kaip įmonės įplaukos arba išduotos atsakovui finansinėms operacijoms atlikti. Nurodytos dokumentuose finansinės operacijos, lėšų sumos vertinamos kaip realiai įvykusios ir atitinkančiomis faktinę situaciją aplinkybes, nes nei vienas iš dokumentų nepripažintas negaliojančiu, taigi kolegija šiais dokumentais vadovaujasi procesiniame sprendime ir laiko įrodyta, kad atsakovas H. S. nurodytomis finansiniuose dokumentuose lėšomis disponavo natūra (CPK 178 str., 197 str., 185 str.).
Atmestinas atsakovo motyvas, kad ataskaitomis byloje negalima vadovautis, nes jos rengiamos pagal popierinį variantą, kompiuterio pagalba. Kasos ataskaitos surašymo ir parengimo būdas naudojant kompiuterį šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra techninis darbas ir nesudaro pagrindo netikėti šiais rašytiniais dokumentais, šiuo atveju reikšminga yra tai, kad įtraukti į kasos kompiuterinę ataskaitą duomenys apie atliktas finansines operacijas (dokumentų pavadinimai, įplaukų ir išlaidų sumos, lėšų paskirtis) visiškai sutampa su pirminiais finansiniais dokumentais, bei tai, kad pirminiai į kasos ataskaitą įtraukti dokumentai yra tinkamai patvirtinti atsakingų ieškovės pareigūnų parašais, tarp jų ir paties atsakovo. Taigi šis atsakovo argumentas pripažintinas nepagrįstu.
Atmestinas atsakovo motyvas, kad buhalteriniai dokumentai gali būti netikslūs, nes atsakovas ne kartą atostogavo, o kasos ataskaitoje pasirašė tik dėl likučio kasoje. Atsakovo paaiškinimas, kokiais motyvais jis pasirašinėjo ieškovės finansiniuose dokumentuose, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes atsakovas kaip protingas asmuo turėjo įvertinti savo veiksmų pasekmes, tai, kad pasirašydamas dokumentuose patvirtina šių dokumentų duomenų atitiktį finansinėms operacijoms, atitinkamos lėšų sumos buvimą ir taip prisiima atsakomybę už jų išsaugojimą ieškovės kasoje. Pažymėtina, kad atsakovas nei karto netikslino finansinių dokumentų, nesurašė aktų dėl galimai neteisingai apskaityto įmonės turto, o pateikti byloje kasos ataskaitos dokumentai sudaro pagrindą ieškovei teigti, kad finansinės operacijos buvo apskaitytos teisingai, nes kiekvieno praėjusio mėnesio kasos likutis perkeltas į naujo mėnesio ataskaitą sutapo su ankstesnio mėnesio likučio suma ir apskaičiuojant buhalterinius duomenis aritmetiškai sutapo su nurodyta ieškinio pareiškime trūkstamų lėšų suma. Taigi tai, kad kai kuriuose dokumentuose atsakovas nepasirašė, o pasirašė A. B., nesudaro pagrindo pripažinti, kad į kasos ataskaitas surašyti duomenys yra neteisingi, nes tam nėra pagrindo, dėl to ir šis atsakovo argumentas yra neįrodytas.
Pagrindo mažinti iš atsakovo priteistiną ieškovei žalos atlyginimą nesudaro tai, kad atsakovo atostogų laikotarpiu įmonė vykdė veiklą ir gavo pajamas (A. B. tariamai gavo 11 268, 94 Lt), nes byloje nepateikta įrodymų, kad inventorizacijos 2008-10-14 akte nurodyta ieškovės kasoje trūkstama lėšų suma – 45 356,98 Lt – būtų apskaičiuota neteisingai (CPK 12, 178 str.).
Prieštaringas yra atsakovo paaiškinimas dėl tariamai ,,ar kada nors buvusių lėšų įmonės kasoje“, nes kaip nustatyta byloje, atsakovas nuo 2005 m. pats nustatė kasos dokumentų pildymo tvarką, prisiėmė atsakomybę už finansinių dokumentų pasirašymą, pavesdamas pats sau pasirašyti ieškovės buhalterinius dokumentus, o vėliau atlikdamas šias pareigas pasirašydavo buhalterinės (finansinės) apskaitos dokumentus, kuriuose užfiksuotas įmonės kasoje lėšų likutis, todėl mažai tikėtina, kad kasos ataskaitos neatitiko realiai esančių įmonės kasoje lėšų. Taigi atsakovo paaiškinimas dėl tariamai nežinia ar kada nors buvusių pinigų nėra logiškas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas H. S. procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad ieškovė tariamai padarė visą eilę bendrovės turto apskaitos (perdavimo, priėmimo) pažeidimų, kurie sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, tačiau su tuo sutikti negalima. Kaip nustatyta byloje, atsakovas nuo 2004-06-01 ėjo įmonės administracijos vadovo pareigas, ginčo laikotarpiu buvo įmonės akcininkas, turintis 50 procentų akcijų, todėl atsakovas turėjo pareigą veikti sąžiningai ir protingai bendrovės naudai (CK 1.5 str.). Atsakovas, būdamas ne tik stambus bendrovės akcininkas, bet ir bendrovės administracijos vadovas, turėjo pakankamai galimybių tinkamai pasirengti finansinių dokumentų ir turto perdavimui. Tačiau atsakovas to nepadarė, nors nuo 2005-07-02 pradėjo dirbti UAB „Artharita“ direktoriumi komercijai, taigi pereidamas į kitas pareigas atsakovas neinventorizavo bendrovės turto, neparengė dokumentų, kurių pagrindu būtų perdavęs turtą naujam bendrovės vadovui. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ne ieškovei, o atsakovui ginčijant faktinę aplinkybę, kad atsakovui nebuvo perduotas bendrovės trūkstamas turtas (lėšos), tenka pareiga įrodyti šią aplinkybę (CPK 12, 178 str.). Tais pačiais motyvais atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė neinventorizavo turto kitais atvejais, kai atsakovas ėjo atostogų, nes kaip nustatyta byloje, visų pirma atsakovas pats nepasirūpino inventorizacija, o išvykdymas atostogų, nesurašė dokumentų dėl ieškovės turto perdavimo kitam asmeniui tam laikotarpiui, kai atostogavo. Taigi atsakovas neturi pagrindo kaltinti ieškovės, kad ji neperdavė atsakovui turto pagal turto perdavimo aktą ar neatliko turto inventorizacijos, nes pats atsakovas to nedarė per visą darbo ieškovės įmonėje laikotarpį.
Atsakovo argumentai dėl tariamai netinkamai saugomų lėšų (stalčiuje) ar dėl to, kad į kasininko patalpą galėjo užeiti kiti pašaliniai asmenys, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės už padarytą materialinę žalą, nes pats atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurie, jo nuomone, buvo reikalingi ieškovės bendrovėje esančiam turtui saugoti ir, atsakovo manymu, tariamai esantiems apskaitos trūkumams pašalinti. Kaip nustatyta byloje, atsakovas turėjo galimybę priimti sprendimus tiek būdamas bendrovės bendrasavininku, tiek būdamas vienu iš bendrovės vadovų, dėl tinkamos bendrovės turto (lėšų) saugojimo (apskaitos) sąlygų sudarymo, tačiau to nepadarė, būdamas įmonės kasininku dirbo tokiomis sąlygomis, kokios buvo sudarytos bendrovėje atsakovo darbo funkcijoms atlikti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo nurodytu būdu saugant ieškovės lėšas (stalčiuje, bendroje patalpoje) atsakovas pareikštų pretenzijas ieškovei dėl netinkamų darbo sąlygų. Įvertinus tai, kad atsakovas kasininko darbą dirbo ilgą laiką, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas laikė susiklosčiusią įmonėje lėšų saugojimo tvarką tinkama ir saugia, todėl nelogiška būtų spręsti, kad lėšų trūkumas susidarė ne dėl paties atsakovo kaltės.
Atsakovas mano, kad inventorizacijos aktas yra neteisingas, nes inventorizaciją atliko asmenys, kurie negalėjo tinkamai atlikti inventorizacijos, o pats atsakovas inventorizacijoje nedalyvavo, be to, anot liudytojo G. Ž. parodymų, inventorizacija tariamai nebuvo atlikta. Tačiau su tuo sutikti negalima, nes surinkti byloje įrodymai patvirtina, kad inventorizacija 2008-10-14 buvo atlikta, o atsakovas ne tik atsisakė perduoti įmonės lėšas, bet ir sąmoningai nedalyvavo atliekant inventorizaciją (1 t., b. l. 20, 21). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo motyvais, kad surašant kasos inventorizavimo aktą buvo tirti visi pirminiai apskaitos dokumentai, tarp jų kasos pajamų ir išlaidų orderiai, pateikti byloje, atlikus apskaičiavimus nustatyta, kad 2008-10-14 kasos likutis yra 45 356,98 Lt, taigi priešingai, nei aiškina atsakovas. Taip pat kad inventorizacija buvo realiai atlikta, byloje nustatyta liudytojų A. R. ir L. Ū. paaiškinimu, be to, minėti liudytojai patvirtino, kad atsakovas buvo informuotas apie inventorizacijos atlikimo laiką, tačiau nedalyvavo, su direktoriaus įsakymu susipažinti nenorėjo, dėl to buvo surašytas 2008-11-20 aktas apie atsisakymą. Todėl liudytojo G. Ž. paaiškinimas, kad inventorizacija, kurios išvadų teisingumą jis pats patvirtino savo parašu, iš tikrųjų nebuvo atlikta, yra mažai tikėtinas ir nesąžiningas, nes nuo 2008 spalio mėnesio liudytojas akte esančio savo paties parašo neatšaukė, o apie tariamus pažeidimus surašant aktą paaiškino tik teismo posėdyje (2 t., b. l. 115). Taip pat prieštaringi yra liudytojo N. D. parodymai, kad jam galimai darbo užmokestis buvo išmokėtas ir kitu laiku, nes tai yra tik liudytojo prielaida, kuri nesudaro pagrindo netikėti ieškovės pateiktais byloje buhalterinės apskaitos dokumentais.
Įvertinus atsakovo procesinį elgesį byloje civilinėje byloje matyti, kad atsakovas faktiškai užėmė neigimo poziciją neteikdamas į bylą jokių objektyvių įrodymų savo argumentams įrodyti. Priešingai atsakovui, ieškovė savo argumentus įrodė dėl atsakovo netinkamai atliekamo darbo ieškovės bendrovėje, ir tai patvirtina civilinės bylos Nr. 2-1608/2009 įsiteisėję pirmosios ir apeliacinio teismo sprendimai, kuriais nustatyta, kad atsakovas pagrįstai atleistas iš darbo už darbo drausmės ir nustatytus finansinius pažeidimus, todėl teisėjų kolegija šių motyvų pakartotinai procesiniame dokumente nenurodo ir laiko įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus faktus dėl atsakovo ieškovės bendrovėje netinkamai atliktų darbo pareigų įrodytais (CPK 182 str. 2 p.).
Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijo savo parašus tiek pirminiuose apskaitos dokumentuose, tiek kasos ataskaitose. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai 2012-04-13 ekspertizės akte Nr. 11-271(12) nustatė, kad tirti pateiktuose 29 UAB „Artharita“ kasos pajamų orderiuose ir jų kvituose eilutėse „gavo kasininkas H. S.“ bei kasos ataskaitose už laikotarpį nuo 2007-02-28 iki 2008-10-02 eilutėse „kasininkas H. S.“ pasirašė pats H. S. (2 t., b. l. 26–30). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė ieškinio reikalavimus byloje įrodė, ir tai patvirtina anksčiau nurodyti motyvai. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą, nes atsakovas tyčia aplaidžiai tvarkė ieškovės finansus, ir būdamas materialiai atsakingu asmeniu, padarė bendrovei materialinės žalos, kuri atsirado dėl atsakovo kaltės. Priežastinis ryšys tarp atsakovo veikos ir atsiradusios žalos (nuostolių) yra akivaizdus, nes atsiradusi žala neginčytinai yra atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė. LR darbo kodekso 245 straipsnis numato, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. LR darbo kodekso 253 str. numato, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo). Šiuo atveju atsakovas privalo atlyginti visą žalą, nes žala padaryta tyčia ir už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiais veiksmais atsakovo ieškovei padaryta žala turi būti atlyginama visa (DK 255 str. 1 p.).
Taip pat iš atsakovo priteistinos 45356,69 Lt palūkanos (CK 6.210 str.): 45356,98 x 5 proc. už dvejus metus, penkių procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-11-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai iš esmės pakartoja tuos pačius motyvus, taigi teisėjų kolegija laiko juos teisiškai nereikšmingais, todėl jų šiame procesiniame dokumente neanalizuoja.
Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.), priimamas naujas sprendimas ieškovės reikalavimus patenkinti visiškai. Patenkinus ieškovės reikalavimus, jai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis, sumokėtas už ieškinio pareiškimą (1 t., b. l. 6) ir už apeliacinį skundą (3 t., b. l. 2), iš viso 2947 Lt, taip pat iš atsakovo priteistinos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos dėl procesinių dokumentų įteikimo (CPK 88 str. 3 p., 96 str.), kurios sudaro 48,04 Lt (2 t., b. l. 1). Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-22 nutartimi civ. byloje 2-25954-638/2010 atsakovo turtui taikytos arešto priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (1 t., b. l. 31).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Artharita“, į. k. 300029211, Taikos pr. 103D, Kaunas, ieškinį patenkinti:
priteisti iš atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Artharita“, į. k. 300029211, naudai 45356,98 Lt (keturiasdešimt penkių tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt šešių litų, 98 ct) žalą, 4535,69 litų palūkanas, iš viso 49892,67 Lt, žyminį mokestį;
priteisti iš atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Artharita“, į. k. 300029211, naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (45356,98 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti iš atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 947 (du tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt septyni) Lt žyminio mokesčio išlaidas ieškovei UAB „Artharita“, į. k. 300029211;
priteisti iš atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 48,04 (keturiasdešimt aštuoni) Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei (mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).
Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-22 nutartimi civ. byloje 2-25954-638/2010 atsakovo H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) turtui taikytos arešto priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.