Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-492-684-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-16
Bylos Nr.: A-492-684-13
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00114-2011-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: O. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A492-684/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00114-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Laimučio Alechnavičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Kęstučiui Chrapačui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. S. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 10–13) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 553 844,05 Lt žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad 2004 metais kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją su prašymu pirkti valstybinę žemę, 2005 m. balandžio mėnesį ji buvo informuota, kad įrašyta į pretendentų, pageidaujančių įsigyti valstybinę žemę, 12 eilę, tačiau po kelių mėnesių jai pranešta, jog jos eilė pakeista ir ji įrašyta į 15 eilę. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą, kuris pareiškėjos įrašymą į 15 eilę pripažino neteisėtu, nurodė ją įrašyti į 12 eilę ir su ja sudaryti trijų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Šio sprendimo pagrindu 2009 m. su pareiškėja buvo sudarytos žemės pirkimo-pardavimo sutartys, kuriomis ji nuosavybėn įsigijo 7 žemės sklypus. Akcentavo, kad nuo prašymo pirkti žemę iki žemės pardavimo praėjo 5 metai, per tą laikotarpį pasikeitė žemės vertinimo tvarka ir padidėjo jos kaina. Nurodė, kad dėl jos kreipimosi į teismą buvo sustabdytos žemės sklypų ženklinimo procedūros ir pareiškėja patyrė žalą, kurią sudaro kainų skirtumas tarp kainos, kuria pareiškėja galėjo įsigyti žemę 2005 metais ir kainos, kuria ji žemę įsigijo 2009 metais. Taip pat akcentavo, kad teisme buvo nagrinėjamas ginčas, susijęs tik su trimis žemės sklypais, dėl kitų sklypų ginčo nebuvo, todėl kiti žemės sklypai privalėjo būti parduoti pareiškėjai vėliausiai iki 2006 metų vidurio, t. y. per 6 mėnesius nuo kreipimosi pirkti žemę dienos. Pažymėjo, kad mokėjimas už parduotus žemės sklypus yra išdėstytas, įskaitymai su valstybe nėra galimi, todėl žalą skaičiuoja nuo visos sumos, kurią ji turi sumokėti už nusipirktą žemę.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius) atsiliepime į skundą (I t., b. l. 63–66) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

Paaiškino, kad pareiškėja niekada nebuvo įrašyta į 12 pretendentų eilę, 2005 m. kovo 3 d. įsakymu ji buvo įrašyta į 15 eilę, 2005 m. spalio mėnesį eiliškumas buvo tikslintas, bet pareiškėjos vieta eilėje nesikeitė. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 236, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės (toliau – ir Pardavimo taisyklės), nustato, kad žemės sklypai turi būti parduoti per 6 mėnesius nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, bet ne nuo prašymo padavimo. Pažymėjo, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo procedūros visose kadastrinėse vietovėse įvyko anksčiausiai 2006 metais, o Raguvos kadastrinėje vietovėje, kurioje žemės sklypus pirkti pageidavo pareiškėja, tik 2009 metais. Tokį vėlyvą sutarčių sudarymą sąlygojo tai, kad dalis piliečių kreipėsi į teismą, teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Akcentavo, kad nuo 2006 m. liepos 27 d. iki 2008 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudaromos. Pažymėjo, kad 2008 m. sausio 6 d. įsigaliojo Pardavimo taisyklių pakeitimai, numatantys, kad piliečiai, pageidaujantys pirkti žemę, turi papildomai pateikti prašymus su visais taisyklėse numatytais dokumentais. Pažymėjo, kad pareiškėja 2008 m. pateikė papildomą prašymą, jai buvo suprojektuoti visi žemės sklypai, jie buvo įvertinti. 2009 m. gegužės 20 d. pareiškėja paprašė šiuos žemės sklypus pervertinti, po pervertinimo kaina sumažėjo, pareiškėja sutiko su tokia kaina, pasirašė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Paaiškino, kad iš pradžių žemėtvarkos projektai buvo rengiami dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik 2006 metais pradėta procedūra pardavinėti valstybinę žemę. Nurodė, kad pareiškėja prašymą pirkti žemę padavė 2004 m. gegužės 11 d., todėl ji galėjo būti įtraukta tik į 2005 metų projektą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 49–55) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas vadovavosi nuo 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pakeitimais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205, kuriuo patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, 5.3 punktu (2006 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 18 redakcija) ir konstatavo, kad pareiškėjos žemės sklypai kainomis, nustatytomis pagal žemės verčių žemėlapius, galėjo būti parduodami tik iki 2006 m. liepos 27 d. Teismas taip pat vadovavosi Pardavimo taisyklių (2004 m. gruodžio 2 d. redakcija) 8 punktu ir padarė išvadą, kad pareiškėjai 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. Ž-3705 suprojektuoti žemės sklypai turėjo būti parduoti iki 2006 m. balandžio 12 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.154 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėja nurodytu laikotarpiu neišreiškė jokių reikalavimų dėl pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo per teisės aktuose nurodytus terminus.

Nurodė, kad projekto paženklinimo darbai buvo vykdomi pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 67 punkte (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) nustatytą eiliškumą. Pažymėjo, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nė viena valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Raguvos kadastrinėje vietovėje iki 2009 metų nebuvo sudaryta. Atsižvelgus į visuotinai žinomas aplinkybes – 2006 m. atliekamų projektavimo darbų didelę apimtį ir šių darbų finansavimo sunkumus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 241 buvo nustatyta galimybė fiziniams asmenims apmokėti už žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimą ir tokie žemės sklypai buvo ženklinami pirmąja eile (po žemės sklypų, grąžinamų natūra, ženklinimo). Teismas akcentavo, kad pareiškėja tokia galimybe nepasinaudojo.

Teismas taip pat vadovavosi Pardavimo taisyklių 9, 10 punktais (2004 m. gruodžio 2 d. redakcija) ir pažymėjo, kad nėra nustatyta, jog pareiškėja pateikė visus reikalingus dokumentus, sudaryti sutartis dėl jai 2005 m. spalio 12 d. suprojektuotų žemės sklypų nereikalavo, Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmų (neveikimo) neskundė. Teismas akcentavo, kad ir 2009 m. jai nebuvo parduoti tokie žemės sklypai, kokie buvo suprojektuoti 2005 metais, o būtent: 122/2 – žemės sklypo plotas patikslintas iki 7,8 ha ploto, 33/6 – performuotas ir jo plotas padidintas iki – 29,8218 ha, prie jo prijungiant laisvą valstybinę žemę, nustačius natūra grąžinamo žemės sklypo ribas. Pažymėjo, kad šie pakeitimai padaryti suderinus su pareiškėja. Teismas nurodė, kad 2006 m. sausio 11 d. pareiškėja Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė naują prašymą pirkti valstybinę žemę, kuriame patikslino prašomos parduoti žemės kiekį iki 250 ha. Teismas vertino, jog tai rodo, kad pareiškėja neturėjo valios būtent 2006 metais įsigyti tokius žemės sklypus, kokie jai buvo suprojektuoti 2005 m. spalio 12 d. Teismas atmetė argumentą, kad žemės sklypų projektavimo darbus sutrukdė teisminis procesas, kuris buvo pradėtas dėl pareiškėjos neteisingo įrašymo į 15 pretendentų eilę. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo taikyta ieškinio užtikrinimo priemonė tik dėl 3 žemės sklypų, dėl kurių vyko ginčas teisme. Todėl teismas Panevėžio apskrities viršininko veiksmų (neveikimo) sudaryti 2005 m. spalio 12 d. suprojektuotų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos projekto patvirtinimo nevertino kaip neteisėtų.

Teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl trijų žemės sklypų, kuriuos pareiškėja pageidavo įsigyti nuosavybėn tuo pagrindu, kad ji, kaip 12 eilės pretendentė, turėtų pirmumo teisę juos rinktis prieš asmenis, kurie buvo šiuos sklypus pasirinkę iki teisminio proceso pradžios – M. K. ir M. P.. Teismas pažymėjo, kad nors Panevėžio apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendime, įpareigojant su pareiškėja sudaryti konkrečių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, nurodyti šių žemės sklypų unikalūs numeriai, tačiau iš pateiktų VĮ Registrų centro Panevėžio filialo duomenų, žemės reformos žemėtvarkos projekto bylos, Panevėžio miesto apylinkės teismo byloje pateiktų žemės sklypų planų, šalių paaiškinimų bei liudytoja teismo posėdyje apklaustos projekto autorės parodymų matyti, kad minėti žemės sklypai teisminio nagrinėjimo apylinkės teisme metu nebuvo įregistruoti nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, ir jiems unikalūs numeriai nebuvo suteikti; šie žemės sklypai atitinka sklypus, žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtus 46-2 ir iš dalies 33-2, kurie buvo suprojektuoti pareiškėjai vykdant teismo sprendimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad dėl Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmų (įrašant pareiškėją ne į 12 pretendentų eilę), pareiškėja galėjo patirti žalą tik dėl galimybės pirkti šiuos du žemės sklypus kainomis, galiojusiomis 2006 metais.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2009 m. liepos 24 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą 46-2/7 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo už 393 000 Lt, žemės sklypą 33-2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) už 137 000 Lt. Apskaičiuodamas kainų skirtumą, teismas rėmėsi VĮ Registrų centro Panevėžio filialo teismui 2011 m. vasario 8 d. rašte nurodytomis tikėtinomis žemės sklypų vidutinėmis rinkos vertėmis: 2005 m. gegužės 6 d. – 2006 m. birželio 30 d. laikotarpiu žemės sklypo 46-2/7 tikėtina vidutinė rinkos vertė buvo 106 000 Lt, žemės sklypo 33-2 tikėtina vidutinė rinkos vertė buvo 38 600 Lt, iš viso – 144 600 Lt.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį visiems 7 sklypams, sumokėjo 78 200 Lt, likusią sumą įsipareigojo sumokėti per 15 metų. Taip pat nustatė, kad 2011 m. birželio 20 d. pareiškėja nebuvo įmokėjusi sutartyje nustatytos įmokos už 2010 metus, 2011 m. spalio 24 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, kad pareiškėja dalį sumos sumokėjo, ir už 2010 metus liko skolinga 4 637,70 Lt (sumokėta 45 639,3 Lt). Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti mokėjimo dokumentai neįrodo, jog šiais mokėjimo dokumentais buvo mokėta būtent už žemę, įsigytą pagal 2009 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas konstatavo kad už visus nuosavybėn įsigytus žemės sklypus (197,3667 ha) pareiškėja yra sumokėjusi 123 839,3 Lt (627,45792 Lt už 1 ha). Teismas nurodė, kad žemės sklypo 46-2/7 ir žemės sklypo 33-2 bendras plotas yra 127,9571 ha, todėl teismas sprendė, kad už šiuos žemės sklypus pareiškėja yra sumokėjusi 80 287,695 Lt ir padarė išvadą, kad pareiškėja teismo sprendimo priėmimo dienai nėra patyrusi žalos dėl jos neteisingo įrašymo į pretendentų eiles.

Teismas pažymėjo, kad iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad mokėtiną sumą (50 277 Lt su 35 190 Lt palūkanomis) už 2010 metus pareiškėja turėjo sumokėti iki 2011 m. sausio 15 d. Tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja šio įsipareigojimo neįvykdė, dėl to buvo priskaičiuoti delspinigiai. Teismas akcentavo, kad įmokas ji pradėjo mokėti tik teisminio nagrinėjimo metu, teismui pareikalavus duomenų apie pareiškėjos įsiskolinimą. Todėl teismas vertino, jog tai sudaro pagrindą abejoti, kad pareiškėja vykdys savo sutartinius įsipareigojimus. Teismas vadovavosi Pardavimo taisyklių 2.16 punktu, numatančiu valstybinės žemės pardavėjo teisę nustačius pažeidimus reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti sutarčių nutraukimą prieš terminą ir nustatyta tvarka kreiptis dėl nuostolių atlyginimo, bei analogiška nuostata įtvirtinta ginčo pirkimo-pardavimo sutartyse ir konstatavo, kad ginčo atveju žalos dėl pasikeitusios dvejų minėtų žemės sklypų kainos atsiradimo teismas nelaiko realia tikimybe.

Teismas pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1437, kuriuo buvo pakeistos Pardavimo taisyklės, 3 punktą vertinant kartu su valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą reglamentuojančiais teisės aktais, galima daryti išvadą, jog ši teisės norma buvo skirta asmenų apsisprendimui: pirkti žemės sklypus, naudojantis Įstatymo nustatytomis lengvatomis, pasikeitusiomis kainomis ar ne. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pagal 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1437 nutarimo 3 punktą pateikė 2008 m. kovo 19 d. papildomą prašymą, t. y. išreiškė savo valią pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę pasikeitusiomis (didesnėmis) kainomis, nors tokios prievolės ji neturėjo. Todėl teismas vertino, kad net ir nustačius žalos atsiradimo faktą, nebūtų priežastinio ryšio tarp Panevėžio apskrities viršininko neteisėtų veiksmų (įrašant pareiškėją ne į tą pretendentų eilę) ir padarytos žalos.

Teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypus Nr. 39/4 (13,0376 ha) ir Nr. 46-1/7 (8,20 ha) pareiškėja pasirinko ir jie buvo jai suprojektuoti tik Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. Ž-356, todėl jie negalėjo būti įsigyjami 2006 m. kainomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog Panevėžio apskrities viršininko administracija, parduodama šiuos žemės sklypus pareiškėjai, būtų veikusi neteisėtai.

III.

Pareiškėja O. S. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 57–61), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalą susiejo su pareiškėjos jau sumokėta suma, ar priimtų įsipareigojimų vykdymu. Teigia, kad toks aiškinimas neatitinka CK 6.249 straipsnio nuostatų. Mano, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų iš esmės padidėjusios turtinės prievolės – pareigos sumokėti už įgyjamą nuosavybėn žemę kelis kartus didesnėmis kainomis nei buvo galimos sutarties sudarymo metu 2005–2006 metais, gali būti pripažinti žala ir nuostoliais. Pažymi, kad vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tinkamai atsiskaito už įsigytą žemę. Akcentuoja, kad menamo žemės pirkimo-pradavimo sutarties pažeidimo atveju atsakovas – žemės pardavėjas – galėtų naudotis įvairiais teisiniais gynybos būdais.

2. Vadovaujasi CK 6.171 straipsniu ir pažymi, kad norminiuose aktuose nustatytos teisinės galimybės tam tikrais atvejais asmenis įsigyti žemę nuosavybėn už tam tikrą, pvz. 2004–2006 metais buvusią žemės kainą, pripažintina viešąja ir neatšaukiamąja oferta, su kuria pareiškėja sutiko, ją akceptavo ir turėjo pagrindo manyti, kad oferta yra neatšaukiama ir remdamasi tuo atitinkamai veikė: pateikė kompetentingai atstovo institucijai prašymą įsigyti nuosavybėn 206 ha ploto valstybinės žemės, kartu ne tik pareikšdama norą įsigyti atitinkamą kiekį žemės, bet ir pasirinkusi žemės sklypus, nes norimas įsigyti žemės kiekis buvo siejamas su konkrečiais pareiškėjos iš valstybės nuomojamais žemės sklypų plotais. Akcentuoja, kad 2005 metų kovo mėn. gavo Panevėžio apskrities viršininko pranešimą, kad yra įtraukta į pretendentų įsigyti žemę 12 eilę ir pagrįstai tikėjosi įsigyti žemės tuomet galiojusiomis kainomis pirmumo teise kartu su 12 eilės pretendentais. Pareiškėja vėlesnę informaciją apie eilės nukėlimą vertino kaip nesusipratimą. Pažymi, kad buvo klaidinama kompetentingų institucijų, nes ne tik vienu metu teikė skirtingą informaciją apie eiliškumą kaip pretendentui įsigyti žemę, bet ir pareiškėjos užimtus ir nuomojamus žemės sklypus nepagrįstai suprojektavo ir paženklino kitiems, įsigyti jų nuosavybėn teisės neturintiems asmenims, nepagrįstai ginčijo teismuose, vilkino 2006 m. birželio 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymą. Pareiškėjos vertinimu dėl šių aplinkybių pretendentų susirinkime ji negalėjo pasirinkti pageidaujamų sklypų.

3. Mano, kad atsakovo atstovas su pareiškėja 2005–2006 metais privalėjo sudaryti visų prašomų parduoti 206 ha ploto žemės sklypų Raguvos kadastrinėje vietovėje pirkimo-pardavimo sutartį, to laiku nepadarė tik dėl neteisėtų sprendimų priėmimo. Akcentuoja, kad atsakovo atstovai pripažino, kad viso žemėtvarkos projekto įgyvendinimas buvo sustabdytas dėl pareiškėjos bylos nagrinėjimo Panevėžio miesto apylinkės teisme, ir tai nesietina su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pažymi, kad Laikinuoju įstatymu, Pardavimo taisyklėmis reglamentuotos administracinės procedūros buvo žemės sklypų pirkimo-pardavimo proceso dalis, o jas pažeisdamas atsakovas yra atsakingas už jų vykdymo metu kilusias neigiamas pasekmes. Akcentuoja, kad tai, jog dėl lėšų stygiaus negalėjo įgyvendinti kai kurių žemės sklypų ženklinimo, matavimų darbų ir nepasinaudojo šia teise, nepašalino atsakovo pareigos tinkamai pagal norminių aktų reikalavimus laiku tuos darbus atlikti ir laiku su pareiškėja sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 67–68) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Papildomai pažymi, jog nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ji iš esmės tinkamai vykdo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Paaiškina, kad pareiškėja iki šiol nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai ir laiku, t. y. nemoka už išsimokėtinai įgytą valstybinę žemę nustatytais terminais ir sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisė į 553 844,05 Lt žalos atlyginimą, kurią ji patyrė sumokėdama didesnę vidutinę rinkos kainą už žemės ūkio paskirties žemės sklypus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nesudarius sutarties per teisės aktuose nustatytus terminus.

Pareiškėja O. S. Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui 2004 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą parduoti jai valstybinę žemę (206 ha), esančią Panevėžio r., Raguvos kadastrinėje vietovėje: (duomenys neskelbtini) k. – 8 ha, (duomenys neskelbtini)k. – 140 ha, (duomenys neskelbtini) vienk. – 8 ha, (duomenys neskelbtini) k. – 50 ha (t. 1, b. l. 68). Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. Ž-779 ji buvo įrašyta į 15 Asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą pirkti 206 ha žemės (t. 1, b. l. 69–71). Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. Ž-3705 buvo patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo parengtas Panevėžio r. Raguvos sen. Raguvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuriuo patvirtinti O. S. suprojektuoti 3 žemės sklypai (122/2 – 9 ha ploto, 33/6 – 9,20 ha ploto ir 27/1 10,70 ha ploto) (t. 1, b. l. 74–79,). Šių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys iki 2009 m. nebuvo sudarytos.

O. S. 2005 m. spalio 20 d. ieškiniu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą, ginčydama jos įrašymo į 15 Pretendentų eilę teisėtumą. Teismas 2006 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1110-223/2006 įpareigojo Panevėžio apskrities viršininko administraciją įrašyti pareiškėją į 12 Pretendentų eilę bei sudaryti su ja 3 žemės sklypų (94,49 ha, 74 ha ir 3,40 ha) valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2006 m. rugsėjo 29 d.

Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Ž-2978 buvo pakeistas 2005 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. Ž-779, ir O. S. įrašyta į 12 Pretendentų eilę 171,89 ha ploto žemės pirkimui ir į 15 pretendentų eilę 34,11 ha ploto žemės pirkimui. Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. Ž-356 buvo patvirtintas Raguvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo pakeitimas ir O. S. pirkti iš valstybės suprojektuoti 7 žemės sklypai: 46-1/7 – 8,20 ha ploto, 46-2/7 – 94,49 ha ploto, 33-1/6 – 34,90 ha ploto, 33-2/6 – 36,30 ha ploto, 122/2 – 9 ha ploto, 27/1 – 10,70 ha ploto, 39/4 – 12,60 ha ploto (t. 1, b. l. 82–85). Pareiškėja, vykdydama 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1437 3 punktą 2008 m. kovo 19 d. pateikė papildomą prašymą, t. y. išreiškė savo sutikimą pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę pasikeitusiomis (didesnėmis) kainomis.

Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. Ž-112 suprojektuotų žemės sklypų plotai buvo patikslinti ir 2009 m. liepos 24 d. buvo sudaryta šių valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. Ž4-187, nustatyta kaina 782 000 (t. 1, b. l. 19–21).

Pareiškėja teigia, kad dėl šių žemės sklypų vertės pasikeitimo nuo prašymų pateikimo iki sutarties sudarymo ji patyrė 553 844,05 Lt žalą, nes dėl neteisėtų atsakovo veiksmų sutartis nebuvo sudaryta per teisės aktuose nustatytus terminus bei mažesnėmis kainomis.

Žemės sklypus Nr. 39/4 (13,0376 ha) ir Nr. 46-1/7 (8,20 ha) pareiškėja pasirinko ir jie buvo suprojektuoti tik Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. Ž-356, todėl jie negalėjo būti įsigyjami 2006 m. kainomis. Teisėjų kolegija dėl šios priežasties plačiau nenagrinėja pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su šių sklypų pardavimu, nes iš esmės joms pritaria, apeliaciniame skunde argumentų dėl šios sprendimo dalies nėra.

Dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nesudarius 15 eile pasirinktų žemės sklypų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių (2004 m. gruodžio 2 d. redakcija) 8 punktas numatė, kad apskrities viršininko sprendimas parduoti žemės sklypą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėvaldų projekto (plano) ar kito teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo dienos. Taigi, O. S. 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. Ž-3705 suprojektuoti žemės sklypai pagal minėtą teisės normą turėjo būti parduoti iki 2006 m. balandžio 12 d. Tačiau vien tik aplinkybė, kad sutartys nebuvo sudarytos per šešių mėnesių terminą, negali būti vertinama pati savaime kaip pagrindas atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti ir reikalauti turtinės žalos, kurią sudaro pasikeitusių vidutinių rinkos kainų skirtumas, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus tenka pareiškėjai. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ar atsisakymas atlikti reikiamus veiksmus ar neteisėtas delsimas (vilkinimas). Be to, nustatyti neteisėti veiksmai turi būti susiję priežastiniu ryšiu su patirta žala, nes CK 6.246–6.248 straipsniai numato, kad civilinei atsakomybei atsirasti būtina, kad egzistuotų visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: būtų padaryta žala; žala būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų priežastinis ryšys. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

Apeliantė teigia, kad šių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos per nustatytą šešių mėnesių terminą, nes atsakovas, rengdamas tos pačios kadastrinės vietovės projektą, neteisėtai atsisakė parduoti pareiškėjos kitus tris pageidaujamus sklypus 12 eile. Dėl kilusio ginčo teisme nepagrįstai buvo sustabdyti žemės sklypų projektavimo darbai, nors laikinosios apsaugos priemonės to nenumatė. Pasak apeliantės, kad darbai buvo sustabdyti, įrodo atsakovo į bylą pateikti duomenys, jog šioje kadastro vietovėje (t. y. Raguvos) iki 2009 m. nebuvo sudaromos sutartys ir su kitais pretendentais.

Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantės teiginiais, jie nepaneigia pirmosios instancijos išvadų apie tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovo neteisėtus veiksmus dėl nesudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių su pareiškėja trims 2005 m. 15 eile suprojektuotiems sklypams. Šių suprojektuotų sklypų pardavimas nebuvo suvaržytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, todėl negalima apsiriboti teiginiu-prielaida apie projektavimo darbų sustabdymą, pareiškėja turėjo įrodyti konkrečius neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą), dėl kurių nebuvo sudarytos minėtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys. Be to, teismo sprendimas įsiteisėjo 2006 m. rugsėjo 29 d., pareiškėja į 12 eilę buvo įrašyta 2007 m. liepos 12 d. įsakymu, taigi po šio termino pareiškėjos nurodomi atsakovo neteisėti veiksmai – Raguvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto vykdymo neteisėtas sustabdymas dėl kilusio ginčo teisme apskritai negali būti vertinami.

Nuo 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymui, kuris pakeitė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, pretendentams nebeliko galimybės įsigyti žemės sklypus kainomis, nustatytomis pagal žemės verčių žemėlapius, nes buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties sklypų rinkos kaina turi būti apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1437 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 “Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos pakeitimo”, kuris įsigaliojo 2008 m. sausio 6 d. Per šį laikotarpį žemės pardavimo procedūros nebuvo vykdomos, atsakovas nėra sudaręs nė vienos sutarties. Tačiau atsakovo veiksmai dėl to negali būti laikomi neteisėtais, nes nebuvo patvirtintos žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos, jų nesant, atsakovas negalėjo sudarinėti sutarčių.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas priežastis, dėl kurių užsitęsė sutarčių sudarymas, atsižvelgė tiek į objektyvias priežastis, nulėmusias žemėtvarkos projekto įgyvendinimo trukmę, tiek į pačios pareiškėjos veiksmus – ji 2006 m. sausio 11 d. pateikė naują prašymą, kuriuo perkamos žemės kiekį padidino iki 250 ha, t. y. pakeitė savo valią; nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 241 numatyta galimybe apmokėti už žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimą, tokiais atvejais žemės sklypai buvo ženklinami pirmąja eile; suprojektuotų sklypų ribos buvo 2008–2009 m. tikslinamos, sklypas 122/2 sumažėjo iki 7,8 ha ploto, prie sklypo 33/6 buvo prijungta laisva valstybinė žemė ir jis buvo padidintas iki 29,8218 ha, pareiškėja sutiko su šiais projekto patikslinimais. Pareiškėja nenurodo kokių nors konkrečių neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie būtų nulėmę sutarties sudarymą vėliau, negu numato teisės aktai, jos teiginiai apie neteisėtą delsimą (vilkinimą) taip pat nėra įrodyti byloje. Pareiškėja į teismą su reikalavimu įpareigoti atsakovą sudaryti 2005 m. suprojektuotų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nesikreipė, priešingai, savo elgesiu, valiniais veiksmais sutiko su atsakovo veiksmais įgyvendinant žemėtvarkos projektą, neatsisakė sudaryti sutartį pasikeitus vidutinėms rinkos kainoms. Kita vertus, nepagrįstais pripažintini atsakovo teiginiai, kad pareiškėja nebuvo pateikusi visų reikalingų dokumentų sutartims sudaryti, nes byloje nėra duomenų apie tai, kokių reikalingų dokumentų pareiškėja nebuvo pateikusi, ar atsisakė juos teikti. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą, nes nesusijusi su priežastimis, kurios nulėmė sutarties sudarymą vėliau, negu numatyti terminai. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad Raguvos kadastro vietovėje iki 2009 m. nė su vienu pretendentu nebuvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tik patvirtina, kad projekto įgyvendinimo trukmę lėmė objektyvios priežastys – didelė darbų apimtis, teisinio reglamentavimo pasikeitimai ir finansavimo sunkumai. Neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, aptarta apimtimi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nesudarius 12 eile pasirinktų žemės sklypų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių

O. S. 2005 m. spalio 20 d. ieškiniu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą, ginčydama jos įrašymo į 15 Pretendentų eilę teisėtumą. Teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimas, kuriuo Panevėžio apskrities viršininko administracija buvo įpareigota įrašyti pareiškėją į 12 Pretendentų eilę bei sudaryti su ja 3 žemės sklypų (94,49 ha, 74 ha ir 3,40 ha) valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis įsiteisėjo 2006 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėja 2007 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Ž-2978 buvo įrašyta į 12 Pretendentų eilę 171,89 ha ploto žemės pirkimui. Pareiškėja teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą, kurią sudaro šių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės padidėjimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1110-223/2006 nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisės įsigyti žemės sklypus viena ar kita rinkos kaina, visų pirma šioje byloje pareiškėja gynė savo teisę pirkti konkrečius žemės sklypus, kuriuos ji nuomojo daugiau negu metus laiko. Šioje byloje, nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, buvo pritaikytas pareiškėjos siekiamas teisių gynimo būdas – atsakovas įpareigotas ne kitiems asmenims, bet pareiškėjai suprojektuoti konkrečius žemės sklypus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia įrodyti, kad dėl civilinėje byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė tiesioginius nuostolius dėl įsigyjamų žemės sklypų pabrangimo. Taigi teismas turi įvertinti, ar nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su reikalaujama atlyginti žala, kuri pasireiškė kaip turto rinkos vertės pokytis per laiko tarpą nuo Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. Ž-779 priėmimo, kuriuo ji buvo neteisėtai įrašyta į 15-tą eilę vietoj 12-os eilės, iki sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai yra tik viena iš sąlygų reikalauti žalos atlyginimo, be šios sąlygos turi būti įrodytas realiai patirtos žalos dydis bei nustatytas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, t. y. aplinkybės, kad konkrečių asmens nuostolių priežastimi buvo būtent nustatyti neteisėti veiksmai, ir nėra kitokių objektyvių priežasčių, kurios būtų galėjusios nulemti žalos atsiradimą. Pareiga įrodyti patirtos žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjai, savo ruožtu atsakovas, atsikirsdamas į skundą argumentu, kad jo veiksmai nesusiję su patirtais nuostoliais, turėtų įrodinėti aplinkybes, paneigiančias priežastinio ryšio egzistavimą – t. y. nurodyti objektyvius jam žinomus veiksnius, kurie, jo manymu, sąlygojo nuostolių atsiradimą (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2009 m. liepos 24 d. sutartimi įsigijo 12 eile suprojektuotus žemės sklypus 46-2/7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 93,419 ha (teismo sprendime nurodytas 94 ha žemės sklypas), kurio rinkos kaina 393 000 Lt, bei 33-2/6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 34,5733 ha (suprojektuotą teismo sprendime nurodytų 74 ha ir 3,40 ha žemės sklypų pagrindu), kurio rinkos kaina 137 000 Lt (t. 1., b. l. 19–21). Pareiškėja teigia, kad ji šiuos žemės sklypus nuosekliai siekė įsigyti nuo prašymo pateikimo 2004 m. gegužės 10 d., nepaisant projekto patikslinimo, jų vieta nesikeitė, mano, kad tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų negalėjo jų nupirkti rinkos kainomis, nustatytomis pagal žemės verčių žemėlapius, galiojusiomis iki 2006 m. birželio 30 d. (t. 2, b. l. 119). Tuo metu žemės sklypo 46-2/7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 93,419 ha, vertė sudarė 106 000 Lt, bei žemės sklypo 33-2/6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 34,5733 ha vertė – 38 600 Lt.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjos nurodomų nuostolių – žemės sklypų pabrangimo iki sutarties sudarymo – priežastis, būtina atsižvelgti į visumą aplinkybių, per šį laikotarpį galėjusių turėti įtaką vėlesniam sutarčių sudarymui, tuo pačiu ir įsigyjamų žemės sklypų kainų padidėjimui.

Atsakovas pripažino, kad Panevėžio apskrityje šalia esančiose kadastro vietovėse buvo sudaromos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartys iki 2006 m. liepos 27 d., tai patvirtina į bylą pateiktos suvestinės (t. 1, b. l. 116, 131–132). Šis procesas buvo nutrūkęs iki 2008 m. sausio 6 d. dėl priežasčių, susijusių su teisinio reglamentavimo pasikeitimais, kuriuos teisėjų kolegija aptarė anksčiau. Tačiau Raguvos kadastro vietovėje iki 2009 m. nebuvo sudaryta nė viena sutartis, kaip atsakovas nurodo, dėl didelių darbų apimčių ir finansavimo stygiaus, taip pat dėl to, kad pareiškėja savo lėšomis nepaženklino šių sklypų.

Atsakovo atsikirtimas, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja būtų įrašyta į 12 eilę 2005 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. Ž-779, realios galimybės sudaryti žemės sklypų įsigijimo sutartį rinkos kainomis, galiojusiomis iki 2006 m. liepos 27 d., nebuvo, nes sutartys galėjo būti sudarytos tik paženklinus žemės sklypus O. S. lėšomis ir parengus technines bylas, atmestinas (t. 1, b. l. 100). Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta pagrįstais, jie negali būti vertinami, nes dėl neteisėtų atsakovo veiksmų neįtraukus pareiškėjos į 12 eilę, apskritai nebuvo galimybės atlikti atsakovo nurodytus teisės aktuose numatytus veiksmus, reikalingus konkretiems ginčo žemės ūkio paskirties sklypams iš valstybės įsigyti. Tik nuo pareiškėjos įtraukimo Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Ž-2978 į 12 Pretendentų eilę 171,89 ha ploto žemės pirkimui gali būti vertinama jos galimybė sudaryti sutartį panaudojus savo lėšas.

Visgi pareiškėjos galimybė iki 2006 m. liepos 27 d. sudaryti aptariamų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visumą veiksnių, lėmusių šiuo laikotarpiu žemėtvarkos projekto įgyvendinimą Raguvos kadastro vietovėje. Byloje nustatytą faktą, kad šioje vietovėje ir aptariamu laikotarpiu, ir apskritai iki 2009 metų nebuvo sudaryta nė viena žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga aplinkybe, įrodančia, kad ne atsakovo neteisėti veiksmai, bet kitos nurodytos priežastys – didelės darbų apimtys, finansavimo stygius, buvo kliūtimi sudaryti sutartis. Pareiškėjos argumentas, kad sutarčių sudarymui trukdė jos iškeltoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, padarytoms išvadoms neturi reikšmės, nes draudimai buvo pritaikyti tik trims žemės sklypams, dėl kurių ji ginčijosi. Laikytina, kad pareiškėjos nuostoliai, kuriuos ji nurodo patyrusi per šį laikotarpį (iki 2006 m. liepos 27 d.) negalėdama įsigyti žemės sklypų rinkos kainomis, nustatytomis pagal žemės verčių žemėlapius, nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais.

Nors pareiškėja teigia, kad atsakovui tenka atsakomybė už žemės sklypų pabrangimą iki pat sutarties sudarymo 2009 m., tokios aplinkybės taip nėra įrodytos byloje. Kaip jau buvo minėta, žemės ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys apskritai nebuvo sudaromos iki 2008 m. sausio 8 d. dėl teisinio reglamentavimo pasikeitimų, tai paneigia atsakovo kaltę, todėl jis negali būti laikomas atsakingu už pareiškėjos patirtus nuostolius per minėtą laikotarpį (CK 6.248 str. 1 d.).

Pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėja pateikė 2008 m. kovo 19 d. pareiškimą, papildantį jos 2006 m. sausio 11 d. prašymą naujomis sąlygomis įsigyti 250 ha ploto žemės sklypų (t. 2, b. l. 89), tokiais savo veiksmais ji prisiėmė atsakomybę už sutarties padidėjusiomis rinkos kainomis sudarymą. Atsakovo 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. Ž-356 buvo patvirtintas Raguvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo pakeitimas ir O. S. pirkti iš valstybės suprojektuoti 7 žemės sklypai, taip pat ir aptariami; 2009 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. Ž-112 suprojektuotų žemės sklypų plotai buvo patikslinti ir 2009 m. liepos 24 d. sudaryta jų pirkimo-pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo pareigą atlyginti pareiškėjos nurodomus nuostolius per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 8 d. iki sutarties sudarymo, atsižvelgia į aplinkybę, kad šiuo metu pareiškėja turėjo realią galimybę savo lėšomis apmokėti už jai suprojektuotų sklypų paženklinimą vietoje ir dokumentacijos parengimą, tuomet žemės sklypai būtų ženklinami pirmąja eile, sutartis sudaroma greičiau ir pareiškėja galėtų išvengti papildomų išlaidų dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų rinkos vertės padidėjimo. Tačiau pareiškėja savo valiniais veiksmais nesiėmė minėtų priemonių nuostoliams išvengti, neatsisakė sutarties sudarymo esant didesnėms kainoms, todėl laikytina, kad pati yra atsakinga už vėliau prisiimtą riziką (CK 6.248 str. 3 d., 4 d.) ir iš atsakovo negali būti reikalaujama atlyginti po 2008 m. sausio 8 d. žemės sklypų rinkos vertės padidėjimą, tai negali būti laikoma pasekme, nulemta atsakovo neteisėtais veiksmais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir jos reikalaujamų tiesioginių nuostolių, pažymi, kad byloje nėra įrodytas ir patirtos žalos dydis. Pareiškėja apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad įvyko įsigyjamų žemės sklypų rinkos verčių pokytis, tačiau jis galėtų būti laikomas pareiškėjos tiesioginiais nuostoliais tik sumokėjus visą sutarties kainą. Kitu atveju reikalaujama žala neatitinka jai keliamo realumo kriterijaus.

Apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtų nuostolių, kad nėra įrodytas realios žalos egzistavimas, ir pagrįstai visa apimtimi atmetė pareiškėjos skundą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, tokie skundai nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu; taip pat nėra apmokestinami ir apeliaciniai skundai dėl sprendimų tokiose bylose (ABTĮ 40 str. 3 d.). Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, permokėtas žyminis mokestis 100 Lt (t. 2, b. l. 62) grąžintinas pareiškėjos atstovui G. S..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjos atstovui G. S. 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio, įmokėto 2012 m. sausio 13 d. Panevėžio kredito unijoje mokėjimo nurodymu Nr. 0000000002.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys Virginija Volskienė