Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

9. Šios nagrinėjamos bylos ginčo objektas – Ministerijos veiksmų neteisėtumas, pasireiškęs tuo, kad Ministerija, vykdydama jai įstatymų suteiktas funkcijas, parengė teisės aktus (jų pakeitimus), kuriais nenumatė ilgalaikių pasimatymų suteikimo nuteistiesiems, kalintiems kalėjimo rėžimu.

10. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

11. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

12. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnio 1-8 dalys. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami tokie pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). BVK 94 straipsnio 7 dalis numato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti nuteistiesiems papildomus pasimatymus. Kiekvienu atveju ši teisė gali būti realizuojama pataisos įstaigos direktoriui (jo pavaduotojui) sprendžiant nuteistojo pateiktą prašymą. Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ XI skyrius taip pat nustato suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis tvarką.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsniu, garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-889/2013). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis).

14. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų, kaip ir suimtųjų, teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018 ir kt.).

16. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, kitais artimaisiais ir tokie prašymai nebuvo patenkinti. To savo skunde neneigia ir pareiškėjas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo sutuoktinė kreipėsi į Lukiškių TI-K, Vilniaus pataisos namų administraciją su tokiais pageidavimais. Priešingai – atsakovės atstovas nurodė, kad tokių prašymų iš pareiškėjo nebuvo įregistruota. Taigi spręstina, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl pasimatymų su sutuoktine, todėl teismui nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas atsisakė suorganizuoti pareiškėjui ir jo sutuoktinei ilgalaikių pasimatymų ir, kad šiuo aspektu buvo padaryta neturtinė žala pareiškėjui.

17. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų matyti, jog kilusios žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, buvusio ginčo laikotarpiu, kuris nesuteikė nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, teisės gauti ilgalaikius pasimatymus. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais įvertinti Seimo, Vyriausybės priimtus aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų.

18. Pareiškėjo teigimu, Ministerija parengė pareiškėjo teises varžantį teisės akto projektą, kurį vėliau patvirtino Seimas. Pažymėtina, kad Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, o šią funkciją vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, nes įgyvendina valstybės valdžią. Tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku. Taigi, vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o įkalinimo įstaigos tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Ministerija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai ar pažeidė įstatymų nuostatas. Teismas negali pripažinti pažeistomis teisių, kurios net nebuvo realizuotos.

19. Kaip jau buvo minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

20. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Ministerijos neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.