Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. J. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Patalpose šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 93 su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,64 iki 9,11 kv. m. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras kameros Nr. 93 netikrino. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs. Pažymėjo, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, 2012 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą, jog pageidauja būti kalinamas su rūkančiais asmenimis. Teigė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. gegužės 2 d., viso 275 dienas, gyvenamojoje kameroje Nr. 93 su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,64 iki 9,11 kv. m. Konstatavo, kad visas 275 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, drėgna, šalta, neužtikrinamas natūralus apšvietimas. Iš atsakovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad atliktų patikrinimų metu kamera Nr. 93, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinama. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameros Nr. 93 būklės jo laikymo joje laikotarpiu, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje drėgna, šalta, neužtikrintas natūralus apšvietimas.Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu (2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354) nustatyta, jog kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos, taigi higienos normos pažeidimų neužfiksuota. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Teismas pažymėjo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančio prašymo matėsi, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, atliekant pareiškėjo pirminę gydytojų apžiūrą 2012 m. gegužės 21 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių nurodytas ir rūkymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kad galimai pasikeitus jo įpročiams jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą ir nebuvo perkeltas, todėl daryta išvada, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose, nėra.Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas šaltoje, drėgnoje, tamsioje kameroje sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti teisės į 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjo teigimu, visi nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, privalo būti įvertinti žymiai didesne nei 200 Eur suma. Atkreipia dėmesį, kad nors skundžiamas laikotarpis nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d., pareiškėjas Šiaulių TI yra nuo 2012 m. gegužės 16 d. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją, nes jie jam kerštautų ir darytų spaudimą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-442/2015 atmetė pareiškėjo argumentus, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m. Tokio reikalavimo neįtvirtina nei vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.Pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Teigia, kad tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų.