- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-04
- Bylos Nr.
- ATP-1098-209/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-09703-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Stasys Lemežis
- Pažeidėjas
- A. B.
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal patraukto administracinėn atsakomybėn A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimo, kuriuo jis nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. 40 (keturiasdešimties) eurų dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. 900 (devynių šimtų) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 str. 2 d. paskirtas nuobaudas subendrinus, A. B. paskirta galutinė nuobauda – 900 (devynių šimtų) eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nubaustas už tai, kad jis 2015-06-26, apie 16.57 val., Viršuliškių g. 77, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Opel Astra Station“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas atsitrenkė į stovintį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir abi transporto priemones apgadino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti ir nurodo, kad administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytas tiesiogine tyčia, t.y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t.y. pažeidėjas nori taip elgtis. Jo byloje įrodymų, patvirtinančių jo tiesioginę tyčią nepateikta. Apeliantas teismui paaiškino, kad nepajautė jokio kontakto su kitu automobiliu, iš aikštelės išvažiavo iš lėto, neskubėdamas, žiūrėdamas tik į priekį, jokio signalizacijos garso negirdėjo, iš aplinkui aikštelę stovėjusių asmenų jokių aiškių gestų, kad privalo sustoti, nebuvo, iš tėvo sužinojęs apie eismo įvykį, iš karto, techniškai trumpiausiu laiku, sugrįžo į eismo įvykio vietą ir viską papasakojo policijos pareigūnams. Liudytoja A. V. patvirtino, kad apeliantas nesustodamas, nedidindamas greičio iš lėto išvažiavo iš aikštelės. Liudytoja į klausimą paaiškino, kad jai susidarė vaizdas, jos apeliantas iš viso nepajautė susidūrimo su kitu automobiliu. Tai, kad liudytoja girdėjo garsą „bum”, niekaip neįrodo, kad ir apeliantas privalėjo tą „bum” girdėti. Apelianto įsitikinimu, vienam minėtas „bum” gali reikšti bombos sprogimą, o kitas jo iš viso gali neišgirsti. Nukentėjusiojo pasisakymai apie tai, kad suveikė automobilio signalizacija, kurią apeliantas privalėjo išgirsti, o ją išgirdęs sustoti, yra tik prielaidomis prilygintini pamąstymai. Pirmiausia, tokios saugos sistemos gali įsijungti nuo bet ko, todėl jos įsijungimas dar nereiškia, kad buvo kontaktas su kita transporto priemone, ir kad kiekvienas signalizacijos įsijungimą turi suprasti kaip kontaktą su kita transporto priemone. Antra, byloje neįrodinėta, kad jis tokį garsą girdėjo, suvokė, kad padarė eismo įvykį ir sąmoningai iš jo pasišalino. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis transporto priemone naudojasi nepertraukiamai, įvykis jokios reikšmės naudojimuisi neturėjo, kad gavo draudimo išmokas ir kad dar nebuvo ir nežino kada vyks į autoservisą. Apelianto automobilio „apgadinimas“ pašalintas drėgnu skuduru nuvalius dažų liekanas nuo bamperio. Nutarime kalbama apie kelis įlenkimus, tačiau niekas neteigė, jog buvo keli kontaktai, tai, kad įlenkimas yra kelių centimetrų, nieko nepasako. Atkreipiamas dėmesys, kad įlenkti sparną ar dureles gali ir stipresnis vyras pirštais, todėl keli minimi pažeidimai nėra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu. Jis sugrįžo tokioje būklėje, kokioje išvažiavo (net nuo bamperio nenusivalęs dažų). Teismas nevertino jo argumentų, kad nebūdamas įvykio vietoje galėjo pašalinti eismo įvykio pėdsakus, susirasti asocialų asmenį, kuris prisiimtų kaltę ir t.t., tačiau to nedarė, iš karto susisiekė su draudimo bendrovėmis, visą laiką domėjosi ar laiku ir tinkamai jos atsiskaitė su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad autoįvykis įvyko kieme prie buto, kuriame jis gyvena, dienos metu, kada kieme ir balkonuose pilna žmonių, dalis bent iš matymo pažįstami, todėl nepastebėtam pasišalinti ir tikėtis, kad nepastebės, gali tik neorientuotas, nemąstantis asmuo. Charakteristikomis ir pažymomis, esančiomis byloje, įrodo, kad tokiu jis nėra. Pasišalinti iš įvykio vietos jokio motyvo neturėjo: jo vairuojamas automobilis visada tvarkingas, apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, jis alkoholio ir kitų kvaišalų nevartoja. Kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti mikroskopiniais transporto priemonės apgadinimais. Abi transporto priemonės apdraustos, todėl net norėdamas, jis nukentėjusiojo turtinių interesų pažeisti negalėjo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numato, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numato, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo dvidešimt aštuonių iki penkiasdešimt septynių eurų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.
Pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai turi suprasti ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalinti iš įvykio vietos. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad neturėjo jokio tikslo ir motyvo pasišalinti iš autoįvykio, automobilio apgadinimai – mikroskopiniai.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja A. V. parodė (b.l. 34), kad matė, kad trenkėsi į jos kaimyno automobilį ir išvažiavo. Tuo metu stovėjo balkone, antrame aukšte, apie 30 metrų atstumu. Buvo garsas „bum“, suveikė signalizacija, veikė jam išvažiuojant ir kažkurį tai laiką, išvažiavo ramiai, nebuvo sustojęs, neišlipo iš automobilio, gal jis nepajuto, gal mašinoje muzika grojo.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis R. V. parodė (b.l. 33-34), kad išgirdo signalizaciją – ir automobilis, ir peidžeriukas atsitrenkus skleidžia signalą, išbėgo į lauką, ten stovėjo keletas vyrų, kurie matė. Pastebėjo įlenkimą, kurio anksčiau nebuvo – buvo gal 2 cm gylio, ilgis apie 5 cm, plotas – per delną. Apie 170 eurų atlygino draudimas.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. B. paaiškino, kad dešinysis langas buvo praviras automobilio, negirdėjo signalizacijos, metalo bumbtelėjimo garsų, buvo labai triukšminga, tai nematė, negirdėjo.
Minėtais A. B. paaiškinimais apimtyje, kad jis važiavo su praviru automobilio langu, teismas tiki, tačiau netiki jo paaiškinimais, kad jis negirdėjo signalizacijos, metalo bumbtelėjimo garsų, kadangi net trisdešimties metrų nuo jo buvusi liudytoja A. V. girdėjo garsą „bum“, girdėjo, kad suveikė signalizacija, kuri veikė jam išvažiuojant, kad suveikė signalizacija patvirtino ir pats automobilio savininkas, be to, automobiliui, į kurį buvo atsitrenkta, buvo padaryti pakankamai ženklūs sužalojimai – įlenkimas, gal 2 cm gylio, ilgio apie 5 cm, pločio per delną. Minėtos aplinkybės, teismo manymu, patvirtina, kad susidūrimą A. B. pajuto (išgirdo), kadangi jis buvo arčiau nuo garso šaltinio nei liudytoja A. V. ir to, kad įvyko susidūrimas, negalėjo nesuvokti ir tai suvokė. Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad apeliantas padarė Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. numatytą pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, atsižvelgė į ATPK 30 str. ir 30² str. numatytas nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles ir įvertino padarytų teisės pažeidimų pobūdį, sukeltas pasekmes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į A. B. asmenybę – administracine tvarka baustas tik kartą, įvykio metu nuobauda galiojo, jis dirba, studijuoja, charakterizuojamas teigiamai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. B. pagrįstai buvo paskirta švelnesnė nuobaudos rūšis – baudą, o ne areštas ir kad, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, jam paskirtos baudos yra mažesnės nei straipsnių sankcijose numatytų baudų minimumo ir maksimumo vidurkiai ir tokia bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl teismas neturi teisinio pagrindo švelninti apeliantui paskirtų baudų.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, taikė Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. ir už padarytą pažeidimą paskyrė 3,6 kartus mažesnę nuobaudą nei minimali ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo trukmė. Teismas vertina visas aplinkybes ir daro išvadą, kad tokia teisės vairuoti transporto priemones atėmimo trukmė nėra aiškiai per griežta.
Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimas paliktinas nepakeistu ir apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimą nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.