Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Expo Trading“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-644-252/2015, pradėtoje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui UAB „Expo Trading“ iškelta bankroto byla. Remiantis aptartais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Tačiau pradedant bankroto procesą, yra itin svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų, nors ir rimtų, finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip rinkos dalyvį. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.).

Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Šiuo atveju nustatyta, jog teismas išvadas dėl įmonės nemokumo priėmė įvertinęs įmonės 2013 metų finansines ataskaitas (balansą bei pelno nuostolių ataskaitą) duomenis iš VĮ Registrų centras ir VĮ Regitra, apie įmonės vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VSDFV pranešimus apie įmonės privalomus mokėjimus.

Skundu teigiama, jog teismo išvados apie įmonės nemokumą yra paviršutiniškos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog duomenys, kuriais remiantis sprendžiamas įmonės nemokumo klausimas, turi būti aktualūs ir atspindėti įmonės finansinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, tačiau kartu pažymi, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio, dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo klausimą. Bankroto byloje vyraujantis viešas interesas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, yra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Pareiškėjui byloje pateikus įrodymus, jog atsakovo įmonė yra nemoki bei nepajėgi padengti susidariusių įsiskolinimų, įrodyti priešingas aplinkybes ir pagrįsti atsakovo mokumą pareiga tenka pačiam atsakovui. Nagrinėjamu atveju, siekiant gauti aktualius ir realią įmonės finansinę padėtį atspindinčius duomenis, teismas įpareigojo įmonės vadovą pateikti finansines ataskaitas, kreditorių ir skolininkų sąrašus, duomenis apie teismuose iškeltas bylas, vykdomus išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus sprendžiamu klausimu aktualius duomenis, tačiau teismo įpareigojamų UAB „Expo Trading“ neįvykdė. Taigi, darytina išvada, jog atsakovas žinojo apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai atsisakė bendradarbiauti nustatant jo finansinę padėtį teisme, o pagal contra spoliatorem prezumpciją, duomenų nepateikimas vertinamas juos įpareigotos pateikti šalies nenaudai.

Siekdamas išspręsti byloje kilusį klausimą, pirmosios instancijos teismas pats rinko viešuosiuose registruose esamus duomenis apie įmonės finansinę padėtį ir jais rėmėsi spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą. Apeliantas manydamas, jog šie duomenys apie įmonės finansinę padėtį neatspindi realios įmonės turtinės padėties, turėjo teisę apeliacinės instancijos teismui pateikti savo atsikirtimus pagrindžiančius, aktualius įrodymus, kadangi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), tačiau jų nepateikus ir nesant duomenų, paneigiančių įrodymus, kuriais priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi pirmos instancijos teismas, teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstais duomenimis ir jais nesivadovauti vertinant skundo argumentus.

Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigia teismo nustatyto fakto dėl bendrovės nemokumo, byloje yra duomenų apie tai, kad atsakovo vadovas pripažino sudėtingą įmonės finansinę padėtį (b. l. 20, 23), tačiau teigia, jog įmonės veikla reorganizuojama, kuriamos naujos darbo vietos. Pastarojo teiginio atsakovas nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais, nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių, jog bendrovės finansinė padėtis stabilizavosi ir yra realaus pagrindo manyti, jog veikla bus atkurta, todėl tokius atsakovo argumentus teismas laiko nepagrįstais (CPK 178 str.). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad įmonė neturi registruotino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (b. l. 49-50), įmonėje nėra dirbančių asmenų, įmonė turi įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 45), įmonės įsiskolinimas VSDFV biudžetui auga (pareiškimo pateikimo metu įsiskolinimas biudžetui sudarė 5 227,35 Eur, 2015 m. spalio mėnesį jis išaugo iki 5 232,35 Eur), todėl apelianto argumentai dėl įmonės siekių atkurti ir vykdyti veiklą, laikytini niekuo nepagrįstais teiginiais. Pažymėtina, kad jei apelianto veiklos sunkumai, jo manymu, yra laikini, apeliantas galėjo inicijuoti restruktūrizavimo bylos iškėlimą, siekdamas išsaugoti įmonės veiklą ir išspręsti laikinas finansines problemas (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 str.), tačiau tokių priemonių nebuvo imtasi. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs VĮ Registrų centras pateiktus 2014 m. finansinių ataskaitų duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nustatė, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2014 metais sudarė 26 302 Lt, kai tuo tarpu įmonė turėjo turto iš viso už 5 Lt. 2013 metus įmonė baigė turėdama 137 062 Lt nuostolį, o 2014 m. įmonės nuostolis siekė beveik milijoną litų ir sudarė – 959 753 Lt.

Teismo vertinimu, atsakovui nepaneigus pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių, jog atsakovo įmonė yra nemoki, bei nepateikus įrodymų, kad įmonė tęsia veiklą, kuri garantuotų lėšas ir atsiskaitymą su kreditoriais, atsakovo teiginiai dėl įmonės gebėjimo toliau tęsti darbus laikytini deklaratyviais ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties.

Remdamasis nurodytais argumentais ir išvadomis, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl atsakovo nemokumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.