- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-154-349-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė, Arnoldas Šukaitis (pran.), Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- K. R.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Teisėja Malvyra Bučienė Baudž. byla Nr. 1A-00154-349-2009-59
2009 m. balandžio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. nuteistas:
- pagal BK 300 str. 1 d. ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda;
- pagal BK 178 str. 1 d. 35 MGL (4375 Lt) dydžio bauda;
Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, K. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš K. R. V. L. 5292,17 Lt, R. A. 5292,17 Lt ir J. G. 5292,17 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti V. L. ir R. A..
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
2005 m. vasario 8 d. nuo 8 iki 17 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūroje, Sakališkio g.2, Rokiškis, 2005 m. vasario 8 d. leidime kirsti mišką, serija C Nr.070780, įrašydamas įrašus: „V. L.“, „R. A.“, „J. G.“ ir jam žinant leidęs kitam ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui pasirašyti už V. L., R. A., J. G., suklastojo tikrą dokumentą - leidimą kirsti mišką, serija C Nr. 07078;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 8 d. iki balandžio 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, remdamasis suklastotu 2005 m. vasario 8 d. leidimu kirsti mišką, serija C Nr. 070780, Rokiškio rajone, R. A., V. L., J. G., V. P., Ž. G. priklausančiame miško sklype, sklypo unikalus Nr.7345-0002-0020, kirsdamas 131,961 ktm. klevo medžių, 10,421 ktm. ąžuolo medžių, 63,188 ktm. uosio medžių, 2,441 ktm. juodalksnio medžių ir 191,172 ktm. liepos medžių, bei laikotarpyje nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 2005 m. balandžio mėnesio pradžios, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Rokiškio rajone, pateikdamas suklastotą 2005 m. vasario 8 d. leidimą kirsti mišką, serija C Nr.070780, patikrinimą atlikusiai Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūros inspektorei D. B., panaudojo žinomai suklastotą dokumentą – 2005 m. vasario 8 d. leidimą kirsti mišką, serija C Nr.070780;
laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 2005 m. balandžio 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Rokiškio rajone, iš R. A., V. L., J. G., Ž. G. ir V. P. priklausančio miško sklypo, žemės sklypo unikalus Nr.7345-0002-0020, iškirsdamas ir išveždamas R. A., V. L. ir J. G. priklausančius 98,970 ktm. klevo medžių - 6968,61 Lt vertės, 7,815 ktm. ąžuolo medžių - 1982,40Lt, 47,385 ktm. uosio medžių - 2607,63Lt, 1,830 ktm. juodalksnio medžių - 48,44Lt ir 147,879 ktm. liepos medžių - 4269,44Lt, iš viso pagrobė 303,879 ktm. medienos 15876,52Lt vertės, padarydamas nukentėjusioms: R. A. - 5292,17 Lt, V. L. - 5292,17 Lt ir J. G. - 5292,17Lt žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti arba baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui. Skunde nuteistasis nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto jis nebuvo tinkamai informuotas apie kaltinimo pobūdį, pagrindą, neturėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai ir negalėjo tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų, nes Apeliantas pažymi, kad jo bylą nagrinėjusio teismo 2007-03-16 nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, kuriuos prokuroras turėjo ištaisyti per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą, tačiau prokuroras nurodytų klaidų neištaisė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte nukentėjusiąja pripažinta tuo metu jau mirusi J. G.. Apeliantas teigia, kad jam nesuprantama, kuo jis tiksliai buvo kaltinamas, nes kaltinime nurodyta, kad jis tiksliai nenustatytu metu, nenurodžius, kokiu būdu iškirto medieną ir ją nežinia kaip išvežė, tačiau mediena, nors iš išvežta iš kirtavietės, liko tame pačiame sklype, kuriame buvo kertama, tačiau ją kažkas pavogė, todėl dėl šios vagystės pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 83-2-00019-07, kuriame nepavyko nustatyti medieną pagrobusių asmenų. Pareikštas kaltinimas suklastojus leidimą kirsti mišką yra taip pat neaiškus, nes jis kaltinamas tiksliai nenustatytu metu, nenustatytų asmenų pagalba suklastojęs leidimą kirsti mišką. Nuteistasis daro išvadą, kad teismas privalėjo vadovautis BPK 219 str. nuostatomis, 2007-03-16 nutartimi ir nenagrinėti bylos tol. kol prokuroras nepateiks įstatymo reikalavimus atitinkančio kaltinamojo akto.
Nuteistasis skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už dokumento – leidimo kirti mišką – suklastojimą. Jis nurodo raštu ir žodžiu informavęs teismą, kad nukentėjusiosios V. L., R. A., J. G. be bendrasavininkių Ž. G., V. P. žinios, išnuomojo žemės sklypus, kurie yra bendroji nuosavybė. Neteisėtai išnuomoti žemės sklypai Nr. 7345-0002-0019 bei Nr. 7353-0002-0008, esantys Rokiškio rajono savivaldybėje, Vakarių kaime, yra tie patys sklypai, kuriuose augo šioje byloje ginčijama mediena. Medienos iš minėtų sklypų jis niekur nevežė, o ji dingo kaip tik tuomet, kai pareiškėjos ir jų atstovai sklypus neteisėtai išnuomojo ir pasisavino nuompinigius. Ginčai dėl leidimų kirsti mišką, serija C Nr. 062432 ir serija C 070780, kilo tik tada, kai jis, kaip V. P. ir Ž. G. atstovas, pareiškė pretenzijas dėl neteisėtos žemės nuomos. R. A., V. L., A. L., R. A. ir J. G. 2005 metų pavasarį jau buvo išnuomoję žemę Lašų žemės ūkio bendrovei. Tačiau, jam nesutinkant pasirašyti žemės nuomos sutarties, pareiškėjoms ir jų atstovams kilo keblumų, todėl jie nutarė ginčyti savo parašus leidimuose kirsti mišką. Kadangi pareiškėjos ir jų atstovai dalį medienos ir dalį žemės patys jau buvo pardavę, o pinigų gavimo faktą užfiksavę sutartyse su pirkėjais, į policiją kreipėsi, nurodydami tik dalį medienos, kurios dar nespėjo parduoti. Remiantis melagingu pranešimu, 2005-05-04 buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, o kitą dieną, t.y. 2005-05-05, pareiškėjos ir jų atstovai sutartimi įformino, faktiškai jau vykstančią, žemės nuomą su Lašų žemės ūkio bendrove. Iš pateiktų leidimų kirsti mišką, serija C Nr. 062432 ir serija C Nr. 070780, kopijų aiškiai matyti, kad pareiškėjų parašai abiejuose leidimuose kirsti mišką yra identiški. Tačiau, kadangi savo parašų tikrumą leidime, serija C Nr. 062432, nukentėjusiosios ir jų atstovai patvirtino patys, parduodami medieną stačiu mišku su sklypu ir gaudami pinigus, šio leidimo tikrumo neginčijo. Apeliantas daro išvadą, kad ekspertams nepavykus identifikuoti parašų leidime Nr. 070780, reikėjo skirti ekspertizę ir minėtus parašus sulyginti su nukentėjusiųjų pripažintais, vizualiai identiškais, parašais leidime kirsti mišką Nr. 062432. Tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ne tik atsisakė leidimą, serija C Nr. 062432, prijungti prie bylos, tačiau nuosprendyje nemotyvavo, kodėl šis akivaizdus įrodymas atmestas ir netirtas. Be to, teismas neįvertino aplinkosaugos pareigūnų parodymų, kad, išduodami leidimus kirsti mišką, jie patikrina miško savininkų asmens tapatybes. Tai, apelianto nuomone, rodo, kad net trys nukentėjusiosios, kurios tiriamuoju laikotarpiu nebuvo praradusios asmens dokumentų, negalėjo būti pakeistos identiškomis moterimis, o jų asmens dokumentai suklastoti.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino V. P. ir Ž. G. nukentėjusiomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad joms priklauso ¼ ginčijamos medienos. Sustabdžius miško tvarkymą, nukirsta mediena liko tuose pat sklypuose, kuriuose ir augo, vėliau buvo pavogta. V. P. ir Ž. G., kaip bendrasavininkės, dėl vagystės taip pat patyrė žalą ir yra nukentėjusiosios. Tačiau vagystės organizavimu jos įtarė ne jį (apeliantą), o R. A., ir tokią savo poziciją išdėstė ikiteisminiame tyrime.
Apeliantas skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas dėl medienos vagystės. Miško sklypai buvo tvarkomi jau nuo 2004 metų. Šį tvarkymą organizavo V. L. ir R. A.. Dalį medienos, kartu su sklypais, pareiškėjos ir jų atstovai patys pardavė. Likusi mediena nebuvo išvežta iš sklypų, kuriuose augo, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad jis išvežė medieną, neatitinka faktinių aplinkybių Mediena galėjo disponuoti ir disponavo nukentėjusiosios ir jų atstovai, tai įrodo ir notaro patvirtintas pirkimo - pardavimo sandoris, kurio kopiją apeliantas pateikia prie skundo. Apeliantas nurodo medienos iš sklypų, kuriuose ji augo, niekur neišvežęs, tai pripažino ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nuosprendyje nurodęs, kad medieną pavogė kiti asmenys ir dėl to atliekamas ikiteisminis tyrimas. Todėl teismas nepagrįstai iš jo trims nukentėjusiosioms priteisė atlyginti po 5292,17 Lt. Apeliantas teigia, kad neaišku, kam turės atlyginti žalą tikrieji medieną pavogusieji asmenys, kurie bus nustatyti tebesitęsiančiame ikiteisminiame tyrime Nr. 83-2-00019-07. Apeliantas skunde teigia, kad bendraturčių teises ir pareigas reglamentuoja CK 4.75 str. nuostatos. Jis, tvarkydamas mišką, veikė kaip bendrasavininkių atstovas, todėl ginčai dėl turto dalies nustatymo tyrėjo būti nagrinėjami ne baudžiamąja, o civiline tvarka.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi V. L. pateiktu garso įrašu, nes šis įrašas sumontuotas iš atskirų frazių. Apeliantui neaišku, kuo remdamasis teismas nusprendė, kad pokalbis vyksta būtent apie leidimą kirsti mišką, serija C Nr. 070780, o ne apie leidimą kirsti mišką, serija C Nr.062432, arba neteisėtą žemės nuomą. Apeliantas patvirtina, kad pokalbiai su L yra vykę apie tai, kad jie neteisėtai išnuomojo žemę, o medieną patys pardavė ir gavo pinigus. Dėl V. L. iškeltos versijos apie parašų klastojimą jis išreiškė nuomonę, kad tuo klausimu reikia kreiptis į R. A.. Iš pateiktos notarinės sutarties matyti, žemę su stačiu mišku pardavė pačios pareiškėjos ir jų atstovai. Viską organizavo R. A., kuris, kaip atstovas, yra gavęs ir pinigus. Jau įforminus žemės pardavimą, pirkėjas paprašė leidimo kirsti mišką. Iš pateikto leidimo kirsti mišką, serija C Nr. 062432, matyti, kad šis dokumentas, pirkėjo prašymu, yra gautas atgaline data, tai yra jau po to, kai žemė su stačiu mišku buvo parduota. Apelianto teigimu, būtent šiuos klausimus jis aptarinėjo su L. Savo nuomonę apie parašus jis išreiškė todėl, kad nenorėjo veltis į L ginčus su R. A.. Apeliantas mano, kad R. A. ir su L turėjo kokių nors finansinių konfliktų, dėl to ir vyko pokalbiai. Šią prielaidą patvirtina ir prie apeliacinio skundo pridėta notarinė pirkimo - pardavimo sutartis ir leidimas kirsti mišką, serija C Nr. 062432.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad net sumontuotame garso įraše yra išlikusi frazė, kuria jis L siūlo kreiptis į R. ir su juo aiškintis. Tai, kad įrašas sudėliotas iš atskirų frazių, patvirtina ir ekspertų išvada. Fonoskopinį tyrimą atlikę ekspertai konstatavo, kad tyrimui pateiktoje audiokasetėje su pokalbio įrašu impulsai, charakteringi magnetofono (diktofono) įrašymo režimo pertraukimo pėdsakams, galėjo atsirasti tada, kai garso įrašo perklausymo metu buvo įjungiamas diktofono įrašymo režimas, paspaudžiant diktofono mygtuką „REC", ir išjungiamas, paspaudžiant mygtuką „STOP" (t.y. ištrinant pirminio garso įrašo fragmentą). Specialistai negalėjo atsakyti į klausimą, ar garso įrašas nėra sumontuotas, nes šis įrašas yra neištisinis, jame yra trynimo požymių. Be to, specialistams nepavyko eksperimentiniu būdu atkartoti audiokasetėje esančių impulsų su tyrimui pateiktu diktofonu. Apeliantas daro išvadą, kad šis faktas rodo, jog minėti impulsai turėjo atsirasti, naudojant kitą ar papildomą įrašymo įrenginį. Sugretinęs šį faktą su nustatytais garso trynimo požymiais, apeliantas daro išvadą, kad garso fragmentai į audiokasetę buvo įmontuoti iš kitų laikmenų ir su kita garso nuskaitymo technika. Apeliantas teigia prašęs teismo apklausti ekspertus atlikusius fonoskopinį tyrimą, tačiau teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino, nors tokia apklausa padėtų išsiaiškinti garso įrašo autentiškumą.
Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad tikroji įvykių seka buvo tokia nukentėjusiosios ir jų atstovai be jo ir Ž. G. ir V. P. sutikimo išnuomojo žemę žemės ūkio bendrovei ir gavo pinigus. Kai bendrasavininkiai nesutiko pasirašyti sutarties, o pinigai, gauti už nuomą jau buvo išleisti, nukentėjusiosios ir jų atstovai jį melagingai apkaltino nusikalstamų veikų padarymu. Esat tokioms aplinkybėms, jis (apeliantas) turi būti išteisintas dėl abiejų nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir prokuroras prašė nuteistojo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vienas iš apelianto skunde formuluojamų alternatyvių prašymų yra grąžinti bylą prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų. Šis apelianto reikalavimas pagrįstas.
Kaltinamajame akte išdėstomi svarbiausi ikiteisminio tyrimo stadijos rezultatai ir suformuluojamas kaltinimas, nustatantis bylos nagrinėjimo teisme ribas. Kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos požiūriu, jame turi būti aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Pagal BPK 219 str. kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamojo akto turinys neatitinka įstatymo reikalavimų, jeigu jame nenurodyti šie esminiai duomenys apie nusikalstamą veiką.
Šioje byloje esančiame kaltinamajame akte, aprašant vieną iš K. R. nusikaltimų, kvalifikuotą kaip vagystę pagal BK 178 str. 1 d., nurodyta, kad jis, iškirsdamas penkiems bendrasavininkiams priklausančio miško sklypo dalį ir išveždamas trims bendrasavininkiams – R. A., V. L. ir J. G. priklausančius medžius, pagrobė šiems trims asmenims priklausančią medieną. BK 178 str. 1d. nustatyta, kad vagystė yra svetimo turto pagrobimas, šis nusikaltimas padaromas tik prieš nukentėjusiojo valią. Vagystės dalyku yra tik svetimas turtas. Subjektyvioji vagystės pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas turi suvokti, jog turtas yra svetimas, ir jį grobia ir nori užvaldyti. Vagyste visuomet kėsinamasi pažeisti nuosavybės neliečiamumą ir padaryti žalą savininkui. Iš byloje esančio Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko 2006-03-02 išrašo matyti, kad žemės sklypas, kuriame buvo iškirstas miškas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė penkiems bendrasavininkiams: Ž. G. ir V. P. priklausė po 0,12% žemės dalies, V. L., R. A. ir J. G. – po 0,25% žemės sklypo dalies (1 t., 43-44 b. l.). Byloje esantis 2004-10-05 įgaliojimas patvirtina, kad Ž. G. ir V. P. K. R. du metus suteikė teisę disponuoti joms priklausančia žemės sklypo, kuriame iškirstas miškas, dalimi. Šiame įgaliojime nurodyta, kad K. R., be kita ko, suteikiama teisė gauti leidimus šiame sklype esančio miško kirtimui, parduoti medieną ir priimti už ją gautus pinigus (1 t., 132-133 b. l.). Taigi, K. R., gaudamas 2005-02-08 leidimą kirsti mišką, serija C Nr. 070780, ir iškirsdamas dalį žemės sklype esančio miško (405,183 ktm medienos), realizavo dviejų miško bendrasavininkių – Ž. G. ir V. P. – jam suteiktą teisę disponuoti šiuo mišku. Šios bendrasavininkės K. R. jokių pretenzijų dėl miško iškirtimo neturėjo ir neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo dėl miško vagystės pagal BK 178 str. 1 d., pagal kurią baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusio asmens skundui ar prokuroro reikalavimui (BK 178 str. 5 d.). Skundą dėl vagystės parašė kitų trijų bendrasavininkių – V. L., R. A. ir J. G. atstovas. Apibendrinant darytina išvada, kad K. R. dalį miško iškirto ir mediena disponavo jam suteikto įgaliojimo ribose, t. y. teisėtai, kita dalimi – neteisėtai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras K. R. inkriminavo ne visos iškirstos medienos kiekio pagrobimą, o tik tą, kuris proporcingas trims nukentėjusiosioms priklausančiai miško daliai, t. y. 75%. Tačiau toks, pagrįstas vien aritmetiniais skaičiavimais, pagrobto turto nustatymas, inkriminuojant asmeniui svetimo turto pasisavinimą, nėra tikslus. Vagystės dalykas turi būti ne teoriškai apskaičiuotas, o nustatytas realiai, nes nusikaltimo sudėties požymių buvimo asmens veikoje klausimas baudžiamojoje teisėje sprendžiamas pagal jo veikos pobūdį ir konkrečias pasekmes, o ne jų teorinę abstrakciją. Be to, tik tikslus dalyko nustatymas sudaro kaltinamajam sąlygas žinoti, kuo yra kaltinamas, ir tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą. Iš kaltinamojo akto formuluotės neaišku, kiek tiksliai iš kiekvieno miško bendrasavininkio ploto iškirsta medienos, ir ar iš šių bendrasavininkių dalių iškirsta apskritai, todėl nežinoma, kokiu konkrečiu, o ne apskaičiuotu pagal procentinę nuosavybės dalies išraišką, kiekvienam iš penkių bendrasavininkių priklausančiu kiekiu medienos nuteistasis disponavo teisėtai, o kokiu kiekiu – neteisėtai. Vagystės sudėtis yra materialioji, todėl jos pasekmės yra viena esminių šios nusikalstamos veikos aplinkybių, o jų tikslus nenurodymas kaltinamajame akte yra esminis trūkumas. Šis trūkumas trukdo apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą, nes apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo pateiktų alternatyvių prašymų yra jį išteisinti dėl vagystės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, dėl šiame sprendime jau nurodytų priežasčių turi žinoti tikslų iš kiekvieno bendrasavininkio ploto iškirstos medienos kiekį. Šio kaltinamojo akto trūkumo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes prokuroras to neprašė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose, o teismas savo iniciatyva nustatinėti nusikalstamos veikos padarymo pasekmes neturi pagrindo, nes ši aplinkybė teismo turi būti įvertinta pagal pateiktus kaltinamajame akte duomenis, o ne savarankiškai nustatinėjama.
Nurodytas kaltinamojo akto trūkumas buvo akivaizdus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. R. kaltu dėl medienos vagystės, šio trūkumo nepagrįstai nekonstatavo, o nuosprendžio nustatomojoje dalyje pažodžiui perrašęs kaltinamojo akto formuluotę, aprašomojoje dalyje neaptarė vagystės pasekmių, tačiau, nepaisant to, pripažino, kad K. R. iš visų trijų nukentėjusiųjų pagrobė vienodą medienos kiekį ir padarė jiems vienodo dydžio turtinę žalą. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.
Rezoliucinė dalis
NUTARĖ:
Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.