- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-27
- Bylos Nr.
- I-4163-473/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), prirteisti 6 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. birželio mėnesio (b. l. 1–2). Paaiškina, kad Vilniaus PN duše nebuvo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjas buvo priverstas maudytis viešai, kadangi tarp dušų nebuvo pertvarų, o tarpai tarp dušų buvo maži. Pareiškėjas jausdavosi nejaukiai, jautėsi nesaugus, jautė duiskomfortą ir pasišlykštėjimą. Pažymi, kad pertvaros tarp dušų buvo įrengtos 2018 m. birželį. Taip pat Vilniaus PN neužtikrino, kad praustis duše būtų galima kiekvieną dieną ar bent du kartus per savaitę, dėl ko pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas savo poziciją grindžia teismų praktika.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9). Paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metu pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušu patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį I-o gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais arba sekmadieniais, tad jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama plačiai – tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015).
Pareiškėjas šio ieškinio senaties termino neprašo atnaujinti. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2019 m. birželio 25 d. (žyma ant voko apie skundo išsiuntimą, b. l. 3).
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina dėl netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų sąlygų jį laikant Vilniaus PN 2015 m. balandžio iki 2016 m. birželio 24 d. Byloje nėra duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusios jam kreiptis į teismą anksčiau, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ex officio (liet. iš pareigos) nėra pagrindo. Taigi ši skundo dalis atmestina.
Toliau sprendžiama dėl galimai netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2018 m. birželio mėnesio ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam naudojantis dušais nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo užtikrinama teisė du kartus per savaitę maudytis duše.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su skundais ar prašymais dėl prausimosi duše į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl sveikatos būklės jam būtų buvęs būtinas prausimasis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, dėl ko buvo pažeistas jo privatumas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu teisės aktai nenustatė pareigos dušų patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Taip pat pažymėjo, kad nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kaip tai yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte.
Atsakovės atstovas nurodė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, tad nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušu patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis Iš byloje pateiktų Vilniaus PN dušo patalpų 2019 m. vasario 2 d. fotonuotraukų matyti, kad dušuose yra įrengtos pertvaros (b. l. 11–13).
Teismas pažymi, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušuose nenumato. Tačiau LVAT jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas dalį ginčo laikotarpio, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, atitinkamai jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
LVAT yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir tai, kad privatumas naudojantis dušu buvo neužtikrintas dalį ginčo laikotarpio, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo A. P. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.