Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V.G. (V.G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

I.

Pareiškėjas V.G. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. S-146 (7-83/2009);

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 68-44;

3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. AB2-36, panaikinant sprendimą patvirtinti aktą, kuriuo buvo priskaičiuoti 7 126 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, 1 550 Lt bauda.

Skunde paaiškino, kad nuo 2004 m. dirbo Nyderlandų Karalystėje, kurioje gavo su darbo santykiais susijusias pajamas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis) 15 straipsniu. Paaiškino, kad 2004 metais Lietuvos Respublikoje praleido mažiau nei 183 dienas per metus, pajamas gavo būtent už darbą Nyderlandų karalystėje, atlyginimą mokėjo darbdavys, kuris nėra Lietuvos Respublikos rezidentas, atlyginimas nėra priskiriamas nuolatinei buveinei ar nuolatinei veiklavietei Lietuvoje. Tokiu būdu teisės norma suteikė galimybę gyventojų pajamų mokestį mokėti arba Nyderlandų Karalystėje, arba Lietuvoje. Pareiškėjas akcentavo, kad egzistavo susitarimas su darbdaviu, kad mokestį apskaičiuos ir sumokės jis. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo žinoti, kad mokestis nėra mokamas. Be to, anot pareiškėjo, jo įsitikinimą, kad gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) moka darbdavys, patvirtino tas faktas, kad darbdavys buvo sumokėjęs 404,98 Lt mokesčio. Anot pareiškėjo, darbdavys jam neteikdavo ataskaitų dėl apskaičiuoto atlyginimo ir atskaičiuoto mokesčio, todėl pats pareiškėjas negalėjo žinoti, kiek mokesčio darbdavys sumokėjo.

Skunde pareiškėjas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad turi būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių, nes jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Be to, pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad egzistuoja o kaltė dėl tariamai padaryto mokesčių teisės pažeidimo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi MAĮ 3 straipsniu. Paaiškino, kad minėta Sutartis yra parašyta labai sudėtingai, o pareiškėjas turi vidurinį išsilavinimą ir suprato, kad jo pajamos yra apmokestinamos tik Nyderlandų Karalystėje. Pareiškėjas paaiškino, kad jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios nemokėti mokesčio. Pareiškėjo manymu, pažeidimas atsitiko dėl aplinkybių, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, visumos. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu dėl valiutų kurso pasikeitimų sumažėjo jo darbo užmokestis, tuo tarpu pareiškėjas išlaiko vaiką, išmoka paskolą ir palūkanas, poreikiams tenkinti lieka tik 3000 Lt suma. Pareiškėjo sugyventinė laukiasi vaiko ir todėl ateityje pareiškėjas išlaikys du vaikus. Mokesčių sumokėjimui pareiškėjas pinigus skolinosi iš banko, todėl turi dar vieną paskolą. Dėl to sumokėti baudą ir palūkanas pareiškėjui yra sunku. Pareiškėjo manymu, tikslinga atleisti jį nuo delspinigių ir baudos, remiantis MAĮ 141 straipsniu.

Pareiškėjas ginčijo ir delspinigių apskaičiavimo laikotarpį. Šiuo klausimu pareiškėjas rėmėsi MAĮ 98 straipsniu ir teigė, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų ir jų suma galėjo būti tik 837 Lt. Tuo tarpu, anot pareiškėjo, jam delspinigiai apskaičiuoti už žymiai ilgesnį periodą. Tokiu būdu delspinigių suma gali būti tik 837 Lt.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

Paaiškino, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar pagrįstai pareiškėjo 2004 metais gautos su darbo santykiais susijusios pajamos užsienio valstybėje (Nyderlandų Karalystėje) apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). Atsakovo nuomone, pareiškėjas pajamų gavimo fakto neginčija. Be to, kaip teigė atsakovas, nustatyta, kad pareiškėjas 2004 metais dirbo Nyderlandų Karalystėje, įmonėje „Global Oilfield Support Services LTD“. Už darbą 2004 metais iš šios kompanijos pareiškėjas gavo 15 017 EUR, oficialiu lito kursu – 51 850,69 Lt pajamų, išskaičiuota pajamų mokesčio suma 117 EUR arba oficialiu lito kursu 404,98 Lt. Pareiškėjas šias pajamas deklaravo 2007 m. kovo 9 d. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, priede „Neapmokestinamos pajamos“. Pareiškėjas pats GPM nuo šių pajamų nemokėjo.

Atsakovas rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsniu, 5 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje apibrėžta nuolatinio Lietuvos gyventojo sąvoka. Paaiškina, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, nes Lietuvoje gyvena jo šeima, Lietuvoje pareiškėjas turi nekilnojamojo turto. Dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 40 dalimi, 22 straipsniu, 25 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi. Paaiškina, kad pareiškėjas gautas pajamas turėjo deklaruoti iki 2005 m. gegužės 2 d., tačiau to nepadarė, deklaraciją pateikė tik 2007 m. kovo 9 d. Taip pat atsakovas rėmėsi GPMĮ 37 straipsniu, galiojusiu pajamų gavimo metu, ir Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – Sutartis) ir paaiškino, kad GPM apskaičiuotas teisingai, nes buvo atimta suma, kurią pareiškėjo darbdavys sumokėjo Nyderlandų Karalystėje. Atsakovas teigė, kad apmokestinimui pagrįstai taikyta Sutarties 15 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas yra ir 2004 metais buvo Lietuvos rezidentas.

Atsakovas paaiškino, kad GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 19 dalimi, 95 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 97 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjas turėjęs sumokėti į biudžetą 15 501 Lt GPM to nepadarė, todėl pagrįstai pareiškėjui buvo apskaičiuota 7 126 Lt GPM delspinigiai. Taip pat paaiškino, kad atleidimo nuo delspinigių pagrindus reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (Taisyklės buvo keičiamos 2006 m. vasario 28 d. ir 2007 m. spalio 16 d. įsakymais, toliau – ir Taisyklės). Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, nes kaltės nepaneigia tai, kad pareiškėjas neteisingai suprato Sutartį.

Atsakovas, be kitų atsiliepime išdėstytų argumentų, rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, kurioje išaiškinamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas. Atsakovo nuomone, nėra teisės aktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam sunku mokėti baudą ir delspinigius, atsakovas paaiškino, kad remiantis MAĮ 88 straipsniu pareiškėjas gali kreiptis į vietos mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl ginčo dalyko teismas nurodė, jog nors iš esmės pareiškėjas skunde teismui (ir skundo argumentų ir motyvų papildyme) kelia klausimą tik dėl delspinigių ir baudos priskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau skundo reikalavimas yra panaikinti visus sprendimus, kuriais patvirtintas ir apskaičiuotas papildomai gyventojų pajamų mokestis, todėl ginčas yra ir dėl gyventojų pajamų mokesčio priskaičiavimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pavėluotai apskaičiuoto ir sumokėto mokesčio atsiradusios pareigos mokėti delspinigius ir baudą.

Teismo nuomone, pagal Sutarties 4 straipsnio nuostatas (taip pat pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas), mokesčių administratoriai pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ar rezidentu (pagal Sutartį). Iš esmės pareiškėjas ir neginčija, kad jis yra Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas, neginčija tų aplinkybių, kurios nurodytos mokesčių administratorių sprendimuose, kaip patvirtinančios, kad V.G. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas: gyvybės draudimo sumų mokėjimas, kredito sutartys, automobilio registracija, nekilnojamojo turto turėjimas Lietuvoje, sūnus, gyvenantis Lietuvoje, bei pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje jo tėvų adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Teismo vertinimu, iš šių aplinkybių padaryta pagrįsta išvada, kad V.G. asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvos Respublika, o pagal Sutarties 4 straipsnio nuostatas tokiu atveju jis yra Lietuvos Respublikos rezidentas.

Teismas pabrėžė, jog V.G. nurodomas buvimas Nyderlandų Karalystėje daugiau nei 183 dienas per metus nėra teigimas, kad jis yra Nyderlandų Karalystės rezidentas, o tėra įrodinėjimas, kad pagal Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatas pajamų mokesčiu jis turėjo būti apmokestintas Nyderlandų Karalystėje (arba Lietuvos Respublikoje). Pats pareiškėjas paaiškino, kad jis tikėjosi, jog darbdavys, Nyderlandų Karalystės rezidentas, mokėjo pajamų mokestį toje valstybėje, kurioje jis dirbo. Taigi, net pats aiškindamas Sutarties nuostatas, pareiškėjas suprato, kad pajamų mokestį turėjo sumokėti arba Nyderlandų karalystei, arba Lietuvoje. Todėl, teismo vertinimu, negalima teigti, kad pareiškėjas visiškai neteisingai suprato Sutarties nuostatas. Netgi vadovaujantis šiomis nuostatomis pareiškėjas turėjo domėtis, ar mokestis mokamas apskritai. Be to, kaip pabrėžė teismas, nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad Nyderlandų Karalystėje sumokėta tik šio mokesčio suma, atitinkanti 404,98 Lt sumą. Taigi nuo su darbo santykiais susijusių pajamų gyventojo pajamų mokestis pilnutinai nebuvo sumokėtas Nyderlandų Karalystėje, taip pat šis mokestis nustatytais terminais nebuvo sumokėtas Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija 2009 m. birželio 2 d. sprendime Nr. S-146(7-83/2009) tinkamai aiškino Sutarties 15 straipsnio taikymą ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad Lietuvos Respublika turėjo teisę apmokestinti už užsienio valstybėje už samdomą darbą gautas pajamas, tačiau atsižvelgdama į tai, kad pajamos nebūtų dvigubai apmokestinamos. Tai ir buvo padaryta patikrinimo aktu apskaičiavus pareiškėjui pajamų mokestį, atėmus iš jo jau sumokėtą Nyderlandų Karalystėje mokestį (ir kitus būtinus atskaitymus).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors pareiškėjas skunde analizavo Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau, teismo nuomone, mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendime pagrįstai nurodoma, kad Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes šios nuostatos taikomos tik tuomet, kai teisė apmokestinti nuolatinio gyventojo pajamas už kitoje valstybėje dirbtą darbą suteikiama tik pajamas gaunančio gyventojo rezidavimo (nuolatinės gyvenamosios vietos) valstybėje. Kadangi pagal Sutarties nuostatas pareiškėjo užsienyje už samdomą darbą gautas pajamas apmokestinti galėjo Lietuvos Respublika (išvengdama galimo dvigubo apmokestinimo), pareiškėjo apmokestinimui turėjo būti taikomos ir buvo taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos. GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pagal šias įstatymo nuostatas prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, neatsižvelgiant į tai, ar jis pajamas gavo Lietuvoje, ar kitoje valstybėje. Pagal šias įstatymo nuostatas pareiškėjas privalėjo domėtis, ar Nyderlandų Karalystėje darbdavys už jį moka pajamų mokestį. Pareiga sumokėti tokį mokestį GPMĮ 3 straipsnyje nustatyta pajamas gavusiam gyventojui. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju mokesčių administratoriai atsižvelgė ir į GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ši norma sukonstruota taip, kad alternatyviai nustatyta, kas gali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Mokesčių administratoriai pasirinko variantą, kai pripažįstama, kad asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, be to, asmens gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvoje. Dėl to šiuo atveju nebuvo pagrindo vertinti, kiek dienų pareiškėjas išbuvo Lietuvoje, o kiek kitoje valstybėje, nes tai yra viena iš alternatyvų, kai sprendžiama, ar asmuo yra nuolatinis gyventojas Lietuvoje.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo apmokestinimo atveju taikant Sutarties 24 straipsnio nuostatas svarbu yra ir lengvatų galimas taikymas. Pareiškėjas dirbo jūrininku užsienio naftos gręžimo platformoje, todėl jo gautos pajamos negalėjo būti priskirtos neapmokestinamoms pajamoms, kaip tai nustatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pareiškėjo Nyderlandų Karalystėje gautos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas pajamų mokestį tokiu atveju šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas, vadovaudamasis 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas pagal šias įstatymo nuostatas privalėjo iki kitų kalendorinių metų gegužės 1 dienos pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti pajamas ir apskaičiuotą pajamų mokestį, t. y. šiuo atveju pareiškėjas 2004 metais gautas pajamas privalėjo deklaruoti iki 2005 m. gegužės 2 d., tačiau, kaip teigia mokesčių administratoriai, jis deklaraciją pateikė tik 2007 m. kovo 9 d. (į Mokestinių ginčų komisijos bylą atsakovas pateikė tik 2008 m. spalio 29 d. pareiškėjo Metinę pajamų mokesčio deklaraciją, tačiau, kadangi data nurodyta sprendimuose yra palankesnė pareiškėjui, pareiškėjas tos datos neginčija, 2008 m. spalio 29 d. deklaracijos duomenys yra tokie patys, kaip ir nurodyti ginčijamuose sprendimuose, todėl teismas pripažino, kad tokia deklaracija tikrai nurodyta data buvo pateikta). Tačiau, teismo vertinimu, ir 2007 m. kovo 9 d. data pateikta deklaracija buvo pateikta pažeidžiant GPMĮ 27 straipsnio nuostatas (turėjo būti pateikta iki 2005 m. gegužės 2 d.), tai mokesčių administratoriai pagrįstai pripažino, kad mokestinis įstatymas buvo pažeistas.

Teismas nurodė, jog visos pirmiau paminėtos įstatymų nuostatos patvirtina, kad gyventojų pajamų mokestį už 2004 metus nuo pajamų, gautų už samdomą darbą Nyderlandų Karalystėje, pareiškėjas privalėjo sumokėti, bet nesumokėjo Lietuvoje. Dėl to skundžiamais sprendimais pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas turi sumokėti 15 501 Lt gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas šios mokesčio sumos neginčija. Iš Patikrinimo akto duomenų matyti, kad pajamų mokestis apskaičiuotas teisingai. Pagal GPMĮ 6 straipsnį gautos pajamos už samdomą darbą apmokestinamos 33 procentų tarifu. Pagal GPMĮ 20 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius pritaikė neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) ir atskaitė Nyderlandų Karalystėje jau sumokėtą mokestį.

Teismas akcentavo ir tai, jog pareiškėjas ginčija delspinigių ir baudos priskaičiavimą. Teismo nuomone, iš esmės pareiškėjas remiasi tuo, kad nėra jo kaltės dėl to, jog darbdavys nemokėjo mokesčio, be to, ir tuo, kad Sutartis parašyta labai sudėtingai ir neaiškiai ir dėl to jis neteisingai galėjo suprasti Sutarties nuostatas. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas neskirti jam baudos ir nepriskaičiuoti delspinigių. Be to, pareiškėjo teigimu, delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų (šiuo klausimu pareiškėjas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsniu). Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, nes šio straipsnio 2 dalyje, kurios nuostatomis remiasi pareiškėjas, kalbama ne apie tą delspinigių skaičiavimą, kuris ginčijamas šioje byloje, o apie delspinigių skaičiavimą po to, kai mokesčių administratoriui atsirado teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ar kai nesumokamas nedeklaruojamas mokestis. Šiuo atveju nebuvo jokio priverstinio mokesčio išieškojimo, nes pareiškėjas mokestį sumokėjo (taip teigia pats pareiškėjas savo skunde), GPM yra deklaruojamas mokestis, todėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatos Patikrinimo aktu priskaičiuotiems delspinigiams jokios reikšmės neturi. Teismo vertinimu, aptariamu atveju MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje tiksliai nustatytas tokių delspinigių skaičiavimo laikotarpis, jis nėra ribojamas kitaip, nei nustatyta šioje įstatymo normoje (nuo kitos dienos, einančios po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, iki patikrinimo akto surašymo dienos), todėl pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad ir šiuo atveju taikytinas 98 straipsnis. Nors pareiškėjas nurodė, kad jį galimai klaidina MAĮ 98 straipsnio 2 dalies teiginys „delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka“, tačiau, kaip nurodė teismas, ši nuostata tik nukreipia į tai, kad delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti 97 straipsnyje nustatytu pagrindu, o po to 98 straipsnyje paaiškinama, kad vėliau (po patikrinimo akto surašymo) tęsiamas delspinigių skaičiavimas ribojamas 180 dienų terminu. Teismas pabrėžė, jog apie tokią galimybę vėl pradėti skaičiuoti delspinigius pasisakoma ir 97 straipsnyje (nesumokėjus mokesčio per 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas), o šiuo atveju tokio tęsimo nebuvo. Tačiau netgi jeigu būtų toks delspinigių skaičiavimo pratęsimas ginčijamų sprendimų vykdymo eigoje, šios bylos išnagrinėjimas neatimtų iš pareiškėjo galimybės ginčyti delspinigių skaičiavimą, jeigu mokestis būtų išieškomas priverstinai.

Dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo delspinigių sąlygos nustatytos MAĮ 100 straipsnyje. Ši įstatymo norma nukreipia į MAĮ 141 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja atleidimo nuo baudos pagrindus. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrodytų, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, jei mokesčio įstatymas būtų pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Įstatyme nurodyta, kad tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčio mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčio mokėtojo nemokumas. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pareigą mokėti GPM, o teisės akto klaidingas suvokimas nereiškia kaltės nebuvimo. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju mokesčių administratoriai neteigia, kad pareiškėjas tyčia pažeidinėjo įstatymą. Kaltė gali pasireikšti ir neatsargumo forma, kaip ir buvo šiuo atveju. Be to, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte vienas iš pagrindų atleisti nuo baudos yra kai mokesčio mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teismo nuomone, šiuo atveju aišku, kad žala biudžetui padaryta, nes į biudžetą laiku nepateko GPM. Be to, teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju taip pat nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos sąlygos. Pareiškėjas nesirėmė jokiu mokesčio administratoriaus apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu ar mokesčio administratoriaus raštu pateikta pareiškėjui klaidinga konsultacija. Teismas akcentavo, jog būtent dėl tos priežasties, kad nėra įstatyme nustatytų sąlygų atleisti nuo delspinigių, nėra pagrindo atleisti pareiškėją ir nuo baudos (atleidimo pagrindai išvardinti tame pačiame MAĮ 141 straipsnyje). Mokesčių administratoriai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, laiku vykdė visus nurodymus, todėl jam buvo skirta minimali 10 procentų dydžio bauda. Teismas pabrėžė, jog MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas dar vienas galimo atleidimo nuo delspinigių pagrindas – kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismo nuomone, nors pareiškėjo pateikti argumentai dėl jo šeimos sunkios ekonominės padėties nepagrįsti jokiais įrodymais, tačiau pačių aplinkybių aprašymas leidžia daryti išvadą, kad jos neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte aprašytų aplinkybių. Aplinkybės gali būti tokios: asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis sąrašas yra baigtinis, o iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad tokių aplinkybių nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos ar šias sumas mažinti.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog palaiko visus pirmosios instancijos teismui išsakytus savo motyvus bei argumentus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstat uoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. S-146 (7-83/2009); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 68-44; Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. AB2-36, kuriais buvo nustatyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio – 15501 Lt bei nuo šio mokesčio priskaičiuoti 7 126 Lt delspinigiai ir 1 550 Lt bauda.

Pareiškėjas teismine tvarka ginčija tas minėtų sprendimų dalis, kuriomis jam priskaičiuoti delspinigiai ir baudos. Savo reikalavimą – panaikinti šias sprendimų dalis, grindžia tuo, kad nėra jo kaltės dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes dirbdamas Nyderlandų Karalystėje, buvo įsitikinęs, kad gyventojų pajamų mokestį, pagal egzistavusį susitarimą tarp jo ir darbdavio, sumokės darbdavys. Kad darbdavys nevykdė šio susitarimo jam nebuvo žinoma. Mano, kad tai sudaro teisinį pagrindą jam neskirti delspinigių ir baudos. Nurodo, kad ir finansinė bei turtinė padėtis yra jo sunki.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Nors pareiškėjas nurodo, kad jo ekonominė padėtis yra sunki, turi išlaikyti mažamečius vaikus ir pan., tačiau duomenų, jog jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktus (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punkto (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nuostatos taikymas, kai mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas jei „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 ; 25; 27 straipsnių nuostatas pareiškėjas gautas iš užsienio vieneto pajamas turėjo pats deklaruoti nustatyta tvarka bei apskaičiuoti ir sumokėti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį.

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu apsprendžia ir įrodinėtinų aplinkybių ratą, kurios atitiktų sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punkte. Tokiomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju, galėtų būti aplinkybės, kurios patvirtintų tai, jog pareiškėjas dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti gautų pajamų.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas iš esmės tokių aplinkybių nenurodo. Jo nurodomos aplinkybės – teisinio reglamentavimo nežinojimas bei tikėjimasis, kad mokesčius sumokės užsienio valstybės darbdavys, yra sietinas su subjektyvių, o ne objektyvių aplinkybių buvimu.

Visa tai apibendrinus, taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir šiuo pagrindu (kai „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalį (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) taip pat nustatyta, kad „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl atleidimo nuo baudos, taikymas yra sąlygotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs jam priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį arba kad šio mokesčio sumokėjimo terminas jam nustatyta tvarka būtų atidėtas ar išdėstytas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėją atleisti ir nuo jam priskaičiuotų baudų.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjui buvo priskaičiuota minimalaus dydžio bauda – 10 procentų, kas taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad skiriant pareiškėjui baudą, buvo pažeisti baudų skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skaičiuojant delspinigius pareiškėjui, nebuvo pažeista maksimali delspinigių skaičiavimo trukmė – 180 dienų, nes pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį, ribojimas delspinigius skaičiuoti ilgiau nei 180 dienų, prasideda nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, t. y., duotuoju atveju, kai įsiteisėja mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priskaičiavimo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V.G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.