- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-26
- Bylos Nr.
- A-525-1625-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Air Baltic Corporation AS
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Advokatai
- Dainius Stasiulis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Air Baltic Corporation AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Air Baltic Corporation AS skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Air Baltic Corporation AS skundu (b.l. 3–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. spalio 1 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus oro uosto užkardos (toliau – ir Užkarda) nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-95 (toliau – ir Nutarimas) ir bylą nutraukti; teismui nusprendus, kad yra padarytas pažeidimas, sumažinti Nutarimu paskirtą baudą kaip neatitinkančią teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų.
Pareiškėjas nurodė, kad Užkardos vado pavaduotojas 2007 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-95 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino pareiškėją kaltu dėl Lietuvos Respublikos Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimo ir nubaudė jį 11 000 Lt bauda. Nutarimas pagrįstas tuo, kad 2007 m rugsėjo 1 d. 18 val. 15 min. pareiškėjas į Vilniaus oro uostą reisu BT684 iš Barselonos atskraidino Ekvadoro pilietį D. D. R. R., gyvenantį Ispanijoje (leidimas gyventi Ispanijoje (duomenys neskelbtini)), be Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizos, kai ji yra būtina. Nutarimą priėmusi institucija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo įpareigojimus vežėjams, į „kelionės dokumento“ sąvoką įtraukiant ir „vizos“ sąvoką. Remdamasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, tuo, jog Įstatymas nei „kelionės dokumento“, nei „vizos“ sąvokų neapibrėžia, Lietuvos Respublikos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties) 2 straipsnio 10 ir 33 dalimis, 7 straipsniu, Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarka, patvirtinta 2004 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 9/1V-16, pareiškėjas nurodė, kad „kelionės dokumentas“ ir „viza“ yra dvi visiškai skirtingos sąvokos, kurios negali būti sutapatinamos arba prilyginamos viena kitai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog atsisakyme leisti atvykti kertant sieną atsakingi pasienio kontrolės pareigūnai kaip atsisakymo įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastį nurodė galiojančios vizos ar leidimo gyventi neturėjimą, o ne galiojančio kelionės dokumento neturėjimą, kartu patvirtindami, jog minėtos dvi sąvokos nėra tapačios. Vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 9 straipsnio 1 ir 2 dalių ir Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies normų analize, pažymėjo, jog vežėjams nustatoma pareiga užtikrinti tik kelionės dokumento turėjimą, o vizos turėjimo kontrolė ir užtikrinimas yra ne vežėjų, o VSAT pareigūnų kompetencija ir atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, kad Nutarime konstatuota, jog Ekvadoro piliečio turėtas pasas atitinka „kelionės dokumento“ sąvoką ir yra tinkamas kelionės dokumentas, nurodė, jog pareiškėjas tinkamai įvykdė Įstatymo įpareigojimus, o už asmens neįleidimą į Lietuvos Respublikos teritoriją dėl kitų priežasčių pareiškėjas nėra atsakingas. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtinųjų pažeidimo požymių – pareiškėjo kaltės, kadangi nustatyta įstatyminė pareiga vežėjui dar nereiškia, jog subjektas ją galėjo įvykdyti ir yra kaltas dėl jos neįvykdymo. Nurodė, jog pasų kontrolę Barselonos oro uoste vykdantys pasienio kontrolės pareigūnai neturėjo įleisti Ekvadoro piliečio į oro uosto dalį, iš kurios vykdomi skrydžiai už Šengeno susitarimo šalių ribų, ir privalėjo patikrinti, ar asmuo iš viso galėjo skristi į Lietuvos Respubliką. Pabrėžė, jog privatus vežėjas neturi galimybės sudaryti sutartį su užsienio valstybės pasienio kontrolės pareigūnais, kurie įsipareigotų neįleisti į atitinkamą oro uosto terminalą asmenų, neturinčių reikalingų dokumentų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, ir prisiimtų atsakomybę už tokio įsipareigojimo pažeidimą. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta vežėjo teisė neturi teisinės galios kitos šalies jurisdikcijoje, todėl asmenų kelionės dokumentai vežėjo darbuotojų nėra ir negali būti tikrinami keleiviams įlipus į orlaivį. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis, pabrėžė, kad vežėjas neturėjo pagrįstų realių galimybių užtikrinti, kad minimas užsienio pilietis turėtų visus reikalingus dokumentus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjo kaltės, o kartu ir Įstatymo pažeidimo bei atsakomybės konstatuoti negalima. Nurodė, jog paskirtos baudos dydis neatitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl turėtų būti mažinamas. Pažymėjo, kad Ekvadoro pilietį geranoriškai savo kaštais grąžino į šalį, iš kurios jis atvyko, geranoriškai bendradarbiavo tiriant įvykio aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b.l. 24–26) prašė paskirtą baudą palikti galioti, o skundą atmesti.
Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsniu, 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, 4 dalies a punktu, pabrėžė, jog tiek valstybių narių išduotas leidimas gyventi, tiek pakartotinio atvykimo viza yra traktuojami kaip dokumentai, o kelionės dokumentas yra vientisas dokumentas su jame esančiais įrašais, spaudais, įklijomis, nuotrauka ir visais sunumeruotais dokumento lapais. Užsienio piliečiui, kuriam pagal pilietybę atvykstant į Europos Sąjungą yra reikalinga viza, ji yra reikšminga kelionės dokumento dalis, apsprendžianti asmens teisę vykti prie valstybės sienos, o vežėjui nenumatoma išimtis netikrinti kelionės dokumento. Remdamasis 2001 m. kovo 15 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2414/2001, Reglamento (EB) Nr. 1932/2006 „Dėl Bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo“ nuostatomis, nurodė, jog Ekvadoro pilietis privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su įvažiavimo viza. Nurodo, kad Įstatymo papildymo įstatymo Nr. X-214 (Valstybės žinios 2005, Nr. 71-2560) nuostatos, Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio 1 dalis yra vežėjo atsakomybės pagrindas. Atsižvelgdamas į Nutarimą, pabrėžė, jog vežėjo kaltė pasireiškė veikos nerūpestingumu, nes vežėjas nesiėmė jokių veiksmų arba ėmėsi nevisapusiškai, kad orlaiviu vežamas užsienietis turėtų visus reikiamus dokumentus ir būtų įleistas į Lietuvos Respubliką. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A10 – 779/2007, A11 – 223/2007, A5 – 876/2007) nurodė, kad jeigu užsienietis neturi galiojančios vizos, tai jis neturi ir kelionės dokumentų, reikalingų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b.l. 54 – 57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 dalimi, 7 straipsnio 1 ir 2 punktais, 2 straipsnio 33 punktu, Lietuvos Respublikos susiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašo ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 ir 12 punktais, Nutarime nurodyta aplinkybe, jog dokumentų, reikalingų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, patikrinimą vežėjo atstovai turi galimybę atlikti užsienio oro uoste, vykdydami keleivių registraciją iki pasienio ir kitų kontrolės procedūrų, taikomų keleiviams, Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 3.40 punktu ir jos 9 priedo 3.39.4 punktu, Kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, Tarybos reglamento Nr. 539/2001/EB 1 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad Nutarime pagrįstai pasisakyta dėl vizos reikšmės kelionės dokumente bei dėl to, kad viza yra neatskiriama kelionės dokumento dalis. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 11 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog, keliaujant orlaiviais, valstybės siena kertama įskrendant į Lietuvos oro erdvę, o ne praėjus pasienio kontrolės postą, todėl pareiškėjas, įsodindamas keleivius į lėktuvą ir žinodamas, kad kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jau tuo metu privalėjo užtikrinti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų vykdymą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas oro uoste tinkamai neužtikrino keleivių kelionės dokumentų tikrinimo, todėl Ekvadoro pilietis buvo įvežtas į Lietuvos Respubliką be Lietuvos Respublikos vizos, o pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytą pareigą. Pažymėjo, jog skiriant baudą atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes, todėl pareiškėjui skirta minimali sankcijoje numatyta bauda.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b.l. 61–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą ir nutraukti bylą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė tokiais pačiais motyvais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikti tokie argumentai:
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika kelionės dokumento sampratą aiškinti per kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsiradimo aspektą. Remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsniu, 2 straipsnio 10 ir 33 dalimis, minėtu pakankamumo aspektu, nurodo, jog plečiamai aiškinant kelionės dokumento sąvoka išeitų, jog vežėjai privalo užtikrinti, kad užsienio pilietis turėtų absoliučiai visus įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikalingus dokumentus, tai būtų neteisėta ir nelogiška.
2. Pabrėžia, jog Nutarime konstatavus, kad Ekvadoro piliečio turėtas pasas atitinka kelionės dokumento sąvoką ir yra tinkamas kelionės dokumentas, pareiškėjas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu Įstatymo numatytus reikalavimus. Pažymi, jog pareiškėjas, kaip vežėjas, pagal įstatymus nėra atsakingas, jeigu asmuo į Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo įleistas dėl kitų priežasčių (vizos neturėjimo). Nurodo, kad neginčija, jog Ekvadoro piliečiui reikėjo ne tik kelionės dokumento, bet ir kitų dokumentų (Lietuvos Respublikos vizos), bet pažymi, jog pagal galiojančią Įstatymo redakcija už papildomų dokumentų turėjimą vežėjas nėra atsakingas.
3. Nesutinka su teismo išvada, jog paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžia, jog minimas Ekvadoro pilietis turėjo leidimą gyventi vienoje iš Šengeno susitarimo erdvės šalių (Ispanijoje), o į Lietuvos Respublikos teritoriją jis įleistas nebuvo, todėl jokio pavojaus Lietuvos saugumui ir interesams nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68 – 69) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, bei pateikia tokius pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus ir kitus su transporto veikla susijusius santykius, taip pat vežėjų atsakomybę reglamentuoja 1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas Nr. I-1863 (byloje aktuali 2006-07-04 įstatymo Nr. X-747 redakcija). Kaip matyti iš šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, nagrinėjamai bylai aktualios Transporto veiklos pagrindų įstatymo nuostatos buvo suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais įstatymo priede (2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo ir 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis).
Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog vežėjai, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas suteikė vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga užtikrinti, kad įvežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs valstybės sienos kontrolės tarnybai, jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.
Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodoma, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinųjų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 punkte pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga.
Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta kelionės dokumentų sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti (valstybės sienos kontrolę vykdančios tarnybos pareigūnų pagal pateiktus kelionės dokumentus būtų įleistas) į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (plečiamai) išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vežėjo pareigą vertina kaip nepagrįstus.
Kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas atitinka analogiškose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką (2007 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A11 – 223/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A10-779/2007; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1004/2007; 2008 m.sausio 10 d. nutartis adm. byloje Nr.A438-79/2008). Minėtose nutartyse konstatuota, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, tokiais dokumentais laikytini dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės (šiuo atveju – oro uosto) punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, kad Bendrovės (oro vežėjo) reisiniu skrydžiu BT684 2007 m rugsėjo 1 d. 18 val. 15 min. Iš Barselonos į Vilniaus oro uostą atskraidintas Ekvadoro pilietis D. D. R. R., gyvenantis Ispanijoje, kuris turėjo leidimą gyventi Ispanijoje (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo Lietuvos Respublikos vizos, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio prasme neturėjo kelionės dokumento, reikalingo įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos vežėjo pareigos užtikrinti, kad jų įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Minėtoje įstatymo normoje nustatytą pareigą vežėjas turi vykdyti spręsdamas dėl kiekvieno konkretaus keleivio užsieniečio (įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikalingų kelionės dokumentų turėjimo prasme) galimybės skristi vežėjo žinioje esančiu lėktuvu. Oro vežėjų pareiga keleivių įlaipinimo punkte imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus, įtvirtinta ICAO 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte. Kadangi pareiškėjas (vežėjas) neįvykdė minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos vežėjo pareigos, todėl nepagrįstai teigia, kad nėra jo kaltės dėl Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
Pagal 1985 m.Šengeno susitarimą ir 1990 m. Įgyvendinimo konvenciją susitariančiosios valstybės susitarė pašalinti pasienio formalus kertant jų bendras sienas, suderinti vizų formalumus ir užtikrinti teisės aktų laikymosi kontrolę užtikrinančių institucijų bendradarbiavimą. Visiems asmenims taikoma sustiprinta kontrolė kertant vieną iš Šengeno erdvės išorės sienų sausumos, jūrų ar oro keliu, tačiau patekę į Šengeno erdvę jie gali laisvai judėti per šios erdvės vidaus sienas. Bendrovė (oro vežėjas) užsienietį iš Barselonos į Vilniaus oro uosto PKP atskraidino 2007 m. rugsėjo 1 d., t.y. kai Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės narė, todėl oro vežėjai (šiuo atveju „Air Baltic Corporation AS“), vežantys užsieniečius (trečiųjų šalių piliečius) į Lietuvos Respubliką iš Šengeno erdvės oro uostų turėjo užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas 2007 m. spalio 1 d. nutarimu skirdamas pareiškėjui baudą už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, teisės aktus taikė teisingai. Apelianto atstovo argumentas, kad šiuo metu Lietuva yra prisijungusi prie Šengeno erdvės ir yra panaikinta vidaus sienų kontrolė šios erdvės oro uostuose nagrinėjamam ginčui įtakos neturi.
Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Minėto įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas. Pirmosios instancijos teismas vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių nenustatė. Tokios aplinkybės nepaaiškėjo ir apeliacinės instancijos teisme.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino ir įstatymus taikė teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ir pareiškėjo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo „Air Baltic Corporation AS“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.