Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja kildina iš kompetentingo nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę viešojo administravimo subjekto neteisėto neveikimo dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ilgiau nei 10 metų.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.271 straipsnio prasme „valdžios institucija“ apibūdinama kaip bet koks viešosios teisės subjektas (valstybės ar savivaldybės institucija, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar kitoks šių institucijų darbuotojas ir t. t.), taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.).

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Šiais įstatymais (2 str.) įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kitiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Varėnos rajone, procedūra vyko pagal savininko dukters L. O. M. 1991 m. lapkričio 14 d. Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktą prašymą dėl žemės grąžinimo turėtoje vietoje. Sprendimas atkurti nuosavybės teises nebuvo priimtas iki pretendentės mirties. Taigi, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendime, pareiškėja V. V. (žemės savininko J. S. vaikaitė) nebuvo ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas negalėjo būti pretendente atkurti nuosavybės teises į savo senelio J. S. žemę, kadangi iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises patekimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo gyvas pirmesnės eiliškumo grupės pretendentas (savininko dukra L. O. M., pareiškėjos V. V. motina), kuris pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę. Alytaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr.38-25643 nuosavybės teisės į J. S. nekilnojamojo turto dalį (2,499 ha žemės ir 26,06 ha miško) buvo atkurtos ne pareiškėjai, o mirusios pretendentės L. O. M. vardu, kaip tai numato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis. Byloje esantis 2008 m. rugsėjo 15 d. notarų biure užregistruotas liudijimas patvirtina, kad V. V. priėmė savo motinos palikimą. Tai Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme reiškia, kad mirusios L. O. M. vardu atkuriamos nuosavybės teisės į žemę atitenka jos įpėdinei, t.y. pareiškėjai V. V.. Taigi sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl žalos atlyginimo yra reikšminga ta aplinkybė, kad V. V. reikalavimus dėl žalos atlyginimo byloje reiškia ne kaip savarankiška pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę, o kaip mirusios pretendentės L. O. M. įpėdinė. Be to, pareiškėja pagal 2006 m. vasario 7 d. notariškai patvirtintą įgaliojimą savo motinos buvo įgaliota būti jos atstove visose įstaigose tvarkant visus reikalus dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius (CK 5 knyga), taikymo praktiką, dėl įpėdinių teisių yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimo ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Taip pat yra išaiškinęs, kad įpėdiniams pereina visos palikėjo turtinės teisės ir pareigos tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-240/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-151/2009). Taigi pareiškėjai, kuri po savo motinos mirties (2008 m. gegužės 5 d.) 2008 m. rugsėjo 15 d. priėmė palikimą ir kuriai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį turi būti perduotos mirusiosios vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perėjo ir palikėjos teisė reikalauti atlyginti turtinę žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) atkuriant nuosavybės teises į žemę.

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo yra kilęs iš teisinių santykių dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjos skundžiama valdžios institucija (Alytaus apskrities viršininko administracija) dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. S. žemę veikė taip, kaip ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisės atkūrimą į žemę, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjos nurodyta žala (pasekmės). Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, pareiškėja nurodo, kad viešojo administravimo subjektas pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkto nuostatas. Apelianto nuomone, pareiškėja neteisingai skaičiuoja Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

Nuosavybės teisių atkūrimo į J. S. žemę byloje esantys dokumentai patvirtina, kad prašymą atkurti nuosavybės teises ir grąžinti žemę turėtoje vietoje L.O. M. pateikė 1991 m. lapkričio 14 d., t.y. galiojant Atstatymo įstatymui. 1991 m. lapkričio 14 d L.O. M. prašyme nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ji neturi, kad žemės sklypas Nr.24 įbraižytas (duomenys neskelbtini) kaimo suvestiniame plane. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kad galiojant Atstatymo įstatymui, t.y. iki 1997 m. liepos 9 d., dėl L.O. M. prašymo buvo atlikti kokie nors veiksmai.

Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę, nustatė, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (AĮ 4 str.2 d.). Žemė grąžinama natūra nedelsiant (AĮ 4 str. 4 d.). Į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas (AĮ 4 str.6 d.). Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, kaip turi būti sprendžiama dėl žemės grąžinimo natūra, kai ją naudoja kiti asmenys. Minėtos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatos detalizuotos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos IV skyriuje „Nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“. Šiame skyriuje, be kita ko, nurodyta, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę natūra atkuriamos pažymėjus žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus vietovėje.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Ši įstatymo norma detalizuota Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkte nustatant, kad institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę, miškus ir vandens telkinius, per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Atkuriant nuosavybės teises kitais atlyginimo būdais, sprendimai priimami ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su turto savininku, pateikimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme „kitais dokumentais“ laikytini Atkūrimo įstatyme minimi dokumentai, kuriais nustatomi konkrečių grąžintinų žemės sklypų plotai ir ribos. Sisteminis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkto nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad minėtais teisės aktais nustatyta 6 mėnesių terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kompetentinga priimti sprendimą institucija gauna paskutinius dokumentus, kurie yra reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Piliečiui nepateikus dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su savininku, žemėnaudos nuosavybės teisių atkūrimui projektavimas negali būti pradėtas. Taigi paskutiniai dokumentai, kurie yra parengiami iki sprendimo atkurti nuosavybės teise priėmimo, kaip taisyklė, būna žemėnaudos suprojektavimo ir paženklinimo vietovėje dokumentai. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata dėl žemės grąžinimo natūra nedelsiant turi būti aiškinama sistemiškai su Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi nustatytu teisiniu reguliavimu.

Byloje esanti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. pažyma Nr.798 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų parengta galiojant Atkūrimo įstatymui (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.). Ši pažyma laikytina dokumentu, patvirtinančiu, jog viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažino, jog pagal pateiktus nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pretendentė L.O. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. 3,45 ha žemės ir 26,06 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kad Alytaus apskrities viršininko administracija prašė pretendentės pateikti kokius nors papildomus dokumentus. Taigi 1998 m. balandžio 7 d. laikytina data, kurią L.O. M. buvo pripažinta įvykdžiusia pretendento pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises pareigas iki įstatymu nustatytų terminų pateikti prašymą ir dokumentus, kurie reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.

Sprendimą atkurti mirusios L.O. M. vardu nuosavybė teises į dalį J. S. nuosavybės (2,499 ha žemės ir 26,06 ha miško) Alytaus apskrities viršininko administracija priėmė 2009 m. kovo 12 d. , t.y. praėjus daugiau nei 10 metų po minėtos pažymos parengimo. Apelianto nuomone, 6 mėnesių terminas sprendimui priimti turi būti skaičiuojamas nuo žemėnaudos suprojektavimo žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje, t. y. nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. ir nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d., kai buvo paženklinti vietoje 3,4893 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,047 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,1120 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto žemės sklypai. Taip skaičiuodamas apeliantas neneigia, kad 6 mėnesių terminas priimti sprendimą buvo praleistas, tačiau teigia, kad terminas buvo praleistas nežymiai.

Nustatymui, ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę L.O. M. veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, yra aktualus ne tik apelianto nurodytas 2007-2008 m. laikotarpis, tačiau ir visas laikotarpis nuo pirmiau minėtos pažymos parengimo (1998 m. balandžio 7 d.) iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo (2009 m. kovo 12 d.). Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad 1998-1999 metais dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo atlikti jokie veiksmai, išskyrus jau minėtos 1998 m. balandžio 7 d. pažymos parengimą. Šioje byloje esantys 3 žemės sklypų planai patvirtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjas 2000 m. birželio – liepos mėn. pažymėjo žemėtvarkos projekte tris grąžinamos L.O. M. natūra žemės sklypus (Nr.312, Nr.312-2, Nr.312-3). L.O. M. pasirašė ant kiekvieno iš šių planų, patvirtindama, kad ji sutinka su šių žemės sklypų ribomis, paženklintomis vietovėje, ir nustatytais plotais. Už 2001-2003 metų laikotarpį ir iki 2004 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie kokius nors atliktus veiksmus. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjas 2004 m. rugsėjo 17 d. paženklino vietovėje (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypus Nr.312 (12,50 ha), Nr.312-2 (2,20 ha), Nr.312-6 (7,20 ha). L.O. M. pasirašė šių žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktuose ir šių žemės sklypų planuose tokiu būdu patvirtindama, kad su nustatytais sklypų plotais ir ribomis sutinka. 2004 m. spalio 18 d. žemėtvarkos projekto autorius apskaičiavo šių sklypų vertę. Ant šių sklypų planų esantys Varėnos žemėtvarkos skyriaus suderinimo spaudai uždėti po ketverių metų, nors šių sklypų raibios nebuvo koreguojamos, t.y. sklypų Nr.312-6 ir Nr. Nr.312-2 ribas minėtas viešojo administravimo subjektas suderino 2008 m. rugsėjo 23 d., o sklypo Nr.312 - 2008 m. gruodžio 30 d. (šio sklypo planą ta pati valstybės tarnautoja buvo suderinusi ir 2006 m. liepos 31 d.). 2005 m. lapkričio mėnesį buvo apskaičiuota miškų ūkio sklypų Nr.312-4, Nr. 794-1, Nr. 793-1 vertė, nors jokių kitų šiuo laikotarpiu parengtų dokumentų apie šiuos žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas ištyręs į bylą pateiktus įrodymus teisingai nustatė, kad nuo 2004 metų iki 2008 metų Alytaus apskrities administracija dėl nuosavybės teisių atkūrimo L.O. M. neatliko jokių esminių veiksmų. 2008 m. rugpjūčio 15 d. (jau po pretendentės mirties) dalyvaujant O. M. M. įpėdinei V. V. buvo paženklinti vietoje žemės sklypai Nr.312-3 (3,01 ha), Nr. 794-1(0,047 ha), 2008 m. rugpjūčio 15 d įpėdinė pasirašė žemės sklypų Nr.793-1 (0,112 ha), Nr. 794-1(0,047 ha) ribų ir plotų suderinimo planus. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad paskutiniai žemės sklypai Nr.793-1 Nr. 794-1 buvo paženklinti vietoje 2008 m. rugpjūčio 15 d., todėl šių sklypų paženklinimo vietovėje dokumentai priskirtini prie Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų kitų dokumentų, tačiau ši aplinkybė nepateisina byloje nustatyto fakto, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nė 10 metų, kad tarp atitinkamų atliktų veiksmų yra nepagrįstai nepateisinamai ir neprotingai ilgi intervalai. Pirmiau aptarti nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad net ir atlikus kai kuriuos veiksmus (pav., 2004 metais paženklinus kai kuriuos sklypus vietovėje) iki kitų veiksmų atlikimo susidaro net kelių metų pertraukos. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad Viešojo administravimo subjektas vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo atstovas pernelyg ilgai užsitęsusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą bando pateisinti tuo, jog L.O. M. grąžintinoje žemėje yra atitinkami statiniai, kurių eksploatavimui buvo reikalinga suformuoti žemės sklypą, kuris priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgiant į šį atsakovo argumentą, yra aktualus Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs nuo Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo iki 2009 m. kovo 12 d. sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr.VIII-359 redakcijos 4 straipsnio 11 dalis nustatė, kad kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcijos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi buvo nustatyta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra, nutraukiant žemės nuomos sutartis pagal Žemės nuomos įstatymą. Fiziniai ir juridiniai asmenys (pastatų ir statinių savininkai) šią žemę nuomoja ir už šią žemę savininkui moka Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio žemės nuomos mokestį. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi žemės reformos žemėtvarkos projektuose. 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcijos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi buvo nustatyta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatas ne kartą konstatuota, kad nei nuomojamos žemės statusas, nei tai, jog joje yra nuosavybės teise priklausantys pastatai (statiniai), nėra teisinė kliūtis grąžinti šią žemę natūra buvusiems savininkams (jų įpėdiniams), jeigu ji pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nėra priskirta valstybės išperkamai žemei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės mėn. 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-942/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 9, psl. 170, taip pat 2009 m. balandžio 10 d. nutartį Nr.A438-307/2009, 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-521/2010, 2010 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A261-1313/2010; 2011 m. gegužės 16 d. nutartį Nr. A146-1077/2011 ir kt.).

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininko administracija, esant pretendentės atkurti nuosavybės teises 1991 m. pateiktam prašymui atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, 2004 m. balandžio 21 d. sudarė su L. P. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr.38/2004-100 ir Nr.38/2004-101 kuriomis jam išnuomojo 10 metų du (0,1120 ir 0,15 ha) kitos paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime. Tą pačią dieną Alytaus apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis Nr.38/2004-102 ir Nr.38/2004-103 su J. K., kuriam 10 metų išnuomojo du (0,0470 ir 0,10 ha) kitos paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime. Šie žemės sklypai buvo suformuoti J. S. priklausiusioje žemėje. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 6 d. įsakymu sudaryta komisija, apžiūrėjusi vietoje buvusio savininko J. S. žemėnaudą, be kita ko, nustatė, kad L. P. išnuomotame 0,15 ha žemės sklype ir J. K. išnuomotame 0,10 ha žemės sklype nėra jokių statinių. Alytaus apskrities viršininkas 2008 m. spalio 13 d. įsakymais Nr.38-Ž-2632 ir Nr.38-Ž-2633 nutraukė šių žemės sklypų nuomos sutartis. Tai patvirtina, kad ir pati įgaliota priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija pripažino, jog kelis metus šioje savininko žemės dalyje neteisėtai neformavo L.O. M. grąžintinų natūra žemės sklypų.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2004 m. balandžio 12 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į 13 pastatų, baigtų statyti 1986 metais (gyvenamasis namas, 8 poilsio nameliai, kultūrinis buitinis pastatas, lauko virtuvė, elingas, ūkinis pastatas bei kiemo statiniai), kurie yra L.O. M. gražintinoje žemėje. Šį nekilnojamąjį turtą nuo 2003 m. gruodžio 19 d. patikėjimo teise valdė Susisiekimo ministerija. 2004 m. kovo 8 d. panaudos sutartimi minėtas nekilnojamasis turtas buvo perduotas panaudos gavėjui VšĮ „Vaikų poilsis“. 2004 m. kovo 22 d. šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo tirto registre. VšĮ „Vaikų poilsis“ 2005 m. sausio 10 d. ir 2005 m. rugsėjo 14 d. pateikė Alytaus apskrities viršininko administracijai prašymus sudaryti žemės sklypo, kurį užima naudojami statiniai, nuomos sutartį. Gavusi šiuos prašymus Alytaus apskrities viršininko administracija turėjo neatidėliodama nustatyti, ar nėra pagrindo atitinkamą žemės plotą prie šių statinių L.O. M. grąžintinoje žemėje priskirti valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šį klausimą Alytaus apskrities viršininko administracija sprendė beveik tris metus. Apelianto argumentai dėl ilgai trukusio susirašinėjimo nepateisina institucijos neveikimo, nes tarp susirašinėjimų yra nepateisinami ilgi ir su geru viešuoju administravimu nesuderinami intervalai, o Alytaus apskrities viršininko administracijos konsultacinio pobūdžio susirašinėjimai su Nacionaline žemės tarnyba kaip ji turėtų spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra teisiškai nepagrįsti ir vilkinantys procesą. Byloje yra duomenys apie tai, kad 2006 m. kovo 23 d. prašymu L.O. M. pareiškė sutinkanti, kad nuosavybės teisės į dalį žemės būtų atkurtos nedelsiant, o į likusią dalį paaiškėjus minėtų pastatų ir statinių paskirčiai. Byloje nėra duomenų, kad L.O. M. pakeitė šią savo valią, tačiau į šį jos prašymą nebuvo atsižvelgta.

Minėtų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad kompetentingas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo viešojo administravimo subjektas dėl L.O. M. nuosavybės teisės atkūrimo į žemę neveikė taip, kaip to reikalauja Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 ir 11 dalių bei 18 straipsnio 11 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos IV skyriaus bei 111 punkto nuostatos. Taigi pirmoji viešosios atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai, byloje yra nustatyta.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį Nr.3K-3-469/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja turtine žala prašo pripažinti negautas pajamas, kurios būtų gautos iki 2009 m. kovo 12 d. (sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo) kaip nuomos mokestis iš grąžintos žemės nuomininkų VšĮ „Vaikų poilsis“, L. P. ir J. K., jei Alytaus apskrities viršininko administracija nebūtų vilkinusi nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Minėta, kad pareiškėja kaip L. O. M. įpėdinė, turi teisę reikalauti turtinės žalos atlyginimo dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) atkuriant L. O. M. nuosavybės teises į žemę tiek už laikotarpį iki savo motinos mirties (2008 m. gegužės 5 d.), tiek iki sprendimo atkurti nuosavybės teises jos vardu priėmimo (2009 m. kovo 12 d.). Pareiškėjos reikalavimas priteisti negautas žemės nuomos mokesčio pajamas (49 961 Lt) pagrįstas Varėnos rajono savivaldybės administracijos pateikta teismui pažyma apie L. P. ir J. K. sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį nuo 2004 m. balandžio 21 d. (žemės nuomos sutarčių sudarymo), taip pat VšĮ „Vaikų poilsis“ teismui pateikta pažyma apie šios įmonės 2001-2009 m. sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi sklypais (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone. Pareiškėja taip pat prašė priteisti negautas pajamas (12 715 Lt), kurios būtų gautos kaip palūkanos laikant gautą žemės nuomos mokestį kaip terminuotą indėlį sąskaitoje banke.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su ta pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė, kad pareiškėjos argumentai apie 12 715 Lt negautas pajamas, kurios galėjo būti gautos kaip terminuoto indėlio banke palūkanos, jei gautas žemės nuomos mokestis būtų buvęs laikomas sąskaitoje banke, pagrįsti prielaidomis, todėl ši suma negali būti laikoma turtine žala.

Pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjai jos nurodytą negauto iš VšĮ „Vaikų poilsis“, L. P. ir J. K. žemės mokesčio sumą (49 961 Lt), netinkami taikė materialinės ir procesinės teisės normas, šios savo sprendimo dalies nepagrindė įrodymų visuma, rėmėsi vien tik VšĮ „Vaikų poilsis“ ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos pažymomis, nors jos negali būti laikomos įrodymais, pagrindžiančiais, jog pareiškėjos motina ir pati pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu galėjo realiai gauti jos nurodytas žemės nuomos mokesčio pajamas, tačiau jų negavo būtent dėl valdžios institucijos neteisėto neveikimo, sprendime nenurodė jokių konkrečių pareiškėjos reikalavimo patenkinimo motyvų, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas. Žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jai buvo reali galimybė gauti jos nurodytos rūšies ir dydžio pajamas, tačiau jų negavo dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos neteisėto neveikimo.

Dėl tariamai negauto iš VšĮ „Vaikų poilsis“ žemės nuomos mokesčio nuo 2001 m. iki 2009 m. kovo 12 d., pažymėtina tai, kad pagal įrašus Nekilnojamojo turto registre tik 2004 m. kovo 8 d. panaudos sutartimi L.O. M. grąžintiname žemės sklype esantys pastatai ir statiniai buvo perduoti panaudos gavėjui VšĮ „Vaikų poilsis“. Byloje nėra įrodymų kokiu pagrindu ši įmonė galėjo naudotis žemės sklypu iki 2004 m. kovo 8 d., kadangi nebuvo jame esančių pastatų naudotoja. Todėl pagal pateiktus į bylą įrodymus VšĮ „Vaikų poilsis“ iki 2004 m. kovo 8 d. negali būti laikomas realiu pretendentu sudaryti žemės nuomos sutartį su L.O. M., jei ji tuo laiku jau būtų buvusi žemės sklypo, kurį pretendavo susigrąžinti, savininkė. VšĮ „Vaikų poilsis“ pateiktoje pažymoje apie žemės nuomos mokestį už naudojimąsi sklypu (duomenys neskelbtini) kaime, nėra jokių konkrečių duomenų nei apie šios įmonės naudoto žemės sklypo plotą, nei sumų, kurios atitinkamais metais skiriasi, pagrindimo. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad tos žemės dalies, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinta natūra, pretendentė atkurti nuosavybės teises nebūtų galėjusi nuomoti ir gauti iš jos žemės nuomos mokesčio pajamų net ir tuo atveju, jei sprendimas atkurti nuosavybės teises būtų priimtas anksčiau. Už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, turi būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Varėnos rajono savivaldybės administracijos pažymos apie L. P. ir J. K. sumokėtą žemės nuomos mokestį 2004, 2005, 2007, 2008 ir 2009 m. taip pat nėra įrodymas, kad pareiškėjos motina ir pati pareiškia realiai būtų gavusios šias pajamas ir jas prarado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgdama į tai, kad VšĮ „Vaikų poilsis“ ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos pateiktos pažymos negali būti laikoma įrodymais, pagrindžiančiais negautų 2001- 2009 metais žemės nuomos mokesčio pajamų realumą, o kitų įrodymų pareiškėja šiuo klausimu nepateikė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią pareiškėjos nurodytą sumą (49 961 Lt) pripažino negautomis pajamomis ir priteisė kaip turtinę žalą. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas visiškai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14, ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtą neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką yra reikšmingi tie faktai, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu CK 6.250 straipsnio prasme galėjo turėti įtakos pačios pareiškėjos nurodytiems neigiamiems padariniams atsirasti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja gali tik už savo pačios patirtus išgyvenimus ir patirtus nepatogumus. Į bylą nepateikta įrodymų, kad L.O. M. iki savo mirties kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią ji patyrė dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises į žemę. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjos argumentus ir pateiktus įrodymus, kad ji kaip pretendentės L.O. M. atkurti nuosavybės teises į žemę dukra, o nuo 2006 m. vasario 7 d. ir jos notariškai įgaliota atstovė rūpintis visais nuosavybės teisių atkūrimo klausimais atstovė, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos vilkinimo atkurti nuosavybės teises patyrė didelius, ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, bejėgiškumą negalėdama padėti savo ligotai garbaus amžiaus motinai įgyvendinti savo teisę ir teisėtus lūkesčius susigrąžinti nuosavybę kaip galima greičiau. Pareiškėjos argumentų, kad atsakovo neveikimas pagreitino motinos mirtį, pagrįstumą patvirtinti įrodymais nėra galimybės, tačiau pareiškėjos argumentus, kad ji pati patyrė ilgalaikius didelius dvasinius išgyvenimus dėl savo motinos emocinės būklės, kurioje ji atsidūrė dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises į žemę, teisėjų kolegija vertina kaip realius ir žymiai stipresnius nei jie paprastai gali būti patiriami kasdieninėse gyvenimiškose situacijose dėl trumpalaikių galimai neteisėtų aktų. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja po savo motinos mirties kaip jos įpėdinė dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises iki 2009 m. kovo 12 d. negalėjo perimti jai tenkančios žemės, naudotis ja pagal paskirtį, gauti pajamų ir dėl to taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, neapibrėžtumą. Įvertinus minėtų aplinkybių visuma laikytina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 10 000 Lt suma yra adekvati pareiškėjos patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl atsakovo atstovo neteisėtų aktų ir yra priežastiniame ryšyje su jais, atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti. Likusią šio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.