Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-20 · Administracinė byla Nr. I-5081-815/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-20
Bylos Nr.
I-5081-815/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03607-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5081-815/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03607-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2018 m. spalio 23 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis (b. l. 1–3)

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 7 d. buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Prieš išvykstant, parašė prašymą Lukiškių TI-K administracijai, kad į kamerą Nr. 99, kurioje buvo laikomas, nebūtų perkeliami kiti nuteistieji. Nurodo, kad į jo prašymą atsižvelgta nebuvo, jam grįžus kameroje Nr. 99 buvo kitas asmuo. Lukiškių TI-K paaiškino, kad kameros nerezervuojamos. Mano, jog tokie veiksmai laikytini diskriminacija, kadangi kitiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kameros yra rezervuojamos.

2.2. Nurodo, jog buvo laikomas rūsyje, kamerose buvo drėgna, dėl to atsirado problemų su sąnariais. Gydantis gydytojas rekomendavęs perkelti jį į kitą kamerą, tačiau į gydytojo rekomendacijas atsakovės atstovas neatsižvelgė. Paaiškino, jog buvo dažnai ir be pagrindo perkeliamas iš kameros į kamerą.

2.3. Pažymi, kad 2018 m. birželio 12 d. Visuomenės sveikatos centras (toliau – ir VSC), atlikęs kamerų patikrinimą konstatavo, jog drėgmės lygis neatitinka nustatytų reikalavimų.

2.4. Neturtinę žalą kildino iš to, jog Lukiškių TI-K atmetė pareiškėjo prašymą skirtį pašalpą akiniams įsigyti. Kitiems nuteistiesiems tokios pašalpos yra skiriamos, todėl mano, jog yra diskriminuojamas. Taip pat nurodo, jog jis buvo priskirtas drausmės grupei ir iš jo buvo atimtas televizorius bei radijo imtuvas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jam nebuvo grąžintas televizorius.

2.5. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, todėl prašo teismo atlyginti neturtinę žalą.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 19–24).

1. Lukiškių TI-K pareigūnai suimtuosius ir nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, be kita ko, atsižvelgdami į tai, kad kiekvienas asmuo būtų aprūpintas miegamąja vieta. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtų įstatymų reikalavimais.

Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Katėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVT taisyklės) reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakydami į pareiškėjo prašymus dėl perkėlimo į kitas kameras, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad perkelti jį į prašomą kamerą Nr. 5 nebuvo galimybės, kadangi laisvų vietų tuo metu nebuvo. Kameros Nr. 202, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Lukiškių TI-K nebuvo gavusi rekomendacijų dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir gyvenimo sąlygų.

2. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo išduotas televizorius, atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistųjų (suimtųjų) materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2014 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprūpinimo taisyklės). Minėtas teisės aktas nenustato pataisos įstaigos pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) elektros prietaisais. Sprendimus dėl televizoriaus, kompiuterio arba kitokio elektros prietaiso, priklausančio nuteistajam (suimtajam) išdavimo, priima įstaigos direktorius, prieš tai šį sprendimą suderinęs su visomis įkalinimo įstaigoje veikiančiomis tarnybomis.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas skundėsi, jog jam nebuvo skirta pašalpa. Lukiškių TI-K nurodo, jog pašalpos yra skiriamos vadovaujantis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarko aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (su 2009 m. gegužės 24 d. pakeitimais) „Dėl socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Minėtas aprašas numato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš šio fondo lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazines socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Socialinės paramos skyrimas yra pataisos įstaigos direktoriaus teisė, o ne pareiga. Konkretų pašalpos dydį nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgęs į nuteistojo prašymą, turimas fondo lėšas, nuteistojo finansinę padėti bei elgesį bausmės atlikimo metu.

4. Dėl pareiškėjo diskriminacijos Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su paskirstymu arba perkėlimu į kamerą, materialiniu aprūpinimu ir kt., negali būti vertinamos kaip diskriminacijos pagrindai, nes nėra diskriminacijos pagrindo pagal teisės aktus, o tam tikros atskirų kategorijų nuteistųjų (suimtųjų) kalinimo sąlygos yra diferencijuojamos įstatymo. Pareiškėjo statusas specifinis, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

5. Pareiškėjas skundžia taip pat Lukiškių TI-K raštus. Atsakovės atstovo manymu, raštai parengti laikantis Viešojo administravimo reikalavimų (toliau – ir VŠĮ), nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Raštuose pateikiamas pareiškėjo atitinkamuose prašymuose ir skunduose nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas, tačiau jokie privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie diskriminuotų pareiškėją kitų įstaigoje laikomų nuteistųjų ir (arba) suimtųjų atžvilgiu, nėra nustatyti, raštai yra informacinio pobūdžio.

6. Dėl neturtinės žalos

6.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą 3 viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp tų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

6.2. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vieta. Remiantis EŽTT praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę); be to, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę (byla K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (byla Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

6.3. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Be to, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (administracinė byla Nr. A438-336/2012). Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose (atsiliepimas (b. l. 19–20)):

– 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 202 (plotas – 6,90 m²) ir joje laikomas iki 2018 m. sausio 3 d;

– 2018 m. sausio 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 99 (plotas – 7,94 m²), kameroje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 6 d;

– 2018 m. gegužės 7 d. išvyko į LAVL;

– 2018 m. gegužės 16 d. atvyko iš LAVL ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 m²), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 20 d;

– 2018 m. gegužės 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 205 (plotas – 6,90 m²), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 29 d.;

– 2018 m. gegužės 30 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 202 (plotas – 6,90 m²), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. liepos 17 d;

– 2018 m. liepos 18 d. išvyko į LAVL;

– 2018 m. liepos 25 d. atvyko iš LAVL ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 202, kurioje buvo iki 2018 m. spalio 15d.

Pažymėtina, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas.

2. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešime „Dėl R. K. skundo“, be kita ko, nurodyta (b. l. 31):

2.1. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka TI taisyklių, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) reikalavimus, kalinamųjų laikymo sąlygos atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

2.2. Lukiškių TI-K kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakyme Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir Inventoriaus norma).

II

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui R. K. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas rūsio tipo patalpoje – kameroje drėgmės lygis neatitiko nustatytų reikalavimų. Iš teismui pateiktų VSC patikrinimo aktų (b. l. 64–66, 69–71, 76–78) matyti, kad juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų yra artimi vertinamam laikotarpiui. Iš VSC 2018 m. sausio 5 d. patikrinimo akto (b. l. 64–66) matyti, kad tikrinta buvo kameros Nr. 112 apšvieta, drėgmės lygis, langų būklė. Pažeidimų kameroje nustatyta nebuvo. 2018 m. liepos 11 d. patikrinimo akte (b. l. 69–71) nurodyta, jog tikrinta buvo kameros Nr. 202 oro drėgmė. Pažeidimų nenustatyta. VSC 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo akte nurodyta, jog tikrinta buvo kameros Nr. 205 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, drėgmės lygis, oro judėjimo greitis. Kamera atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nurodo, jog VSC, atlikęs patikrinimą, konstatavo, kad drėgmės lygis kameroje neatitinka teisės aktų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokioje kameroje drėgmės lygis buvo netinkamas, tačiau iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. liepos 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 202. Kaip minėta, iš 2018 m. liepos 11 d. patikrinimo akto matyti, kad drėgmės lygis kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus.

4. Pareiškėjas skundėsi, kad Lukiškės neužtikrino, jog grižus iš LAVL jis būtų uždarytas į kamerą, kurioje buvo laikomas iki išvykimo. Teismas pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras turi būti laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Teismo vertinimu, asmenų perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra grindžiamas siekiu įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų situacijų priežasčių atsiradimą įstaigoje, taip pat siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta, tuo pačiu mažinti autoagresijos atvejus. Todėl atmetami pareiškėjo argumentai, jog jį perkėlinėjo be pagrindo, iš jo tokiu būdu tyčiodamiesi. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog jo perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra negalimas, o Lukiškių TI-K darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo skirta pašalpa. Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali 2009 m. gegužės 24 d. redakcija), kurio 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos (7.1 p.). Taigi Tvarkos aprašas aiškiai nustato, kada laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti pašalpą. Lukiškių TI-K administracijos galimybė mokėti pašalpas nuteistiesiems tiesiogiai priklauso nuo einamųjų metų Socialinės paramos, administracija taip pat atsižvelgia į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu. Iš į bylą pateikto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos rašto „Dėl nuteistojo R. K. skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 10–12) matyti, kad pareiškėjas buvo 6 kartus baustas nuobaudomis, buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams. Per bausmės atlikimo laikotarpį skatintas nebuvo. Teismas pripažįsta, jog nors Lukiškių TI-K atsisakymas skirti pašalpą (b. l. 5) nebuvo itin išsamus, tačiau kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Lukiškių TI-K direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų turi teisę, o ne pareigą, skirti pašalpą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių neigiamų pasekmių, kilusių dėl tokio atsisakymo, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jam, grįžus iš drausmės grupės, nebuvo grąžintas televizorius. Nuteistųjų materialinį aprūpinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132, kuriuo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos). Šiose Aprūpinimo normose nėra nurodyta, kad nuteistiesiems atliekantiems bausmę pataisos įstaigose privalo būti išduodamas televizorius ar radijo imtuvas. Taigi Lukiškių TI-K administracija neturėjo pareigos išduoti pareiškėjui televizorių ar radiją. Nepaisant to, atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K televizoriai, kompiuteriai ar radijo imtuvai vis dėl to gali būti išduodami nuteistiesiems kaip skatinimo priemonė. Šie elektros prietaisai gali būti skiriami nuteistiesiems, kurie neturi finansinių galimybių įsigyti tokių prietaisų. Be to, tokiu būdu skatinami nuteistieji, kurie aktyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos programose, neturi nuobaudų, pavyzdingai elgiasi ar kitaip nusipelno paskatinimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsisakyta išduoti televizorių, kadangi jis turi nuobaudą. Pareiškėjas su šiuo Lukiškių TI-K sprendimu nesutinka, teigia, kad ir prieš paskiriant nuobaudą jis ne kartą yra kreipęsis su prašymais dėl televizoriaus išdavimo, tačiau tą daryti vis tiek buvo atsisakyta, be to, kitiems nuteistiesiems televizoriai yra išduodami, nepaisant jų turimų nuobaudų. Taigi, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K, remdamasis pareiškėjo turima nuobauda, pagrįstai atsisakė išduoti jam televizorių. Be to, bylos medžiaga nepatvirtina pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, jog nepaisant paskirtų nuobaudų kitiems nuteistiesiems televizoriai buvo išduoti, todėl jie yra atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat iš byloje esančio Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešimo „Dėl R. K. skundo Nr. 29-2575/20148-08-31“ (b. l. 116) matyti, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjo prašymų išduoti televizorių Lukiškių TI-K negavo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K patvirtino, jog pareiškėjui yra suteikiama galimybė žiūrėti televizorių laisvalaikio užimtumo patalpoje, taigi, pareiškėjo argumentai dėl neišduoto televizoriaus atmestini.

7. Skunde nurodoma, jog visos aptartos aplinkybės sudarė pagrindą manyti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)). Teismas pažymi, jog nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nėra pagrindo ir pripažinti pareiškėjo argumentus dėl galimos diskriminacijos.

Teismui nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, taip pat byloje nesant objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų skirtingai traktuotas kitų laikomų Lukiškių TI-K atžvilgiu, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas diskriminuotas nebuvo.

8. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K (pvz., dėl neizoliuoto sanitarinio mazgo tvyrančio nemalonaus kvapo), tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d.) sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis