Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-03-23 · Administracinė byla Nr. eI3-1905-1063/2021

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-03-23Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-03-23
Bylos Nr.
eI3-1905-1063/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00167-2021-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Tomas Blinstrubis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Valstybinis studijų fondas
Trečiasis asmuo
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1905-1063/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00167-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Valstybiniam studijų fondui dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja G. J. 2021 m. sausio 19 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Valstybinio studijų fondo (toliau – ir Fondas) 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. ESK2-68 „Dėl už studijas sumokėtos kainos kompensavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir tenkinti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 3 d. prašymą, t. y. iš esmės įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

Nurodo, kad 2015 m. – 2020 m. studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (toliau – ir Universitetas) (duomenys neskelbtini) studijose. Pareiškėja 2015 m. liepos 24 d. pasirašė sutartį dėl studijų valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje. Po ketverių metų studijų, pareiškėjai kaip geriausiai besimokiusiai studentei valstybės nefinansuojamose studijose, buvo pasiūlyta pasirašyti naują sutartį, kurios pagrindu studijos yra apmokamos valstybės biudžeto. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 24 d. pasirašė naują sutartį. Nors ir pareiškėjos studijų statusas pasikeitė, tačiau Universitetas už 2019 – 2020 m. studijų metus pareiškėjai nurodė apmokėti susidariusią 3 201,46 Eur sumą už paskutinius studijų metus. Pažymi, kad sąskaitos už studijų apmokėjimą buvo išrašytos pirmos sutarties pagrindu, pagal kurią pareiškėja studijavo valstybės nefinansuojamose studijose ir mokėjo už jas pati. Pareiškėja kaip geriausiai besimokanti studentė, tikėjosi gauti kompensaciją už 2019 – 2020 m. studijų metus toje dalyje, kadangi jau buvo sumokėjusi už jas, nors ir tuo pačiu studijavo valstybės finansuojamoje vietoje.

Teigia, kad Universitetas 2020 m. lapkričio mėnesi nurodė, jog pareiškėja negalės pretenduoti į kompensaciją, nes pagal 2019 m. sutartį ji laikytina valstybės finansuojamų studijų studente. Pareiškėja nesutikdama su tokiu sprendimu, 2020 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Fondą, tačiau Fondas Sprendimu atmetė jos prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėja studijuoja valstybės finansuojamose studijose. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 22 d. pateikė Universitetui pretenziją dėl galimai neteisėtai išrašytų sąskaitų pagal 2015 m. sutartį ir studijų kainos grąžinimo, tačiau Universitetas atsisakė tenkinti jos pretenzija ir nurodė, kad Universitetas yra tik valstybės skiriamų lėšų administratorius, o studijų programą/formą keičiantis valstybės finansuojamas studentas išlaiko studijų krepšelį ir kainų skirtumą teisės aktų nurodytais atvejais susimoka pats. Pareiškėjos teigimu, minėtas teisinis reguliavimas yra taikomas tik keičiant studijų programą/formą, todėl neturėtų būti taikomas jos situacijai, kadangi per visą studijų laikotarpį ji studijavo toje pačioje farmacijos nuolatinių studijų programoje.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčo atveju susidarė netipinė teisinė situacija, kadangi 2019 m. pasirašytoje sutartyje buvo nurodyta, jog studijos yra apmokamos iš valstybės biudžeto, nors tuo pačiu už jas jai teko susimokėti ir tuo pačiu pareiškėjai nebuvo garantuota teisė į kompensaciją sumokėtai studijų kainai kompensuoti, kadangi pagal studijų rezultatus ji buvo geriausiai besimokanti studentė farmacijos studijų programoje. Sutinka, kad šioje situacijoje jai neturėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 78 straipsnis (Nemokamas aukštasis mokslas gerai besimokantiems studentams), tačiau pagal Įstatymo 79 straipsnį, kaip geriausiai rezultatais baigusiai studentei, jai turėtų būti kompensuota suma už sumokėtas studijas. Pareiškėjos vertinimu, toje dalyje kurioje ji mokėjo už studijas, ji turėjo būti laikoma valstybės nefinansuojamų studijų studente. Nurodo, kad pagal Įstatymo 80 straipsnio 3 dalį, studentai, kurie studijuoja valstybės finansuojamoje vietoje tam tikrais atvejais (kai studijuoja atskirus dalykus ar modulius ar kartoja studijų programos atskirus dalykus) turi apmokėti jiems susidariusias įmokas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja nei į vieną iš nurodytų išimčių nepatenka.

Susidariusi teisinė situacija tiesiogiai nei vienam teisės akte nėra aptarta, todėl pareiškėjos vertinimu, Universitetas po 2019 m. pasirašytos sutarties neturėjo teisės reikalauti apmokėti už studijas, kadangi ji buvo valstybės finansuojamoje vietoje ir klausimas dėl studijų kainos apmokėjimo nebūtų kilęs. Iš kitos pusės, Universitetas galimai turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos įmokų už studijas pagal 2015 m. sutartį net ir po 2019 m. pasirašytos sutarties, tačiau tokiu atveju Fondas neturėjo atmesti pareiškėjos prašymo dėl studijų kompensavimo. Akcentuoja, jog pareiškėjos prašymas Fondo pirmiausia buvo grindžiamas lygiateisiškumo argumentu, tačiau dėl šio argumento Fondas Sprendime nepasisakė. Pareiškėjos vertinimu, Fondas formaliai ir paraidžiui vertino ginčo situaciją, iš esmės Sprendimą priėmė lemiamą reikšmę suteikęs tik 2019 m. sutarties pasirašymo faktui, nors šios sutarties paskirtis ir esmė garantuoti pareiškėjai nemokamą mokslą niekada nebuvo praktiškai įgyvendinti. Mano, kad Fondas turėjo įvertinti aplinkybę, jog už 2019 – 2020 m. studijų metus, pareiškėja turėjo mokėti pati.

Fondo Sprendime nurodyta, kad pagal Įstatymą teisiškai neįmanoma situacija, kad vienu metu galiotų dvi skirtingos studijų sutartys, todėl pareiškėjos vertinimu, Universiteto veiksmai/sandoriai neatitinka imperatyvių Įstatymo normų. Universitetas neturėjo teisinio pagrindo taikyti 2015 m. sutarties nuostatų ir jos pagrindų išrašinėti sąskaitas už studijas, po to kai buvo pasirašyta 2019 m. sutartis numačiusi nemokamas studijas.

Teigia, kad Universitetas laikosi pozicijos, jog 2019 m. sutartis pakeitė 2015 m. sutartį, tačiau visiškai nepasisakė kodėl reikalavo įmokų būtent pagal 2015 m. sutartį, nors ji jau ir negaliojo. 2019 m. sutartis turi visus naujos sutarties elementus: naują pavadinimą, naują sutarties numerį, naujas esmines nuostatas dėl studijų finansavimo. Naujoje sutartyje taip pat nėra išimčių, jog studijos yra dalinai apmokamos valstybės biudžeto. Atkreipia dėmesį, kad aukštoji mokykla per 10 dienų nuo Fondo direktoriaus sprendimo pateikia patikslintą sąrašą. Teisės aktuose nustatyta, kad termino prašymams dėl studijų kainos kompensavimo atnaujinimą, jei toks prašymas negalėjo būti pateiktas dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja tokio prašymo pateikti negalėjo, nes Universitetas nebuvo jos įtraukęs į asmenų sąrašą, kurie pretenduoja gauti kompensacijas. Pareiškėjos vidurkis siekė 9,86, todėl ji turėjo būti įrašyta pirmoje vietoje. Tarp bylos dalyvių ginčo dėl aplinkybių, kiek tai susiję su pažymių vidurkiais nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas Fondas atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad už studijas sumokėtos kainos kompensaciją studentas gali gauti tik tuomet, jei yra tenkinamos visos Įstatymo 79 straipsnio sąlygos: asmuo turi būti pirmosios, antrosios pakopos ar vientisųjų studijų studentas; asmuo turi studijuoti valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje; asmuo turi geriausiais studijų rezultatais pabaigti vienerius studijų metus. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, kompensacija negali būti skirta. Kitos sąlygos kompensacijai gauti yra įvirtintos Už studijas sumokėtos kainos kompensavimo administravimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 14 punktą, Fondo valdyba kiekvienais kalendoriniais metais nustato bendrą asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina, skaičių, šių asmenų skaičių kiekvienoje aukštojoje mokykloje ir skaičių pagal konkrečią kiekvienos aukštosios mokyklos studijų kryptį. Teigia, kad pagal Fondo 2020 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. VN-20, studijų kryptyje, kuriai priklausė pareiškėja (duomenys neskelbtini), aukštoji mokykla Fondui galėjo pasiūlyti du už studijas sumokėtos kainos kompensacijos gavėjus. Pareiškėja į aukštosios mokyklos atsiųstą sąrašą nebuvo įtraukta, Fondas jai kompensacijos neskyrė.

Pažymi, kad Universiteto atstovė kreipėsi į Fondą jau po sąrašo pateikimo, nurodė, jog pareiškėja studijavo valstybės finansuojamose studijose, tačiau mokėjo studijų kainos skirtumą. Fondas paaiškino, kad valstybės finansuojamoje vietoje studijavę studentai už studijas sumokėtos kainos kompensacijos gauti negali, nes neatitinka Įstatymo 79 straipsnyje nustatytų sąlygų. Atsakovo teigimu, atveju, kad asmuo tuo pačiu metu būtų priskirtas abiem grupėms (kaip valstybės finansuojamo ar kaip valstybės nefinansuojamo studento) Įstatymas nenumato. Kainos kompensacijai gauti apibrėžia studijas valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje. Vien faktinis įmokų aukštajai mokyklai mokėjimas teisės į kompensaciją negarantuoja, asmuo turi turėti atitinkamą – valstybės nefinansuojamo studento – statusą. Be to, tiek nagrinėdamas Universiteto atstovės užklausą ir į ją atsakydamas, tiek priimdamas skundžiamą Sprendimą, Fondas laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokio pobūdžio situacijose Fondas privalo užtikrinti, kad kompensacijos būtų skiriamos tik tiems studentams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Atitiktis nustatytiems reikalavimams yra vertinama pagal studijų proceso metu studento ir aukštosios mokyklos sudarytus dokumentus ir juose nurodyta informacija.

Fondo nuomone buvo padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. viena sutartis pakeitė kitą, pareiškėjos statusas pasikeitė – ji tapo valstybės finansuojamų studijų studentė. Fondas priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktas studijų sutartis ir Įstatymo nuostatas, jos situaciją traktavo būtent kaip studijų finansavimo pasikeitimą – perėjimą iš valstybės nefinansuojamos į valstybės finansuojamą studijų vietą. Todėl pasikeitus pareiškėjos statusui, ji nebeatitiko Įstatyme nustatyto reikalavimo studijuoti valstybės nefinansuojamoje vietoje ir prarado teisę pretenduoti į už studijas sumokėtos kainos kompensaciją. Fondas pažymi, kad nėra įgaliotas aiškinti Įstatymo nuostatų, vis dėl to, būtent aiškus valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų studentų ir jų finansavimo sąlygų atskyrimas Įstatyme ir užtikrina studentų lygiateisiškumą. Lygiateisiškumas nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti vertinamas kaip visiems valstybės finansuojamiems studentams jų grupėje turėtų būti sudaromos vienodos sąlygos, lygiai taip pat vienodos sąlygos turėtų būti sudaromos ir visiems valstybės nefinansuojamiems studentams ir būtent tik jų grupėje. Studentai neturėtų būti lyginami tarp grupių, kadangi jų statuso ir finansavimo skirtumus apibrėžia pats Įstatymas. Kompensacija už sumokėtas studijas yra skiriama tik valstybės nefinansuojamoje vietoje studijuojantiems studentams. Priešingu atveju, valstybės nefinansuojami studentai apskirtai nebūtų remiami ir skatinami, kad ir kokių gerų studijų rezultatų pasiektų.

Fondo teigimu, pareiškėja pasirašydama 2019 m. sutartį nežinojo, kad praras teisę gauti kompensaciją, tokios situacijos būtų buvę galima išvengti, jei studentai dar prieš pasirašymą būtų teisingai informuojami apie už studijas sumokėtos kainos kompensavimo sąlygas. Kainų kompensavimo procesas už sumokėtas studijas vykdomas nuo 2011 m., esminė kompensavimo sąlyga – studijos valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje - niekada nebuvo pasikeitusi. Nors ir pareiškėja nurodė, kad prieš pasirašydama valstybės finansuojamų studijų sutartį buvo galimai suklaidinta, tačiau šiuo atveju pareiškėjos studijų finansavimo pobūdžio nepatvirtina. Kompensacijos skiriamos ne didesniam nei Fondo valdybos nustatytam studentų skaičiui kiekvienoje studijų kryptyje, skaičiai negali būti keičiami, kadangi jie nustatomi bendrai visos Lietuvos mastu ir proporcingai paskirstomi aukštosioms mokykloms. Pasitaiko atveju, kada pateikti asmenys neatitinka kriterijų kompensacijai gauti ir yra išbraukiami iš sąrašo, tačiau šiuo atveju abiem studijų krypties (duomenys neskelbtini) studentams kompensacijos jau buvo išmokėtos. Fondas palaiko pareiškėjos poziciją, kad pasirašiusi valstybės finansuojamų studijų sutartį, ji įmokų aukštajai mokyklai mokėti neturėjo, o nauja pasirašyta studijų sutartis pakeitė ankstesnę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Universitetas atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Fondas atsisakė pareiškėjai išmokėti kompensaciją už sumokėtus 2019 – 2020 m. studijų metus, teisėtumo bei pagrįstumo.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 24 d. buvo sudaryta studijų sutartis Nr. 15-FF-22, pagal kurią pareiškėja priimta į (duomenys neskelbtini) vientisųjų, nuolatinių studijų programos (duomenys neskelbtini) I kursą. Studijų sutarties 13 punkte nustatyta, kad studijų kaina I-IV kursuose už semestrą yra 1 230 Eur, o V kurse už semestrą – 1 725 Eur. Pareiškėja buvo priimta studijuoti į valstybės nefinansuojamas studijas.

Pareiškėja kaip viena iš geriausiai besimokančių studentų, 2019 m. rugsėjo 24 d. sudarė naują studijų sutartį Nr. 19-FF-3, pagal kurią pareiškėja iš valstybės nefinansuojamų studijų, perėjo į valstybės finansuojamas studijas.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad Universitetas 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjai pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta iki 2019 m. spalio 25 d. sumokėti 1 600,73 Eur sumos susidariusi studijų skirtumą už 2019 – 2020 metų rudens semestrą. Pareiškėja nurodytą sumą sumokėjo. Be to, nustatyta, kad už pavasario semestrą pareiškėja taip pat turėjo sumokėti.

Pareiškėja 2020 m. gruodžio 3 d. Fondui pateikė prašymą „Dėl sprendimo pakeisti sąrašą asmenų, kuriems siūloma kompensuoti už studijas sumokėtą kainą, ir termino pateikti prašymui už studijas sumokėtos kainos kompensacijai atnaujinimo“. Prašyme nurodė, kad teisę pretenduoti į kompensaciją prarado pasirašiusi sutartį dėl valstybės finansuojamos studijų vietos, nors ir pabaigė mokslo metus aukščiausiu pažymių vidurkiu tarp farmacijos studentų, ir turėjo atitikti kitus kriterijus kompensacijai už sumokėtas studijas gauti.

Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Fondas 2020 m. gruodžio 22 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, gauti kompensaciją už sumokėtas studijas.

Nesutikdama su tokiu Fondo atsakymu, pareiškėja 2020 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į Universitetą su pretenzija „Dėl studijų kainos grąžinimo“. Pretenzijoje nurodė, kad pareiškėjai buvo išrašytos PVM sąsakaitos faktūros jau negaliojančios 2015 m. studijų sutarties pagrindu. Minėtos sąskaitos faktūros, pareiškėjos teigimu, galėjo būti išrašytos tik naujos 2019 m. studijų sutarties pagrindu, tačiau pagal pastarąją sutartį, ji studijavo valstybės finansuojamose studijose ir už studijas neturėjo mokėti.

Universitetas atsakydamas 2021 m. sausio 8 d. netenkino pareiškėjos pretenzijos ir nurodė, kad išrašant PVM sąskaitą faktūrą buvo įrašytas 2015 m. studijų sutarties numeris, kad būtų lengvesnis atsekamumas, be kita ko, pabrėžė, kad 2015 m. sudaryta studijų sutartis nėra nutraukta ar pasibaigusi, ji pakeista, pasirašius 2019 m. rugsėjo 24 d. studijų sutartį. Akcentavo, kad per rotacijos procedūrą atsilaisvinusią valstybės finansuojamą studijų vietą užėmus pareiškėjai, ji gavo nepilną studijų „krepšelį“ iš studento, kuris neteko valstybės finansuojamos vietos. Be to, pareiškėja neatitiko Įstatyme nustatų sąlygų, nes studijavo valstybės finansuojamose studijose.

Ginčas nagrinėjamu atveju vyksta iš esmės dėl to, ar Fondas pagrįstai skundžiamu Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos už sumokėtas studijas grąžinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) ir Už studijas sumokėtos kainos kompensavimo administravimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.).

Įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vyriausybės nustatyta tvarka ir dydžiu daliai valstybės nefinansuojamose trumposios, pirmosios ir antrosios pakopų ar vientisųjų studijų vietose geriausiais rezultatais studijų metus baigusių asmenų kiekvienais metais kompensuojama per atitinkamą laikotarpį sumokėta studijų kaina (studijų kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina). Asmenų, kuriems kompensuojama studijų kaina (studijų kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina), skaičius pagal konkrečią aukštosios mokyklos studijų kryptį nustatomas šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Valstybės nefinansuojamose studijų vietose geriausiai studijų metus baigusių asmenų eilės pagal studijų kryptis sudaromos aukštosios mokyklos nustatyta tvarka.

Įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad studentui, kurio trumposios pakopos, pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po aukštosios mokyklos nustatyto vertinamojo laikotarpio, ne ilgesnio kaip studijų metai, valstybės finansavimas studijoms išlieka, jeigu jis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytus gero mokymosi kriterijus. Jeigu studentas neatitinka gero mokymosi kriterijų, jis netenka valstybės finansavimo, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį. Valstybės finansavimo studijoms netekęs studentas už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o atsilaisvinusią valstybės finansuojamą studijų vietą aukštosios mokyklos nustatyta tvarka užima geriausiai toje pačioje studijų kryptyje, tame pačiame kurse ir pagal tokią pačią studijų formą valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje besimokantis studentas, atitinkantis gero mokymosi kriterijus. Jeigu atsilaisvinusių vietų yra mažiau negu studentų, atitinkančių gero mokymosi kriterijus, pirmenybė teikiama studentams, vertinamuoju laikotarpiu surinkusiems daugiau modulių (dalykų) puikaus pasiekimų lygmens įvertinimų.

Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog pareiškėjai kaip geriausiai besimokančiai studentei buvo pasiūlyta pereiti iš valstybės nefinansuojamos vietos į valstybės finansuojamą, kadangi tuo laikotarpiu atsilaisvino laisva vieta, kitam studentui netekus valstybės finansuojamos vietos. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 24 d. pasirašė naują studijų sutartį Nr. 19-FF-3, pagal kurią jos studijos buvo apmokamos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjai sužinojus, kad valstybė apmokės tik dalį sumos už 2019 – 2020 m. studijų metus, ji kreipėsi į Fondą dėl sumokėtos sumos už studijas kompensavimo.

Aprašo 6.1.1 punkte nustatyta, kad Fondas, administruodamas už studijas sumokėtos kainos kompensavimą planuoja lėšų už studijas sumokėtai kainai kompensuoti poreikį; nustato Fondui skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (toliau – valstybės biudžetas) lėšų dalį, skirtą už studijas sumokėtai kainai kompensuoti (toliau – už studijas sumokėtai kainai kompensuoti skirta suma), bendrą asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina, skaičių, šių asmenų skaičių kiekvienoje aukštojoje mokykloje ir skaičių pagal konkrečią kiekvienos aukštosios mokyklos studijų kryptį (6.1.2 punktas); priima sprendimą dėl sumokėtos už studijas kainos kompensacijos skyrimo (6.1.3 punktas); išmoka už studijas sumokėtos kainos kompensaciją (6.1.4 punktas); atlieka kitas Apraše numatytas funkcijas, susijusias su sumokėtos už studijas kainos kompensavimu (6.1.5 punktas). Pagal Aprašo 6.2.1 punktą aukštosios mokyklos, administruodamos už studijas sumokėtos kainos kompensavimą sudaro ir teikia Fondui valstybės nefinansuojamose vietose atitinkamą studijų laikotarpį baigusių asmenų, kuriems siūloma kompensuoti už studijas sumokėtą kainą, sąrašą; atnaujina asmenų kontaktinius duomenis (elektroninio pašto adresas ir telefono numeris) ir teikia juos Fondui kartu su kita informacija ir duomenimis, kurių reikia už studijas sumokėtos kainos kompensavimui administruoti (6.2.2 punktas); atlieka kitas Apraše nurodytas funkcijas, susijusias su sumokėtos už studijas kainos kompensavimu (6.2.3 punktas). Pagal Aprašo 7 punktą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo pagal programas įsigaliojimo Fondo valdyba, atsižvelgdama į Fondo funkcijoms atlikti skirtus valstybės biudžeto asignavimus ir lėšų poreikį joms atlikti, nustato už studijas sumokėtai kainai kompensuoti skirtą sumą. Už studijas sumokėtos kainos kompensavimas skiriamas, neviršijant už studijas sumokėtos kainos kompensavimui skirtos sumos.

Aprašo 14 punkte nusatyta, kad atsižvelgdama į Aprašo 12 punkte nurodytą informaciją ir laikydamasi kitų Aprašo nuostatų, Fondo valdyba nustato bendrą asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina, skaičių, šių asmenų skaičių kiekvienoje aukštojoje mokykloje ir skaičių pagal konkrečią kiekvienos aukštosios mokyklos studijų kryptį. Apie Fondo valdybos nustatytus skaičius aukštosios mokyklos informuojamos ne vėliau kaip iki einamųjų metų spalio 25 dienos, paskelbiant šią informaciją Fondo interneto svetainėje.

Apibendrinant ginčui aktualų teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad Universitetas Fondui pateikia sąrašą, atitinkamai įtraukiant ne daugiau asmenų nei Fondo valdybos nustatytas asmenų, kuriems gali būti kompensuojama už studijas sumokėta kaina. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 12 d. Universitetas Fondui pateikė studentų sąrašą (studijuojančių valstybės nefinansuojamoje vietoje), kuriems nuspręsta kompensuoti už studijas sumokėtas lėšas. Studijų kryptyje (duomenys neskelbtini) aukštoji mokykla nurodė maksimalų kompensacijų gavėjų skaičių – 2. Kadangi pareiškėja 2019 – 2020 m. studijavo valstybės finansuojamoje vietoje, todėl į aukštosios mokyklos atsiųstą sąrašą nebuvo įtraukta, Fondas jai kompensacijos neskyrė. Nustatyta, kad Universiteto atstovė prašymą dėl studijų kompensavimo Fondui pateikė 2020 m. lapkričio 23 d., t. y. jau po sąrašo pateikimo. Nagrinėjamu atveju, Fondas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją už sumokėtas studijas, kadangi studentai studijavę valstybės finansuojamoje vietoje kompensacijos už sumokėtas studijas gauti negali, nes neatitinka Įstatyme 79 straipsnyje nustatyto kriterijaus – studijuoti valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje.

Pareiškėja skunde nurodė, jog Fondas priimdamas Sprendimą neatsižvelgė į lygiateisiškumo aspektą tarp studentų, be kita ko, pareiškėja jaučiasi apgauta ir nebūtų pasirašiusi naujos 2019 m. studijų sutarties, jei būtų žinojusi, kad neteks galimybės gauti kompensacijos iš Fondo. Vis dėlto, įvertinus ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei konstitucinio lygiateisiškumo principo turinį, teismas daro išvadą, jog Fondas pagrįstai traktavo, kad visiems studentams turi būti sudaromos vienodos sąlygos, tačiau būtent atsižvelgiant į tai, kokioje grupėje jie yra ar valstybės finansuojamoje, ar valstybės nefinansuojamoje (kitaip tariant, ar tarp studentų teisiniu požiūriu iš esmės egzistuoja tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumai, jog toks nevienodas traktavimas gali būti objektyviai pateisinamas). Be to, studentai neturėtų būti lyginami tarp minėtų grupių (valstybės finansuojamų ar valstybės nefinansuojamų studijų studentų), kadangi jų statuso ir finansavimo skirtumus apibrėžia pats Įstatymas. Valstybės finansuojamų studentų įtraukimas į Fondui teikiamų studentų sąrašą nebūtų objektyviai pateisinamas ir akivaizdžiai nederėtų su lygiateisiškumo principu, kadangi tokiu atveju, valstybės nefinansuojamiems studentams praktiškai neliktų galimybės pretenduoti į kompensaciją už sumokėtas studijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Fondas kompensacijas skiria tik valstybės nefinasuojamoje vietoje studijuojanties asmenims, todėl įtraukus į šį sąrašą ir valstybės finansuojamus studentus, neliktų šios kompensavimo tvarkos prasmės.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas vertina, jog Fondas, priimdamas Sprendimą pareiškėjai nekompensuoti sumos už 2019 – 2020 m. sumokėtus studijų metus, tinkamai vykdė jam Įstatymo ir Aprašo nustatytas pareigas, laikėsi procedūrinių reikalavimų, priimdamas skundžiamą Sprendimą veikė savo kompetencijos ribose. Fondo Sprendimą pripažinus teisėtu, naikinti Sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Fondą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos 2020 m. gruodžio 3 d. prašymo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju netenkinus pagrindinio reikalavimo teismo išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėTomas BlinstrubisBeata Martišienė