Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą dėl antstolės B. P. veiksmų, suinteresuoti asmenys AB bankas „Snoras“, A. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo AB bankas „Snoras“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į skundą dėl antstolio veiksmų nepateikė (b.l. 38).

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2011-03-25 nutartimi (b.l. 27-29) skundą dalyje dėl antstolės 2011-01-12 siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas panaikinimo paliko nenagrinėtą, o dalyje dėl antstolės 2011-01-12 patvarkymo areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo A. K. 2011-01-04 pateikė antstolių kontorai prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo bei išlaikymo išieškojimo iš skolininko M. V.. 2011-01-04 antstolė B. P. priėmė patvarkymus priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. 2011-01-12 antstolė atliko priverstinius vykdymo veiksmus skolininko atžvilgiu – areštavo skolininko sąskaitas bankuose. 2011-01-12 patvarkymu antstolė įpareigojo skolininką pateikti informaciją apie turimą turtą. Patvarkymas areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, siūlymas sumokėti vykdymo išlaidas bei patvarkymas dėl informacijos pateikimo apie turimą turtą skolininkui įteikti 2011-01-17. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad gali būti skundžiamas antstolio procesinis veiksmas arba atsisakymas procesinius veiksmus atlikti (CPK 510 str. 1 d.), nurodydamas, jog visus procesinius veiksmus, tame tarpe ir atsisakymą atlikti procesinius veiksmus, antstolis įformina patvarkymu (CPK 613 str. 1 d.). Tačiau siūlymas sumokėti vykdymo išlaidas neturi būti įforminamas patvarkymu. Antstolis, norėdamas išieškoti vykdymo išlaidas iš skolininko, vadovaudamasis CPK 611 str. nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą, prašydamas tas sumas priteisti. Šios procesinės nuostatos suponuoja, kad vykdymo išlaidos antstoliui gali būti sumokamos arba paties skolininko gera valia, arba teismo nutarties, priimtos antstolio pareiškimo pagrindu. Todėl antstolės siūlymas sumokėti vykdymo išlaidas nelaikytinas procesiniu antstolio veiksmu, dėl kurio gali būti paduodamas skundas CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, ir šią skundo dalį paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė ir tai, kad terminas prievolei įvykdyti suėjęs, tačiau skolininkas nemoka Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-11-18 sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui, dėl ko yra susidaręs 15 660 Lt įsiskolinimas. Todėl antstolė išieškotojui pateikus vykdomąjį dokumentą vykdyti turėjo ir teisę, ir pareigą pradėti priverstinius vykdymo veiksmus. Siųsti raginimą skolininkui antstolė įstatymu neįpareigota, todėl pareiškėjo skundo argumentą, kad antstolė per vėlai informavo apie vykdomojo rašto vykdymą, taip nepalikdama galimybės savanoriškai sumokėti įsiskolinimą, pirmosios instancijos teismas atmetė. Teismo nuomone, pats skolininkas nevykdė jam nustatytos pareigos – nesidomėjo vykdomųjų bylų eigomis bei nepateikė antstolei informacijos apie turimą turtą pagal 2011-01-12 patvarkymą dėl informacijos pateikimo. Antstolės veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino tinkamais, neviršijančiais jai suteiktų įgalinimų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų teisėtumo, antstolei atliekant procesinius veiksmus – priimant patvarkymus areštuoti lėšas bei pervesti jas į antstolės depozitinę sąskaitą, surašant pasiūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šiuos klausimus reglamentuojančias procesines teisės normas, savo išvadas, priešingai nei tvirtina skunde apeliantas, tinkamai motyvavo bei argumentavo. Atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro teisinių prielaidų iš esmės teisėtai bei pagrįstai nutarčiai panaikinti ar, juo labiau, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Byloje nustatyta, kad A. K. 2011-01-04 pateikė antstolių kontorai prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo bei išlaikymo išieškojimo iš skolininko M. V.. Antstolė B. P. užvedė dvi vykdomąsias bylas: Nr. 0171/11/00025 – dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo, ir Nr. 0171/11/00026 – dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo iš skolininko M. V. išieškotojos A. K. naudai, nes priėmęs sprendimą apylinkės teismas jam vykdyti išdavė du vykdomuosius raštus. 2011-01-04 antstolė B. P. priėmė patvarkymus priimti vykdomuosius dokumentus vykdyti (v.b. Nr. 0171/11/00025, b.l. 3; v.b. Nr. 0171/11/00026, b.l. 4). Išieškotoja, pateikdama vykdomuosius dokumentus, nurodė, kad skolininkas yra sumokėjęs tik 740 Lt išlaikymo, todėl iki abiejų vykdomųjų dokumentų pateikimo antstolei yra susidariusi 15 660 Lt išlaikymo įsiskolinimo suma.

Vykdymo procesas yra detaliai reglamentuotas įstatymo, šiuo procesu yra ribojamos asmenų teisės, taikant valstybinę prievartą, todėl antstolis teisėtai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti įstatymo, laikydamasis tų veiksmų atlikimo tvarkos. Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu (CPK 613 str. 1 d.), kuris vėliau gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. CPK 586 str. numato, kad antstolio vykdymo veiksmų pagrindas yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Remiantis CPK 651 str. 1 d., prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, antstolis turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą. Nagrinėjamos bylos atveju antstolė priėmė vykdyti teismo išduotus vykdomuosius raštus ir užvedė dvi vykdomąsias bylas, nenustačiusi akivaizdžių kliūčių šių vykdomųjų dokumentų priėmimui (CPK 651 str.). Tačiau šioje vietoje reikėtų pažymėti, kad vykdomojoje byloje Nr. 0171/11/00025 esančiame 2011-01-04 patvarkyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui yra nurodyta kita skolos suma, nei įvardinta pačiame 2010-12-27 vykdomajame rašte, išduotame 2010-12-21 Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo sprendimo c.b. Nr. 2-7133-854/2010 pagrindu (v.b.l. 2-3). Ir nors apeliantas, skųsdamas antstolės veiksmus, šių aplinkybių nenurodė, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju antstolė privalėjo vadovautis teismo išduoto vykdomojo rašto turiniu ir jame nurodyta įsiskolinimo suma 14 400 Lt, o ne išieškotojos prašyme įvardinta skolos suma. Civilinio proceso ar kitos teisės normos antstoliui diskrecijos nurodyti kitokias išieškotinas sumas, nei buvo nurodomos vykdomuosiuose dokumentuose, nesuteikia. Kadangi išlaikymo skola padidėjo po teismo sprendimo priėmimo, apeliantui nemokant priteistų periodinių kasmėnesinių išmokų po 400 Lt, t.y. pagal antrąjį vykdomąjį raštą vykdomojoje byloje Nr. 0171/11/00026, todėl abu vykdomuosius dokumentus vykdant atskirose vykdomosiose bylose, pagal kiekvieną jų skola turėtų būti įvardintina atskirai.

Apeliantas kvestionuoja 2010-01-12 antstolės patvarkymą areštuoti pinigines lėšas ir pervesti jas į antstolės depozitinę sąskaitą, teigdamas, kad jam nebuvo įteiktas raginimas įvykdyti sprendimą, dėl ko buvo pažeistos skolininko teisės vykdymo procese.

Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Siekiant užtikrinti teismo sprendimų bei kitų CPK 584 str. išvardytų vykdytinų dokumentų įvykdymą vykdymo procesą reglamentuojančiomis CPK normomis sukurtas išieškojimo iš skolininko turto mechanizmas, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, kurio reikalavimai yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.

CPK 689 str. reglamentuota lėšų, esančių kredito įstaigose bei pas kitus asmenis, arešto procesinė tvarka. Nukreipdamas išieškojimą į lėšas, antstolis bankams, kitoms kredito įstaigoms ar asmeniui nusiunčia Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra lėšų, bei sustabdyti tokios sumos lėšų išmokėjimą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 689 str. 1 d.). Antstolis, gavęs kredito įstaigos ar kito asmens pranešimą, kad reikalavimas sustabdyti skolininko lėšų išmokėjimą įvykdytas, per tris dienas bankui, kredito įstaigai ir skolininkui išsiunčia patvarkymą, kuris prilyginamas turto arešto aktui, areštuoti skolininko lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 689 str.).

Nagrinėjamos bylos atveju antstolė, priėmusi vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo vykdomojoje byloje Nr. 0171/11/00026, 2011-01-12 atliko priverstinius vykdymo veiksmus skolininko atžvilgiu – areštavo skolininko sąskaitas bankuose (v.b.l. 18), šis patvarkymas skolininkui įteiktas 2011-01-17 (v. b.l. 16). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad pagal CPK 661 str. 2 d. bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas. Todėl apelianto skundo argumentai, kad antstolė neišsiuntė jam raginimo įvykdyti sprendimą geruoju, teisiškai nereikšmingi ir jokios įtakos antstolės veiksmų teisėtumui bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad antstolė priėmė patvarkymą areštuoti pinigines lėšas gavusi iš bankų atsakymus apie turimas skolininko pinigines lėšas (v.b.l. 14-15), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis antstolės atliktas veiksmas, kurį skundžia apeliantas, atitiko proceso operatyvumo principo reikalavimus.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo nutarties dalimi, kuria nebuvo įvertintas 2011-01-12 antstolės siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas pagrįstumas, o šį siūlymą ginčija jo neišsamumo ir nedetalumo aspektais. Ši skundo dalis taip pat teisiškai nepagrįsta.

CPK 611 str. 1 d. (kalbama apie antstolės siūlymo surašymo metu galiojusią šios teisės normos redakciją) buvo nustatyta, kad dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per jame nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti. Nors CPK 510 str. 1 d. įtvirtinta galimybė apskųsti antstolio procesinius veiksmus ar atsisakymą procesinius veiksmus atlikti, ne kiekvienas antstolio atliktas veiksmas gali būti teisminio nagrinėjimo dalykas. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad vykdymo išlaidų iš skolininko antstolis pagal tuo metu galiojusį įstatymą negalėjo išieškoti savo patvarkymu. Vadovaudamasis galiojusio CPK 611 str. (iki 2011-10-01 gal. įst. red.), antstolis privalėjo nusiųsti skolininkui raštišką siūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo, o skolininkui šių sumų nesumokėjus, kreiptis į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-693/2004). Taigi CPK normomis buvo įtvirtinta vykdymo išlaidų išieškojimo tvarka, kuri nustatė dvejopą vykdymo išlaidų antstoliui padengimo galimybę. Pirma, skolininkas, remdamasis antstolio raštišku siūlymu, galėjo sumokėti vykdymo išlaidas geruoju. Antra, jei skolininkas nesutikdavo su antstolio raštišku siūlymu ir jo neįvykdydavo, antstolis įgydavo teisę kreiptis į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą, prašydamas tas sumas priteisti. Toks buvęs įtvirtintas teisinis reglamentavimas lėmė, kad skolininkui neatsižvelgiant į antstolio siūlymą padengti vykdymo išlaidas, jam jokių realių teisinių padarinių ir jokių suvaržymų dėl to iš karto neatsirasdavo. Siekdamas, kad vykdymo išlaidos būtų apmokėtos, antstolis turėdavo kreiptis į teismą, kuris ir įvertindavo vykdymo išlaidų apskaičiavimo pagrįstumą, jų dydį ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Skolininkas, prieštaraudamas antstolio prašomam priteisti vykdymo išlaidų dydžiui, turėjo galimybę pateikti visus argumentus antstolio pareiškimą nagrinėjančiam teismui, o nesutikdamas su tuo klausimu priimta teismo nutartimi, skųsti ją aukštesnės instancijos teismui (CPK 611 str. 2 d.). Taip skolininkui užtikrinama teisminė gynyba nuo galbūt nepagrįstų vykdymo išlaidų išieškojimo.

Nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad vien siūlymo sumokėti išlaidas antstoliui pagrįstumas teismine tvarka negali būti vertinamas, kasacinis teismas savo praktikoje taip pat jau yra išaiškinęs, kad tam tikras antstolio procesinis veiksmas, kuriuo asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas yra ne faktinis ar realus, o tik potencialus, nesuponuoja teisminės gynybos poreikio dėl tokio veiksmo apskundimo, t.y. tokio asmens teisinio suinteresuotumo. Dėl to ir antstolio raštiškas siūlymas skolininkui sumokėti vykdymo išlaidas (CPK 611str.) negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl tokios bylos (dėl antstolio siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas panaikinimo) turėtų būti nutraukiamos CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo 2011-05-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-225/2011).

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas laiko teisinga pirmosios instancijos teismo poziciją, kad siūlymas sumokėti vykdymo išlaidas pats savaime negali būti pripažintas procesiniu veiksmu, kurio pagrįstumas galėtų būti patikrintas CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, Kadangi, skolininkui geranoriškai nepadengiant vykdymo išlaidų, antstolis bet kokiu atveju turėjo kreiptis į teismą dėl jų priteisimo, tai galėjo sukurti ir tokias situacijas. kuomet tų pačių vykdymo išlaidų išieškojimo klausimas teisme galėjo būtų sprendžiamas du kartus, o tai neabejotinai neatitiktų proceso koncentruotumo principui (CPK 7 str.). Kita vertus, šios bylos dalies procesinė baigtis nėra teisiškai korektiškai įforminta. Pirmosios instancijos teismas taikė CPK 296 str. įtvirtintiną pareiškimo palikimo nenagrinėtu institutą. Pažymėtina, kad pareiškimo (ar skundo) palikimas nenagrinėtu neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą (CPK 297 str. 2 d.). Tuo tarpu CPK 293 str. numatytas bylos nutraukimas tokią galimybę eliminuoja (CPK 294 str. 2 d.), be to, būtent tokia procesinė bylos baigtis tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis yra pritaikyta ir jau minėtoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-225/20011. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į draudimą keisti ar naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą procesinį teismo sprendimą formaliu pagrindu (CPK 328 str.), skundžiamą nutartį palieka iš esmės nepakeista, patikslindamas, kad byla skundo dėl 2011-01-12 siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas dalyje nutraukiama pagal CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p. nuostatas.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 11,20 Lt (b.l. 59) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant, kad skundo dalyje dėl antstolės 2011-01-12 siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas panaikinimo byla yra nutraukiama.

Priteisti iš apelianto M. V. 11 (vienuolika) litų 20 centų dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.