- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-17
- Bylos Nr.
- A-146-699-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje pagal rašytinio proceso taisykles apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (1.25-74)-SD-7502 (b. l. 5);
2) įpareigoti atsakovą pakeisti 2008 m. vasario 14 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui.
Skunde paaiškino, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamentą su prašymu, kad 2008 m. vasario 14 d. jam išduotame neįgaliojo pažymėjime NP Nr. (duomenys neskelbtini) (vietoj invalidumo pažymėjimo, išduoto 2002 m. kovo 5 d.) būtų nurodytas neįgalumo lygis, darbingumo lygis procentais, nes, pareiškėjo manymu to reikalauja Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-343 patvirtinto Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, kuriems nustatytas darbingumo lygis, tvarkos aprašo (toliau – ir Įsakymu Nr. Nr. A1-343 patvirtintas Tvarkos aprašas) 9.3, 12.3, 12.4 punktai. Ministerijos priimamasis, išnagrinėjęs šį prašymą, 2008 m. rugpjūčio 14 d. atsakyme nurodė, kad neįgaliojo pažymėjimas jam išduotas teisingai, o Tvarkos apraše įtvirtinta nuostata, jog pažymėjime nurodomas tik specialiųjų poreikių lygis.
Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, nusišalino nuo jo prašyme nurodytų reikalavimų išaiškinimo, ignoravo socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymus. 2002 m. kovo 5 d. išduotame invalidumo pažymėjime nurodyta, kad jam suteikta 2-a invalidumo grupė ir jis pripažintas nedarbingu neterminuotai. 2008 m. vasario 14 d. išduotame neįgaliojo pažymėjime jo 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui vadovaujantis 2005 m. gruodžio 30 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-342 1.1, 1.1.2 punktais. Neįgaliojo pažymėjimo antroje pusėje nenurodytas darbingumo lygis, nors turi būti nurodyta, kad jis yra nedarbingas.
Pareiškėjas rėmėsi Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija) 20 straipsnio 7 dalimi, kurioje nurodyta, kad darbingumas įvertinamas procentais, t. y. jei asmeniui nustatomas iki 25 procentų darbingumas, asmuo laikomas nedarbingu. Pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnį (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija), Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintos Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos 26-33 punktais) invalidumo grupės nebuvo siejamos su netekto darbingumo procentais, o netektas darbingumas buvo nustatinėjamas individualiai. Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškai yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartyje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad jo invalidumo pažymėjime nurodyta 2-a grupė su nuoroda, kad jis yra nedarbingas, turi būti prilyginta didelių specialiųjų poreikių lygiui. Dėl prilyginimo vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, būdamas nedarbingu jis praranda garantijas ir lengvatas, kuriomis turėjo teisę naudotis iki 2005 m. birželio 30 d. Rėmėsi Invalidų socialinės integracijos įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi.
Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 41-42) atsakovas paaiškino, kad jo manymu pareiškėjo skundas teismui pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatytą apskundimo terminą, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ginčijamą sprendimą užregistravo ir išsiuntė pareiškėjui 2008 m. rugpjūčio 14 d., o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteikė tik 2008 m. lapkričio 4 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, jog administracinis ginčas kilo dėl to, ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, privalėjo pakeisti jam 2008 m. vasario 14 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui, t. y. ar atsakovas, kaip administravimo subjektas, veikė savo kompetencijos ribose. Atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu nustatytą teisinį reguliavimą pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga nustatyti, ar atsakovo veika nagrinėjant pareiškėjo prašymą atitiko teisės aktų reikalavimus.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui, gimusiam 1939 m., t. y. sukakusiam senatvės pensijos amžių, 2008 m. vasario 14 d. 2-a invalidumo grupė buvo prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui ir išduotas neįgaliojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (neterminuotai). M. B. 2008 m. rugpjūčio mėn. prašymu (b. l. 47-48) kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją teigdamas, kad neįgaliojo pažymėjimo antroje pusėje turėtų būti nurodytas darbingumo arba neįgalumo lygis ir asmens darbingumas. Kreipdamasis į Ministeriją, pareiškėjas iš esmės siekė, kad jam būtų pakeistas 2008 m. vasario 14 d. išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prašė prilyginti ją didelių specialiųjų poreikių lygiui. Ministerijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (1.25-74)-SD-7502 (b. l. 46-47) pareiškėjo parašymas netenkintas.
Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės pasaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-333 (toliau – ir Įsakymu Nr. A1-333 patvirtintas Tvarkos aprašas) 2 punktu pažymėjo, kad pažymėjimus išduoda ir keičia savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai. Pagal šio Tvarkos aprašo 5 punktą už pažymėjimų blankų gavimo, išdavimo, naudojimo, sunaikinimo apskaitą bei saugojimą atsako savivaldybių administracijų socialinės paramos skyrių vedėjai ar jų įgalioti socialinės paramos skyrių darbuotojai (tarnautojai). Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad asmuo (jo įgaliotas atstovas, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), globėjas, rūpintojas) arba asmens gyvenamosios vietos savivaldybės (seniūnijos) socialinis darbuotojas, gavęs asmens raštišką prašymą, kuriame nurodytos priežastys, dėl kurių asmuo pats to padaryti negali, norėdamas gauti pažymėjimą, savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriui pateikia tam tikrus dokumentus.
Teisėjų kolegija išanalizavusi Įsakymu Nr. A1-333 patvirtinto Tvarkos aprašo nuostatas priėjo prie išvados, kad asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, neįgaliojo pažymėjimą išduoda ir keičia būtent savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nėra teisės aktais pavesta vykdyti minėtų pažymėjimų išdavimo ir keitimo funkcijas, todėl Ministerijai nebuvo pareigos gavus M. B. 2008 m. rugpjūčio 4 d. prašymą pakeisti 2008 m. vasario 14 d. jam išduotą neįgaliojo pažymėjimą Nr. 016661.
Be to, teismas pažymėjo, kad Įsakymu Nr. A1-333 patvirtinto Tvarkos aprašo 11 punkte nustatytas baigtinis sąrašas duomenų, kurie nurodomi pažymėjimo antroje pusėje: pažymėjimo gavėjo vardas (vardai) ir pavardė (11.1 p.) ; pažymėjimo gavėjo asmens kodas (11.2 p.); specialiųjų poreikių lygis (11.3 p.) ; pažymėjimo išdavimo data (11.4 p.); pažymėjimo galiojimo data. Nurodant pažymėjimo galiojimo datą, reikia vadovautis specialiųjų poreikių nustatymo terminais. Esant skirtingiems specialiųjų poreikių nustatymo terminams, reikia vadovautis ilgiausiu specialiųjų poreikių nustatymo terminu (11.5 p.); pažymėjimą išdavusio asmens vardo raidė (vardų raidės), pavardė ir pareigos (11.6 p.); pažymėjimo antrojoje pusėje turi būti priklijuota pažymėjimą gaunančio asmens nuotrauka, uždėtas savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus antspaudas, pažymėjimas laminuojamas ir atiduodamas asmeniui (11.7p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog Įsakymu Nr. A1-333 patvirtintame Tvarkos apraše nenustatyta, kad neįgaliojo pažymėjimo, išduodamo asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, antroje pusėje turi būti nurodomas ir neįgalumo lygis ar asmens darbingumas. Todėl konstatavo, jog pareiškėjo prašymas, adresuotas Socialinės pasaugos ir darbo ministerijai, buvo nepagrįstas ir dėl šios priežasties.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minima teismų praktika nagrinėtinu atveju nėra aktuali ir skundo pagrįstumo neįrodo, kadangi iš esmės skiriasi nagrinėjami ginčai: šioje byloje ginčas kilęs dėl neįgaliojo pažymėjimo keitimo, o pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo.
III.
Pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-76), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimamojo 2008 m. rugpjūčio 14 d. atsakymas Nr. (1.25-74)-SD-7502 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teisės aktai nesuteikia Ministerijos Priimamajam priimti tokio pobūdžio sprendimus. Apelianto nuomone, sprendimą nagrinėjamu atveju turėjo priimti Ministerijos Lygių galimybių skyrius arba prie Ministerijos sudaryta Ginčų komisija, nes ginčas yra susijęs su neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymu (Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo 23 straipsnis). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Socialinės pasaugos ir darbo ministerijai teisės aktais nėra pavesta vykdyti invalidumo pažymėjimų išdavimo ir keitimo funkcijas, todėl esą Ministerijai nebuvo pareigos gavus jo prašymą pakeisti jam išduotą neįgaliojo pažymėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai vadovavosi Įsakymu Nr. A1-333 patvirtintu Tvarkos aprašu, nes, apelianto nuomone, šis įsakymas ir Tvarkos aprašas taikomi tik tiem asmenims, kuriems nenustatytas darbingumo ar neįgalumo lygis. Mano, kad priimdamas sprendimą teismas privalėjo vadovautis Įsakymu Nr. Nr. A1-343 patvirtintu Tvarkos aprašu (9.3, 12 p.).
3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo jo skunde nurodyta teismų praktika, t.y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje A756-1660/2008, neišsprendė jo skundo iš esmės, sprendime nenurodė kokiais teisės aktais atsakovui pavesta kontrolė vykdant neįgaliųjų pažymėjimų išdavimo ir keitimo funkcijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 82-83) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas.
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai teigia, esą teisės aktai Ministerijos Priimamajam nesuteikia teisės priimti sprendimų. Ministerijos Priimamojo nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr.144S, 5.2 punkte numatyta, kad priimamasis nagrinėja asmenų prašymus, pasiūlymus ir imasi priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai.
2. Asmenų sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, invalidumo grupės prilyginamos specialiųjų poreikių lygiui, remiantis jų turimais invalidų pažymėjimais, t.y. specialiųjų poreikių lygis iš naujo nenustatinėjamas. Pareiškėjas (gim.1939 m.) yra sukakęs pensinį amžių, todėl vadovaujantis Įsakymu Nr. A1-333 patvirtintu Tvarkos aprašu 2-a invalidumo grupė buvo prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui ir jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas Nr.013661 neterminuotai. Šios Tvarkos aprašo 2 punktas numato, kad pažymėjimus išduoda ir keičia savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Ministerijai nėra teisės aktais pavesta vykdyti neįgaliųjų asmenų, kuriems nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis išdavimo ir keitimo funkcijas.
3. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį darbingumo lygis nustatomas nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Todėl logiška, kad Tvarkos apraše nenustatyta, jog negaliojo pažymėjimo, išduodamo asmeniui, sulaukusiam senatvės pensijos amžių, antroje pusėje nenurodomas darbingumo lygis.
Motyvuojamoji dalis
4. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nesirėmė pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi, kadangi skiriasi ginčo dalykas.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (1.25-74)-SD-7502, priimtą išnagrinėjus jo 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymą dėl neįgaliojo pažymėjimo pakeitimo. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą pakeisti 2008 m. vasario 14 d. jam išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame keičiant invalidumo pažymėjimą į neįgalumo pažymėjimą 2-a invalidumo grupė buvo prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui.
Asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių invalidumo grupių prilyginimas atitinkamam specialiųjų poreikių lygiui ir invalidumo pažymėjimų keitimas į neįgalumo pažymėjimus - teisės aktų numatyta administracinė procedūra, kuri buvo numatyta įgyvendinant nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą (2004 m.gegužės 11 d. įstatymas Nr.IX-2228) su šiuo įstatymu susijusių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka.
Kaip matyti iš invalidumo pažymėjimo Nr.811779, 2002 m. kovo 5 d. pareiškėjui, gimusiam 1939 m., invalidumas (2 grupė) buvo nustatytas neterminuotam laikui. Taigi pareiškėjas senatvės pensijos amžių buvo sukakęs ir jam invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo. Asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, kuriems iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, teisių išsaugojimas numatytas šio Įstatymo 31 straipsnyje, o nagrinėjamam ginčui aktualūs su šių teisių išsaugojimu susiję klausimai išspręsti 2005 m. gruodžio 30 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-342 „Dėl asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, invalidumo grupių prilyginimo specialiųjų poreikių lygiui“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A1-342) ir Socialinės pasaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-333 „Dėl neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbingumo lygis nustatomas nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad specialieji neįgaliųjų poreikiai nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į jų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse. Įsakymo Nr. A1-342 1.1 punkte nustatyta, kad asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, invalidumo grupės prilyginamos specialiųjų poreikių lygiui, remiantis jų turimais invalidumo pažymėjimais: I invalidumo grupė prilyginama didelių specialiųjų poreikių lygiui; II invalidumo grupė - vidutinių specialiųjų poreikių lygiui; III invalidumo grupė - nedidelių specialiųjų poreikių lygiui (1.1.1 – 1.1.3 punktai). Pagal Įsakymo Nr. A1-342 nuostatas savivaldybių administracijos, vadovaudamosi šio įsakymo 1.1 punktu, išduoda asmenims Sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo bei Neįgaliojo pažymėjimą (1.2 p.). Sprendime dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo turi būti įrašytas prilygintas specialiųjų poreikių lygis ir informacija iš Invalidumo pažymėjimo apie asmeniui nustatytus specialiuosius poreikius ir jų terminus (visiška negalia, nuolatinė slauga arba nuolatinė priežiūra arba nuolatinė pagalba, transporto išlaidų kompensacija) (1.3 p.). Asmuo, nesutinkantis su invalidumo grupės prilyginimu specialiųjų poreikių lygiui, teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į savivaldybę dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo (1.4 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo tvarką asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarką reglamentuoja Įsakymu Nr. A1-333 patvirtintas Tvarkos aprašas, o ne apelianto nurodytas Įsakymu Nr. A1-343 patvirtintas Tvarkos aprašas. Įsakymu Nr. A1-333 patvirtinto Tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad neįgaliojo pažymėjimus išduoda ir keičia savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai. Todėl apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tuos teisės aktus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal minėtą teisinį reguliavimą asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių invalidumo grupės prilyginimas atitinkamam specialiųjų poreikių lygiui, neįgalumo pažymėjimų išdavimas ir keitimas, taip pat neįgalių asmenų specialių poreikių lygio nustatymas yra priskirtas savivaldybių administracijų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nepriskirta neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, funkcija. Byloje esantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyriaus 2007 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. (18.4-34)-SD-8178 patvirtina, kad juo pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta pensinio amžiaus neįgaliųjų specialiųjų poreikių lygio nustatymo bei keitimo tvarka ir kad ši funkcija teisės aktais priskirta savivaldybėms.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimamojo vedėjos pasirašyto 2008 m. rugpjūčio 14 d. rašto Nr. (1.25-74)-SD-7502 panaikinimo atmetė pagrįstai.
Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimamojo nuostatus (byloje aktuali iki 2009 m. birželio 29 d. galiojusi Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr.1445 redakcija) Ministerijos Priimamasis yra Bendrųjų reikalų departamento padalinys, kuriam, be kita ko, pavestas uždavinys užtikrinti savalaikį fizinių ir juridinių asmenų skundų nagrinėjimą (Nuostatų 4 p.). Priimamajam, vykdant jam pavestus uždavinius, taip pat pavesta funkcija nagrinėti asmenų prašymus ir skundus (Nuostatų 5 p.), o Priimamojo vedėjai suteikti įgaliojimai pasirašyti informacinio pobūdžio skyriaus darbuotojų parengtus raštus asmenims bei atsakymus į ministerijoje gautus asmenų prašymus ir skundus (Nuostatų 9.5 punktas). Kaip matyti iš šio rašto turinio, šiuo raštu pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė peržiūrėti neįgaliojo pažymėjimo išdavimo klausimą, kadangi, jo nuomone, neteisingai nustatytas specialiųjų poreikių lygis, be to, turėjo būti įrašyti duomenys apie jo neįgalumo ar darbingumo lygį. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymas Ministerijai, į kurį atsakė Ministerijos Priimamasis, iš esmės buvo kartotinis, kadangi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyrius 2007 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (18.4-34)-SD-8178 pareiškėjui buvo išaiškinęs senatvės pensijos amžių sukakusių asmenų invalidumo grupių prilyginimo specialiųjų poreikių lygiui sąlygas ir tvarką pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, taip pat išaiškinęs, kad pagal šį įstatymą pensinio amžiaus asmenims darbingumo lygis nenustatomas (jiems yra nustatomas specialiųjų poreikių lygis ir tenkinami jų specialieji poreikiai) ir informavęs pareiškėją į kokią valstybės instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo, jei paaiškėtų naujos aplinkybės (Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyrių). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes apelianto argumentas, esą jo prašymą išsprendė nekompetentingas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padalinys, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo netenkina Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriaus, kuris atliko pareiškėjui iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. liepos 1 d.) nustatytos invalidumo grupės (II grupė) prilyginimą specialiųjų poreikių lygiui ir vietoj invalidumo pažymėjimo 2008 m. vasario 14 d. išdavė neįgalumo pažymėjimą su pareiškėjo netenkinančiais įrašais, priimti sprendimai. Taigi pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes sukelia ne jo skundžiamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimamojo vedėjos pasirašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d. raštas Nr. (1.25-74)-SD-7502 (b. l. 5), o minėto savivaldybės administravimo subjekto priimti sprendimai. Todėl pareiškėjas, turėdamas pagrindą manyti, kad savivaldybės viešojo administravimo subjektas, prilygindamas jo invalidumo grupę atitinkamam specialiųjų poreikių lygiui ir keisdamas invalidumo pažymėjimų į neįgalumo pažymėjimą pažeidė jo teisės ar įstatymų saugomus interesus, savo galimai pažeistų teisių gynimo gali siekti teisės aktų nustatyta tvarka teikdamas atitinkamus prašymus minėtam viešojo administravimo subjektui, o nesutikdamas su jų priimtais sprendimais, nustatyta tvarka kreiptis į teismą (Įsakymo Nr. A1-342 1.4 punktas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 18, 19, 22, 23 straipsniai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma), atsižvelgiant į įstatymų ir atitinkamų jų normų pasikeitimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A756-1660/2008, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taigi nagrinėjamos bylos skiriasi tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal šiems ginčams spręsti taikytas teisės normas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.