- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-09
- Bylos Nr.
- A-248-69-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. lapkričio 21 d. nurodymą Nr.(21.4)-G-11-210, kuriuo jis buvo įpareigotas pateikti faktiniam paskaičiavimui deklaruotus grynuosius pinigus.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu nurodymu įpareigojo jį pateikti faktiniam paskaičiavimui deklaruotus grynuosius pinigus, siūlydamas tai atlikti pareiškėjui tinkamame bet kuriame Lietuvos banke. Šis nurodymas duotas, siekiant įsitikinti, ar teisingai pareiškėjas 2000 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje nurodė ne banke turėtas pinigines lėšas (20000000 JAV dolerių), kurias 1991 m. kovo 12 d. Maskvoje gavo iš G. G.. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo nurodymas yra neteisėtas, nes mokesčių administratoriui nesuteikta tokio reikalavimo teisė.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad ginčijamas nurodymas yra teisėtas. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktai suteikia mokesčių administratoriui teisę duoti tokio pobūdžio nurodymus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas davė byloje ginčijamą nurodymą, siekdamas patikrinti pareiškėjo deklaruotų piniginių lėšų įsigijimo teisėtumą. Savo veiksmus atsakovas grindė Mokesčių administravimo įstatymu, kurio 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato mokesčių administratoriaus teisę gauti iš asmenų reikiamus duomenis apie jų turtą, o 33 straipsnio 1 dalies 10 punktas suteikia teisę mokesčių administratoriui pačiam arba pasitelkiant kitas kompetentingas institucijas atlikti materialinių vertybių inventorizaciją ir kitus faktinius tikrinimus. Įstatymas neįvardija, kokius konkrečiai kitus faktinius patikrinimus gali atlikti mokesčių administratorius. Šiuo atveju reikalavimas pateikti paskaičiuoti ne banko įstaigoje laikomus grynuosius pinigus ir sietinas su vienu iš tokių patikrinimų. Todėl darytina išvada, kad atsakovas šiuo atveju savo įgaliojimų neviršijo. Teismas nurodė, kad iš pateiktos 1991 m. kovo 12 d. sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir G. G., matyti, jog savo turiniu ši sutartis panaši į dovanojimo sutartį. Tiek 1964 m. Civilinio kodekso 282 straipsnio 3 dalis, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.469 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad tokio pobūdžio sutartys būtų sudarytos notarine forma, tačiau ginčo atveju šio reikalavimo nebuvo laikytasi. Sudarant minėtą sutartį, buvo nesilaikyta ir galiojusių Rusijos Federacijos Civilinio kodekso normų. Pareiškėjo atstovas taip pat pateikė tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko 2001 m. kovo 29 d. Maskvoje sudarytą sutartį, kuri įvardinta paskolos sutartimi. Visos šios aplinkybės sukėlė mokesčių administratoriui abejonių dėl grynųjų piniginių lėšų faktinio egzistavimo, todėl, vykdydamas Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, jis pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo pateikti paskaičiavimui pinigus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nurodo, kad faktinis grynųjų pinigų paskaičiavimas savo esme yra asmens piniginių lėšų inventorizavimas. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta mokesčių administratoriaus teisė atlikti materialinių vertybių inventorizaciją. Inventorizacijos sąvoka apibrėžta Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.876, 2 punkte, pagal kurį inventorizacija yra įmonės turto patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su apskaitos duomenimis. Iš inventorizacijos sąvokos akivaizdu, jog ši procedūra negali būti taikoma fiziniam asmeniui. Todėl atsakovo nurodymas, kuriuo jis siekia suskaičiuoti pareiškėjo pinigines lėšas, negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymas nustato mokesčių mokėtojo pareigą paaiškinti apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti nustatytos formos sandoriais. Tačiau įstatymas bei poįstatyminiai teisės aktai nereikalauja pagrįsti gautas pinigines lėšas jas identifikuojančiais individualiais požymiais. Todėl mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti iš mokesčių mokėtojo, kad šis pateiktų paskaičiavimui deklaruotas pinigines lėšas. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jam davė nurodymą pateikti paskaičiavimui pinigus, vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.VA-93 patvirtintų Mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos užpildymo taisyklių 4.4 punktu. Tačiau pagal šį punktą pareiškėjui negalėjo būti duotas nurodymas, nes šio punkto pagrindu nurodymai duodami kitiems asmenims, o ne mokesčių mokėtojams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė prieštaringus duomenis apie turtą ir pajamas, jų įgijimo šaltinius, todėl atsakovas, siekdamas išsiaiškinti kilusius klausimus, davė pareiškėjui ginčijamą nurodymą. Toks atsakovo nurodymas buvo būtinas, siekiant atlikti jo funkciją kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Atsakovas nurodo, kad mokesčių įstatymai reguliuoja labai plačią teisinių santykių sritį, todėl įstatymų leidėjas negali numatyti visų situacijų, tikrintinų objektų ir juos konkrečiai įvardinti įstatymuose. Dėl šios priežasties Mokesčių administravimo įstatymo formuluotė „atlikti kitus faktinius tikrinimus“ yra tikslinga ir būtina. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai prilygino mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti faktiniam paskaičiavimui pinigus įmonės materialinių vertybių inventorizacijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 10 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, turi teisę atlikti materialinių vertybių inventorizaciją ir kitus faktinius tikrinimus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestas mokesčių administravimo funkcijas bei siekdamas patikrinti su pareiškėjo deklaruotomis piniginėmis lėšomis susijusias faktines aplinkybes, davė nurodymą pareiškėjui pateikti paskaičiavimui jo deklaruotus grynuosius pinigus. Asmens turimų grynųjų pinigų paskaičiavimas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 10 punkte numatytų kitų faktinių tikrinimų esmę, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę duoti pareiškėjui nurodymą pateikti paskaičiavimui jo deklaruotus grynuosius pinigus. Mokesčių administratorius, duodamas ginčijamą nurodymą, tinkamai vykdė savo funkcijas, jam įstatymo suteiktų įgaliojimų neviršijo ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjo pateikiamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.VA-93 patvirtintų Mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos užpildymo taisyklių bei kitų teisės aktų interpretacijos yra aiškiai nepagrįstos, neatitinka mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų esmės ir jomis negali būti vadovaujamasi. Jeigu būtų vadovaujamasi pareiškėjo pateiktomis interpretacijomis, būtų nepagrįstai suvaržytos mokesčių administratoriaus galimybės tinkamai vykdyti mokesčių administravimo funkcijas bei būtų sudarytos prielaidos asmenims vengti su mokesčių mokėjimu susijusių pareigų vykdymo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.