- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-560/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas, Vytas Milius
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Irlanda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Narbutas ir ko“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Narbutas ir ko“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Irlanda“ 49 481,55 Lt dydžio įsiskolinimą už parduotas prekes, 8 202,51 Lt dydžio palūkanas bei 15,21 procentų dydžio procesines palūkanas.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. kovo 31 d. pagal žodinį užsakymą atsakovui pateikė baldus ir už juos išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 49 481,55 Lt sumai. Nors atsakovas šioje sąskaitoje nepasirašė, tačiau faktą, kad sąskaitoje nurodytas prekes gavo, atsakovas pripažino savo 2009 m. liepos 13 d. ir 2009 m. liepos 24 d. raštuose. Prie 2009 m. liepos 24 d. rašto pridėtame buhalterinės apskaitos programos išraše atsakovas aiškiai nurodė, kad aptariamą sąskaitą savo apskaitoje apskaitė 2009 m. gegužės 25 d., nurodydamas apskaitoje 49 481,55 Lt dydžio įsiskolinimą ieškovui. Be to, atsakovas 2009 m. liepos 13 d. pareiškė, jog pagal sąskaitą susidariusį įsiskolinimą nori kompensuoti už ieškovo nuomos mokesčio įsiskolinimą. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovas už įsigytas prekes delsia atsiskaityti.
Bankroto byla ieškovui buvo 2009 m. gegužės 8 d. teismo nutartimi, 2009 m. gegužės 19 d. ši nutartis įsiteisėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 26 137,44 Lt dydžio įsiskolinimą bei 15,21 procentų dydžio procesines palūkanas, o kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Teisme nurodė, kad šalių kilusio ginčo esmė – ar buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, o jei buvo – kokia sutarties kaina. Teismo nuomone, visuma įrodymų patvirtina, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta (CK 6.309 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad tarp šalių vyko derybos dėl baldų kainos, ir sprendė, kad kaina turėtų būti nustatoma pagal ieškovo 2009 m. kovo 23 d. septintąjį pasiūlymą, kuriuo baldus siūloma įsigyti už 22 711,42 Lt. Remdamasis tuo, teismas priteisė ieškovui 22 711,42 Lt dydžio skolą ir 3 426,02 Lt dydžio palūkanas. Teismas taip pat pažymėjo, kad neatmestina, jog atsakovas galbūt turėjo ketinimų įskaityti baldų kainą į ieškovo įsiskolinimą už patalpų nuomą, tačiau byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog toks įskaitymas buvo aiškiai pareikštas iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.131 str. 1, 2 d.). Tuo tarpu po bankroto bylos iškėlimo įskaitymas yra negalimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Irlanda“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra įrodymų apie aiškiai atliktą įskaitymą iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo. Surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantui ieškovo prekės nebuvo reikalingos. Paaiškėjus, kad ieškovas planuoja netikėtai skubiai nutraukti nuomos sutartį ir išsikraustyti iš apelianto nuomojamų patalpų, buvo siekiama padengti ieškovo skolą už nuomą baldais, kurių ieškovas iki išsikraustymo iš patalpų nebuvo pardavęs. Aptariamos derybos prasidėjo 2009 m. kovo 16 d., o teismo tinkamu ir galutiniu pripažintas ieškovo pasiūlymas apeliantui dėl baldų įsigijimo buvo pateiktas 2009 m. kovo 23 d. Iš karto po jo – 2009 m. balandžio 1 d. – šalys, nelaukdamos nuomos sutartyje numatyto 3 mėnesių įspėjimo termino, sudarė patalpų perdavimo-priėmimo aktą, tokiu būdu atlikdamos derybų metu pasiektą susitarimą dėl įsiskolinimų įskaitymo. Tokią poziciją, be kita ko, pagrindžia apelianto 2009 m. birželio 2 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ieškovas už nuomą liko skolingas tik 29 351,82 Lt. Ieškovui nesugebant atsiskaityti pinigais, šalys yra sudarę ne vieną skolų suderinimo aktą (tai patvirtina su apeliaciniu skundu pateikiami 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 31 d., 2008 m. rugpjūčio 31 d., 2008 m. lapkričio 30 d. aktai). Be to, įstatymas nenustato įskaitymui privalomos rašytinės formos.
Ieškovas BUAB „Narbutas ir ko“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Ieškovo nuomone, skundas yra neteisėtai grindžiamas naujomis aplinkybėmis – aplinkybės dėl įskaitymo teisme nebuvo nagrinėtos, o apeliantas įrodinėjo, kad jis baldų apskritai nepirko. Pasikeitusią poziciją apeliantas grindžia ir naujais įrodymais, kurių pateikimą draudžia įstatymas. Be to, šie įrodymai nėra susiję su apelianto bandomomis pagrįsti aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, šalys niekada neatliko skolų įskaitymo, nes jos net nebuvo aiškiai susitarusios dėl baldų pirkimo-pardavimo kainos ir (ar) įsiskolinimo už nuomą sumos, kas konstatuota ir skundžiamame sprendime. Apeliantas įskaitė ieškovo bankroto bylos iškėlimo neatliko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Pirmosios instancijos teisme šalių duoti paaiškinimai bei liudytojų parodymai (b. l. 124-128, 131-134) leidžia daryti išvadą, kad, ieškovui nutarus išsikraustyti iš apelianto nuomojamų patalpų, šalys siekė, jog apeliantui būtų padengtas ieškovo įsiskolinimas už nuomą. Skolos padengimas turėjo būti atliktas ieškovui pardavus apeliantui baldus ir apeliantui įskaičius savo reikalavimą ieškovui dėl nuomos mokesčio sumokėjimo į ieškovo reikalavimą apeliantui dėl baldų kainos sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių susiklostė iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo, tačiau sprendė, kad nėra įrodymų, jog apeliantas būtų aiškiai atlikęs įskaitymą iki ieškovo bankroto. Su tokia išvada negalima nesutikti.
Nors įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui) (CK 6.131 str.), tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pranešimas apie įskaitymą turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis UAB „Estat“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-530/2011; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005). Tačiau nagrinėjamu atveju nei apelianto nurodomas 2009 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktas (b. l. 146), nei kiti iki ieškovo bankroto sudaryti šalių dokumentai (b. l. 11-13, 36-44, 87-88, 92-93) nurodytų kriterijų neatitinka – juose nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti apie atliekamą (atliktą) įskaitymą. Pažymėtina, kad anksčiau šalys savo priešpriešinius reikalavimus įskaitydavo sudarydamos tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo sutartis, iš kurių aiškiai galima spręsti tiek apie reikalavimų dydį, tiek apie jų įskaitymą (b. l. 147-150).
Tai, kad apeliantas nebuvo atlikęs įskaitymo iki ieškovo bankroto, patvirtina ir vėlesnis apelianto elgesys. Pirma, 2009 m. birželio 2 d. rašte apeliantas ieškovui nurodė, kad siekia suderinti tarpusavio skolos padengimą (b. l. 89), tačiau 2009 m. birželio 29 d. raštu įskaitymo iš esmės atsisakė (rašte nurodė visą ieškovo įsiskolinimą už nuomą, neišskaičiuodamas nusipirktų baldų kainos) (b. l. 95-96); apie įskaitymą apeliantas vėl pažymėjo tik 2009 m. liepos 13 d. rašte (b. l. 16). Antra, ieškovo bankroto byloje apeliantas prašė patvirtinti ir teismas 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtino apelianto finansinį reikalavimą, kurį sudarė visas ieškovo įsiskolinimas už nuomą (b. l. 166-169). Ir tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo apeliantas ėmėsi veiksmų, kad būtų patikslintas jo reikalavimas bankroto byloje (b. l. 174-175). Faktą, kad apeliantas siekė įskaitymo, tačiau jo neatliko, iš esmės patvirtino ir apelianto atstovė pirmosios instancijos teisme (b. l. 127).
Remiantis išdėstytu, apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl prašymo stabdyti bylą
Apeliantas buvo pareiškęs prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta kita byla, pradėta pagal jo ieškinį ieškovui dėl skolos padengimo sutarties pripažinimo sudaryta (b. l. 160). Kadangi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi apelianto ieškinys kitoje byloje buvo paliktas nenagrinėtas (b. l. 166-169), poreikio spręsti apelianto prašymą nebeliko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas. Tuo tarpu apeliantui grąžintinas 784,12 Lt dydžio žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 142), nes jo apeliantas neturėjo mokėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 8 p.; 3 str. 6 d., 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“ 784,12 Lt (septynių šimtų aštuoniasdešimt keturių litų ir 12 ct) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą (2011 m. gegužės 18 d. mokėjimo pavedimas Nr. 110671).