Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-14 · Administracinė byla Nr. A-662-193-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-14
Bylos Nr.
A-662-193-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Audrius Bakaveckas (pran.)
Pareiškėjas
M. Č.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-193/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2008 m. balandžio 15 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją (b. l. 20). Nurodyta, kad 2008 m. balandžio 10 d., apie 14.25 val., Kaišiadoryse, prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įforminant techninį eismo įvykį galėjo būti piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ne tikrajam eismo įvykio kaltininkui, o kitam asmeniui – J. A.. Protokolą surašė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulis N. P. (b. l. 21), tačiau eismo įvykio protokolo schema užpildyta, kaltininke dėl eismo įvykio nurodant J. A., kartu su minėtu pareigūnu patruliavusio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio M. Č. (b. l. 22).

Žemesnės instancijos teismas

Atliekant tarnybinį patikrinimą, paaiškėjo, kad dėl pareigūnų veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 63-2-00015-08 (b. l. 35), todėl 2008 m. balandžio 21 d. tarnybinis patikrinimas sustabdytas (b. l. 34). Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nuosprendžiu (b. l. 38-42) baudžiamoji byla išnagrinėta, M. Č. ir N. P. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti BK 40 straipsnio (laidavimas) pagrindu, baudžiamoji byla nutraukta. Minėtas sprendimas Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi paliktas nepakeistas (b. l. 43-47).

2009 m. balandžio 2 d. tarnybinis patikrinimas atnaujintas (b. l. 48). 2009 m. balandžio 9 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-109 (toliau – ir Išvada) (b. l. 7-10), kurioje konstatuota, kad pareigūnas M. Č., dalyvavęs darant teisės pažeidimą, buvęs pažeidimo liudytoju, bet nesiėmęs priemonių užkirsti kelią pareigūnui N. P. užpildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ne tikrajam eismo įvykio kaltininkui, taip pat neteisingai užpildęs eismo įvykio protokolo schemą ir davęs joje pasirašyti ne tikrajam eismo įvykio kaltininkui, pažeidė pareigūno priesaiką, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir pažemino pareigūno vardą, M. Č. pasiūlyta atleisti iš vidaus tarnybos.

Remdamasis minėta Išvada, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2009 m. balandžio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 20-TE-223 „Dėl policininko M. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 6), kuriuo M. Č. nuo 2009 m. balandžio 9 d. atleistas iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, už pareigūno vardo pažeminimą.

II.

Pareiškėjas M. Č. skundu (b. l. 4-5), kurį vėliau patikslino (b. l. 51-53), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 20-TE-223 „Dėl policininko M. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų – už pareigūno vardo pažeminimą ir paskirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą, nesusijusią su atleidimu iš tarnybos.

Pareiškėjas nurodė, kad iš vidaus tarnybos buvo atleistas nepagrįstai, paskiriant per griežtą tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgiant į visas aplinkybes, reikšmingas parenkant tarnybinę nuobaudą, bei akivaizdžiai pažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarką reglamentuojančias teisės normas, nesivadovaujant teisingumo ir teisinės valstybės principais bei pažeidžiant proporcingumo principą. Pažymėjo, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik įvertinus visumą aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad nuo pat tarnybinio tyrimo pradžios neginčijo atlikto pažeidimo, pripažino kaltę, padėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes, padaryta tik minimali žala, žalą patyrę asmenys jokių pretenzijų nereiškė. Teigė, kad savo veiksmais pareigūno vardo nepažemino, teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, keliamus policijos pareigūnams, pažeidė tik formaliai, pasekmės kilo dėl aplinkybių, nepriklaususių nuo jo valios. Pažymėjo, kad atleidžiant jį iš tarnybos, pagal Statuto 43 straipsnio 4 dalį buvo būtinas darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas. Be to, Išvadoje nepagrįstai vadovautasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintu Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksu, nes, anot pareiškėjo, tarnybinio patikrinimo išvados negali būti grindžiamos poįstatyminiu teisės aktu. Pažymėjo, kad konkrečiu atveju jis tik vykdė kolegos N. P. prašymą bei oficialiuose dokumentuose įrašė tai, ko jo prašė kolega, jo teisės pažeidimas nesukėlė jokių tolimesnių pasekmių, kurias būtų galima įvardinti tarnybos sistemos autoriteto žeminimu ar pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu, kaip tai numatyta Statuto 53 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pabrėžė, kad iš tarnybos buvo atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pažeidžiant jo teises. Atkreipė dėmesį, kad atleidimas iš darbo gali sukelti jam ir jo šeimai labai skaudžias pasekmes (šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, išlaikomi iš esmės iš jo gautų pajamų, o ateityje susirasti darbą nėra tikimybės). Pareiškėjas manė, kad dėl šių išskirtinių aplinkybių jam turėjo būti taikoma švelnesnė tarnybinė nuobauda.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo M. Č. patikslintu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 60) pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis Statuto reikalavimus pažeidė tik formaliai, neatitinka tikrovės. Pats M. Č. prisipažino padaręs tarnybinį nusižengimą. Be to, jo kaltė yra įrodyta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nuosprendžiu. Atsakovas, atsiliepdamas į kitus argumentus, nurodė, kad skiriant profesinės sąjungos nariams tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš tarnybos) pagal Statutą išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas nereikalingas (Statuto 43 straipsnio 4 d.), o Statuto 56 straipsnio 1 dalis numato pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio l dalies 7 punktą jo laikino nedarbingumo metu.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 117-121) M. Č. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Anot teismo, visų byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo kaltę, jam įvykdžius Išvadoje nurodytus veiksmus. Teismas nustatė, kad M. Č. 2008 m. balandžio 10 d., apie 14.20 val., tarnybos metu, uniformuotas, padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios pats prisipažino ir kurią Kauno miesto apylinkės teismas kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad pareigūnas M. Č., matydamas, kad yra daromas teisės pažeidimas, nesiėmė jokių priemonių užkirsti tam kelią, tokiais veiksmais pasielgdamas priešingai teisei ir tarnybinės etikos normų reikalavimams. Teismas įvertino tai, kad pats pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu pripažino padaręs tarnybinį nusižengimą. Be to, pažymėjo, kad jo kaltė yra įrodyta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nuosprendžiu. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jis Statuto reikalavimus pažeidė tik formaliai, anot teismo, neatitinka tikrovės, pareiškėjas akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą. Teismas, vadovaudamasis Statuto 43 straipsnio 4 dalimi, atmetė pareiškėjo argumentą, kad profesinės sąjungos nariams skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos – reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Taip pat pažymėjo, kad jo teisės tuo aspektu, kad iš tarnybos buvo atleistas jo laikino nedarbingumo metu, nebuvo pažeistos. Tokia galimybė, anot teismo, yra numatyta Statuto 56 straipsnio 1 dalyje.

IV.

Pareiškėjas M. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 125-128) nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, panaikinant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 20-TE-223 paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų – už pareigūno vardo pažeminimą ir paskiriant švelnesnę tarnybinę nuobaudą, nesusijusią su atleidimu iš tarnybos, taip pat prašo grąžinti jį į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas.

Pareiškėjas vadovaujasi skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, išdėstytais argumentais ir nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, be to – nemotyvuotas, priimtas iki galo neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, padarius nepagrįstas išvadas, nepasisakius dėl jo argumentų, susijusių su tokios griežtos tarnybinės nuobaudos skyrimu, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 257 straipsnio nuostatas. Taip pat pažymi, kad teismas pažeidė ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes visiškai nevertino jo skundo argumentų, nepagrįstai sureikšmindamas atsakovo pateiktus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą (b. l. 131-132) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normų nepažeidė, administracinę bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai. Pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra numatytas savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas (pareigūno vardo pažeminimas), o ne tarnybinė nuobauda. Statutas įstaigos vadovui nenumato jokių alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Tai, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, anot atsakovo, įrodyta baudžiamojoje byloje ir konstatuota įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nuosprendžiu, kuriame atliktas faktinių aplinkybių įvertinimas yra neginčytinas ir sukuria teisines pasekmes pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo M. Č. atleidimo iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų teisėtumas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Todėl sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina išaiškinti nurodytos materialinės teisės normos taikymo klausimą.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pareiškėjas teigia, kad atleistas yra nepagrįstai, nes jo padarytas pažeidimas yra formalaus pobūdžio, jis tik vykdė pareigūno N. P. nurodymą, jo veika jokių pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip pareigūno vardo pažeminimas, nesukėlė, o pirmosios instancijos teismas neišaiškino visų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, sprendimas nemotyvuotas. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Tai, kad pareiškėjas atliko tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, įvardintus veiksmus, patvirtina M. Č. prisipažinimas, tarnybinio patikrinimo metu apklaustų asmenų – pareigūno N. P., S. J., V. B., D. B. ir dukros J. A. – paaiškinimai bei kita tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Pareigūnas N. P. paaiškino, kad, gavę pranešimą, atvyko į eismo įvykio vietą, kur pastebėjo, kad automobilis HYUNDAI yra atsitrenkęs į automobilio FORD ESCORT galinę dalį, automobilį HYUNDAI vairavęs vyriškis buvo neblaivus, girtumas nepatikrintas, tačiau vyriškis nuvežtas į komisariatą, kur kaltininko žmona ir jam paskambinęs draugas prašė kaltininko nebausti (b. l. 29-30). Pats M. Č. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad matė, jog HYUNDAI vairavęs vyriškis buvo neblaivus, jis nuvežtas į komisariatą, kur atvykusi žmona, o vėliau ir dukra, prašė kaltininko nebausti, N. P. kažkas paskambino telefonu, vėliau jis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą kaltininko dukros vardu, kabinete buvo ir jis (b. l. 28). V. B., automobilį HYUNDAI vairavęs asmuo, jo žmona D. B. ir dukra J. A. patvirtintino, kad V. B. buvo neblaivus, todėl prašė abiejų policijos pareigūnų neforminti eismo įvykio jo vardu, o protokolą surašyti J. A., žadėjo atsilyginti, J. A. nurodė, kad kabinete buvo abu pareigūnai, vienas pildė protokolą, o kitas sėdėjo kabinete ir kažką rašė (b. l. 23, 31, 33). Automobilio FORD ESCORT vairuotoja S. J. paaiškino, kad į jos automobilį atsitrenkė automobilis HYUNDAI, iš kurio išlipo vyriškis ir prisipažino, kad yra kaltas, vėliau atvyko policijos pareigūnai ir jie nuvažiavo į policijos komisariatą (b. l. 25). Minėti įrodymai iš esmės sutampa su baudžiamojoje byloje nustatytais faktais ir paminėtų bei papildomai eismo įvykio liudytojais apklaustų (J. P. ir A. P.), patvirtinusių, kad automobilį neblaivus vairavo V. B., asmenų parodymais (prijungta baudžiamoji byla Nr. 1-666/2009, l. 145-156, 167-171, II t.). Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nuosprendžiu (b. l. 38-42) minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuota, kad pareigūnas M. Č., kaip ir pareigūnas N. P., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (BK 228 str. 1 d.), suklastojo oficialius dokumentus (BK 300 str. 1 d.) ir tokias veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3-5 punktų reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, neįgyvendino šio įstatymo 5 straipsnio 5 punkto reikalavimo – nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimo ir tyrimo.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja S. J. (b. l. 96-97) iš esmės patvirtino savo ankstesnius paaiškinimus, o liudytojai – N. P. (b. l. 76-77), V. B. (b. l. 109-110), D. B. (b. l. 110) ir J. A. (b. l. 115-116) savo parodymus šiek tiek pakeitė. Teigė, kad eismo įvykio įforminimą kito asmens vardu iš esmės atliko tik N. P., o M. Č. prie to praktiškai neprisidėjo. Taip teigė ir pats M. Č. (b. l. 74-75). Teisėjų kolegija pastebi, kad tokia naujai iškelta versija negali paneigti M. Č. kaltės dėl jo padarytos tarnybinio išvadoje nurodytos veikos, ji yra paneigta tarnybinio patikrinimo metu ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumos. Šių įrodymų pakanka konstatuoti M. Č. atsakomybei pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kilti teisiškai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjas kartu su N. P. dalyvavo eismo įvykio įforminime ir akivaizdžiai matė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ne tikrajam įvykio kaltininkui, bet nesiėmė jokių veiksmų užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams (neinformavo apie tai viršininko ar kito kompetetingo pareigūno), be to, pats įrašė žinomai melagingus duomenis į eismo įvykio protokolo schemą ir davė ją pasirašyti netikrajam eismo įvykio kaltininkui.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 3 punktas, inter alia įtvirtinantis, kad pareigūnas pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą privalo, gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą.

Iš esmės analogiška savo turiniu norma įtvirtinta Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Joje numatyta policijos pareigūno pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.28 punktuose nurodyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo, vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims.

M. Č. pasirašytame Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulio būrio patrulio pareigybės aprašyme (b.l. 49-50) nurodyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi būti susipažinęs ir gerai išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą (5.2 p.). Inter alia įtvirtintos tokios šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos: užkardinti ir ryžtingai nutraukti viešosios tvarkos ir kitus pažeidimus (11 p.); įforminti administracinių teisės pažeidimų medžiagą (18 p.).

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytus M. Č. veiksmus vertino kaip akivaizdžiai žeminančius pareigūno vardą. Pareiškėjas, kartu su pareigūnu N. P. dalyvavęs eismo įvykio įforminime ir matęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ne tikrajam įvykio kaltininkui, ne tik, kad nesiėmė jokių veiksmų užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, bet ir pats aktyviais veiksmais prisidėjo prie priešingos teisei veikos padarymo – įrašė žinomai melagingus duomenis į eismo įvykio protokolo schemą ir davė ją pasirašyti netikrajam eismo kaltininkui, taip sukeldamas grėsmę asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, išvengti administracinės atsakomybės bei viešai parodydamas, kad teisės aktuose nustatytų imperatyvų nepaisymas gali būti toleruojamas ir nebaudžiamas. Tokia pareiškėjo veika nesuderinama su policijos pareigūno funkcijomis, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos pareigūnus, diskredituoja visą vidaus reikalų sistemą bei neabejotinai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūno. Atkreiptinas dėmesys, kad M. Č., kaip policijos pareigūno, veiksmus, įforminant eismo įvykio aplinkybes, stebėjo ir vertino nemaža grupė asmenų – pats automobilį vairavęs V. B., jo šeimos nariai – D. B., J. A., eismo įvykio liudytojai – S. J., J. P. ir A. P.. Tai patvirtina, kad pareigūno poelgis buvo pakankamai paviešintas.

M. Č. argumentai, kad jo veika nesukėlė jokių pasekmių ir yra tik formali, pripažinti nepagrįstais. Tai, kad konfliktinė situacija buvo išspręsta ir tikrosios eismo įvykio aplinkybės buvo išaiškintos, o asmenys, susiję su eismo įvykiu, pretenzijų nereiškė, neturi esminės reikšmės, vertinant M. Č. veiksmus pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Kaip minėta, norint taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, pareigūno veika turi sukelti tokias pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti, kas nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta.

Taip pat atmetamas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl švelnesnės tarnybinės nuobaudos taikymo. Kadangi nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visumoje nustatyta, jog M. Č. pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.

Dėl M. Č. nurodytų tarnybinio patikrinimo metu tariamai padarytų pažeidimų (negautas darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas, atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir išdėstytais motyvais, kad tokie pareiškėjo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, pasisakė dėl visų esminių skunde keliamų klausimų, teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, sprendimą tinkamai motyvavo, todėl pareiškėjo argumentai dėl ABTĮ 53, 86 ir 87 straipsnių pažeidimo yra nepagrįsti. Taip pat pareiškėjas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas. Minėta norma taikoma, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, todėl ginčo atveju yra neaktuali.

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius