Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-27 · Administracinė byla Nr. I-418-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-27
Bylos Nr.
I-418-406/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01992-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
S. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-418-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01992-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 27 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui S. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. M. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunduose (b.l. 5-18, 23-30), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 77-78) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2016 metais buvo gydomas du kartus, t.y. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. ir nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog buvo kalinamas uždaro režimo kameroje Nr. 24, taip pat atviro režimo Chirurginio skyriaus kameroje Nr. 4. Kameroje Nr. 24 ant sienų matėsi pelėsis, nebuvo stalo, kėdžių, naudotis dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Akcentavo, kad įstaigoje buvo naudojamos uždraustos medžiagos, tokios kaip asbestas. Teigė, jog tualetas įrengtas netinkamai, skylė grindyse, pelėsis, atliekant gamtinius reikalus viskas buvo matoma, kadangi nebuvo pertvarų, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Nurodytos aplinkybės lėmė didelius nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, psichologinį išsekimą, orumo pažeminimą, dirglumą, emocinę depresiją, pasitikėjimo savimi praradimą, sveikatos sutrikimų atsiradimą ir kt. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 32-35) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. pareiškėjas gyveno Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 4, nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. kovo 29 d. Chirurginio (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 24. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Pažymėjo, kad įstaigoje yra sudarytas karšto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisę visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo atliekami paprastieji remontai, todėl pelėsis ant sienų matytis negalėjo. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo laikomas Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 4. Palatos Nr. 4 plotas buvo 13,50 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,37 kv. m 13,50/4) ploto (b.l. 32, 39).

Nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 24, kurios plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,31 kv. m (21,25/4) ploto (b.l. 32, 38).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d., t. y. iš viso 8 paras, pareiškėjui kalint LAVL palatose, minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta, kadangi teko 3,37 kv. m ploto (atitinkamai trūko 1,73 kv. m).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad palatose nebuvo ventiliacijos, kameroje Nr. 24 matėsi pelėsis.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Lietuvos higienos norma HN 134:2015).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Minėtos higienos normos 39 punktas nustato, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-2862 konstatuota, kad LAVL 24-oje kameroje atlikti remonto darbai ir jokių pažeidimų nenustatyta (b.l. 55-57). Taigi įvardintu patikrinimo aktu pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos bei buvusio pelėsio nenustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti tokio patikrinimo objektyvumu. Taip pat atsakovo atstovas patvirtino, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis praveriant langą ir visose LAVL palatose buvo atlikti paprastieji remontai, todėl pelėsis vizualiai matytis negalėjo (b.l. 34). Pareiškėjas jokių kitų duomenų, paneigiančių LAVL pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė skundų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas buvo tik tūpimas. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetuose nebuvo pertvarų, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL įrengti tualetai atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Iš byloje esančių kamerų tipo palatų foto nuotraukos (b. l. 60), matyti, kad tualetas įrengtas kameroje ir nuo jos tik dalinai atkirtas nedidele sienele. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, tualeto sienelė yra itin maža, o unitazas ganėtai aukštai pakeltas nuo žemės, jokios užtvaros nuo durų pusės nėra. Minėtoje kamerų tipo palatoje tualeto zonoje papildomai įrengtos užuolaidos (b. l. 60). Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją 81,82,90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Kadangi pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, todėl konstatuotinas teisės į privatumą pažeidimas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, kitos galimybės nusiprausti neturėjo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti duše. Iš LAVL šilto vandens tiekimo grafiko bei naudojimosi dušu grafiko (b.l. 42, 46) matyti, kad Chirurgijos skyriui dušo laikas yra trečiadieniais nuo 9 iki 16 val. Taigi iš galiojančio teisinio reglamentavimo matyti, jog pareiškėjas galėjo dušu naudotis savarankiškai trečiadieniais nuo 9 iki 16 val. ir prausimosi laikas, tenkantis vienam nuteistajam nėra nustatytas, o pareiškėjo nurodomas skirtas laikas pasinaudoti dušu 15 minučių, teismo nuomone yra pakankamas. Taip pat šilto vandens tiekimo grafiko duomenimis nustatyta, kad nuteistieji, kurie gydosi Chirurgijos skyriuje galėjo šiltu vandeniu pasinaudoti ryte nuo 6 iki 9 val., per pietus nuo 12.30 iki 13.30 ir vakare nuo 17 val. iki 18 val. (b.l. 42). Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-225/2007 ir A575-662/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai, kad pastatų konstrukcijose buvo asbesto, negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmestini.

Nors pareiškėjas teigė, kad dėl kameroje Nr. 24 stalo ir kėdžių nebuvimo turėjo valgyti atsistojęs, tačiau nei Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, nei Higienos norma HN 47:2011, nei kiti teisės aktai nenumato, kad LAVL palatose turi būti stalai ir kėdės, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo ir kėdžių palatoje Nr. 24 nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti

Pareiškėjas į bylą pateikė savo sveikatos istorijos kopiją (b.l. 79-137), atsakovo atstovas gydymo stacionare istorijos, epikrizių kopijas (b.l. 36, 37, 40, 41). Teismas pažymi, jog minėtuose dokumentuos jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. ir nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. kovo 29 d. nėra užfiksuota, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuotų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas iš LAVL visais atvejais išvyko pagerėjus jo sveikatai, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamo pareiškėjo laikymo LAVL sąlygotą pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų, t.y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei neužtikrinto privatumo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. S. M. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo LAVL sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 80 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas