Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1.1. Paaiškina, kad nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. kovo 2 d. buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus bei normatyvus, jam nebuvo užtikrinamas minimalus 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas, gyvenamąjį plotą mažino kameroje esantys baldai, taip pareiškėjas buvo kankinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN jam kalint nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. kovo 15 d.

4. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

6. Vadovaujantis Vilniaus PN atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais dokumentais (b. l. 7-18), nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 15 d. atvyko į Vilniaus PN ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 2, plotas – 12,75 kv. m. 2020 m. rugsėjo 16 – 24 dienomis buvo laikomas vienas kameroje Nr. 1. 2020 rugsėjo 25 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2020 m. rugsėjo 29 s. atvyko į Vilniaus PN ir buvo patalpintas vienas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 11,15 kv. m., joje buvo laikomas iki 2020 m. spalio 7 d. 2020 m. spalio 8 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių, 2020 m. spalio 9 d. grįžo į Vilniaus PN ir buvo vienas uždarytas į kamerą Nr. 7, kurios plotas 10, 01 kv. m. 220 m. spalio 14-19 dienomis kartu su kitu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 7. 2020 m. spalio 20 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2020 m. spalio 23 d. grįžo į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 21, kurios plotas 12,17 kv. m. (3 asmenys kameroje), joje buvo laikomas iki 2020 m. lapkričio 30 d. 2020 m. gruodžio 1 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2020 m. gruodžio 3 d. grįžo į Vilniaus PN ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 21 (3 asmenys kameroje) ir buvo laikomas iki 2021 m. sausio 12 d. (3 asmenys kameroje). 2021 m. sausio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 13, kurios plotas 12,04 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2021 sausio 14 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2021 m. sausio 21 d. grįžo į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 13, kurios plotas 12,04 kv. m. ir joje laikomas iki 2021 m. vasario 25 d. 2021 m. vasario 26 d. išvyko į Kauno izoliatorių. 2021 m. kovo 12 d. grįžo į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 13 (2 asmenys kameroje) ir joje buvo laikomas iki 2021 m. kovo 15 d. 2021 m. kovo 16 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas nepažeidžiant Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 „ Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, 2.2. punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo 3,6 kv. m. ploto.

7. Bylos medžiaga patvirtina, kad kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose teko būti ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. kovo 22 kamerose Nr. 2, 1, 20, 7, 21, 13 sanitariniai mazgai (klozetas ir praustuvė kartu) įrengti kaip atskiros patalpos, t. y. nuo likusios kameros patalpos atskirtos durimis ir atitinka galiojančius teisės aktus ir normas. Teismo vertinimu, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas.

8. Pareiškėjo teigimu, jis laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio iki 2021 m. sausio mėnesio nebuvo vedamas apsikirpti, todėl buvo pažeisti higienos normų reikalavimai. Šiuos pareiškėjo teiginius teismas iš dalies vertina kritiškai. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2020 birželio 3 d. įsakymą Nr. 3-118, „Dėl Vilniaus pataisos namuose laikomų nuteistųjų teisės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis suteikimo“ pagal suimtųjų ir nuteistųjų rašytinius prašymus, jiems kirpėjo paslaugos suteikiamos 2 kartus per mėnesį. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui kirpėjo paslaugos buvo suteiktos 3 kartus, t. y. 2020 m. lapkričio 21., 2021 m. sausio 9 ir 2021 m. sausio 23 d. (b. l. 14). Tačiau 2020 m. gruodžio mėnesį, kirpėjo paslaugos nuteistajam suteiktos nebuvo dėl objektyvių priežasčių, nes kirpėjui buvo nustatytas teigiamas Covid-19 testo rezultatas ir jis tą mėnesį nedirbo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2021 m. gruodžio mėnesį, Vilniaus PN nesudarė pareiškėjui sąlygų pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, kaip numato Vilniaus PN direktoriaus 2020 birželio 3 d. įsakymas, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės, dėl ko jis galėjo patirti nepatogumus.

9. Pareiškėjo įsitikinimu, kamerose dieninis apšvietimas yra labai prastas, todėl gadino pareiškėjo regėjimą, kamerose buvo drėgna, todėl veisėsi pelėsis. Iš bylos duomenų matyti, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Pagal PĮĮET, kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, todėl apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu pažeistos nebuvo. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktą, laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kaip tai numato HN 134:2015, todėl teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo vėdinimo laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone.

10. Pareiškėjas kaip vienus iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmus nurodo tai, jog nebuvo vykdomos jokios resocializacijos programos. Teismas šiuos teiginius vertina kritiškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus PN yra vykdomos šios programos: Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa; Nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa; Agresijos ir autoagresijos valdymo psichologinio konsultavimo programa; Priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenų reabilitacijos programa; Bendravimo įgūdžių ugdymo ir emocijų valdymo psichologinio konsultavimo programa; Nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonių programa, kurios tikslas mažinti recidyvinio nusikalstamumo riziką sudarant sąlygas nuteistiesiems realizuoti savo gebėjimus ir sumanymus, ugdant jų savarankiškumą, asmenines vertybes, gerinant bendrą išsilavinimą, mažinant įtampą pataisos įstaigoje. Pažymėtina, kad pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra duomenų, kad jis buvo supažindintas pasirašytinai su laisvalaikio praleidimo galimybėmis ir resocializacijos vykdomomis programomis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Vilniaus PN dalyvauti vienoje iš šių programų ir Vilniaus PN būtų netenkinę tokio pareiškėjo prašymo, todėl pareiškėjo argumentai dėl nevykdomų resocializacijos programų yra atmetami.

11. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

12. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę 2020 m. gruodžio mėn. pasinaudoti kirpėjo paslaugomis dėl ko jis galėjo patirti nepatogumus.

13. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

14. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

15. EŽTT gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

17. Įvertinus, kad pažeidimas truko tik 1 mėnesį, atsižvelgus į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. R. teisė Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka 2020 m. gruodžio mėn. pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.